Jos dėka 35-erius metus čia gyvuoja jaunimo teatro studija „Mes“, daugiau nei 25-erius vyksta tradicinis festivalis „Troškimai“, taip pat rengiamos edukacinės stovyklos, koncertai, susitikimai, vyksta įvairūs pasirodymai garsinantys Troškūnus visoje šalyje.
Sunku būtų rasti lietuvišką grupę ar atlikėją, kurie nebūtų pasirodę šiame mažiausiame Lietuvos mieste, šiemet švenčiame 330-ąsias įkūrimo metines ir 520 metų, nuo pirmojo jo vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose.
Su Jolanta susitikome Troškūnų Kultūros centre, neseniai nuaidėjus jubiliejinių renginių šurmuliui, pasikalbėti apie kultūrinį gyvenimą nedideliame miestelyje, ambiciją į Troškūnus atvežti profesionalų meną bei didžiausius šiandienos iššūkius.
– Jolanta, jau 35-erius metus dirbate Troškūnų kultūros centre, o garsas apie jūsų čia organizuojamą kultūrinį gyvenimą sklinda toli už Anykščių krašto ribų. Tad man įdomu, kodėl Troškūnai?
– Esu meilės imigrantė. Su būsimu vyru, troškūniečiu, susipažinau mokydamasi režisūros Klaipėdoje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Pati esu gimusi Kavarske, o nuo septintos klasės Anykščių Kultūros rūmuose lankiau teatrą.
Po studijų su vyru apsigyvenome Troškūnuose. Kurį laiką tuomet dirbau Anykščių kultūros rūmų lėlių teatre, o paskui gavau paskyrimą į Troškūnus. Taip prieš 35-erius metus čia ir prasidėjo mano istorija.
– Per tuos dešimtmečius, neabejoju, matėte ir šilto ir šalto...
– Taip, visko buvo... Tik pradėjus dirbti atėjo nepriklausomybė, keitėsi absoliučiai viskas. Kultūros centre penktadieniais ir šeštadieniais organizuodavome šokius – retai kada tai praeidavo be muštynių. Bet kadangi renginių vykdavo nedaug, ne taip kaip šiais laikais, į šokius sueidavo visi – ir esami mokiniai, ir buvę. Tai buvo proga visiems susitikti, pabendrauti... Dramatiški ir sunkūs laikai, bet dabar visa tai atsimenu su nostalgijos gaidele.
Tik pradėjusi gyventi ir dirbti Troškūnuose įkūriau jaunimo teatro studiją „Mes“. Kolektyvas gyvuoja iki šiol štai jau 35-erius metus. Kai 2015 metais gavome "Aukso paukštės" apdovanojimą, mūsų teatre buvo net 36 dalyviai. Dabar vaikų grupę lanko devyniolika, o vyresnių – šešiolika jaunuolių. Tokiam miesteliui kaip Troškūnai tai tikrai labai neblogai. Tad jaunimo susidomėjimas kūrybinėmis veiklomis, galima sakyti, nemažėja.
Į saviveiklinį teatrą žiūriu visų pirma kaip į jaunų žmonių edukaciją. Mes niekados nevaidinsime kaip profesionalai, bet svarbiausia, kad vaikai iš teatro išeitų laisvi: laisvi savo pažiūromis, pasirinkimais, nebijotų sakyti tiesos ir ją gintų, gebėtų mąstyti savo galva ir gyventi savo gyvenimą. Visos mano rengiamos stovyklos, edukacijos, kelionės, festivaliai yra natūrali šio ugdymo dalis.
– Papasakokite, ką reiškia organizuoti kultūrinį gyvenimą miestelyje, kuriame gyvena mažiau nei tūkstantis gyventojų?
– Tai yra labai sunkus ir milžiniškų pastangų reikalaujantis darbas. Negali per kelerius metus pripratinti žiūrovo prie aukšto lygio kultūros. Tam riekia daugybės laiko, renginių, iniciatyvų. Pirmiausia svarbu įtikinti žiūrovą išeiti iš namų ir ateiti į koncertą – tai turbūt pats didžiausias iššūkis.
Aš niekada nesiruošiau pataikauti prastam skoniui, o siekiau į Troškūnus atvežti profesionalų meną.
Mes dirbame žmonėms – toks yra mūsų, kultūros darbuotojų, uždavinys. Tačiau aš niekada nesiruošiau pataikauti prastam skoniui, o siekiau į Troškūnus atvežti profesionalų meną, kad vietiniams gyventojams nereikėtų to važiuoti į Vilnių ar Kauną.
Dabar atvežti profesionalus kūrėjus į mažą miestelį nėra sudėtinga – tik turėk pinigų. O kai pradėjome Troškūnuose organizuoti renginius, situacija buvo visiškai kitokia. Buvome pirmieji, kurie pradėjo rašyti projektus, todėl per kelis dešimtmečius sugebėjome užauginti savo žiūrovą ir pripratinti jį prie aukšto lygio renginių.
Įsivaizduokite, mūsų vienuolyno kiemelyje yra koncertavę grupė „Antis“, Marijonas Mikutavičius, Linas Adomaitis, „BA“, Martynas Levickis, Merūnas, Saulius Petreikis, Austrijos ir Čekijos styginiai kvartetai. Atvirai sakant, man lengviau pasakyti kas pas mus nėra lankęsi...
Žmonės negalėdavo patikėti, kad tokia rimta programa gali vykti Troškūnuose, todėl jie plūdo iš visos Lietuvos – Anykščių, Utenos, Ukmergės, Panevėžio, Pasvalio, Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Mūsų bažnyčioje esame turėję koncertų, kuriuose dalyvaudavo 700 ir net daugiau žiūrovų.
Atvirai sakant, jei ne bažnyčios ir bernardinų vienuolyno erdvės, nieko panašaus nebūtų pavykę padaryti. Jokioje Kultūros centro salėje muzika neskambės taip gerai, kaip po bažnyčios ar vienuolyno skliautais.
Tai yra unikalios Troškūnų erdvės, kurias atkūrė kunigas Saulius Filipavičius, o mes miestelyje, kas galėjome, prie to prisidėjome. Be jo entuziazmo ir palaikymo vargu ar būtume surengę tiek įsimintinų koncertų bei įvairiausių renginių.
– Ir visa tai darėte nemokamai?
– Didžioji dalis renginių būdavo nemokami, ypač tie, kurie vykdavo lauke. Tačiau didieji renginiai, pavyzdžiui, baigiamasis festivalio „Troškimai“ koncertas, būdavo mokamas. Juk norint turėti kokybišką koncertą, reikia ne tik profesionalių atlikėjų, tačiau ir profesionalių scenos darbuotojų, kurie pasirūpina scena, garsu, šviesomis.
Tuo tarpu visi koncertai, kurie vykdavo bažnyčioje, būdavo nemokami. Vienas didžiausių ir svarbiausių mūsų renginių – profesionalios muzikos vakarų ciklas „Šviesos muzika“. Šie koncertai išskirtiniai ne tik tuo, kad čia visuomet skambėdavo aukšto lygio muzika, tačiau ir pati bažnyčios erdvė būdavo apšviečiama profesionalų apšvietėjų. Mes vieni pirmųjų Troškūnuose ėmėmės rengti tokios koncepcijos renginius.
Beje, net ir Menų naktis, dabar jau tapusi įprastu dalyku, pirmoji Lietuvoje buvo surengta čia. Pamenu, kai daugiau nei prieš 25-erius metus parašėme tokį projektą, ekspertai gūščiojo pečiais, tačiau įvertino už idėjos originalumą ir skyrė 5 tūkstančius litų.
Tuomet mes per visą naktį rengėme nežinomų jaunimo grupių iš visos Lietuvos koncertus. Tai truko keletą metų, vėliau šios idėjos atsisakėme ir labiau ėmėme orientuotis į profesionaliąją kūrybą.
– Kiek kaimo ar mažesnio miestelio gyventojai turi galimybių ir yra linkę mokėti už kultūros renginius?
– Negali sakyti, kad neturi tokios galimybės – paprastai tos bilietų kainos nėra labai didelės. Tačiau kiek linkę – tai jau kitas klausimas... Sakyčiau, pasiskirstymas yra gan apylygis – 50/50. Aišku, būna tokių, kurie paburba – kodėl turiu mokėti pinigus? Bet kai išaiškini, kad niekas nieko nemokamai nedaro, kad tiek muzikantams, tiek scenos darbuotojams tai yra jų darbas, tuomet ima suprasti.
Neturime tokių profesionalų komandų kaip Vilniuje ar Kaune, kur organizatoriai gali nesunkiai prikviesti šimtą savanorių. Viską darome savo jėgomis.
Kartais žmonių paklausiu, koks, jų manymu, yra vieno ar kito Lietuvos muzikanto ar grupės honoraras. Jie pagalvoja ir sako, na, kokie du tūkstančiai. Kai jiems pasakai, kad apsiriko penkis ar šešis kartus, jie būna labai nustebę.
O kai pasakai, kad įgarsinimas ir apšvietimas A lygio žvaigždei gali siekti ir 14 tūkstančių, žmonės lieka tiesiog priblokšti, juk už tokią sumą Troškūnuose galima įsigyti namą, o čia – vienam vakarui. Tuomet vėl aiškini, kad lėšos buvo skirtos ne namui, bet kokybiškam koncertui surengti.
Neretai žmonės įsivaizduoja, kad parama duodama tiesiog šiaip sau, kaip sakoma, už gražias akis. Ir vėl reikia pasakoti, kad niekas pinigų šiaip sau neduoda, kad turi parašyti kokybišką projektą, jis turi būti atrinktas iš tūkstančio, o tuomet būtina įgyvendinti tai, kas sugalvota. Maža to, už šią veiklą reikia ir atsiskaityti... Kalbiesi su žmonėms, aiškini šiuos niuansus – kartais tam prireikia nemažai kantrybės ir pastangų.
– Ar patys bendruomenės žmonės linkę prisidėti prie šių veiklų, renginių organizavimo, savanorystės?
– Esame subūrę didžiulę komandą, o pagrindiniai mūsų veiklų koordinatoriai yra jaunimas. Jie daro didžiąją dalį visų darbų – ir griovius kasa, ir kėdes nešioja, ir gėlių puokštes kuria, ir papuošimus daro, ir svečius pasitinka. Žinoma, visada prisideda keliolika vietos gyventojų, ypač teatro vaikų tėvai. Neturime tokių profesionalų komandų kaip Vilniuje ar Kaune, kur organizatoriai gali nesunkiai prikviesti šimtą savanorių. Viską darome savo jėgomis.
Aš negaliu pakęsti valdiškų renginių – atvažiavau, pakoncertavau, pasiėmiau pinigus ir išvažiavau. Ne, Troškūnuose stengiamės megzti santykius ir palaikyti ryšius. Štai kodėl po koncertų įprastai rengiame suneštines vaišes, kur visi dalyviai susirenka prie vieno stalo ir gali pabendrauti tarpusavyje.
Įsivaizduojate, ką mažo miestelio ar kaimo žmogui reiškia pasėdėti už vieno stalo ir pasikalbėti su mūsų scenos žvaigžde – tas įspūdis lieka visam gyvenimui. Atvirai sakant, man ir pačiai to reikia: taip aš įsivaizduoju kultūrą ir mūsų bendrą gyvenimą Troškūnuose.
– Iki praėjusių metų pagrindinė jūsų organizuojamų renginių vieta buvo Troškūnų bažnyčia ir bernardinų vienuolyno erdvės. Tačiau jau metus situacija yra pasikeitusi ir bažnytinėje aplinkoje koncertai nebevyksta. Kas nutiko?
– Paskutinis „Šviesos muzikos“ koncertas, kuriame skambėjo grupės „The Beatles“ dainos, bažnyčioje vyko praėjusių metų liepą. Iki tol mūsų bendradarbiavimas su ilgamečiu klebonu S.Filipavičumi beveik ketvirtį amžiaus vyko sklandžiai ir bičiuliškai
Po šio koncerto kažkas parašė skundą ir naujasis klebonas Tomas Paliukėnas, motyvuodamas tuo, kad koncertus bažnyčioje bei vienuolyno patalpose uždraudė vyskupija, nutraukė su mumis bet kokius ryšius.
Skaudu ir liūdna yra tai, kad kitur bažnyčiose koncertai tebevyksta, o Troškūnuose to daryti nebegalime. Žinoma, mes dar bandėme kalbėtis, nuėjome ilgą demokratijos principais grįstą kelią, tačiau dialogas su klebonu iki šiol taip ir neįvyko.
Faktas yra tas, kad visos šios patalpos priklauso Bažnyčiai ir mes neturime pagrindo jokioms pretenzijoms. Tiesa, viena iš erdvių – buvusi senoji mokykla, o dabar – multifunkcinis centras – prieš keliolika metų buvo suremonuotas už valstybės ir Europos Sąjungos lėšas.
Svarbu paminėti, kad ši unikali erdvė rekonstrukcijai pasirinkta dėl Troškūnuose vykdomos kultūrinės veiklos. Visus šiuos metus čia rengėme edukacijas, jaunimo stovyklas, kūrybines dirbtuves ir t.t. Deja, į šias patalpas šiandien taip pat nebeturime galimybių patekti.
Kultūriškai Troškūnai jau seniai būtų mirę, kaip nutiko daugelyje mažų Lietuvos miestelių, jei ne šis bernardinų vienuolyno ansamblis.
Reikia suprasti, kad kultūriškai Troškūnai jau seniai būtų mirę, kaip nutiko daugelyje mažų Lietuvos miestelių, jei ne šis bernardinų vienuolyno ansamblis. Beje, čia įvairias veiklas vykdėme ne tik mes, tačiau ir buvęs klebonas S.Filipavičius, įvairūs kultūros ir švietimo vadybininkai – visi išsitekome, sugyvenome ir tilpome po vienu stogu. Todėl tikiuosi, kad ilgainiui mums dar pavyks rasti būdų, kaip į šiose patalpose rengiamus koncertus bei edukacijas vėl sukviesti žmones.
Atvirai sakant, visa ši situacija skaudžiausia man yra ne dėl mano pačios veiklos, o dėl prarastos bendrystės ir brutaliausiu būdu išmesto jaunimo. Stengiuosi būti tolerantiška ir suprasti Bažnyčios poziciją, tačiau šitoks kategoriškas sprendimas, be jokių paaiškinimų ir pastangų kalbėtis, sunkiai suvokiamas. Man gaila ne to, kas Troškūnuose buvo, bet to, kas čia dar galėtų būti.
– Ar turite kokių alternatyvų?
– Turime kamerinę Kultūros centro salę, kurioje tebevyksta nedideli renginiai. Taip pat galiu organizuoti koncertus ir pasirodymus Anykščių kultūros centre. Šitaip, beje, šiemet jau buvo su „Troškimų“ festivalio metu bernardinų vienuolyno kiemelyje turėjusia pasirodyti pasaulyje garsia japonų teatro trupe: jų pasirodymą teko perkelti į Anykščius.
Šiemet Troškūnai švenčia 330 metų jubiliejų, tad tradicinio festivalio renginiai vyko Kultūros centre bei žalioje erdvėje priešais seniūniją. Netikėjau, kad tiek daug žmonių susirinks, bet, matyt, čia veikia ilgametis įdirbis ir susiformavę žmonių įpročiai. Kiek žinau, kai kurie jų net savo atostogas planuoja pagal „Troškimų“ festivalio datą.
Tad viskas tartum neblogai. Ir vis dėlto... Festivalio metu iš visos Lietuvos čia stovyklaujantį jaunimą – kartu su vadovais tai yra apie 40 žmonių – turėjome apgyvendinti ne Troškūnų vienuolyno patalpose, kas buvo įprasta iki šiol, bet Anykščiuose. O tai papildomi kaštai ir laiko sąnaudos. Todėl belieka apgailestauti, kad miestelyje esančios patalpos nebetarnauja vietos bendruomenės poreikiams.
– Kaip įsivaizduojate kultūrinio gyvenimo perspektyvas Troškūnuose?
– Kitais metais planuoju statyti areną... Dar nežinau nei kur konkrečiai ji stovės, nei iš ko bus padaryta. Bet, juk sakoma – kai užsidaro durys, tuomet atsiveria langas. Būtent tai ir patyriau šiais metais. Dar niekada neturėjome tiek rėmėjų, kaip šiemet. Skambino ūkininkai, verslininkai – juk visi žinojo susiklosčiusią situaciją – ir teiravosi, kuo gali prisidėti.
Daugelis vietos žmonių tiesiog nebeįsivaizduoja Troškūnų gyvenimo be koncertų ir renginių. Didelį palaikymą jaučiu tiek iš pačios bendruomenės, tiek ir profesionalių menininkų.
Daugelis vietos žmonių tiesiog nebeįsivaizduoja Troškūnų gyvenimo be koncertų ir renginių. Didelį palaikymą jaučiu tiek iš pačios bendruomenės, tiek ir profesionalių menininkų, kurie, taip pat skambino, drąsino nenuleisti rankų ir tęsti darbus. Ačiū jiems visiems ir kiekvienam asmeniškai.
Tad kitais metais Troškūnuose gal jau turėsime savo areną su palapinių miesteliu visai vasarai. Čia galės vykti ir koncertai, ir edukacijos, ir stovyklos. Rankų nenuleidžiame, renginių niekur kitur neperkeliame. Juk kas čia bus, jei nebeliks kultūros? Aš sergu šia vieta ir tik kojomis mane iš čia išneš... (juokiasi)
