TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė Vita Šiaučiūnaitė: „Kiekviena karta turi savo „Katės namus“

Vita Šiaučiūnaitė
Edvardo Tamošiūno nuotr. / Vita Šiaučiūnaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Šią savaitę Šiaulių publikai pristatytas spektaklis „Katės namai“ – gerai žinomas viso pasaulio žiūrovams. Jis pritraukė didžiausią pačių mažiausiųjų XIII tarptautinio Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio žiūrovų būrį. Apie „Katės namų“ užkulisius, kylančius netikėtumus ir nuoširdžiausius žiūrovus, vaikus, prieš pasirodymą pasakojo Vita Šiaučiūnaitė, spektaklyje kurianti pagrindinį – Katės – vaidmenį.

Vienkiemyje netoli Panevėžio su šeima įsikūrusi V.Šiaučiūnaitė vaikystėje svajojo tapti aktore arba melžėja. Tapusi aktore, moteris išsaugojo meilę kaimui, jai dažnai tenka su teatru leistis į gastroles po mažesniuosius Lietuvos miestus. Aktorė teigia, kad jai ypač malonu teatro kultūrą nešti į provinciją.

„Miesteliuose ir kaimuose gyvena tokie pat žmonės, kaip Vilniuje ar Kaune. Tik jie daug laimingesni, nes gyvena šalia gamtos. Teatras moko, ugdo emocinį intelektą ir atitraukia žmogaus mintis nuo buities ir kasdienybės, ugdo vaizduotę. Tai stebuklinga vieta, kur viskas įmanoma. Visai nesvarbu, kurioje Lietuvos vietoje valandai atidaroma stebuklų šalis, ji vienodai užburia tiek miesto, tiek kaimo vaiką. Manau, tai labai svarbūs dalykai kiekvienam“, – sako iš Kupiškio kilusi aktorė.

Kiekviena karta turi savo „Katės namus“

Nuo pirmojo „Katės namų“ pastatymo vargu ar buvo bent viena karta, užaugusi be šio spektaklio. Stulbinamo populiarumo sulaukusi pasaka Samuilo Maršako kūrinio motyvais tapo puikia auklėjamąja medžiaga mažiesiems.

„Ši pamokanti ir labai graži istorija – tikras gerumo virusas“, – trumpai pasirodymą apibūdina aktorė, pridurdama, kad jame vaidina ir iš Šiaulių kilę aktoriai. Vyresnieji žiūrovai spektaklyje įžvelgia aliuziją į aukštuomenės gyvenimą, išpuikusių kačių vietoje įsivaizduoja blizgančiuose žurnaluose reklamuojamus snobiškus suaugusiųjų vakarėlius. Puošnumu ir tuštybe katės draugai tikrai pastariesiems nenusileidžia. Būtent dėl nesenstančio, amžinąsias vertybes puoselėjančio scenarijaus šis spektaklis jau dešimtmečius nedingsta iš teatrų repertuarų.

Edvardo Tamošiūno nuotr./Vita Šiaučiūnaitė
Edvardo Tamošiūno nuotr./Vita Šiaučiūnaitė

Vaikai – nuoširdžiausia publika

Nors J.Miltinio teatre „Katės namų“ premjera įvyko prieš šešerius metus, aktorė atskleidžia, kad vis dar sulaukia netikėtumų, tačiau jiems jau yra pasiruošę.

„Spektaklis greitas ir energingas. Dabar mes, aktoriai, jau esame labai susivaidinę ir susibendravę, niekas negali išmušti iš vėžių, o po premjeros dar su nerimu laukdavome mažųjų žiūrovų“, – V.Šiaučiūnaitė.

Įprastai į šį pasirodymą rekomenduojama atsivesti vaikus nuo trejų iki dešimties metų amžiaus. Būdami tokio amžiaus, jie tapatina aktorius ir jų herojus, reaguoja į vaidinimą labai gyvai ir nuoširdžiai, kartais jų reakcijos dar labiau pagyvina spektaklį. Vaikus atvedantys suaugusieji yra santūresni, o štai vaikai visus įvykius išgyvena kartu su aktoriais.

„Vaikai labai patiki tuo, kas vyksta scenoje. Patarinėja, barasi. Kartais prisijungia vaidinti kartu su aktoriais. Kartais tiesiog ateina patikrinti, ar lėlės tikros“, – atskleidžia aktorė.

Vaikučiai dovanoja gėles, savo piešinius, kalendoriukus, saldainius. Jiems įdomu, ar patogu užsidėjus kaukę, nori pabandyti patys. Klausia, ar katė turi vaikų, kiek jiems metų. Smalsauja, ar mums patinka vaidinti, ir ar labai sunku atsiminti tiek daug žodžių. Tiesa, aktorė apgailestauja, kad gėlių gauna vis rečiau, o Lietuvos publiką apibūdina kaip itin santūrią, vengiančią juoktis net tada, kai iš tiesų juokinga. Ji linkėtų teatro žiūrovams labiau atsipalaiduoti, laisviau reikšti emocijas ir pasitikėti savimi.

Pasirodymas scenoje gali „išgydyti“ ligas

Pasiruošti spektakliui kartais reikia trijų valandų. Drauge su „Katės namų“ aktoriais į gastroles vyksta scenos technikai, grimuotoja, šviesų ir garso operatoriai, kostiumininkės-rekvizitininkės bei režisieriaus asistentas. Pasiruošimas prasideda taip: scenos technikai sumontuoja dekoracijas, šviesų operatorius paruošia prožektorius, sureguliuoja scenos apšvietimą, garso operatorius pasiruošia garso pultą, pasitikrina garsą, o režisieriaus asistentas patikrina, ar visos techninės priemonės paruoštos pagal brėžinius.

„Jei viskas gerai ir saugu, tuomet į sceną lipa aktoriai, ir prasideda repeticija, po kurios grimo kambariuose mūsų jau laukia paruošti kostiumai, persirengę einame pas grimuotoją, kuri padaro šukuosenas, nugrimuoja aktorius ir štai mes pasiruošę, jaudinamės ir laukiame trečiojo skambučio, kada galėsime žengti į sceną ir susitikti su žiūrovais, – apie teatro užkulisius pasakoja aktorė. – Būna, kad turėdami temperatūros einame į sceną ir vaidiname, stengiamės nenuvilti žiūrovų. Atrodo, sergi, bet kai įžengi į sceną, pasimiršta visos ligos, galvoji tik apie vaidmenį, įsiteigi sau, kad tau nieko nėra. Yra buvę, kad po spektaklio pasveiksti, todėl atrodo, kad žmonės linkę prisigalvoti sau ligų ir po to jomis susirgti. Kartais teigiamos mintys gydo geriau už bet kokius vaistus.“ Vida Šiaučiūnaitė sako, kad spektaklį tenka atšaukti tik tuomet, jei aktorius patiria traumą, o atitinkamam vaidmeniui nėra dubliuojančio aktoriaus.

Stresą pakeičia juokas

Pasak „Katės namų“ pagrindinį vaidmenį kuriančios aktorės, smagios istorijos teatre atsiranda iš netikėtumų ir nesklandumų. Nors tuo metu atrodo, kad tai didžiulė, neįveikiama tragedija, bet, po kurio laiko nurimus emocijoms, aktoriams smagu prisiminti nuotykį. „Būna, kad spektaklio metu pagal scenarijų reikia skubiai keisti kostiumą, o užkulisiuose tamsu ir į sceną išeini ką nors atvirkščiai apsivilkęs, arba – dar blogiau – nespėji kokių kelnių užsitempti, staigiai išbėgi į sceną ir matai, kad kolegos nebesivaldo, tuoj garsiai pradės juoktis, žiūrovai žiūri, šypsosi, kraipo galvas, nesupranta, ar čia taip iš tikrųjų turi būti, ar čia aktorius kažką supainiojo. Pats dažniausiai dar nesupranti, kas vyksta, tuomet po truputį apsižiūri ir pamatai, kas įvyko. Gėda per švelnus žodis apibūdinti tam jausmui“, – juokiasi aktorė. Tokių ar panašių istorijų yra begalės ir jų nutinka visuose teatruose. Be jų neįsivaizduojama aktorių kasdienybė ir teatro istorija.

Festivaliui linki gyvuoti ilgai

Vita Šiaučiūnaitė tiki, kad tryliktuosius gyvavimo metus skaičiuojantis Tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis užsitikrino svarbią vietą Šiaulių regiono kultūriniame gyvenime. Kasmet renginių maratonas praturtinamas vis įdomesniais pasirodymais, apima daugiau meno šakų, o renginių gausa ir kokybe nenusileidžia kitiems žinomiems festivaliams. Aktorė įsitikinusi, kad Tarptautinis Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalis tapo svarbus ne tik žiūrovams, bet ir pačiam miestui, nes jau yra tapęs Šiaulių regiono reprezentaciniu renginiu.

Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio renginiai tęsis iki rugsėjo 4-osios.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 15min kultūra

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau