„Prisipažįstu, kad esu šioks toks pižonas. Platieji skaitytojų sluoksniai, tiražai, kūrybos demokratiškumas, vėl prisipažįstu, man, deja, nerūpi. Tai kas man rūpi, po paraliais?“, – pokalbyje su rašytoja ir literatūrologe Virginija Kulvinskaite 2024 metais yra sakęs A.Andriuškevičius.
A.Andriuškevičiaus poezijoje dėmesys skiriama spalvoms, atspindžiams, šešėlių žaismui. Poezija – minimalistinė, ryški rytų estetikos ir poezijos mokykla, dominuoja gamtos ir žmogaus santykio atspindžiai. Kai kuriuose eilėraščiuose jaučiami lietuviško folkloro ir klasikinės lietuvių poezijos motyvai.
Pats poetas, paklaustas apie kūrybos vizualumą, teigia, jog tam galėjo padaryti įtaką ir jo tamprus santykis su daile.
„Mano rašiniuose daug vizualumo. Žinoma, kad prie šito prisidėjo mano artima bičiulystė su daile. Neretai aš ir gamtos fragmentą matau kaip paveikslą (beje, kai kurie, rašiusieji apie mano tekstus, pavyzdžiui, Giedra R., yra atkreipę į tai dėmesį). Sutinku ir su teiginiu apie distanciją. Juk tam tikra psichinė distancija (ją teoretikai ir vadina „estetine“) tiesiog būtina ir tuomet, kai „vartoji“ meno kūrinį būtent kaip meno kūrinį, ir tuomet, kai pats jį kuri, ir tuomet, kai ką nors stebi estetiniu žvilgsniu“, – 2024 metais teigė jis.
Tiesa, pats A.Andriuškevičius yra prisipažinęs, kad dailėtyrininko profesija nėra jo tikroji prigimtis.
„Dailės kritikas A.A. galvoja, kad tikrasis A.A. vis dėlto yra poetas. Pagrindinis argumentas: daugybę kartų ir blaivas, ir ne visai daugybei žmonių (pirmiausia – moterų) esu deklamavęs daugybę tiek kitų poetų, tiek savo eilėraščių. Tuo tarpu nė sykio nesu deklamavęs jokio dailėtyros ar dailės kritikos teksto“, – pokalbyje su poetu, žurnalistu Mindaugu Nastaravičiumi 2011 metais šmaikštavo jis.
2026 metais Vilniaus Knygų mugėje pasirodysiančiame žurnale „Penkiolika“ planuojamas ir išskirtinis kultūros žurnalisto Gedimino Kajėno interviu su A.Andriuškevičiumi.
Sveikina kultūros ministrė
Poetą, dailėtyrininką antradienį pasveikino ir kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė.
„Jūsų indėlis į Lietuvos kultūrą yra išskirtinis – jame neatsiejamai susipina poeto talentas ir analitinis dailėtyrininko žvilgsnis. Tiek poezijoje, tiek meno kritikoje išliekate ištikimas minimalistinei estetikai, atidžiai tyrinėdamas pamatinius būties klausimus, grožį ir meną. Dėkoju už šią savitą kūrybos visumą, pelniusią aukščiausius apdovanojimus ir praturtinusią mūsų literatūros ir menotyros erdvę aukščiausios prabos tekstais“, – sveikindama A.Andriuškevičių sako kultūros ministrė V.Aleknavičienė.
Trumpa biografija
Būsimasis poetas gimė 1940 metų lapkričio 18-ąją dieną.
1965 metais A.Andriuškevičius baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1974–1990 metais dirbo Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute.
1989–2009 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje. 1993–2001 m. Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėjas. 1991 m. docentas, 2010 m. garbės profesorius.
Grupės „24“ (veikė 1989–2000 m.), Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA, nuo 1991) narys.
2008 metais A.Andriuškevičius apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija už įtaigią meno kritiką, kūrybingą lietuvių dailėtyros diskurso formavimą knygose „Rašymas dūmais“ ir „Lietuvių dailė“.
2011 m. už knygą „Vėlyvieji tekstai“ tapo Jotvingių premijos laureatu.
Yra išleidęs septyniolika knygų: penkias poezijos, tris esė, dienoraščių, poezijos vertimų. Taip pat pasirodė ir jo pokalbių su Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene knyga „Pro A.A. prizmę“.
