Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 3d. 10:03

Andrius Jakučiūnas: Kalbos militarizacija. Apie tai, kaip Joniukas smūgiavo netikėtai ir išplėšė pergalę (komentaras nuo „užpakalinės linijos“)

Andrius Jakučiūnas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Andrius Jakučiūnas

„Joniukas susikovė su klastingu priešu – uždaviniu, ir privertęs jį kapituliuoti toliau liko pirmose fronto linijose, nes matematikos mokytoja nesnaudė ir metė naujas pajėgas, kurios, Jonukui praradus budrumą, buvo pasirengusios smogti netikėtai, tačiau Jonukas buvo patyręs karys, todėl kirto pirmas, ir susprogdinęs narsumo bombą išplėšė pergalę. Joniukas triumfavo ir kėlė į viršų savo kovos įnagį – šratinuką...“

Jei tokio pobūdžio tekstą pamatytume portale ar netgi mokyklos sienlaikraštyje, nė minutėlei neabejotume, kad jo autorius – juokauja. Militaristinė retorika, perkelta į buitinį kontekstą, skamba keistai ir iškreipia aprašomų įvykių logiką. Kalbinės struktūros paprastiems Joniuko veiksmams suteikia neracionalaus bipoliškumo, suklastoja intencijas ir kaip rezultatą patiekia fiktyvų varžybiškumą. Joniuką jau matome nebe kaip mokinį, ramiai sprendžiantį uždavinį (t. y. užsiimantį jam įprasta veikla), bet kaip klastingų pasalūniškų jėgų apsuptą didvyrį, nenuilstamai besikaunantį prieš nekvestionuojamą blogį – „priešą“. Žinoma, tai yra nesąmonė.

Bet mums kažkodėl visiškai nejuokinga ir atrodo visiškai normalu, kai jau daug mėnesių medikų darbas medijose ir netgi privačiuose pokalbiuose apibūdinamas išimtinai militaristine terminija. Kokią žiniasklaidos priemonę beatsiverstum, prieš akis: „...budi pirmose linijose...“, „...prie fronto linijos...“, „...į pirmąsias kovos su pragaištingu virusu gretas...“ ir t. t. ir pan.

„Dar viena savaitė, kai šio laiko užbrėžtame fronte tvyro tik labai trapi pusiausvyra. Virusas kalena savo kulkosvaidžiu taikliai ir mūšio lauke krenta vis daugiau žmonių. O kaip norėtųsi, kad „geriečiai“, tie baltieji, pasistūmėtų į priekį. Tačiau reikia dar palaukti, žmonėms su nematomu priešu sunku kautis, ir pašautųjų daugėja. Gydytojų ir slaugytojų pajėgos, kurios yra ribotos, bet vis dar veiksnios, iš apkasų neša sunkiai sužeistus. Gelbėja guldydami juos į ligoninių ir reanimacijų lovas. Lengviau pašauti patys traukiasi į užnugarį, sveiksta ir grūdinasi. Beliktų sakyti – Vakarų fronte nieko naujo“, – socialiniame tinkle „Facebook“ prieš kelias dienas rašė profesorius A.Macas.

Ne, gerb. gydytojas nesityčioja iš žurnalistų ir visuomenės kalbos įpročių (nors tikiu, kad sugebėtų). Jis naudojasi, kaip jam regisi, normalia pasitempti ir budrumą išsaugoti skatinančia, kaip ir propaganda perspaudimu pagrįsta, retorika. Žinoma, iki absurdo nuėjęs vaizdingumas ne visur ir visada toks išraiškingas, bet militaristinių įvaizdžių vartojimo mastas kalbant apie Covid-19 krizę – didžiulis, o juos vartojančių ratas – itin spalvingas tiek intencijų, tiek visuomenės grupių prasme.

Savanoriai, pastaruoju metu itin mielai kalbinami žurnalistų, kovą su virusu taip pat mielai apibūdina militaristiniu žodynu, pasiskolintu iš propagandinių tekstų. Pasitaiko netgi atvejų, kai savanoris deklaruoja poreikį aiškinti savo misiją per militaristinius įvaizdžius ir būti regimas kaip tėvynės gynėjas – karys savanoris: „Žodis savanoris man visada siejosi su karu. „Aš – savanoris“ – man tai reiškia „aš esu karys“. (...) Todėl kai girdėdavau apie „savanorystę“ kaip visuomeninę veiklą – man tai rėždavo ausį – atrodydavo labai nerimta“, – savo „Facebook“ paskyroje skelbia Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas A.Romanovskis, savanoriavęs Santaros klinikose.

Čia turbūt reikia pridurti, kad kovos su virusu vaizdavimas militaristinių įvaizdžių aplinkoje nėra tik lietuviška realija ir aktuali ne tik šios pandemijos metu. Vis dėlto mūsuose šis reiškinys įgavo itin agresyvų charakterį, nes persiliejo su apogėjų pasiekusia agresyvia, skiepijančia požiūrį apie esą jau vykstantį, tiesa, kol kas tik informacinėje erdvėje, karą su Rusija, antikremline retorika ir užsakomąja „gerąja“ propaganda, kurios vertybinis galios centras – partizanų kovos; su sporto transliacijų vaizdinija, grįsta kovos klišėmis; su „kovomis“ prieš neturtą, diskriminaciją, alkoholį, abortus, už „laisvę“ ir t. t.

Taip vietoj „pergalės“ gavome kreivinamąjį veidrodį, kuriame realybė – net jei suvokiame ją esant daugialypę ir nepalyginai sudėtingesnę – redukavusis iki gėrio kovos prieš blogį kulminacinės įtampos, tapusi dipoliška ir niekinamai agresyvi, kelianti nesaugumo jausmą ir netiesiogiai skatinanti matyti ir vertinti politinius, visuomeninius, asmeninius reiškinius (ir, suprantama, vertybinius skirtumus) konfrontaciniame, derybinių taktikų nepripažįstančiame, modelyje.

Tai neatsirado pernakt. Ilgų procesai, kuriuose nuomonė ir mąstymas buvo reikalingi tik kaip butaforija, davė rezultatą – diskusijų kultūrą su 0 % diskusijų. Pažvelkim į tai ir kitu kampu: galbūt militaristinė kalbėsena prigijo ir išvešėjo taip greitai dėl to, kad diskusijų kultūros niekada nė nebuvo – tik grubios jos imitacijos, grįstos viena tiesa ir viršesniojo pranašumu, iš tikrųjų labiau primenančios kovą be taisyklių ar natūralią atranką?

Pažvelkim į tai ir kitu kampu: galbūt militaristinė kalbėsena prigijo ir išvešėjo taip greitai dėl to, kad diskusijų kultūros niekada nė nebuvo – tik grubios jos imitacijos, grįstos viena tiesa ir viršesniojo pranašumu, iš tikrųjų labiau primenančios kovą be taisyklių ar natūralią atranką?

Nepriklausomai nuo to, ką atsakytume, tai nepadės atsakyti į klausimą, ką su visu tuo daryti. Juo labiau kad nėra vieno centro, iš kurio ši kalbos stilistika sklistų. Impulsus skleidžia ne kokia nors viena suinteresuota grupė, bet neprognozuojama daugialypė visuma, pasirinkusi šį kalbėjimo / mąstymo būdą dėl skirtingų priežasčių.

Tarkim, medijų atstovams – tai patogi, lengvai įvaldoma, priešpriešas, kurios traukia pageidaujamą dėmesį, efektyviai kurianti primityvių teksto paruoštukų sistema, ištobulinta dar pirmtakų, nustatinėjusių ir patį žiniasklaidos santykį su tiesa, ligšiol vis dar (kol anie turi įtakos) neatsikūrusį iki normalaus. Politikai militaristiniais pasažais gali pademonstruoti ryžtingumą ir sukurti savo kaip drąsaus ir „vyriško“ įvaizdį, patrauklų daliai rinkėjų. Močiutės – prisiminti kaimo mardabojų, po kurio diedukas, tada dar jaunas, kaimynui „pakrovęs malkų“, pasiūlė užsukti į krūmus.

Atskirai reikėtų paminėti tuos, kurie sudėtingų įvykių epicentre atsidūrė pirmiausia dėl asmeninės naudos bei, įviliodami mus į dipolinio, konfrontacinio mąstymo pinkles, trokšta išryškinti savo asmenybės žavesį bei pasakojimo apie save mastą – ekspertais dedasi kai kurie socialinių tinklų žiniuonys, dalis savanorių, kai kurie nepriklausomi „tyrėjai“ ir t. t. Be to, turėtume nepamiršti, kad turbūt skaitlingiausią militaristinės leksikos vartotojų dalį sudaro žmonės, apskritai niekaip nereflektuojantys kalbos figūrų ir besiremiantys neformalia bet kokių iššūkių vaizdavimo kaip karo tradicija (taigi šioje situacijoje paradoksaliai tampantys ir kaltininkais, ir nukentėjusiaisiais).

Bet kokiu atveju, manyčiau, tai rimtas simptomas, rodantis, kad mes priėmėme propagandinės kalbos taisykles, ir tai reiškia, kad kalbėti (o ir mąstyti) ne paruoštukais kasdien darysis vis sunkiau, kadangi dėl dichotominio gyvenimo vaizdavimo, kurį šis militaristinis diskursas ryškina, o taip pat ir dėl humanitarybės silpnėjimo apskritai, nyksta gebėjimas efektyviai naudotis kalba ir, deja, laisve – juk laisvė visų pirma yra žodynas ir gebėjimas jo pagalba atverti sau erdves.

Taip pat tai reškia, kad šioje situacijoje, užsiėmus savo kalbos galimybių siaurinimu (ne tik per militaristinę retoriką, bet ir per ją), savotiška autocenzūra, mums žymiai lengviau priimti nurodytą priešą nekeliant klausimų, kodėl jis – priešas ir kodėl būklė, kurioje išgyvename pasaulio reiškinius, nurodoma esanti antagonistinė. Dėka palankių geopolitinių ir kultūrinių aplinkybių, esant akivaizdiems valstybės prioritetams, sugebėjimo reflektuoti stygius nėra itin pavojingas, tačiau situacijai pasikeitus gali turėti katastrofiškų pasekmių.

O dabar grįžkime prie Joniuko ir medikų. Jonukas, kaip puikai suprantame, su niekuo nesusikovė. Joniukas elgėsi kaip ir pridera geram mokiniui – jis sėkmingai išsprendė uždavinį.

Medikai, gydydami koronos liga sergančiuosius taip pat nėra „fronto linijoje“, jiems negresia „pasala“ – situacijos sudėtingumą lemia „banalūs“ procedūriniai, sisteminiai ir politiniai faktoriai. Pagaliau neužmirškim, kad medikai dirba savo labai sunkų mylimą darbą, kuriam ilgus metus ruošėsi, o pandemija teikia ne tik nuovargį, bet ir galimybę gauti neįkainuojamos patirties – ypač virusologams, epidemiologams ir t. t. Jos dar prireiks, nes – sako mokslininkai – įžengėme į pandemijų amžių.

Beje, pakalbėkit su medikais – nors situacija nėra nedramatiška, daugelis jų sugeba išlaikyti racionalų santykį su tuo, kas vyksta.

Beje, pakalbėkit su medikais – nors situacija nėra nedramatiška, daugelis jų sugeba išlaikyti racionalų santykį su tuo, kas vyksta. Žinoma, jie būna pavargę, kartais – „lūžta“, jiems sunku. Užuojautos, palaikymo ir savanorių paramos jiems tikrai nebus per daug. Bet niekas negaus naudos ir niekas, išskyrus socialinių tinklų propagandistus, nesidžiaugs, jei juos apgaubsime militaristiniu žodynu ir vaizduosime ligoninėje vykstančius iššūkius kaip apokalipsę.

Militaristinė retorika didina įtampą visuomenėje, padeda palaikyti nerimą ir nesaugumo jausmą, o tai sukuria palankias sąlygas sklisti sąmokslų teorijoms ir kliedesiams, mat žmonės, nepajėgdami rasti ramybės, linkę ieškoti lengvų atsakymų. Šiais sunkiais laikais juos pateikti gali tik koronaviruso neigėjai, antisorošistai, plokščiažemiai, antikaukininkai, 5G priešininkai ir, deja, neretai – politikai-populistai. Griežtindami toną ir bandydami tramdyti išsišokėlius griežtindami visuomeninių metaforų lauką, mes atveriame landą jiems gausėti.

Vien jau neseniai kilusi psichozė dėl neva skubiai keičiamų įstatymų plečiant karo policijos įgaliojimus rodo, kad įtampa, susijusi su įsivaizduojama karo padėtimi, iš esmės egzistuojančia tik kalboje, išgyvenama realiai ir, nors tuo dabar sunku patikėti, gyvenime gali turėti neprognozuojamų pasekmių.

Čia reikėtų pridurti, kad kalbos militarizacija ne tik didina nesaugumą ir psichologinį diskomfortą, bet sukurdama artimo priešo iliuziją skatina piliečius „gintis“ – taip „gynyba“ nuo viruso virsta patyčių lavina iš kitaminčių-paklydėlių, ją patiriame kaip neapykantą kitokybei ir asmenybiškumui, jei jie neatitinka itin siauro diapazono televizinės matricos, reikalaujančios vienodų atsakymų. Taip „kova“ su priešu iš esmės tampa kova prieš demokratiją ir tas vertybes, kurių siekėme kitados kovodami už laisvę ir verždamiesi į Europą.

Baigiant reikia pasakyti, kad siauražiūrystė, esanti ir militaristinės įvaizdijos priežastimi, ir potencialia pasekme, nenaudinga iš esmės niekam – netgi patiems siauražiūriams, nes regos lauko nepaliaujamas siaurėjimas anksčiau ar vėliau virsta aklumu, o tuomet jau tektų griebtis specialių orientavimosi priemonių arba skausmingos reabilitacijos.

Karas, intensyviai tęsiąsis kalboje ir protuose, turi baigtis. Neįsteigę „taikos“ lingvistiniu lygmeniu, nesukursime jos nei viešojoje kultūroje, nei viruso „fronte“, nei (nors nenorėčiau šio klausimo supaprastinti) palei valstybės sienas.

Komentarai: 15

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/