Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Aktų pozuotoja dirbanti Aina: sužinoję, kad pozuoju nuoga, žmonės stebisi, jog tai – etatinis darbas

„Kai žmonėms pasakau, kad dirbu pozuotoja, mažai kas stebisi – visi visko jau yra prisižiūrėję. Tačiau daugelis vis dar patiria netikėtumą sužinoję, kad tai yra etatinis darbas“, – sako trisdešimt trejų Aina Gasiūnaitė, jau beveik dešimtmetį pozuojanti dailininkams.
Pozuotoja Aina Gasiūnaitė
Pozuotoja Aina Gasiūnaitė / Igno Algirdo Stanio nuotr.

Ji juokauja, kad dabar jos nupieštų ar nutapytų figūrų bei portretų yra gerokai daugiau nei fotografijų ir tai verčia jaustis keistai: neretai žmonės gatvėje ją atpažįsta iš paveikslų parodose.

Pasak Ainos, šio darbo išskirtinumas yra tai, kad ji visą dieną nieko neveikia – tik sėdi arba guli įvairiomis pozomis. Vis dėlto, tai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo itin paprasta: „nieko nedarant“ kūnas ir galva dirba kaip pašėlę, o neretai pozavimas tampa ištvermės ir kantrybės išbandymu.

Kelerius pastaruosius metus Aina dirba Dailės akademijoje pozuodama studentams tapytojams, grafikams, skulptoriams bei mados dizaineriams.

Paklausta, ar ją galima pavadinti „profesionalia pozuotoja“ tik nusijuokia ir pabrėžia, kad garsiausia pozuotoja Akademijoje dabar yra Saulė – Ainos ir fotografo Igno Algirdo Stanio šuo. Beje, kartais jie pozuoja trise, tad yra savotiška „pozuotojų šeimynėlė“.

Su Aina susitikome jos namuose laisvą nuo pozavimo dieną. Ant sofos susisukusi į kamuolį miegojo Saulė, Ignas prie kompiuterio tvarkė nuotraukas, o mes leidomės į pokalbį apie pozavimo praktiką, pirmąjį kartą, sunkiausias pozas ir seksualumą.

Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė
Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė

Būti Mūza

– Aina, kaip pati įvardiji pozavimą – tai tavo profesija, hobis, o gal pašaukimas?

– Abejočiau, kad tai pašaukimas. Labiau darbas, kuris atsirado visai netyčia, bet man jis patinka. Ypač, kad tai susiję su menu. Pozuodama jaučiuosi dalyvaujanti meno procese: ne tik prisidedu prie meno gimimo, bet ir iš to gyvenu.

Beje, anksčiau ir pati labai mėgau piešti, tačiau po architektūros studijų šį pomėgį apleidau. Gal kada sugrįšiu, tačiau dabar man kur kas įdomiau kažką praktiško pagaminti namams – tuo ir mėgaujuosi laisvu laiku.

Pozuodama džiaugiuosi būdama pagalbiniu įrankiu tiems, kurie šiandien kuria meną.

Na, o pozuodama džiaugiuosi būdama pagalbiniu įrankiu tiems, kurie šiandien kuria meną.

– Papasakok apie savo pirmąjį kartą?

– Po studijų baigimo dar kurį laiką su grupiokais dalyvaudavome architektūriniuose konkursuose, kartais laimėdavom, kartais ne. Bet po to tiesiog išsikvėpiau ir nebenorėjau nei braižyti, nei sėdėti prie kompiuterio. Ir tada gavau pasiūlymą pabandyti pozuoti.

Pirmas kartas įvyko Lietuvos dailininkų sąjungos patalpose. Pamenu, tąkart labiausiai jaudinausi dėl to, kaip po pertraukos reikės vėl sugrįžti į tą pačią pozą, kaip įsiminti, kur turi būti padėta ranka, o kur – kojos. Ilgalaikėse pozose tai svarbu. Bet su laiku šis įgūdis susiformuoja ir dėl to išvis nebesuki galvos. O jei atsisėdai kažkaip ne taip, dailininkai pastebi ir pataiso.

Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė
Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė

– Sakyk, koks apskritai yra tokių modelių poreikis?

– Pradžioje pozuodavau Lietuvos dailininkų sąjungoje. Čia kartą per savaitę jau daugybę metų yra rengiami kelių valandų piešimai sąjungos nariams. Tai tokios pratybos akiai ir rankai, taip pat čia gimsta piešiniai parodoms bei būsimų meno kūrinių užuomazgos.

Vėliau teko dirbti Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, kur reguliariai vyksta vakarinis piešimas skirtas tiek dailininkams profesionalams, dėstytojams, tiek buvusiems ar esamiems studentams.

Kai žmonėms pasakau, kad dirbu pozuotoja, mažai kas stebisi – visi visko jau yra prisižiūrėję. Tačiau daugelis vis dar patiria netikėtumą sužinoję, kad tai yra etatinis darbas.

Taip pat pasitaiko ir atskirų menininkų rengiamų kursų, kurių metu suaugusieji mokomi piešti iš natūros. Tuomet taip pat kviečiamas modelis ir praktikuojamasi.

Būna dar ir individualūs užsakymai. Tokiais atvejais menininkas pasidaro skirtingų modelio pozų nuotraukų arba eskizų ir pagal juos vėliau kuria savo darbus. Taip pat pasitaiko plenerų, įvairių dirbtuvių su skirtingais menininkais.

Ir žinoma, Vilniaus dailės akademija, kur be pozuotojų neišsiverčia nei tapybos, nei grafikos, nei skulptūros, nei mados dizaino studentai. Būtent čia keletą pastarųjų metų ir dirbu.

– Ar galima tave pavadinti profesionalia pozuotoja?

– Tai pagrindinis mano darbas – oficialus, etatinis, su darbo sutartimi ir visais mokesčiais. Ar tai nusako profesionalumą – abejočiau...

– Kaip įvardytum, ko labiausiai reikia šiame darbe?

– Kantrybės.

Asmeninio archyvo nuotr./Aina Gasiūnaitė Vilniaus dailės akademijos studento darbe
Asmeninio archyvo nuotr./Aina Gasiūnaitė Vilniaus dailės akademijos studento darbe

– Ar yra kokie nors reikalavimai pozuotojai ar pozuotojui?

– Fiziologiškai bet koks žmogus gali būti tam tinkamas. Viskas priklauso nuo to, ko reikia menininkui. Tarkime, tapybos darbams yra vienokie poreikiai, piešimui – kitokie. Beje, modelis reikalingas nebūtinai vien aktams: taip pat yra ir portretai arba aprengta figūra. Visaip būna.

Neįmanoma išskirti kokių nors žmogaus bruožų vertingesnių nei kiti. Aišku, senas žmogus yra įdomesnis kaip personažas, nes jo kūnas, veidas pasakoja istoriją. Besimokantiems tokį ir nupiešti lengviau – jo bruožai yra akivaizdūs: raukšlės, randai, kiti laiko palikti kūno ženklai.

Modelis reikalingas nebūtinai vien aktams: taip pat yra ir portretai arba aprengta figūra. Visaip būna.

Tuo tarpu jauno žmogaus bruožai gan aptakūs, todėl dailininkams čia tenka daugiau pavargti stengiantis tiksliai pataikyti proporcijas, fizinį panašumą, emociją.

– Kaip matai šio darbo specifiką – dirbti viešai apsinuoginusiai? Kažkas tame gali įžvelgti paralelių su striptizu arba ekshibicionizmu.

– Nuo senų laikų žmonės tapė, lipdė ir piešė nuogą kūną. Tai yra klasika, kuri neturi būti pernelyg siejama su seksualumu.

Aš dirbu meniškoje aplinkoje, tarp įvairaus amžiaus bei patirties dailininkų – tiek vyresnių, tiek studentų. Mūsų bendravimas vienu metu ir dalykiškas, ir draugiškas – tai neturi jokių sąsajų nė su vienu tavo paminėtu dalyku.

Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė
Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė

– Tačiau anksčiau pozuotojos buvo laikomos mūzomis, įkvėpėjomis, meilužėmis, o jų darbas apaugo įvairiausiais stereotipais. Ar visa tai turi kokių nors sąsajų su dabartimi, o gal tai likę tik romantiniu meno istorijos reliktu?

– Iš dalies, matyt, yra išlikę ir iki šių dienų. Tarkime, su Ignu susipažinau per pozavimą ir štai jau kiek metų jis kuria fotografijų ciklą „Meistras ir Mūza“, kuriame fotografuoja išimtinai mane. Tad, matyt, romantizmas niekur nepradingo, tik jo mastai gerokai kitokie.

Beje, dažnai ir iš vyresnio amžiaus dailininkių sulaukiu tokio įvardijimo: „Oi, tu mūsų Mūza...“ Ir tai yra malonu.

„Rytoj į darbą – bus įdomu...“

– Kasdien pozuoji?

– Ne. Stengiuosi taip susidėlioti grafiką, kad dirbčiau ne daugiau kaip keturias dienas per savaitę. Dailės akademijoje standartiškai per darbo dieną pozuoju apie šešias septynias valandas. Tai yra dvi arba trys skirtingos ilgalaikės pozos, arba gali būti daug trumpalaikių.

Penkios darbo dienos, ypač jei yra sudėtingesnės pozos, ilgainiui tampa fiziniu išbandymu. Tokiais atvejais kūnas net ir per savaitgalį nepailsi. Būna, pajunti, kad maudžia visus raumenis arba kūnas lyg persisukęs nuo nuolatinio nesimetriškų pozų kartojimo – tuomet jau ir masažas praverčia.

Pozavimas – labai stacionarus darbas: ateini ir nieko neveiki. Štai kodėl paskui reikia gerai išsijudinti.

Šiaip pozavimas – labai stacionarus darbas: ateini ir nieko neveiki. Štai kodėl paskui reikia gerai išsijudinti, todėl daug vaikštau, leidžiu laiką gamtoje ar darbuojuosi sodyboje, einu šokti.

Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė
Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė

– Kaip atrodo tavo darbo diena: ateini, atsisėdi ir pozuoji?

– Darbo pradžioje, visų pirma, išrenkama poza – tokia, kokią sugalvojo dėstytojas arba sutarė studentai. Iš esmės tai tam tikros mizanscenos kūrimas – gali būti su fonu ir daiktais, o gali būti vien tik modelis pačiomis įvairiausiomis pozomis.

Nors dažniausiai pozuoju viena, tačiau kartais ir su Ignu, arba su Saule. Būna – ir visi trise. Tarkime, susodina mus taip, lyg būtume susipykę – šitaip yra sukuriama nuotaika, o studentai turi galimybę savo darbuose atkurti ne tik kūnus ar objektus, bet ir atmosferą, idėjas.

Keičiantis disciplinoms, mainosi ir pačios pozos, jų trukmė, o tai padeda išvengti monotonijos, kurios šiame darbe tikrai netrūksta.

Visai kitaip dirbama anatomijos paskaitose, kur mokomasi kaulų ir raumenų struktūrų. Tuomet mano kolegomis būna šalia pastatytas griaučių muliažas arba gipsinis žmogaus kūno raumenų maketas, o studentai bando per piešinį suprasti, kaip tie griaučiai į mane „susideda“, kaip kaulus apgaubia raumenys. Tai įdomu ir man pačiai, nes daug ką sužinau naujo.

Būna piešimo paskaitų, kur vienai pozai skiriama daug dėmesio ir čia siekiama atkurti kuo realistiškesnį anatomijos vaizdą.

Kiti tikslai tapyboje, tačiau taip pat pozos dažniausiai yra ilgalaikės: viena gali trukti ir kelis mėnesius.

Keičiantis disciplinoms, mainosi ir pačios pozos, jų trukmė, o tai padeda išvengti monotonijos, kurios šiame darbe tikrai netrūksta. Kartais net pagalvoju: „O, rytoj į darbą – bus įdomu“.

Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė
Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė

Ištvermės ir kantrybės treniruotės

– Tavęs nesiutina, kad, būdama modeliu, tampi tiesiog objektu: niekas į tave nežiūri kaip į asmenį, o naudojasi kaip daiktu, kurį reikia nupiešti?

– Žvelgiant iš šios perspektyvos, bet kokią funkciją atliekantis žmogus yra tos funkcijos atlikėjas: manimi kažkas naudojasi kaip objektu piešimui, tavimi – kaip informacijos perdavimo priemone. Nematau didelio skirtumo...

– Papasakok, kas su tavimi pačia vyksta pozuojant?

– Tai priklauso nuo pozos sudėtingumo, emocinės ir fizinės būsenos, aplinkos. Kartais užimi pozą, atsipalaiduoji ir pasineri į savo vidinius reikalus – kažką susiplanuoji, apmąstai, kas buvo, prisimeni arba sprendi dalykus. Tuomet net nepastebi, kaip laikas prabėga.

O kartais būna taip sunku, kad skaičiuoji sekundes ir bandai ištverti.

Pozuojant visiškai kitaip ima tekėti laikas. Ypač sunkesnėse pozose jis ištįsta lyg guma.

Pozuojant visiškai kitaip ima tekėti laikas. Ypač sunkesnėse pozose jis ištįsta lyg guma. Šia prasme, juokais galima pasakyti, pozuotojai pasiilgina savo gyvenimą.

Kita vertus, pozavimas – tai savotiška joga: padarei pozą, sustingai ir žiūri, kiek tame gali išbūti. Vienais atvejais tai paprasta, kitais – priešingai. Bet tuo pačiu įdomu – gali įvertinti savo ištvermės ir kantrybės ribas.

– Kiek daugiausia laiko tenka praleisti nejudant?

– Vėlgi, viskas priklauso nuo pozos. Jei piešiamas portretas, tuomet svarbu nejudinti galvos, o visa kita – galima. Tokiu atveju ir pusantros valandos išsėdėti jokia bėda.

O būna pozų, kur ir dešimt minučių jau yra sunkiai pakeliamos. Tarkime, labai specifinės, kur reikia nepatogiai išsilankstyti, sustingti kūnui nenatūralioje pozicijoje. Tuomet dažniau tenka daryti poilsio pauzes.

Nuo Renesanso laikų sudėtingose pozose yra naudojama pagalba – nuo lubų nuleidžiama virvė ir laikoma kūno dalis parišama. Tokiu atveju modelis yra tartum įrėminimas ir išlaikyti pozą yra žymiai lengviau.

Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė
Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė

– Kas sudėtingiau – išsėdėti fiziškai ar emociškai?

– Kartais labai sunku atskirti, kur kas yra. Ypač kai kenti dantis sukandusi ir nebesupranti, ar čia skauda kūną, ar psichologiškai sunku, nes nepatogu.

Skausmingose pozose kartais mėginu save įkvėpti mąstydama apie tai, kaip ankstesniais laikais buvo kankinami žmonės. Tam anuomet buvo sugalvota daug visokių įrankių ir būdų. Tuomet guodžiu save, kad jiems buvo žymiai sunkiau nei man ir aš tikrai galiu iškęsti šią nelemtą pozą.

O kai suprantu, kad smegenyse vyksta chaosas, tada jau griebiuosi paskutinio šiaudo – imu skaičiuoti išvėpimus. Daugiausia esu suskaičiavusi iki šešių šimtų... Taip pamažu išbūnu net ir sunkiausias akimirkas.

Skausmingose pozose kartais mėginu save įkvėpti mąstydama apie tai, kaip ankstesniais laikais buvo kankinami žmonės.

Aišku, jei jau diskomfortas tampa nepakeliamas, galima paankstinti pertrauką. Tačiau man įdomu eiti iki galo, įveikti skausmą ir vidinius jausmus.

Beje, pastebėjau įdomų dalyką: po sunkių pozų, kurios išsunkia tiek fiziškai, tiek ir emociškai, galiausiai apima toks energijos antplūdis, kad, rodos, kalnus gali nuversti – nueiti dvidešimt kilometrų miškais arba susitvarkyti namus. Šis kūno atgijimas po intensyvaus fizinio ir psichologinio krūvio mane vis dar stebina.

Tūkstančiai atvaizdų

– Tave domina rezultatas, kaip tave nupiešė ar nutapė kiti?

– Man visada įdomu pažiūrėti, kaip dailininkams pavyksta mane atvaizduoti. Per savo pozavimų istoriją stebėjau įvairiausių stilistikų, skirtingo braižo dailininkų darbo eigą ir vis atrandu tai, ko iki tol dar nebuvau mačiusi.

Žinoma, aš ne visada galiu įvertinti, kiek tas ar kitas darbas yra vertingas, unikalus, tačiau mane žavi dailininkų įgūdžiai. Pavyzdžiui, gebėjimas piešti markeriu, kur nėra vietos klaidoms, nes nieko pataisyti nebeįmanoma.

Menininkų darbuose man įdomiau patirti, kaip jie pamatė ir perteikė gautą situaciją, o tai nebūtinai turi ką nors bendra su manimi kaip modeliu.

Arba įgūdis per keliolika sekundžių išlieti akvarelę modelio tema – tai tiesiog neįtikėtina. Šitaip kai kurie dailininkai sugeba per kelias minutes trunkančią pozą sukurti net keliolika paveikslėlių.

– Ar tau pačiai svarbu atpažinti save piešinyje?

– Atpažinti save galiu ir veidrodyje, arba fotografijoje. Menininkų darbuose man įdomiau patirti, kaip jie pamatė ir perteikė gautą situaciją, o tai nebūtinai turi ką nors bendra su manimi kaip modeliu.

Kita vertus, realistiniame piešinyje atpažinus save visuomet patiriu nuostabą, kad kažkas pamatė mane panašiai, kaip aš pati matau save. Tai yra kažkas nuostabaus. Gal net kiek mistiška.

Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė
Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė

– Dabar tavo nupieštų atvaizdų yra tūkstančiai ir jie keliauja po parodas, miestus, šalis. Kokias emocijas tai pačiai sukelia?

– Keista suvokti, kad aš neturiu tiek savo nuotraukų, kiek yra nupiešta bei nutapyta mano atvaizdų. Būna, sutinki nepažįstamą žmogų gatvėje ir jis sako: „Aš mačiau tave parodoje“.

Nors, tiesą sakant, dažniau žmonės atpažįsta ne mane, o Saulę (juokiasi).

– O lankydamasi parodoje, kaip pati matai dailininkų darbus, kuriuose nupiešti kiti modeliai? Gali įvertinti jų profesionalumą?

– Galiu įvertinti pozos sudėtingumą arba paprastumą. Būna, žiūri darbus ir galvoji: „Oho, kokia sunki poza, kaip tokioje išbuvo...“ Kaip kitaip įvertinti modelį ir jo darbą – nežinau.

Kiekvieno fiziologija yra skirtinga – vieniems vienokios pozos lengviau pavyksta, kitiems – kitokios. Kaip skirtingi yra dailininkai, lygiai taip pat skirtingi yra ir modeliai.

– O modelio meistrystė – tokia samprata gali egzistuoti?

– Tai siečiau su gebėjimu ramiai išbūti – ir čia kalbu ne tiek apie fiziologiją, o labiau apie vidinį išbuvimą, galvą. Pozavimo pradžioje dažnai yra ištisinis diskomfortas, nes tik įsitaisai patogiai ir iškart ima koks plaukas kutenti arba apima nuobodulys ir tenka kovoti su snauduliu – ne kartą esu prisnūdusi pozuodama...

Psichologiškai išbūti nejudriai, nieko neveikiant, kai galvoje dedasi visokie dalykai – tai tikrai ne visada paprasta ir, manau, ne visiems žmonėms įmanoma.

Tačiau laikui bėgant vis lengviau, išmokstu, kaip su savimi būti. Lygiai taip pat ir raumenys prisitaiko ir lengviau pakelia fizinį krūvį.

Vis dėlto, psichologiškai išbūti nejudriai, nieko neveikiant, kai galvoje dedasi visokie dalykai – tai tikrai ne visada paprasta ir, manau, ne visiems žmonėms įmanoma.

Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė
Igno Algirdo Stanio nuotr./Pozuotoja Aina Gasiūnaitė

– Ar namuose daug turi savo nupieštų darbų? Gal net renki savitą kolekciją?

– Ne, tokios kolekcijos nerenku. Tačiau vieną kitą kūrinuką esu gavusi dovanų arba paprašiusi, kai jau labai patiko – keli jų kabo namuose ant sienų. Į juos nežiūriu narciziškai, juolab kad tai nėra realistiniai darbai. Juose mane labiausiai žavi dailininko talentas.

– Ar esama pozavimo pamokų, kurios praverčia ir gyvenime?

– Žinoma, pavyzdžiui, kai reikia ko nors laukti. Kažkam tai gal yra labai sunku ir žmonės tokiose situacijose dažnai ima nervintis, nerimauti. Na, o man ramiai ir kantriai pabūti – įprastas dalykas.

Pozuodama dažnai atsiduriu priešais žmones, kai visos akys į mane, ir tai manęs nebegąsdina. Na, bent jau kol nereikia kalbėti.

Taip pat tai padeda lengviau išbūti socialiai nejaukiose situacijose. Nuo mokyklos laikų turėjau scenos ir viešumo baimę: atsiskaityti prieš klasę man visuomet buvo tikra tragedija.

Tačiau dabar pozuodama dažnai atsiduriu priešais žmones, kai visos akys į mane, ir tai manęs nebegąsdina. Na, bent jau kol nereikia kalbėti.

O nuogumas – to išvis nesureikšminu.

– Galėtum visą gyvenimą dirbti šį darbą?

– Nežinau. Tokių dalykų neplanuoju. Tiesiog gyvenu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Reklama
Ekspertės: moterų investavimo rezultatai – geresni, ko reikėtų pasimokyti vyrams
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne
Užsisakykite 15min naujienlaiškius