Per pastaruosius penkerius metus lietuviškai pasirodė net dvi dešimtys D.Rinkevičienės išverstų šiuolaikinės ukrainiečių literatūros kūrinių, dar tiek pat – įvairių Ukrainos autorių esė bei publicistikos tekstų kultūrinėje mūsų spaudoje.
Jos išverstas Tanios Pjankovos romanas „Raudonųjų skruzdžių amžius“ (išleido „Alma littera“) paskelbta geriausia 2025 metų verstine grožine knyga 15min metų knygų rinkimuose bei Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos verstinių knygų konkurse. O Lietuvos leidėjų asociacijos apdovanojimuose praėjusiais metais „už darbštumą ir vertimų aktualumą“ D.Rinkevičienė pagerbta Išradingiausios vertėjos kategorijoje.
Savotiška skola ukrainietiškai savo pačios šeimos pusei knygų vertimą vadinanti D.Rinkevičienė pokalbyje dalijasi mintimis apie paradoksaliai per karą atrastą Ukrainos kultūrą, ukrainietiškų vertimų bangas bei atoslūgius, nuolat didėjantį naujų knygų, kurias norėtų išversti, skaičių ir iki šiol neužpildytas ukrainietiškos literatūros klasikos vertimų spragas.
– Donata, pripažinkime, kad iki plataus masto karo ukrainiečių literatūra, menas, istorija mums mažai terūpėjo. Buvome girdėję nebent Tarasą Ševčenką, bet ir tą tik todėl, kad kažkaip susijęs su Vilniumi. Kas nors gal dar skaitė Serhijų Žadaną ar Jurijų Andruchovyčių, Andrijų Kurkovą – ir nelabai ką daugiau. Tad įdomu, kaip nutiko, kad jūs mokate ukrainiečių kalbą?
– Tai susiję su šeimos istorija – seneliai iš tėvo pusės buvo ukrainiečiai, tiesa, persikėlę gyventi į Sakartvelą. Bet ukrainietiškai niekada nekalbėjau, tik dažnai girdėdavau kalbantis kitus. Tėtis mokėsi Odesoje, tad turėjo daug draugų Ukrainoje. Su kai kuriais jų nuolat palaikė ryšius iki pat savo mirties: jie atvažiuodavo pas mus, mes važiuodavome į Kyjivą arba į Odesą.
Viską manyje pakeitė 2014-ieji metai Ukrainoje, karo pradžia Donbase, Krymo aneksija, taip pat tėčio liga ir mirtis. Tai paskatino atsigręžti į Ukrainą ir atiduoti savotišką skolą savo ukrainietiškai pusei. Tuomet savarankiškai pradėjau mokytis kalbos, klausytis tinklalaidžių, youtube laidų, skaityti knygas, žiūrėti filmus bei serialus. Taip ėmiau suprasti, kas kalbama.
Viską manyje pakeitė 2014-ieji metai Ukrainoje, karo pradžia Donbase, Krymo aneksija, taip pat tėčio liga ir mirtis. Tai paskatino atsigręžti į Ukrainą ir atiduoti savotišką skolą savo ukrainietiškai pusei.
Bet to buvo maža – norėjau ir pati kalbėti. Taip susiradau kelis mokytojus, kurie ir pralaužė kalbos barjerą. Su jais gilinomės į ukrainiečių folklorą, skaitėme klasikus, peržiūrėjau nemažai kino aukso fondo. Galiausiai atradau šiuolaikinę ukrainiečių literatūrą. Skaitydama vis pagalvodavau – kokie čia lobiai, kaip gerai būtų, jei tai galėtų perskaityti ir kiti. Šitaip pradėjau versti. Pirmoji mano skaitytoja buvo mama.
Didžiausią paskatinimą versti ir siūlyti leidykloms gavau iš šeimos bičiulės, vertėjos Irenos Aleksaitės. Jai nusiunčiau Andrijaus Lubkos knygos „MUR: mažasis ukrainiečių romanas“ ištrauką. Gerbiama Irena kai ką pataisė, davė vertingų patarimų, o svarbiausią – padrąsinimą versti toliau. Tuomet šią ištrauką nusiunčiau „Šiaurės Atėnams“ ir jie iškart sutiko publikuoti.
Man tai buvo didžiulis džiaugsmas. Juk atėjau iš aktorystės, nežinojau, kaip veikia leidyba, kultūrinė spauda, nepažinojau nei rašytojų, nei leidėjų. Bet ta pirmoji ištrauka tapo didžiule paskata ir postūmiu versti daugiau. Taip ėmiausi Andrijaus Liubkos romano „Karbidas“, kuris 2021 m. pasirodė lietuviškai. Tai buvo pirmoji mano išversta ir išleista knyga.
– Ar galima sakyti, kad būtent karas nulėmė tai, kad ilgainiui tapote itin aktyvia ukrainiečių literatūros vertėja?
Skaitydama vis pagalvodavau – kokie čia lobiai, kaip gerai būtų, jei tai galėtų perskaityti ir kiti. Šitaip pradėjau versti. Pirmoji mano skaitytoja buvo mama.
– Iš pradžių verčiau savo malonumui ir džiaugsmui, ir kad artimieji galėtų perskaityti tuos mano atradimus. Po „Karbido“ išverčiau Katerynos Jehoruškinos knygą vaikams „Riešutėnų drąsuolių pasakaitės“ bei Jaroslavos Lytvyn romaną „Klauso Oto Bacho nuopuolio metai“. Pastaroji knyga dar nebuvo išleista, kai rusai užpuolė Ukrainą ir prasidėjo karas. Žinoma, tai viską pakeitė. Aš ėmiau versti visiškai kitokias knygas, versti daug ir siūlyti leidykloms. Man tai buvo, o ir tebėra savotiškas solidarumas su ukrainiečiais bei jų palaikymas.
Paradoksalu – per karą mes atradome ukrainiečius, jų kultūrą, meną, istoriją. Jie mums tapo svarbūs ir įdomūs. Tuomet akivaizdžiai galėjai matyti leidyklų poreikį leisti ukrainietiškas knygas, o skaitytojų – tas knygas pirkti ir skaityti.
Tai buvo ne tik intelektualus susidomėjimas, bet ir noras palaikyti ukrainiečius. Nes juk karo pradžioje ukrainiečių rašytojai, leidėjai, kaip ir daugelis žmonių, atsidūrė visiškoje nežinioje. Tad vertimai – ir ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis – buvo svarbi parama.
– Ką reiškia vertėjui nuolat gyventi su ypač sunkiais, sudėtingais, dramatiškais, skaudžiais tekstais? Juk turbūt didžioji dalis kūrinių, kuriuos pastaruosius šešerius metus verčiate, vienaip ar kitaip yra susiję su dabartine situacija Ukrainoje?
– Emociškai tai labai stipriai veikia. Būna, verti tekstą, o tada reikia padaryti pauzę – ir ne todėl, kad fiziškai pavargai sėdėti prie kompiuterio, bet dėl užplūdusių stiprių emocijų. Kartais net tą pačią dieną negali sugrįžti prie teksto, būtina atsitraukti. Tai tikrai sunku.
Ypač daug stiprių jausmų sukelia eseistika, kai autoriai rašo apie žuvusius ginklo brolius, šeimos narius, draugus ir pažįstamus. Susirandu jų nuotraukas ir tampa dar liūdniau. Visa tai priimu itin giliai į širdį.
Be abejo, mano nuotaikas jaučia ir mato šeimos nariai – su jais dalinuosi, pasakoju, nes tiesiog negaliu laikyti savyje. Galima sakyti, kad šie vertimai tampa kolektyviniu mūsų šeimos darbu – be jų palaikymo sunkiai galėčiau tuos vertimus ištverti.
– Kaip atsirenkate, ką versti?
– Aš orientuojuosi į šiuolaikinę prozą ir nuolat skaitau, kartais – kelias ukrainiečių knygas vienu metu. Žinoma, dėl to namuose negailestingai kaupiasi neperskaitytos lietuvių autorių knygos bei verstinė literatūra. Visam tam aš tiesiog neturiu dabar laiko. Viliuosi, kad vasarą pavyks atsigriebti.
Galima sakyti, kad šie vertimai tampa kolektyviniu mūsų šeimos darbu – be jų palaikymo sunkiai galėčiau tuos vertimus ištverti.
Paėmusi skaityti puikiuosius ukrainiečių klasikus, pagalvoju, kad bemaž nieko nesame išsivertę, tačiau pati klasikos vertimų nesiimu, jaučiu, kad iki to dar reikia paaugti. Gal po kokių dešimties metų ir išdrįsiu. Bet dabar mane labiau domina tai, kas Ukrainoje buvo parašyta per pastaruosius keliolika metų ir rašoma dabar.
Nuolat seku keliasdešimt ukrainiečių leidyklų, žiūriu, ką naujo jos išleidžia, taip pat skaitau atsiliepimus apie naujus leidimus. Jei kažkas sudomina, perku elektronines knygas, o jei nėra – siunčiuosi iš Ukrainos popierines knygas. Šių stirta taip pat nenumaldomai auga.
– Prieš keletą metų teko skaityti, kad nuo Krymo aneksijos bei kovų rytinėse Ukrainos teritorijose pradžios 2014-aisiais buvo didžiulė vadinamosios „veteranų prozos“ banga – pasirodė šimtai karių, žurnalistų bei rašytojų knygų, susijusių su tais įvykiais bei žmonių patirtimis. Kokią vietą ukrainiečių visuomenėje šiandien užima karo literatūra?
– Knygų apie karą ir šiandien yra leidžiama be galo daug, tačiau reikia atsirinkti geriausias, nes čia, kaip visur, yra ir gana vidutiniškų, ir tikrų šedevrų. Tačiau stengiuosi skaityti beveik viską, nes noriu turėti bendrą šiuolaikinės Ukrainos literatūros vaizdą. Ir nebūtinai vien apie karą, domina ir kitokios tematikos knygos, tai, kas rūpi patiems ukrainiečiams.
Knygų apie karą ir šiandien yra leidžiama be galo daug, tačiau reikia atsirinkti geriausias, nes čia, kaip visur, yra ir gana vidutiniškų, ir tikrų šedevrų.
Pavyzdžiui, ką tik leidyklai atidaviau puikų Ilarijono Pavliuko trilerį „Matau, jus domina tamsa“, išleistą dar prieš karą, jis ir kuris iki šiol yra tarp perkamiausių Ukrainoje. Stengiuosi versti geriausias, įdomiausias, populiariausias ir literatūriškai kokybiškiausias knygas.
Įdomu, kad literatūra Ukrainoje išgyvena didžiulį pakilimą: nuo karo pradžios leidyklų ne sumažėjo, o padaugėjo, atsidarė daugiau knygynų, knygų perkama žymiai daugiau, nei anksčiau, o elektroninių leidinių pardavimai viršija visų laikų rekordus. Netikėta: šalyje karas, o žmonės grįžta prie knygų skaitymo...
Socialiniuose tinkluose seku ne vieną Ukrainos rašytoją ir matau, kokie būriai žmonių ateina į susitikimus su jais – salės tiesiog lūžta. Maža to, šie susitikimai dažniausiai yra mokami, o laisvų vietų nebūna. Neretai rašytojai rengia net ir papildomus susitikimus. Ir žmonės stovi didžiulėse eilėse po kelias valandas, kad galėtų įsigyti savo mėgstamų autorių knygų ar gauti autografą.
– O kaip Lietuvoje, ar susidomėjimas ukrainiečių kultūrą nėra atslūgęs?
Stengiuosi versti geriausias, įdomiausias, populiariausias ir literatūriškai kokybiškiausias knygas.
– Karo pradžioje ukrainietiškų knygų poreikis išaugo itin stipriai, vėliau stebėjome tam tikrą atoslūgį, dabar, regis, dėmesys ukrainiečių literatūra vėl grįžta.
Prieš siūlant leidėjams kūrinį, neretai tenka išversti nemenką jo dalį, o kartais net ir visą tekstą. Tuomet leidėjai skaito, vertina ir apsisprendžia – leisti ar ne. Ir tai suprantama: juk nepirks katės maiše. Tai ne angliškai parašyta knyga, kurią patys leidėjai gali perskaityti ir ieškoti vertėjo. Šia prasme su ukrainiečių vertimais yra gal kiek sunkiau, o kartu ir šiek tiek lengviau, nes poreikis vis dėlto tebėra nemažas.
Tarkime, kai išverčiau Vasylo Škliaro romaną „Zuikių bažnyčia“, jį iškart nusiunčiau dviem leidyklom ir abi susidomėjo. Tad teko pasirikti tą, kuri buvo pirma. O dabar jau keletą savaičių nesulaukiu atsakymo iš leidėjų dėl puikaus Anastasijos Levkovos romano „Už Perekopo yra žemė“ apie Krymo praradimą. Taip pat atsakymo laukiu ir dėl Sofijos Andruchovyč, rašytojo Jurijaus Andruchovyčiaus dukters, romano „Felix Austrija“.
Per pastaruosius penkerius metus mūsų supratimas apie ukrainiečių literatūrą, kultūrą, istoriją tikrai gerokai išaugo. Atsirado daugiau vertėjų iš ukrainiečių kalbos. Be galo džiugina mūsų poetai – Antanas A. Jonynas, Donatas Petrošius, Marius Burokas, Benediktas Januševičius, Vytas Dekšnys ir kt. – tobulai verčiantys ukrainiečių poeziją. Jų pastangomis dabar skaitome Arturo Dronio, fronte žuvusio Maksymo Kryvcovo, Halynos Kruk, Vasylio Machno, Marianos Kijanovskos ir kt. eilėraščius.
Tiesa, pastaruoju metu Lietuvoje pastebiu tendenciją leisti lengvesnio turinio knygas, pavyzdžiui, „ką nors apie meilę“. O aš dažniau siūlau rimtas, sunkias knygas apie karą... Bet puikiai suprantu, kad reikalingos įvairaus turinio knygos.
Pastaruoju metu pastebiu tendenciją leisti lengvesnio turinio knygas, pavyzdžiui, „ką nors apie meilę“. O aš dažniau siūlau rimtas, sunkias knygas apie karą...
Tad nėra taip, kad leidėjai išskėstomis rankomis lauktų ukrainietiškų knygų vertimų, tačiau ir nėra taip, kad vos pasiūlius užtrenktų duris. Tiesiog reikia šią literatūrą nuolat versti ir aktyviai siūlyti. Beje, yra ir leidyklų, kurios pačios kreipiasi su klausimų – „ką galite pasiūlyti?“ Tuomet sudarau sąrašą ir siunčiu jų pasirinkimui.
Man kaip vertėjai norisi, kad viską, ką perskaičiau gero, gražaus, jaudinančio, pasirodytų ir lietuviškai. O leidėjai, žinoma, vertina ir skaičiuoja – juk leidybos kaštai šiandien didžiuliai, reikia galvoti ne tik kaip knygą išleisti, bei ir kaip ją parduoti.
– Ar pačioje Ukrainoje egzistuoja ukrainiečių literatūros vertimų rėmimo programa?
– Taip, „Ukrainian Book Institute“ nuo 2016 metų labai aktyviai remia ukrainietiškų knygų vertimus. Anksčiau Lietuvos leidėjai šia galimybe menkai naudojosi, bet dabar lietuviški vertimai vis dažniau patenka tarp remiamų knygų. Ir pati dabar verčiu dvi knygas dar neturėdama leidėjo, bet vildamasi, kad su parama šios knygos tikrai bus išleistos.
Pažvelgus į kokias kalbas šiandien verčiama ukrainiečių literatūra, pamatytume beveik visą pasaulį. Tačiau šiųmetinis sąrašas mane nustebino didžiule gausa verčiamos ukrainietiškos klasikos. Viliuosi, kad anksčiau ar vėliau ir mūsų vertėjai imsis užpildyti šią spragą.
Pažvelgus į kokias kalbas šiandien verčiama ukrainiečių literatūra, pamatytume beveik visą pasaulį.
Taip, esame išsivertę Tarasą Ševčenką, Ivaną Franko, Lesią Ukrainką ir kitus, tačiau norėčiau paminėti „Sušaudytojo atgimimo“ (ukr. Розстріляне відродження) autorius. Tai 1920–1930 m. suklestėjusi ukrainiečių rašytojų ir menininkų plejada, kurią stalininio teroro metu sovietų valdžia brutaliai išžudė, įkalino arba nutildė.
– Gal esate išvertusi knygų, kurios dar nėra išleistos?
– Dabar verčiu dvi knygas – tai jau minėtos Sofijos Andruchovyč romanas „Felix Austrija“ bei Anastasijos Levkovos „Už Perekopo yra žemė“. Dar keturias knygas jau esu pradėjusi versti: tai Andrijaus Semjankivo medicininis trileris „Šokiai su kaulais“, rašytojo Serhijaus Martyniuko karinis trileris „Kušmardžakas“, Liubko Derešo romanas „Medūzos žvilgsnis“ apie į civilinį gyvenimą bandantį sugrįžto karį ir Oleksando Mychedo esė knyga „Šaukinys Jobui“. Tikiu, kad ir šios knygos ilgainiui suras savo leidėjus.
– Kaip jūs viską spėjate?
– Beveik nieko kito neveikiu, tik skaitau ir verčiu. Visą dieną, kol namuose esu viena ir sugrįžta namiškiai, skaitau, verčiu, redaguoju. Ir taip dieną iš dienos. Kiti vertėjai, tarkime, Marius Burokas ar Vytas Dekšnys, užsiima ir savo pačių kūryba, dalyvauja renginiuose, festivaliuose, skaitymuose. O mano kasdienybė – rašomasis stalas ir didelė šeima. Tačiau tikrai nemėginu skųstis, ne, esu visiškai patenkinta tokiu gyvenimu.
Šiemet turėtų pasirodyti dar keturios mano išverstos knygos – Sofijos Andruchovyč romanas „Katanankė“ apie Kyjivą po karo, kurią leidžia „Hieronymus“ leidykla, Arturo Dronio atsiminimus „Hemingvėjus nieko nežino“ išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Julijos Iliuchos knygą paaugliams „Visiškas nulis“ – „Terra Publica“, o „Alma Littera“ rengia Ilarijono Pavliuko trilerį „Matau, jus domina tamsa“. Kai kurios šių knygų leidėjo laukė dvejus ir net trejus metus, kitos išverstos iškart keliavo redaktoriams. Tad knygų gyvenimai skirtingi.
