Šią vasarą darbu statybose prasidėjusią istoriją aktorius pasakoja linksmai ir su malonumu, kaip ir kalbėdamas apie savo naujausią vaidmenį Vilniaus kameriniame teatre (VKT), Ramūno Cicėno muzikinėje komedijoje „Angliškas detektyvas“.
Spektaklis, prisodrintas juodojo humoro, žvilgaus stiliaus ir dainų, artimiausiu metu, rugsėjo 30 d., bus rodomas VKT.
– Ponas Čarlzas Henkinsas švenčia 50 metų jubiliejų. Jaučiatės irgi toks subrendęs, nepaisant to, kad gyvenime savo personažo amžiaus dar nepasiekėte?
– Kvietimas vaidinti „Angliškame detektyve“ buvo pačiu laiku. Ir vėl VKT mane po pertraukos įtraukė į teatrą suaugusiems žiūrovams. Pirmą kartą VKT vaidinau Mariaus Mačiulio ir Alicios Gian spektaklyje apie emigrantus „Vertėjas“, pastatytame 2013 m.
Iki tol ilgą laiką dirbau su vaikais ir vaidinau vaikams, o pasiūlė gėjaus vaidmenį. Ir pastaruoju metu buvau pavargęs nuo spektaklių vaikams ir jaunų vaidmenų.
Todėl kai man pasiūlė vaidinti poną Henkinsą, nė nesudvejojau. Tai man svarbus ir labai malonus vaidmuo. Penkiasdešimt metų – kodėl gi ne? Ir grimas, ir kostiumai buvo profesionaliai sukurti ir pritaikyti. O žilę užsidėti ir balsą pastorinti mes, aktoriai, visi mokame.
– Jums užtenka tų dviejų vaidmenų?
– Vaidinu tik maždaug kartą per mėnesį, kai VKT rodomas „Vertėjas“ arba „Angliškas detektyvas“. Man nereikia lėkti kaip išprotėjusiam. Stebiuosi, kaip jaunesni aktoriai puikiai sugeba vienu metu derinti daugybę projektų ir įsipareigojimų.
Matau, kaip per susitikimą su režisieriumi jie išsitraukia savo išmaniuosius telefonus, kad pasižiūrėtų darbų grafikus, kurių tiršta keliems mėnesiams į priekį, ir tada sako: tą dieną negaliu, nes spektaklis, tą dieną negaliu, nes generalinė repeticija, tą dieną gastrolės, tada reikės vesti renginį, o tada – filmavimas. „Angliško detektyvo“ repeticijoms irgi reikia aktorius suburti iš visų pusių ir rasti visiems tinkamą laiką.
– Režisierius R.Cicėnas ir kai kurie jūsų kolegos atskleidė, kad šiame spektaklyje yra tokių techninių sprendimų, dėl kurių vis kyla netikėtumų. Su kokiomis staigmenomis ar užduotimis susiduriate jūs?
– Man reikia ilgai išstovėti ant kėdės nejudant. Tai ne valstybinis teatras, kuriame kiekviena smulkmena pasirūpins asistentai. Todėl kai išvykstame „Angliško detektyvo“ rodyti į kokį nors kitą miestą, pirmiausia užkulisiuose susirandu kėdę ir gerai patikrinu, ar tikrai ji atlaikys mano svorį. Juk teatruose būna daug senų, išklerusių baldų. Neišbandysi prieš spektaklį, ir grės jo metu nugarmėti.
Buvo ir kuriozų. Kai kada baigiantis spektakliui turiu užtraukti užuolaidas. Kartą per gastroles manęs paprašė įjungti scenos užsklandą. Reikėjo spustelėti mygtuką.
Prieš spektaklį smulkiai neišsinagrinėjau mygtukų skydo. Per finalinę sceną atbėgu ir matau seną sovietinį aparatą su daugybe skirtingų funkcijų, ir nežinau, kurį mygtuką spausti – taip tamsu, kad nesimato, kas kur parašyta.
Aidas Barkauskas – pagarba jam – gulėdamas ant scenos mano bėdą pajautė. Jis pašoko ir išbėgo į užkulisius padėti. Tą kartą rodomos istorijos galas buvo kiek kitoks, bet žiūrovai netikėtų pasikeitimų neįtarė, jiems atrodė, kad viskas taip ir turi būti.
Po spektaklio, žinoma, turėjau atlaikyti daug į mane lekiančių strėlyčių. Aktoriai tokių klaidų ir nesusipratimų taip lengvai nepraleis – būtinai atrasime progą vieni iš kitų pasišaipyti.
Didelė atsakomybė lydi aktorius ir kine. Pamenu, kaip filmuodamasis dramoje „Elzė iš Gilijos“, turėjau atviroje jūroje irkluoti tiesiai į kamerą. Buvo lapkričio mėnuo, šalta, jūra banguota. Pradėjau irkluoti ir paaiškėjo, kad nesugebu. Nuleidau irklus. Jausmas buvo baisus. Aktorius turi mokėti viską: ir fechtuotis, ir joti, ir irkluoti, ir plaukti. Kaip gali ko nors nemokėti?
– Kalbėjote apie nuovargį nuo savo profesijos. Nuo ko labiausiai pavargstate?
– Nuovargis atsiranda nuo visų tų misijų ir sarkazmo. Visi aktoriai žaižaruoja sąmoju. Jie tai aiškina kaip reikalingą trenažą, esą reikia nuolat vienas kitą baksnoti.
Bet teatre visi labai jautrūs. Kokia emocija sklando užkulisiuose, tokią atsineši ir į sceną. Kartais pagalvoju, kiek apskritai daug žmonės išsitaško, kiek energijos veltui išeikvoja, kol visi išsižaižaruoja kolektyvo viduje. Teatras – tai gyvas nervas.
Konkurencija tarp aktorių didelė. Visada atsiras kažkas, kas dominuos aukščiau už kitus. Pabandykite visą narcizų puokštę sutalpinti į vieną vazą ir dar taip, kad jie vieni kitiems būtų tik gražūs ir skaniai kvepėtų!
Kai kurie gal ir pasikrauna nuo strėlyčių mėtymosi. Mane tai labiau nuvargina. Kai kuriems kolegoms užtenka pailsėti išvykus kelioms dienoms pažvejoti ar į gamtą. Mano šeima irgi turi sodybą, bet man jos pakanka tik dienai ar dviem. Negalėčiau ilgai užsigulėti hamake.
Kita vertus, teatro kolektyvas – kaip šeima. Bet ateina metas, kai suvoki, kad nori nakvoti ne grimo kambaryje, o namuose. Aš šeimai subrendau ganėtinai vėlai, bet kai ją sukūriau, nuolatinės gastrolės nebetraukia.
Be to, taip sutapo, kad pradėjau dirbti „Lėlės“ teatre, bet ne kaip aktorius. Mano darbas ten visai kitoks, techninis – paruošiu ir montuoju dekoracijas. Atvirai kalbant, kaifuoju, nes taip galiu pailsėti nuo nuolatinio kažko iš savęs spaudimo, nuo minčių apie kūrybą.
– Būtent todėl ir nesipurtote techninio darbo?
– Nebebijau ne aktoriaus darbo, nors anksčiau apie tai visai negalvojau. Bet šią vasarą jaučiau tuštumą, lankė nesmagios mintys. Mano rajone Užupyje, Polocko gatvėje, vyko statybos darbai. Važiuoju dviračiu pro šalį, galvoju, reikia pasisiūlyti įsidarbinti. Privažiavau, paklausiau, ar reikia pagalbos.
Niekam nereikėjo rodyti jokio gyvenimo aprašymo, su niekuo kalbėtis. Vyrai pamatė, kad masės turiu ir priėmė. Jau kitos dienos rytą turėjau būti statybų aikštelėje.
Dabar galiu visiems teatralams, kurie pervargę nuo vadinamųjų kūrybinių kančių, patarti padirbėti statybose. Puiki terapija! Su kolegomis juokavome, kad reikėtų menininkams vesti kokius nors griovimo mokymus „Griauk ir statyk“.
Po to „Lėlėje“ ir atsiradau. Aktoriai mane turėtų puikiai suprasti, kaip naudinga dirbti scenoje, kai galų gale gali sau leidi atsiriboti nuo jos ir į ją žiūrėti iš šalies. Man tai savaip patinka. Patinka ir iš teatro senbuvių išgirsti jų istorijų.
Daugybę metų dirbau su laisvais, nepriklausomais kūrėjais, kurie spektakliams pasiruošdavo patys savarankiškai iki smulkmenų. „Teatriuke“ irgi viskuo pasirūpindavome patys. VKT – taip pat. Ir „Keistuoliai“ daug ką patys darydavo, o kviestiniai aktoriai iš kitų teatrų stebėdavosi, kad nėra kas padeda apsirengti, kokią sagą susegti ar kad kokį daiktą paduotų.
Todėl man tarsi naujovė, kad čia, valstybiniame teatre, kiekvienas turi savo funkciją. Ta mašina atrodo didelė, bet ji veikia, visos grandys susikibusios.
– Jūsų kolegoms scenos darbininko ar tuo labiau statybininko darbas gali atrodyti kaip pažeminimas, ypač kai aplinkui dejuojama, kad valstybė tyčiojasi iš kuriančiųjų. Kokį orumo barjerą reikėjo įveikti jums?
– Būčiau koks nors žinomas TV veidas, gal ir pagalvočiau, ar tikrai verta eiti dirbti į statybas. Man ta mintis kilo spontaniškai ir ja pasinaudojau. Iš pradžių į tai žiūrėjau kaip į žaidimą. Po to patyriau keistų jausmų.
Buvau įsitikinęs, kad čia, nuo gatvės aptvertose ir uždarose statybose, iš pažįstamų manęs tai tikrai niekas nesutiks. Bet kartą matau – atvažiuoja pažįstamas žurnalistas daryti reportažo. O aš toks su kombinezonu ir apsuptas chebrytės, kalbančios rusiškai, su savais juokeliais, be jokių intelektualių, sunkių pokalbių.
Žurnalistas priėjo, lyg ir pamatė mane, bet nesufokusavo. Kitą kartą atvyko darbų vadovas, apsirengęs baltais marškiniais, ir praėjo pro mus, darbininkus, kaip pro nieką. Pojūtis toks – kaip atsiribojimas, kai esi, bet tavęs lyg ir nėra.
Trečią darbo dieną ateinu, pasako, kad važiuosim į Ukmergę griauti stoties. Išvežė į visiškai uždarą teritoriją. Pas griovėjus laikas skaičiuojamas griežtai. Nieko galvoti nereikia, tik turi nugriauti tą ar aną objektą.
Kartą visą dieną reikėjo daužyti didelės apimties langus. Visiškas brutalumas. Darbininkai pamatė, kad man tai įdomu. Keistai nužvelgė, sako: gerai, jei patinka – varyk. Kokį nusikankinusių aktorių kursą bent trumpam reikėtų įkinkyti į tokius griovimo darbus.
Dabar puikiai suprantu tuos nuolatinius statybų darbininkus. Suprantu, ir kodėl jie po sunkios dienos taip nužiūrinėja praeives merginas. Kai grįždavau vakarais iš Ukmergės, atsisėsdavau kavinėje, mėgaudavausi tuo, kuo ir anksčiau būdavau įpratęs mėgautis, bet jau visai kitaip.
– Iš aktoriaus būtų buvę visai įprasta išgirsti ne tik skundus dėl tokio jo prigimčiai svetimo darbo, bet ir dėl nuolatinės nežinomybės. Kaip jaučiatės dėl nestabilumo ir kaitos, kurią išgyvena laisvai samdomi menininkai?
– Aktoriai vis verkia dėl to nesaugumo, nežinomybės, bet neduok Dieve, jei jiems reikėtų eiti dirbti į biurą ir ten sėdėti nuo 8 iki 17 val. Prie nestabilumo iš tikro galima priprasti. Čia nesiskundžiu, o tiesiog sakau. Ko pats labiausiai bijau, tai neužstrigti vienoje vietoje ir viename darbe.
Pastebėjau, kad per ilgai buvau užsidaręs „Teatriuke“. O juk galėjau paraleliai daugiau ką nuveikti. Aktoriui vis reikia mėginti su kitais laivais, kitais žanrais išplaukti į jūras. Kai nebekeli sau klausimų, laivas pradeda stoti, imi stingti, nors tau atrodo, kad viskas gerai, kad dar plauki.
Dveji treji metai užsibūni ten pat, ir prarandi formą. Nebūčiau galėjęs ilgai išdirbti ir teatro pedagogu. Ne veltui vis kaip treneris keičiau mokyklas, kol šios veiklos atsisakiau, kad ir prasminga ji atrodė.
Sunku būtų suderinti etatinį darbą mokykloje su neplanuotais iškvietimais. Vieną kitą kartą mokykloje iš darbo atsiprašyti gali, bet jei taip nuolat, atsirastų netvarkos. O jei norintiems greitai iškviesti tave paaiškinsi, kad dabar neturi laiko atvykti, jei ir kitą kartą atsisakysi kokio nors režisieriaus pasiūlymo, išbrauks tave.
Jei dirbant „Lėlės“ teatre pradėtų darbas kirstis su kitais pasiūlymais, atsirastų dilema, ką daryti toliau.
Man patinka palyginimas, kad aktorius – kaip karys, kuris turi būti bet kada pasirengęs skubėti į frontą. Štai ėjai gatve, sutikai režisierių, pakvietė vaidinti ir tu – jau repeticijoje ar filmavimo aikštelėje. Aktoriams reikia budėti ir mokėti išlaukti.
