Tas pats jausmas aplankė ir Jaunimo teatro spektaklyje „Broliai Liūtaširdžiai“, kurį su sūnumis žiūrėjome net penkis kartus. Karolio Junatanas ir Mato Dirginčiaus Skrebutis vaikams tapo ne šiaip personažais, o tikrais širdies herojais – drąsiais, šiltais ir tikrais. Jų istorija dar ilgai gyveno mūsų namuose: vakarais prie stalo, piešiniuose ir vaikiškuose pokalbiuose.
O vėliau, stebėdama, kaip jis laidoje „Stonkus gyvai“ meistriškai parodijuoja Oskarą Koršunovą, garsiai juokiausi – tai buvo tikra parodijavimo meistrystė, sąmojinga, taikli ir labai įtaigi. Tačiau Karolį kaip fenomeną supratau tada, kai sužinojau apie jo Ironman’ą: aktorius, kuris ne tik vaidina stiprius personažus, bet ir pats įveikia vieną sunkiausių fizinių iššūkių pasaulyje – tai jau kažkas daugiau nei profesija.
O galutinai jis mane pavergė tą dieną, kai motoroleriu atvažiavo filmuotis į mano namus. Pagal tinklalaidės „Mizanscenos. Teatro istorijos su Meino meškėnu“ tradiciją paprašiau atsivežti mėgstamą puodelį. Karolis atsivežė juos du: vieną – su kraujo donorystės emblema, kitą – „Tu esi“ savižudybių prevencijos organizacijos. Nes jis ne tik kalba apie prasmingus dalykus, bet ir daro – yra kraujo donoras ir aktyvus ambasadorius.
Tą akimirką supratau – prieš mane stovi žmogus, su kuriuo kalbėtis lengva ir natūralu, lyg būtume seni draugai, kartu įveikę ne vieną pusmaratonį.
Daugiau mudviejų pokalbio galite išgirsti tinklalaidėje „Mizanscenos’. O ten, žinoma, nutiko taip, kad katinas Meino meškėnas nusprendė Karoliui plaukus paprausti...
K.Kasparavičių kalbina Aneta Anra.
– Karoli, Elektrėnai miestas, kurį daugelis pirmiausia sieja su ledo rituliu. Čia užaugo legendos: Darius Kasparaitis, Dainius Zubrus, amžiną atilsį Mindaugas Kieras… O tu pats vėliau tapai „Ironman“ įveikei vieną sunkiausių fizinių išbandymų pasaulyje. Sportinė stiprybė tarsi buvo įrašyta į tavo DNR. Ir vis dėlto tavo gyvenime atsirado teatras. Kaip jis ten pateko? Kaip apskritai iš Elektrėnų ledo arenos kelias nusidriekė iki teatro scenos?
– Teatras mano gyvenime – tai visų pirma mama. Ji dirba lietuvių kalbos mokytoja mokykloje, tačiau jaunystėje Klaipėdoje studijavo teatro režisūrą ir lietuvių kalbą pas Povilą Gaidį. Grįžusi į Elektrėnus ėmėsi mokytojauti.
Matyt, aš tapau jos neįgyvendinta svajone. Ji niekada manęs specialiai nestūmė nei į sceną, nei į teatrą, tačiau mokykloje organizuodavo teatro festivalį „Felicija“, veždavosi mus į skaitovų konkursus. Visada iš jos pusės jausdavau tokį tylų, bet aiškų kelio parodymą: kad yra ir toks kelias.
Nors iki dvyliktos klasės tikro teatro buvau matęs labai nedaug, vos du spektaklius.
Vienas jų – Kauno nacionaliniame dramos teatre Gintaro Varno „Nusikaltimas ir bausmė“ su Gyčiu Ivanausku. Man buvo keturiolika ar penkiolika, turėjau lazeriuką ir pusę spektaklio prašviečiau Gyčiui į akis. Praėjus daugeliui metų susitikome ir aš jo nuoširdžiai atsiprašiau (juokiasi).
Antrasis spektaklis vyko Elektrėnų kultūros namuose, atvažiavo spektaklis su Rolandu Kazlu.
Tuo metu mokykloje turėjau grupę ir buvau tvirtai įsitikinęs, kad mano kelias – muzika. Tačiau prieš stojant į akademiją, metais anksčiau, mano draugas Darius Petrovskis įstojo į aktorinį. Jis tapo man gyvu pavyzdžiu. Važinėdavau pas jį į bendrabutį, žiūrėdavau, kaip jie ten gyvena, ir man buvo be galo įdomu.
Iš pradžių planavau skristi į Londoną studijuoti muzikos. Bet pagalvojau: „Pabandysiu ir į aktorinį.“ Atrodė, kad bus lengva, smagu ir gerai leisiu laiką. Nuėjau į stojamuosius, įstojau ir nusprendžiau likti Lietuvoje.
Ir tada prasidėjo mokslai… Greitai supratau, kad viskas bus visiškai kitaip, nei įsivaizdavau. Po pirmo kurso rimtai ketinau išeiti iš akademijos. Bet tada pasikeitė kurso vadovai, pas mus atėjo Eglė Gabrėnaitė. Mes turėjome labai ilgą ir svarbų pokalbį. Aš jai sakau: „Egle, aš išeinu.“ O ji atsakė daugybe gražių ir išmintingų žodžių. „Pasivaikščiok, pagalvok, ir, jei nori, sugrįžk bet kada.“
Per tą pokalbį kažkas manyje persikeitė. Pamačiau, kad yra platesnis pasaulis, kad ne viskas taip tamsu ir lemtinga. Kad apie šitą pasaulį mes ir vaidiname. Eglė man parodė šviesą. Nuo tada pradėjau kitaip žiūrėti į profesiją, daugiau domėtis teatru ir literatūra.
Staiga tapo labai įdomu. Nes šioje profesijoje mes nuolat mąstome apie žmogų. O mąstyti apie žmogų yra didelė privilegija. Bandymas suprasti ir pateisinti žmones, kurių iš pradžių visiškai nesupranti, – tai labai įdomu.
Taip ir atsidūriau teatre.
– Kai pradėjai studijuoti, ar jau aktyviai ėjai į teatrą? Ar bandei pildyti tas savo spragas?
– Lankiau spektaklius, kiek tik leido akademijos grafikas. Buvau labai užimtas, bet stengiausi. Dauguma kursiokų jau puikiai orientavosi teatre, apie viską galėjo kalbėti, o aš jaučiausi truputį užribyje. Todėl ir ėjau norėdamas suprasti, apie ką jie kalba. Žiūrėdamas spektaklius pamačiau, kad teatras gali būti labai įvairus, ir atradau tokių dalykų, kurie man iš tiesų buvo įdomūs.
– O tau pačiam aktoriai iki studijų atrodė kaip kažkokios nežemiškos būtybės? Aš, pavyzdžiui, mokydamasi mokykloje dar važiuodavau troleibusu su Regimantu Adomaičiu ir negalėdavau patikėti, kad jis – tikras žmogus su raudonu šaliku.
– Aš tokio sudievinimo nejutau, gal todėl, kad aktorių nepažinojau. Kai pasakė, kad pas mus į kursą ateis Eglė Gabrėnaitė, aš net nežinojau, kas ji tokia. Žinojau tik, kad aktorė. Vėliau su pačia Egle išsiaiškinome įdomų dalyką – mes buvome susitikę dar mokykloje. Ji buvo atvažiavusi į skaitovų konkursą ir kvietė mane stoti į aktorinį, o aš jai tada drąsiai pareiškiau, kad tikrai nestosiu (juokiasi).
Dabar, kai pats esu šitoje profesijoje, žinau, kiek tai kainuoja, kaip sunku sukurti gerą vaidmenį. Labai gerbiu aktorius, kurie yra profesionalai savo srityje.
– Ar turi mėgstamiausių spektaklių?
– Eglė Gabrėnaitė kartą yra pasakiusi: „Mes visada ruošiamės kažkam dideliam.“ Vienas tokių spektaklių „Otelas“, kurį pastatė Gildas Aleksa Teatrone. Vaidinome bute maždaug dešimčiai-dvylikai žiūrovų. Kartu su Matu Dirginčiumi, Milda Naudžiūnaite ir Milda Jonaityte. Mes sėdėdavome ratu, lyg prie stalo, valgydavome bulves, gerdavome šampaną ir tiesiog gyvendavome tą gyvenimą. Spektaklį rodėme gal trejus metus. Tai buvo labai įdomi kelionė, nes vaidinti, kai žiūrovas yra visai šalia, o medžiaga sunki ir pilna iššūkių – tai ypatinga patirtis. Turėjome labai prasmingą laiką.
Jaunimo teatre man labai brangus spektaklis yra „Broliai Liūtaširdžiai“. Per jį aš iš tikrųjų susipažinau su teatru ir sutikau žmogų, kuris tapo mano labai geru draugu – Matą Dirginčių. Aišku, vienas svarbiausių – praėjusiais metais išleistas „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“. Šio spektaklio tema man yra asmeniška ir svarbi, tai, apie ką aš visą gyvenimą norėjau kalbėti.
– O kaip gimė „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“? Eglė Švedkauskaitė tave pati susirado, ar vyko atviras atrankos procesas?
– Vyko atviras kastingas. Galvojau: „Na, nueisiu pasisveikinti, vis tiek nieko neturiu prarasti.“ Nusiunčiau video ir mane pakvietė į atranką, kurios metu atlikome užduotis, ir tada Eglė pasakė, kad spektaklis bus apie savižudybę. Mano akys iš karto užsidegė, visiškai pasikeitė koncentracija. Baigiantis kastingui priėjau prie Eglės ir pasakiau: „Aš privalau čia būti. Net jei nevaidinsiu, noriu būti šalia, noriu padėti, noriu kalbėti šia tema.“
Vėliau vyko antras ir trečias turai, aš juos praėjau. Taip ir atsiradau spektaklyje.
– „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ tapo vienu dažniausiai vaidinamų tavo spektaklių – per du sezonus suvaidinote jau apie 40 kartų. Lyginant su Jaunimo teatru – ar tai išskirtinis atvejis tavo karjeroje?
– Taip. Jaunimo teatre taip pat turiu labai brangių spektaklių. Dabar esu labai geros aktorinės formos, mano laikas yra vaidinti, ir aš negaliu sau leisti sėdėti ir laukti. Todėl džiaugiuosi, kad turiu galimybę kurti ir kituose teatruose ir už tai esu dėkingas Jaunimo teatrui.
– O po tokio intensyvaus ir emociškai sunkaus spektaklio kaip „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ar pavyksta pilnai „išeiti“ iš vaidmens? Ar apskritai aktoriui įmanoma iki galo atsiskirti nuo to, ką scenoje išgyveni?
– Nežinau. Gal mes niekada iki galo neišeiname iš vaidmens, o gal niekada iki galo ir neįeiname. Sunku pasakyti. Kai repetuoju spektaklį ar ruošiuosi premjerai, mano sužadėtinė Guoda būna pasiruošusi, nes žino, kad būsiu kažkoks kitoks. Tai nėra labai akivaizdūs pokyčiai, o maži mikro dalykai, kurių kartais net pats nepajunti.
– Prisimeni savo paskutinį „Stand-up’ą prasmei ir beprasmybei“? Ką darai išėjęs iš tokio spektaklio – kaip grįžti į realybę?
– Po paskutinio spektaklio mes su Vitalija Mockevičiūte ėjome pavalgyti. Valgėme, kalbėjomės, bandėme išsivėdinti, pasakojome, kaip jaučiamės. Vitalija tapo viena artimiausių draugių mano gyvenime. Maniau, kad tokiame amžiuje jau sunkiau rasti tikrų draugų, o čia pavyko. Mes su Vitalija kalbamės ne tik apie procesą, bet apie visą gyvenimą. Rūpinamės vienas kitu, dalinamės tuo, ką gyvename.
Aišku, po spektaklio būna nelengva. Tada stengiuosi nusiraminti, su kuo nors pabendrauti, pasportuoti, kažką nuveikti.. Kartu tai ir gydo. Kuo drąsiau išneši tokius dalykus į viešumą, tuo atviresnis ir laisvesnis esi.
– Šiandien tu aktyviai kalbi apie emocinius sunkumus ir savižudybių prevenciją: esi tapęs nacionalinės iniciatyvos „Tu esi“ (tuesi.lt) ambasadoriumi. Ši Higienos instituto inicijuota platforma skirta tiek tiems, kurie išgyvena krizę, tiek jų artimiesiems, tiek specialistams. Joje skatinamas atviras dalijimasis ir pagalbos ieškojimas. Pats esi viešai pasakęs labai šiltus ir žmogiškus žodžius: „Laikykitės, kalbėkitės ir nepasiduokit. Gyvenimas yra gražus, o po tamsos ateina šviesa. Žinau, kad čia tik žodžiai. Bet jei taip jautiesi ir neturi su kuo pasikalbėti, gali drąsiai parašyti man. Nepažadu, kad padėsiu, bet tikrai išklausysiu ir pasidalinsiu savo patirtimi. Tu nesi vienas. Apkabinu.“ Ar tau pačiam lengva taip atvirai kalbėti šia tema viešai, ar kartais vis dėlto kyla vidinis noras ją kiek apsaugoti?
– Aš drąsiai galiu apie tai kalbėti. Turėjau labai artimų žmonių, kurie atėmė sau gyvybę. Taip pat turiu bičiulių, kurie pasitraukė iš gyvenimo. Ši tema mane lydi visą gyvenimą, ir aš su ja susiduriu nuo maždaug 15 metų. Mano misija yra tiesiog dalintis. Pradžioje tai buvo daugiau internetinė veikla, bet dabar planuojame daryti diskusijas, važiuoti į mažesnius miestelius. Miestuose žmonės jau kažkiek kalba apie jausmus ir vidinius dalykus, o mažesniuose miesteliuose to dažnai nėra. Labai svarbu pasiekti vyrus virš 60 metų, nes būtent tarp jų savižudybių skaičius yra didžiausias.
– Ką daryti, kai žmogus šalia tavęs atvirauja ir pasidalina tokiomis sunkiomis mintimis? Kaip geriausia su juo kalbėtis, kaip paguosti ir svarbiausia – kaip nepadaryti dar blogiau?
– Visų pirma išklausyti. Patarimų šiuo atveju neduočiau, ypač jei žmogus išgyvena krizę: tai profesionalų darbas. Jeigu žmogus prieina ir klausia „ką man daryti?“, geriausia pasakyti: „Nežinau, bet jei nori – papasakok.“ Tiesiog kalbėkis su juo kaip su žmogumi, o ne kaip su „atveju“.
Mano sesuo irgi labai stipriai įsitraukusi į šią temą. Ji dabar studijuoja psichologijos magistrą ir dirba Jaunimo linijoje. Mes šeimoje šia tema kalbame.
– Ačiū tau, Karoli, kad taip atvirai ir drąsiai kalbi apie šiuos dalykus. Tai tikrai nėra lengva tema. Grįžkime prie teatro. Noriu pratęsti apie tavo santykius su kolegomis. Tavo draugystė su Matu Dirginčiumi, kuri scenoje atrodo labai tikra ir šilta.
– Taip, mes su Matu esame labai geri bičiuliai. Kai reikia kraustytis, padedame vienas kitam. Praėjusią vasarą trise su režisieriumi Adomu Juška išvažiavome trims savaitėms į Švedijos šiaurę – ėjome 200 km žygį.
Kartu mes suvaidinome jau gal 11 spektaklių – ne tik Jaunimo teatre, bet ir kituose. Pradėjome nuo „Brolių Liūtaširdžių“, tada atsirado „Otelas“, ir taip pildėsi. Mes vienas kitą vadiname broliais.
Yra tokių brangių procesų, kurie labai suartina žmones. Matas yra tas žmogus, kuriam aš galiu papasakoti viską. O tokių žmonių nėra daug.
– Teatre dažnai kalbama apie pavydo ir konkurencijos kupiną aplinką – „kodėl jis gavo vaidmenį, o ne aš“. Kaip tau pavyksta su tuo tvarkytis? Ar teko pereiti šį vidinį išbandymą?
– Taip, pradžioje man tai buvo aktualu. Kuo daugiau pavydi, tuo labiau save nuodiji. O kai pradedi džiaugtis už kitus, suprasti, kodėl jis gavo vaidmenį, o ne tu, ir priimti, kas esi – tada pasidaro daug lengviau gyventi.
Aš tą konkurencijos momentą esu beveik eliminavęs iš savo gyvenimo. Labai nemėgstu tų viduje susikurtų negatyvių emocijų. Jos tik išbalansuoja. Tada vidinis balsas sako „kam, kam tau to reikia“, ir turi pats save gydyti, kol užgydai. Stengiuosi to vengti.
– Atrodo, kad šį vidinį balansą tau padeda rasti ir sąmoningas gyvenimo būdas. Pastebiu, kad teatras keičiasi – vis daugiau kalbama apie sveiką gyvenseną. Kaip tu pats matai šį pokytį ir kokia tavo pozicija?
– Tai tiesa, viskas keičiasi. Aš labai džiaugiuosi, kad keičiasi. Pasaulyje dabar mada sveikas gyvenimo būdas, ir teatras negali nuo to atsilikti. Mes teatre mąstome, kuriame, kalbame apie svarbius dalykus: prasmę, mirtį, viską. Tačiau kam vaidinti apie mirtį, jei pats negyveni gyvenimo? Čia mano nuomonė. Žinoma, visi labai skirtingi, bet aš norėčiau, kad teatras būtų kūrybinis procesas, kuris teiktų malonumą ir prasmę pačiam kūrėjui. Nes kitaip kokia prasmė kurti?
Mano gyvenimo didžioji dalis – ne spektakliai, o repeticijos. Ten praleidžiu gal 50 procentų savo gyvenimo. Ir jei tą pusę gyvensiu tamsoje – aš nenoriu. Todėl man labai svarbus balansas. Sportas čia labai padeda. Kai repetuoji sunkias temas, keturis mėnesius kasdien daužai į sieną kūdikio imitaciją ir paneri į tamsą, po to reikia grįžti namo ir gyventi. Sportas sugrąžina kraują į smegenis, primena, kad viskas gerai.
– O kas tau labiausiai padeda palaikyti šį balansą – bėgiojimas ar sporto klubas?
– Man labiausiai padeda rutina. Tiksliai negaliu pasakyti, kuris sportas geriausias, bet bėgimas – išskirtinis. Bandžiau labai daug sporto šakų, bet po bėgimo dopamino gaunu daugiau nei po bet ko kito.
Pabėgiojęs iš karto čiumpu telefoną, atrašau laiškus, kurių dvi dienas neatrašiau, skambinu žmonėms. Dingsta nerimas, atsiranda motyvacija veikti. Jeigu būnu labai piktas – einu žaisti ledo ritulio. Ten yra kontaktas, vyrai pasistumdo, apsiramini (juokiasi).
Sporto salė man labiau kaip dantų šepetėlis: reikia prižiūrėti kūną. Ji monotoniška, daug žmonių, triukšmo... Nėra pats mėgstamiausias dalykas, bet turiu tai daryti. Negaliu kitaip.
– Tai kiek kartų per savaitę tu sportuoji?
– Stengiuosi sportuoti keturis-penkis kartus per savaitę. Įskaitant bėgimą, jėgos pratimus. Stengiuosi planuoti taip: vieną dieną pailsėti, dvi dienas sportuoti.
Aišku, mityba yra labai svarbus dalykas, nes kai ruošiesi Ironman’ui, reikia maksimaliai tiksliai skaičiuoti kalorijas ir mikroelementus. Kai pripranti ir supranti, kaip tai veikia, tada pripranti gerai jaustis. Ir jei vieną dieną pamiegi ne 7, o 6 valandas, jau jauti, kad kažkas negerai. Tada tampi priklausomas nuo jausmo gerai jaustis (juokiasi).
– Suprantu, kad tie gilūs pokalbiai prie vyno dažnai ištraukia dvigubai daugiau jėgų. O kalbant apie discipliną ir vidinę stiprybę, man labai įstrigo tavo istorija apie Ironman’ą. Sakyk, kaip apskritai gimė mintis imtis tokio ekstremalaus iššūkio?
– Viskas prasidėjo dėl nepavykusio teatro projekto. Sėdėjau vyninėje su bičiuliu ir jis sako: „Žinai, aš darau Ironman’ą.“ Aš žinojau, kas tai. Sakau: „Ir aš.“ Sukirtome rankas. Jis tą vasarą padarė, o aš – ne.
Tuo metu buvau užsirezervavęs pusę metų repeticijoms pas Krystianą Lupą – buvau patekęs į kastingą ir laukiau vaidmens. Bet galiausiai į spektaklį nepatekau. Ir tada galvoju: „Na, gerai... Pusę metų laisvo laiko staiga atsirado.“ Paklausiau ChatGPT, per kiek laiko greičiausiai galima pasiruošti įveikti šį triatloną – jis man atsakė, kad nuo pusmečio iki dvejų metų. Pusmetis man tiko! Ir užsiregistravau Ironman’ui.
– Ir tada viskas ėmė suktis kaip sniego lavina?
– Na, vieną dieną atėjau į pirtį ir sutikau tokį – prodiuserį. Sakau: „Gal padarom dokumentinį filmą, kaip aš ruošiuosi Ironman’ui.“ Jis sako: „Darom.“ Ir po savaitės atveža man GoPro kamerą: „Imk, filmuok.“
Taip viskas ir prasidėjo. Pusę metų trukusi kelionė, kurios aš iš pradžių visai neplanavau. Tuo pačiu metu repetavau „Stand-up’ą prasmei ir beprasmybei“ ir ruošiausi Ironman’ui. Galiausiai padariau Ironman’ą, o po trijų savaičių įvyko „Stand-up’o“ premjera.
Tas pusmetis man buvo svarbus. Labai užaugau. Supratau, su kokiu žmogumi noriu gyventi, kokį gyvenimą noriu kurti. Daug atsakymų gavau.
Važiuoji penktą ryto dviračiu iki Baltarusijos sienos ir atgal, o paskui į repeticiją. Visą laiką vienas. Labai daug laiko pamąstyti apie save, apie tai, kas vyksta ir ko tu iš tikrųjų nori. Aš kančios nebijau. Aš bijau tik beprasmiškos kančios.
– O kaip vyko pačios varžybos Italijoje?
– Varžybos – tai vyšnia ant torto. Sunkiausias dalykas yra pasiruošimas. Manau, kad iš viso skyriau apie 250 valandų treniruočių.
Varžybos vyko Italijoje. Atskrendam, išsipakuoju dviratį – paaiškėja, kad kažkas sulūžę. Lyja, dviračių taisyklos uždarytos. Stresas maksimalus, nežinia, ar spėsim viską sutvarkyti, ar išvis vyks…
Varžybų rytą penktą valandą mane nuveža į starto zoną. Saulėtekis. Stoviu, rūkau cigaretę ir suprantu – bus graži diena.
Patekau į didžiulę eilę, laukiau starto gal valandą. Leidžia po penkis žmones, kad nebūtų kamščių.
– Kur plaukei ir kaip sekėsi pirmoji rungtis?
– Adrijos jūroje, 4 kilometrus. Startas buvo gana toli nuo kranto, plauki, plauki, tada pasuki atgal. Ten buvo toks chaosas. Aš padariau klaidą – atsistojau per toli gale. Visi aplinkui buvo lėti, tad turėjau daug žmonių aplenkti. O lenkti žmogų jūroje – tikra mėsmalė. Bet kažkaip susitvarkiau ir praplaukiau per pusantros valandos.
– O bangos plaukiant buvo didelės?
– Labai ramu. Kaip tik saulė tekėjo, visiškas štilis – idealu plaukti.
– Paskui prasidėjo dviračio rungtis. Kaip sekėsi 180 kilometrų Italijos kalnuose?
– Išlipu, šoku ant dviračio ir važiuoju 180 kilometrų. Važiavau 6 valandas. Italija, kalnai, tik dvi rimtesnės įkalnės. Labai gražu.
– Ar buvo momentų, kai atrodė, kad tuoj mirsi?
– Kol kas dar nebuvo. Kadangi buvau labai gerai pasiruošęs, plaukime ir dviračiu sekėsi sklandžiai. Labiausiai reikia kontroliuoti vidutinį greitį ir širdies ritmą. Su treneriu buvome susitarę, kad mano pulsas neturi viršyti 140bpm. Turėjau diržą ir laikrodį, viską stebėjau realiu laiku. Jei pulsas pakyla, šiek tiek sulėtini. Toks žaidimas su savo organizmu.
Praplaukiau per pusantros valandos, tada – 180 km dviračiu. Grįžęs į trasos galą, kur palieki dviratį, pamačiau savo žmones: sesę, sužadėtinę, pusbrolį, draugus. Ten buvo tikra šventė. Iš džiaugsmo pradėjau bėgti per greitai. Pirmus kelis šimtus metrų bėgau laimingas, pakylėtas. Pažiūriu – bėgu per greit, pulsas šoktelėjo iki 190. Treneris buvo sakęs: „Nulipęs nuo dviračio, neskubėk.“
Ir tada prasidėjo... Žarnas pradėjo skaudėti nežmoniškai. Visą valandą kankinausi. Matyt, ant dviračio ilgai sėdint suspaudė visus organus. Bėgau ir galvojau: „mirsiu, sprogsiu, tuoj sustosiu.“ Bet po valandos pramušiau sieną.
Bėgimo trasa – keturi ratai po dešimt kilometrų. Kiekviename rate sutikdavau saviškius. Kartais kas nors prisijungdavo pabėgti kartu, pakalbėti – tai labai padėdavo. Likus dešimčiai kilometrų iki finišo visi nuėjo į finišo zoną manęs pasitikti. Tada prasidėjo sunkiausia psichologiškai.
Matai žmonės sėdi, eina, mačiau kaip greitosios automobilį medikai gaivina vyrą. Kūnas ir smegenys rėkia: „Stok!“ Bet likus penkiems kilometrams pamačiau tris ukrainiečius su vėliava. Prisijungiau prie jų, paplepėjome, ir vėl šiek tiek lengviau.
Pagaliau atbėgu į finišą. Ten tas garsusis varpas pirmą kartą Ironman’ą užbaigusiems. Pribėgu, o ten toks mažas varpeliukas. Skambinu ir nutraukiu virvutę. Emocijos per kraštus.
Po finišo nueinu į palapinę atsistatyti. Ir čia prasideda: per visą kūną eina šiurpas, kojos linksta, pradeda traukti mėšlungis. Žiūriu aplink – žmonės guli ant žemės, kažkas dreba folijos apklotuose. Atrodo kaip po karo. Supratau, kad nenoriu čia būti. Išėjau lauk, sutikau saviškius, užsidegiau cigaretę ir dėkojau buvusiems šalia.
Kitą dieną mokėmės iš naujo vaikščioti. Aš užbaigiau per 11 valandų 48 minutes. Tokia trumpa istorija.
– O dabar jau yra konkrečių planų dėl dokumentinio filmo apie tavo Ironman kelionę?
– Taip, viskas procese, montažas juda, bet gyvenime ne visada viskas vyksta taip greitai, kaip norėtume. Bet turiu nuostabius montuotojus ir dabar žinau, kad dokumentika bus smagi.
– Kiek serijų planuojate ir koks filmo darbinis pavadinimas?
– Aštuonių serijų dokumentinis serialas, kiekvienas po pusvalandį. Apie pavadinimą galvojame. Vienas variantas – „Karolis kvailysčių meistras“, kitas – „Iron Menas“
– Ar dar kartotum tokią geležinio žmogaus kelionę?
– Ne, tikriausiai nekartočiau. Nebent kas nors pakviestų kartu daryti – tada gal. Bet pats vienas tikrai ne. Gyvenime dar tiek daug dalykų nepabandytų, o laiko tiek nedaug. Aš noriu lipti į kalnus, pereiti dykumas, skristi – noriu visko. Noriu gyventi. Ironmanas buvo vienas iš tokių didelių išbandymų.
– Ką tik baigei filmuoti trumpametražį filmą su studentais, kur teko mokytis figūrinio čiuožimo. Kaip sekėsi derinti teatrą, spektaklius ir naktinį filmavimą? Ir apskritai kodėl tau patinka dirbti su jaunais kūrėjais?
– Sportas mano gyvenime visada šalia, todėl buvo labai įdomu. Ledo ritulį žaidžiu dažnai, o dailųjį čiuožimą visada žiūrėdavau kaip į kažką labai gražaus ir trapaus. Pasirodo, tai beprotiškai sunkus ir labai kūrybiškas sportas.
Filmavome taip: rytais repeticijos teatre, vakarais spektakliai, naktimis – filmavimas. Tris naktis iš eilės miegojau po 2–3 valandas, važinėjau Kaunas-Vilnius.
Man patinka dirbti su studentais. Tas noras nugali labai daug. O kai visi bando, ieško ir rizikuoja – tada gimsta įdomūs dalykai.
– Kaip įsivaizduoji save būdamas aštuoniasdešimties?
– Ramiai, savo sodyboj, laksto anūkai, o aš kartais grįžtu į miestą, pavaidinti, sudalyvauti koncerte, parodoj, pažiūrėti spektaklį. Labai tikiuosi, kad galėsiu sportuoti ir mėgautis užtarnautu poilsiu. Svarbiausia, kad sąžinė būtų rami.
