Šlapią, nebe dalgio, o bent trimerio ar traktoriaus besišaukiančią žolę vietomis išguldė liūtis – pažemiais ropinėjantys motiejukai, eraičinai ir dilgėlės jau virsta sutižusia ruda koše. Birželį taip energingai išsistiebusių, užgrobusių visą pievą, per pilnatį pergalingai žydėjusių krūminių builių galvos nulinko, apsunkusios nuo permirkusių sėklų. Nepjauta pieva – kaip priekaištas, ji gąsdina neįveikiamumu, bet nieko negaliu padaryti – po trumpos pertraukėlės vėl lyja. Vėjas danguje plaiksto juosvų debesų plaukus, piešia grėsmingus tumulus ant pilkųjų debesų fono. O tie kabo virš mūsų galvų jau gal savaitę ir niekaip neišlyja savo apsunkusių kūnų. Vildamasi prošvaistės pažvelgiu pro langą – vėjas man šliūkšteli atsakomąjį lietaus šuorą.
Ką veikti taip savanoriškai ištrėmus save iš Vilniaus, iš jo barų, galerijų ir renginių? Išsivežus tik parodos „Susipynę kūnai“, kurią spėjau pamatyti galerijoje „Arka“, įspūdį, gyvenant jos motyvais: lyg Laimos Kulbytės tinklas auginuosi pusiau dirbtinę, pusiau augalinę odą, kartu su Aušra Kaziliūnaite dėlioju raudonai nudažytus pagaliukus – kiekvienam po sakinį, miške ieškau Karolinos Ūlos Valentaitės atgaivintų pirmykščių dvasių, tvenkinyje tarsi plūduriuoju Indrės Mikašauskaitės ir Laimos Stasiulionytės jausmų vandenyse.
Ausyse tebeskambantys parodos garsai suauga su geltonųjų startų trelėmis ir juodagalvių devynbalsių dainelėmis, su lietaus barbenimu į skardinį stogą, čiurlenimu iš lietvamzdžių, plekštelėjimais per beržų lapus, teškenimu į klevų vainikus, o paskui pušys išdidžiai eksponuoja spygliuose įstrigusių lašų spingsėjimą.
Kartu su menininkėmis grimztu į gamtos garsyną pirštais naršydama žemėtas šaknis. Nes įprastas sterilus informacijos tinklas manęs čia nepasieks. Televizoriaus nėra. Internetas vangiai atidaro paštą, bet ten – tik raginimai užpildyti anketas ir pranešimai apie kažkur toli atsidarysiančias parodas.
Feisbuke irgi lyja. Visų nuotaikos panašios, bet kai kurie nenuilstamai komentuoja sudarinėjamos vyriausybės ministrus, prisimelavusius ir prisivogusius politikus, miestelių merus, kurie taip pamilo sovietinės okupacijos ženklus, kad jau pamiršo tremčių siaubą, kankinimų ir žudynių skausmą. Nuo viso to atsiskyrusi viensėdyje tarp lietaus merkiamo rugių lauko, pievos ir miško, imu suprasti, kaip nutolsta ir politinių diskusijų tikrovė, ir istorija. Kad ir kaip priešintumeisi, viską nustelbia mano neveiklumui priekaištaujanti žolė, bet juk nieko negaliu padaryti – lyja.
Kad ir kaip priešintumeisi, viską nustelbia mano neveiklumui priekaištaujanti žolė, bet juk nieko negaliu padaryti – lyja.
Taigi – ką veikti? Namelyje su manimi kartu nuo lietaus ir pasaulinio nerimo užsibarikadavusiais žmonėmis viskas jau iškalbėta. Vyną gurkšnoti dar per anksti. Internetinės pramogos – kaip sakiau. Belieka prisiminti archainį „brolių mižnių“ užgrobtų vasarų laiko leidimo būdą – knygas. Jos kantriai laukia, kol kitos pramogos išsibaigs. Nusipirkus ką tik išleistą knygą praeina metai, praeina kiti. Praeina metų metai. Ir štai pagaliau – tas laikas. Iš lentynos paimu „šiandieninį romaną“ – Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“ (Kitos knygos, 2019). Atsiverčiu priešlapį ir dar kartą perskaitau autorės palinkėjimą man: „Niekada nesuauk!“
Palinkėjimas paradoksalus – tapimas suaugusiu paprastai laikomas vertybe. Nes tik suaugusi gali spręsti pati, kaip ir kur ir su kuo gyventi. Kaip leisti atostogas – prie jūros su draugais ar sodyboje su žoliapjovėmis. Ir niekas tavęs nebeprivers savaitgaliais kolektyviniame sode rinkti kolorado vabalus nuo jau apgraužtų bulvienojų.
Kita reikalo pusė – suaugusi turi atsakyti už savo veiksmų pasekmes, ilgainiui imi jaustis atsakinga už viską. Vis dėlto autorės palinkėjimas ir lietui lyjant skaitoma atšiauriuose Vilniaus kiemuose, naktiniuose klubuose, reivuose augusios, malonumo ir meilės ieškojusios merginos istorija verčia mane, jau labai seniai suaugusią, suabejoti šio pasiekimo absoliutumu.
Kažkas manyje tikriausiai taip ir nesuaugo. Ši sodyba, įsigyta kaip tik „Malalietkos“ išleidimo metais, yra to nesuaugimo išraiška, mėginimas susigrąžinti ilgas vaikystės ir paauglystės vasaras, kai visus tris atostogų mėnesius praleisdavau pas močiutę Žemaitijos kaime, vienkiemyje šalia Kartenos. Nežinau, ką per dienas veikė močiutė, bet mano sesuo, draugė iš vienintelės gretimos sodybos ir aš lakstydamos po pievas ir miškelius žaisdavome vilkus ir medžiotojus, statydavome namus ir net ištisus miestus iš smėlio ir lentų, tarp keturių maumedžių įsirengdavome traukinio kupė.
Kažkas manyje tikriausiai taip ir nesuaugo. Ši sodyba, įsigyta kaip tik „Malalietkos“ išleidimo metais, yra to nesuaugimo išraiška, mėginimas susigrąžinti ilgas vaikystės ir paauglystės vasaras.
Ir itin daug laiko praleisdavome susėdusios ant dirbtine oda aptrauktos sofos, kurią buvo pasistatę senukai kaimynai, gyvenę močiutės namo antrame gale. Toji sofa buvo mūsų menamas autobusas, važinėjęs po visą Lietuvą. Mes buvome „mamos“, o lėlės – išdykę vaikai, nuobodžias kelionės valandas paįvairindavę įsivaizduojamiems bendrakeleiviams krečiamais pokštais. Iš tetulių krepšių jos nukniaukdavo saldainius ir kačiukus, išpildavo pro langą diedukų degtinę, gąsdindavo priekabias ponias berdamos cukrų į jų chemines šukuosenas, kartais net perimdavo autobuso vairą iš prisnūdusio vairuotojo. Veiksmas vyko tik mūsų galvose, kūnai nejudėjo – basomis kojomis šiek tiek bjaurėdamosi lietėmės prie kaimyno prispjaudyto cemento, kartkartėmis atvertusios sofos ranktūrį rasdavome vabalų koloniją, kuria pasišlykštėjusios ranktūrį greitai vėl užversdavome ir „važiuodavome“ toliau.
O sulaukusios vakaro iš daržinės traukdavome dviračius. Temstant Šiaulių–Palangos plentas ištuštėdavo. Užsivesdavome dviračius į kalną ir visu greičiu pasileisdavome žemyn į Minijos slėnį – priguldavome ant vairų, kad sumažintume oro pasipriešinimą. Ausyse tik švilpdavo vėjas. Kai pasiekus miestelį dviratis jau imdavo stoti ir tekdavo minti pedalus, prasidėdavo puota – pralėkdamos pro sodybas griebdavome į per tvorą išsikišusias vyšnių šakas ir pavykdavo kelias uogas nusiskinti.
Tačiau prasidėdavo ilgieji liepos lietūs ir šitos pramogos tapdavo neįmanomos. Televizorius buvo, bet nieko nerodė. Per radijo tašką transliuojamos laidos greitai atsibosdavo.
Tačiau prasidėdavo ilgieji liepos lietūs ir šitos pramogos tapdavo neįmanomos. Televizorius buvo, bet nieko nerodė. Per radijo tašką transliuojamos laidos greitai atsibosdavo. Slėpynėms močiutės svetainė ir miegamasis buvo per maži – netrukus visos slaptavietės tapdavo pernelyg akivaizdžios. Kartą iš nuobodulio mudvi su seseria ėmėme pakaitomis pasakoti savo nuotykius kažkada lankytame vaikų darželyje. Iš pradžių – tuos, kuriuos prisiminėme. Paskui tikrų nutikimų ėmė trūkti, tad nejučia pradėjome išsigalvoti nuduodamos, kad viena kitos pasakojimais tikime. Tų nutikimų užteko dviem lietaus mėnesiams. Ištvinusi Minija užliejo pievas, šalia kelio buvusi dauba virto tvenkiniu. Kai lietus pagaliau išsibaigė, persikraustėme į dauboje augusį karklą – jo šakos buvo mūsų butai, pakibę virš vandens.
Lietus taip pat priversdavo išsitraukti šachmatus, nors man labiau patikdavo jais žaisti išgalvotas karalystes, o ne sukti galvą, kaip pričiupti sesers karalių. Juolab kad ji dažniausiai pričiupdavo manąjį. Pralaimėjusi lipdavau į palėpę – ten buvo „pasoginė“ skrynia, prikrauta knygų. Vartant iš jų puslapių byrėdavo spaliai. Ten radau Ericho Marijos Remarko „Tris draugus“, kurių Vilniuje niekur negavau. Sudarėme skaitymo eilę – pasirinkau būti paskutinė, nes norėjau skaityti tiek kartų, kiek reikės. Be to, slapta skaičiau skrynioje irgi gulėjusią kažkieno (ne Šapokos) tarpukariu parašytą plonytę Lietuvos istoriją. Tą radinį parsinešiau namo kaip kontrabandą, skaičiau pasislėpusi stoginėje ant šieno. Sudžiūvusioje žolėje kažkas visą laiką čežėjo, paviršiumi lakstė švieselės, įspindusios pro kiaurymes malksnomis dengtame stoge.
Lietus taip pat priversdavo išsitraukti šachmatus, nors man labiau patikdavo jais žaisti išgalvotas karalystes, o ne sukti galvą, kaip pričiupti sesers karalių.
Tos istorijos autorius pasakojo apie Lietuvą kitaip nei sovietiniai vadovėliai – su meile, sklidusia iš kiekvieno sakinio. Vieną įsiminiau. Papasakojęs, kaip kryžiuočiai užkariavo prūsų žemes, o kalavijuočiai – sėlius ir latgalius, autorius parašė viltingai: „O Lietuva, tarp savo giminiečių įsiterpusi ir dėl to laimingiausia, išsiskleis ir dailiu žiedu sužydės.“ Gal ne visai tiksliai čia iš atminties cituoju, bet sovietmečiu šis sakinys šildė, teikė vilties. Nė neįtariau, kad po tada jau nedaugelio metų, kaip tik liepos pradžioje, kai skaičiau tuos žodžius, ateityje švęsime Mindaugo karūnavimo – nuo svetimšalių okupacijos ir išnykimo išgelbėjusios Valstybės – dieną.
Lietuvos istorijos knygelė guodė tomis išimtinėmis dienomis, kai Šiaulių–Palangos plentu imdavo važiuoti tankai. Atpažindavome juos iš žemo pratįso garso, sumišusio su žemės drebėjimu. Jie važiuodavo kone visą dieną nesibaigiančiu srautu, o mes išdrįsdavome žiūrėti tik iš tolo. Tankų kolonos žvangantis dundesys tikrove paversdavo nuolat per radiją girdimus grasinimus, kad pasaulis ruošiasi karui. To garso užtekdavo, kad akimirksniu išgaruotų vaikystė. Tada tai buvo siaubo intarpai, dabar – nuolatinis kasdienybės fonas. Iš bombų sugriautų daugiabučių traukiami ukrainiečių šeimų kūnai – mama, tėtis, vaikai, per ketverius su puse metų pamiršę, ką reiškia ramiai miegoti. „Gerųjų dronų“ uždegtos rusų naftos perdirbimo gamyklos. Beviltiškos automobilių eilės prie degalų kolonėlių.
Kai būnu sodyboje, tas vaizdų ir žinių srautas ima tekėti šiek tiek pro šalį. Grėsmingi žmonių balsai prityla, užleidžia vietą paukščiams, vėjui ir lietui. Ir tylai.
Vis dėlto kai būnu sodyboje, tas vaizdų ir žinių srautas ima tekėti šiek tiek pro šalį. Grėsmingi žmonių balsai prityla, užleidžia vietą paukščiams, vėjui ir lietui. Ir tylai, o tyla, kaip sako filme „augalai, kurie auga mano danguje“ poetė-mąstytoja-menininkė Aušra Kaziliūnaitė, „yra mūsų oda, ji švelni, ji priglunda“. Tylint išnyra greitėjančio laiko suregztų būtinybių tinklas, plūduriuojant lietuje su augalais, nesipriešinant, pasiduodant, atsiduodant amžinajam gamtos ciklui, kurio visos stadijos čia pateikiamos vienu metu: dygimas, stiebimasis, žydėjimas, vaisių mezgimas, brendimas, palinkimas prie žemės, mirtis, kad vėl dygtų ir augtų, bet suaugę neužsibūtų.
Taip ir sukasi mintys pasilikus be tikslo sodyboje, kai nesiliauja ilgieji liepos lietūs. Esu čia, kad kurčiau kraštovaizdį ir nieko nesukurčiau, atsakingai rūpinčiausi augalais ir nebesistengčiau atsakyti už viso pasaulio negandas. Esu čia, kol miestas nepakvietė manęs atgal į kryptingą veiklą, vedamą iliuzijos, kad verta kažką pagaminti, po savęs palikti, uždirbti, kaupti, spręsti, įtvirtinti. Ilgieji liepos lietūs leidžia patirti nieko neveikimo neviltį ir įsisąmoninti: nieko nereikia, būk, kol gali – nesuauk.
