Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 5d. 08:02

Andrius Jakučiūnas: Kodėl kova prieš draudimus virto nesąmone

Andrius Jakučiūnas
Vlado Braziūno nuotr. / Andrius Jakučiūnas

Lietuvos visuomenė jau kuris laikas susiduria su mėginimais apriboti jos laisvę įvairiausiais draudimais,  kurių būtinumą politikai motyvuoja nauda saugumui, sveikatai, finansams, tautos išlikimui ir t.t. Natūralu, kad ši tendencija kelia mąstančių, demokratiją ir laisvę mylinčių žmonių pasipiktinimą.

Visgi šio teksto tikslas – ne eilinį kartą konstatuoti, kad karbauskiai su širinskienėmis bei verygomis peržengė ribas, už kurių demokratijos veikimas nebe toks akivaizdus, ir kad vis dar yra žmonių, pasiryžusių sutrukdyti jiems užimti naujas teritorijas.

Darosi sunku nepastebėti, kad šis pasipiktinimas, konsolidavęsis po kovos prieš draudimus vėliava, pats tapo tendencingas, vienašališkas ir grindžiamas, – kaip ir draudimų atveju, – dideliu nepasitikėjimu (ar – netgi dažniau – vulgariomis patyčiomis iš oponentų). Jo turiniais godžiai minta didelė ir įtakinga mūsų visuomenės dalis – populistai ir elitistai, jauni profesionalai, dalis kultūrininkų ir intelektualų bei interneto kaprofagai.

Svarbus skiriamasis kovos prieš draudimus (arba, kaip kartais eufemistiškai sakoma, už laisvą apsisprendimą) bruožas – tiesiog neapsakomas, totalus teisuoliškumas, neįveikiamas jokiais argumentais ar faktais. Negali suabejoti, kad patyčiomis ir neapykanta plūstanti minia feisbuke neklysta – bet koks nukrypimas nuo vyraujančio socialiniuose tinkluose „kovos prieš draudimus“ mainstrymo (t.y. nebūtinai tiesioginis prieštaravimas) būtų priimtas kaip tiesioginis kolaboravimo su davatkyste ir bukumu įrodymas.

Nuo šiol tave valia trypti ir storapilviam publicistui, ir laisvės piknikų guru, ir pavieniam įsotėjusiam hipsteriui – tu esi tuščia vieta, natūraliai, pagal savo apibrėžtį, esanti ne kuo nors daugiau, bet tik nieku nieke.

Jei nesitaškai nuodingomis seilėmis ir visa savo laikysena nedemonstruoji pranašumo prieš kitą nuomonę turinčius asmenis, lengva ranka esi priskiriamas retrogradams arba tokiais laikomiems: neva esi Širinskienės pusėje, esi Karbauskio pusėje. Jei drįsti nepalaikyti pagiežingo socialiniuose tinkluose ir kitur vyraujančio naratyvo alkoholio, atminties ir keliais kitais klausimais, tau automatiškai priklijuojama draudimų rėmėjo, laisvės stabdžio etiketė. Nuo šiol tave valia trypti ir storapilviam publicistui, ir laisvės piknikų guru, ir pavieniam įsotėjusiam hipsteriui – tu esi tuščia vieta, natūraliai, pagal savo apibrėžtį, esanti ne kuo nors daugiau, bet tik nieku nieke.

Prie viso to pridurčiau, kad neva šmaikštūs juokeliai, raižantys feisbuko ir internetinių tekstų komentarų erdves, ir skambūs pareiškimai apie draudimų žalą dažnokai įgyja turinį, kurį su išlygom galima vadinti to, kas draudžiama, ar ką (gal net visai pagrįstai) bandoma riboti, reklama. Taip galiausiai vadinamoji „kova prieš draudimus“ įgauna destruktyvų ir neracionalų pobūdį, didinantį visuomenėje įtampas, dėl kurių dalis draudimų ir atsirado.

Šiame kontekste ypač iliustratyvus ir čia minėtinas pasipriešinimas, lydintis prekybos alkoholiu suvaržymus, ir jo raida. Iš pradžių (ne be viešųjų ryšių specialistų pagalbos ir, tikėtina, ne be alkoholio pramonės atstovų paramos) imitavęs liberalų judėjimą „už laisvę rinktis“, ir netrukus tapęs dingstimi gausioms patyčioms iš tariamai žemesnio luomo kitaminčių, jis pamažu virto diskursu apie kažkokią iliuzinę „alkoholio vartojimo kultūrą“, „šimtametes gamybos tradicijas“ ir šnekomis apie „normalaus žmogaus laisvalaikį“, teisę į kurį valdantieji esą užkardė.

Šį diskursą, nesuvokdama arba ignoruodama jo absurdiškumą, kone vienbalsiai palaiko visa privilegijuotesne ir geriau išsilavinusia likusios dalies atžvilgiu save laikanti visuomenė. Įsiterpti į kakofonišką chorą su alternatyvia arba tiesiog kitokia nuomone – reiškia pelnyti juokdario vaidmenį ir būti nušvilptam. Taip tikraisiais padėties šeimininkais ir vieninteliais laimėtojais tampa alkoholio pramonės lobistai, neabejotinai besimėgaujantys situacija, kurioje kiekvienas, išdrįsęs suabejoti alkoholio kultūrine verte arba, o siaube, išreiškęs nerimą dėl alkoholio vartojimo Lietuvoje mastų, naujojo feisbuko elito iš karto priskiriamas davatkų stovyklai – neva jis už draudimus.

Ypač aiškiai ši problema pasimatė sausį, Liberalų ir centro sąjungos kandidatui į Vilniaus merus suabejojus, ar alaus bokalų kilnojimas TV studijoje – išties geriausias būdas politikams parodyti savo požiūrį į draudimus. Nuosaikų kandidato požiūrį ir jo argumentus, kurių čia nekartosiu, dalis jo rėmėjų tąsyk priėmė su didele nuostaba: kaip esą gali būti, kad liberalios partijos kandidatas pasisako UŽ DRAUDIMUS? (O tai, beje, nemažai pasako ne tik apie komentatorių mentalitetą bei išsilavinimą, bet ir apie tai, kaip tam tikra visuomenės dalis apskritai suvokia liberalizmą.)

Jei dėl įvairių priežasčių manai, kad pozityviai žiniai apie alkoholį – ne vieta televizijose ir spaudoje, esi UŽ DRAUDIMUS. Ne prieš mulkinimą ir talkininkavimą alkoholio pramonės lobistams. Ne prieš jaunosios kartos, dar tik formuojančios savo ideologines nuostatas ir skonį, indoktrinavimą. Ne. Išsakęs nuomonę, bent šiek tiek nesutampančią su ta, kuri skamba „padorių žmonių draugijoje“, šiandien esi puritonas, davatka, tu esi už draudimus (kurie, kaip jau žinome, neturi nieko bendro su padorių žmonių draugija), ir tavo vieta – kažkur su Širinskiene bažnyčios prieangyje.

Čia padarykim nedidelį ekskursą į praeitį ir prisiminkim, kad alkoholio reklama, kol jai buvo leista rodytis TV ekranuose ir spaudoje, tarytum kokia nacių propaganda, kalbėjo beveik be išimties vien apie vertybes ir grynumą. Ar mūsų dabar praktikuojamas „pažangietiškas“ požiūris, alkoholio vartojimą siejantis su „laisve“, „modernaus žmogaus pasirinkimu“, „europietiška tradicija“ ir t.t. nesugrąžina mūsų į tą pačią kliedesingų reklamų aplinką – tik šiek tiek iš kitos pusės?

Nenoriu ir neturiu teisės ko nors smerkti – aš suprantu, kad reakcija į draudimus gali būti spontaniška. Sunku suvaldyti žmogišką norą spyriotis ir galiausiai atsisakyti lįsti į šabloną. Visgi man rodos, kad staiga ėmę aukštinti (sąmoningai ar nesąmoningai, aktyviai ar atsitiktinai) vadinamąją „alkoholio kultūrą“, jos „gilias tradicijas“ ir „pažangą“, mes galiausiai suteikiame draudėjams rimtų argumentų, kodėl draudimai turi būti palikti galioti.

Kai mes socialiniuose tinkluose arba iš televizoriaus ekrano aiškiname, kad niekas mums neįsakinės, kada ir ką gerti, ir kad kur norėsime, ten ir voliosimės – mes paremiame Karbauskį. Mums manieringai pareiškus, neva po to, kai buvo pakeista prekybos alkoholiu tvarka, degtinę perkame dėžėmis (iš tikrųjų tai dažniau sėdime blaivi, nes nespėjame iki parduotuvės, bare brangu, o iki Lenkijos ar Latvijos – galelis kelio), keli aiškios nuomonės šiuo klausimu neturėję žmonės pagaliau nusprendžia, kad visgi reikia „tuos pijokus“ pažaboti, ir iš draudimų skeptikų tampa draudimų entuziastais.

Taip mūsų kova prieš draudimus – mūsų manieringa, karinga laikysena ir „antiveryginis“ patosas, neretai dar radikalesnis ir kietakaktiškesnis nei paties kietakakčio ministro utopinės blaivybės idėjos – galiausiai tampa argumentu tiems, kurie nori dar griežtesnės ir baisesnės alkoholio cenzūros. Mes įliejame jėgų populistams, kurie jau seniai parazituoja ant draudimo temos, ir protestus geba panaudoti savireklamai. Remdamasis mūsų nuomone, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas vėliau galbūt kovos už tai, kad alkoholis būtų visai uždraustas, o paraidžiui mūsų žodžius perskaitę mūsų sūnūs ir dukros sieks kuo greičiau įgyti girtavimo stažą, koks jiems rodysis būtinas, kad gerai jaustųsi padorioje draugijoje.

Mes įliejame jėgų populistams, kurie jau seniai parazituoja ant draudimo temos, ir protestus geba panaudoti savireklamai.

Pabaigai norėčiau pridurti, kad gyvenimas be draudimų yra viena iš liberalių utopijų, neturinčių nieko bendro nei su realybe, nei su kuria nors konkrečia politine doktrina – netgi ir ta pačia liberaliąja. Laisvas bet ko prieinamumas čia ir dabar, kiaurą parą yra veikiau laukinio ciniško kapitalizmo, ne civilizuotos šalies požymis. Besivystančių šalių juodojoje rinkoje nesunkiai gali nusipirkti visko – nuo įmantriausių narkotikų iki žmogaus organų. Pagaliau neužmirškime, kad dar visai neseniai degtinės galėdavai įsigyti degalinėse, o ankstyvuoju gariūnlaikiu jos (galbūt) galėjo parūpinti ir patys kelių policininkai. Bet ar tai yra siekiamybė?

Žinoma, kovoti prieš draudimus reikia, tačiau kaip tai daryti, kad ta kova neskatintų susipriešinimo, grąžinančio mus į „dviejų Lietuvų“ situaciją, ir kad bet koks mąstyti kritiškai arba bandyti diskutuoti skatinantis balsas nebūtų laikomas esančiu „už draudimus“? Taip pat būtų gerai pripažinti, kad kova prieš draudimus viešoje erdvėje gali virsti nesąmone, o nūn būtent taip – patiems negirdint, ką šnekame – ir atsitiko.

Laikas sustoti, atvėsinti įkaitusias galvas, ir pamąstyti, kaip išsisukti iš šios dviprasmiškos padėties.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

07:05
00:51
01:25

Dabar tu gali