Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorius Artūras Dubaka: linkiu visiems būti bent šiek tiek nenormaliems

Artūras Dubaka
Organizatorių nuotr. / Artūras Dubaka
Šaltinis: 15min
0
A A

Aktorius, režisierius, muzikos ir tekstų autorius bei tiesiog labai linksmas žmogus – Artūras Dubaka. Sausio 15 dieną, teatre House of Puglu šis jaunas kūrėjas kviečia į šiltą bei linksmą savo koncertą ir kartu kviečia visus būti bent šiek tiek nenormaliais.

Pokalbio su menininku metu bandėme atrasti jo, kaip kūrėjo, kūrybinio kelio pradžią, nusukome kūrybiniais klystkeliais ir sužinojome į ką Artūras iškeistų gitarą negyvenamoje saloje.

– Esi aktorius, o dauguma aktorių kartu prie vaidybos ir dainuoja. Kaip buvo tavo atveju?

– Dainuoti pradėjau šešerių, chore. Vėliau dainavimą šiek tiek apleidau, kol pradėjau mokytis mokykloje. Muzika mano gyvenime atsirado žymiai anksčiau negu teatras. Tikiu, kad muzika yra aukščiausias iš menų, kaip sakė vienas filosofas (Šopenhaueris red.)

– Kada pradėjai kurti?

– Kurti pradėjau nuo devintos klasės gimnazijoje. Rašyti skaudžius ir daugiaprasmius eilėraščius, kaip ir dauguma tokio amžiaus „rašytojų“. Vėliau pamažu iš jų išsivystė kažkas įdomesnio, o į viešumą pradėjau eiti, kai mano tekstai pradėjo patikti man pačiam.

– Kas buvo pirmieji klausytojai? Kalbu apie tuos depresuotus laikus…

– Pirmieji mano klausytojai buvo mokyklos suolo draugas ir dar keli draugai. Tik gal nebuvo tokie jau depresuoti laikai… Tiesiog ta kūryba buvo tokia paaugliškai egzistencinė.

– Po to kažkuriuo metu iš liūdno, egzistensinio bičo tapai net labia linksmas. Kada įvyko tos metamorfozės ir kas jas paskatino?

– Tiesiog sau uždaviau klausimą ar tikrai aš toks esu ir atsakymas buvo “ne”. Prie to prisidėjo ir teatrinės studijos. Išsiaiškinau vieną dalyką, kad gyvenimas pats iš savęs nėra nei linksmas, nei liūdnas. Jis yra visoks. Todėl asmeniškai manbūtent tragikomedija yra arčiausiai gyvenimo esantis žanras.

– Apie ką yra tavo muzika?

– Pirmiausia apie mane, o tada apie visą, kas mane supa.

– Į negyvenamą salą imtum gitarą ar konservų?

– Pagavai mane su tokiu klausimu…

– Gerai, patikslinu. Viena akustinė gitara su papildomu stygų komplektu arba aštuonios skardinės konservų.

– Matyt konservų. Aš truputį konfliktuoju su gitara. Šiaip labai norėčiau, kad per koncertus man nereikėtų ja groti ir už mane grotų kažkas kitas, o aš tik dainuočiau ir kalbėčiau. O dainuoti juk niekas man neuždraus toj saloj, o jei dar ir draugų bus, tai bus visai linksma. Na, bet vėlgi… Priklauso kokie konservai…

– Ko jau ko, o gitaristų Lietuvoje pilna…

– Na, kad jau priėjom šitą temą, o čia vistiek vieša erdvė, tai sakau: ieškau pianisto, (kontra)bosisto ir tada jau gitaristo. Rašykite!

– Reikalavimai?

– Visi turėtų būti šiek tiek nenormalūs. Apskritai, jei reikėtų palinkėti kažko visiems, palinkėčiau būti šiek tiek nenormaliems.

– Trys dalykai, kodėl žmonės būtinai turėtų ateiti į tavo koncertą.

– Pirmas: nuo koncerto pasikeis jų gyvenimas. Antras: nes jei praleis, tai nežinos, ką praleido ir tada taip visą likusį gyvenimą ir klausinės savęs “O gal reikėjo?” Ir trečias: nes tas koncertas yra skirtas asmeniškai būtent tam skaitytojui, kuris dabar skaito šį tekstą.

– Ir pabaigai – du dalykai kodėl nereikėtų ateiti.

– Jeigu nenori išgirsti nieko naujo arba jei jau viską girdėjote, ką jums reikia girdėti.

– Ačiū tau už pokalbį!. Ar norėtum dar ką pridurti?

– Na, gal reikėtų parašyti įspėjimą, kad mano humorą supranta tik apie 40 % žmonių. Tad nuo jūsų priklauso ar vakaras bus linksmas, ar šiek tiek liūdnas, bet kokiu atveju ateiti verta. Ačiū jums!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą