Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 15d. 18:58

Andrius Jakučiūnas: Neišmindžiotais rašytojų takais, arba Kur sugauti senąją literatūros dvasią (I)

Andrius Jakučiūnas
Vlado Braziūno nuotr. / Andrius Jakučiūnas

Kaip visi žinome, literatūrinis gyvenimas nėra vien knygų pristatymai ir dalijimasis įžvalgomis apie jas. Šiandieną vis aktyviau leidžiamės į ekskursijas herojų takais, dalinamės literatūros istorijos įdomybėmis, kolekcionuojame senesnius garsių rašytojų garsių knygų leidimus. Bet kaip sugauti senųjų laikų atmosferą, kaip įsiskverbti į burbulus, kuriuose rašytojai kitados tvėrė savo unikalius pasaulius? Ar įmanoma sučiupti tai, ką, rodos, jau negrįžtamai nusinešė laiko upė?

Be abejo – taip. Buvusį literatūros gyvenimą menančių vietų ir senų, nuo sovietmečio ar dar anksčiau nepajudinamų struktūrų, dabar atrodančių kone muziejiškai, kultūros organizme tebėra nemažai, todėl tikriausiai nesate pavėlavę gyvai patirti tai, ko jau nebūtų, jei pokyčiai mūsų valstybėje vyktų nors šiek tiek greičiau. Tad leiskimės į kelionę!

Memorialiniai butai-muziejai, rašytojų namai ir mikrorajonai

Lietuvoje nėra informatyvaus ir šiuolaikiško literatūros muziejaus, bet nestinga rašytojų memorialinių butų-muziejų, siūlančių autentišką kelionę literatūros laiku. Daugelis šių muziejų yra susitelkę Kaune (Maironio, S.Nėries, B. ir V.Sruogų, J.Grušo, Vaižganto, S.Kymantaitės-Čiurlionienės memorialiniai butai/namai-muziejai). Tačiau šį tą galima rasti ir sostinėje Vilniuje. Aplankytini toje pačioje laiptinėje Tauro gatvėje esantys Tai V.Mykolaičio-Putino ir V.Krėvės-Mickevičiaus memorialiniai butai-muziejai. Bernardinų gatvėje veikia A.Mickevičiaus memorialinis muziejus. Apie rašytojų (ypač lojalių sistemai) gyvenimą sovietlaikiu gali daug papasakoti ant kalnelio Pamėnkalnio gatvėje įsikūręs Venclovų muziejus.

Tačiau įmanoma ir alternatyvi ekskursija, nereikalaujanti ir jūsų nei išlaidų, nei didelio įsitraukimo. Tiesiog pasivaikščiokite po mikrorajonus, kuriuose rašytojai gyveno ir kūrė, juolab kad kai kurių iš jų ryšys su savo gyvenamąja aplinka buvo ypač stiprus. Kunčinas susisaistęs su Žvėrynu ir Užupiu, Vaičiūnaitė – su Senamiesčiu, Ivanauskaitės rajonas – Stotis. Kitados buvo stipri Viršuliškių – Karoliniškių ašis. Viršuliškėse gyveno V.Kukulas, V.Gužauskis, Karoliniškėse – T.Kondrotas, R.Gavelis, A.Grybauskas. Abiejuose šiuose mikrorajonuose spėjo pagyventi Antanas A.Jonynas.

Nepelnytai mažai dėmesio šiuo požiūriu sulaukia gūdžiu ir atgrasiu miesto pakraščiu laikomas Justiniškių mikrorajonas, kuriame galiausiai įsikūrė aukščiau minėtas A.A.Jonynas. Čia ilgai gyveno poetas S.Geda (tiesa, paskutiniuosius gyvenimo metus jis leido savo bute Antakalnyje). Jo vardu šiandien čia pavadinta alėja, ją puošia kūrėjo eilės, kurias išrašė menininkas Jurgis Tarabilda.

Nuorodų į Justiniškes aptinkame ir Gedos kūryboje – tiesa, ten mikrorajonas vadinamas Jabaniškėmis, o vietovė tarp Justiniškių ir Buivydiškių – Jabaniškių sodais. („Jabaniškų sodai“ – taip vadinasi viena kūrėjo knygų.) Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Gedos poezijoje galima atpažinti ne tik Justiniškes, bet ir gretimus rajonus – Buivydiškes, Zujūnus.

Literatūrinio gyvenimo tyrinėtojams nepraleisti pro akis leidyklos „Vaga“ pastato (Gedimino 50), kuriame sovietmečiu, kuomet „veltėdžiauti“ buvo draudžiama, dirbo (arba imitavo darbą) daug šiandien atpažįstamų vardų – V.Rudokas, A.Žukauskas, A.Maldonis. Vėlesniais laikais čia šmėžavo A.A.Jonynas, A.Karosaitė, V.Gužuskis, vertėjai V.Petrauskas, T.Četrauskas, V.Čepliejus ir t.t. Į leidyklą kasdien suplūsdavo pulkai rašytojų, todėl literatūrinės diskusijos (net ir darbo metu) išsikeldavo į aplinkines kavines ir užeigas, kurių tuomet vadinamame Lenino prospekte netrūko.

Buvusį literatūros gyvenimą menančių vietų ir senų, nuo sovietmečio ar dar anksčiau nepajudinamų struktūrų, dabar atrodančių kone muziejiškai, kultūros organizme tebėra nemažai.

Fanatiškiems rašytojų palikimo tyrinėtojams rekomenduočiau aplankyti legendinius namus, kuriuose rašytojams sovietmečiu buvo skiriami butai. Iš viso jų Vilniuje yra keturi, ir žymiausias iš jų yra adresu Antakalnio 8, kuriame gyveno neįtikėtinai daug įvairiausių lietuvių literatūros personažų – nuo A.Miškinio iki A.Gudaičio-Guzevičiaus. Įvairiais laikais šiame name po vienu stogu glaudėsi J.Marcinkevičius, A.Maldonis, A.Baltakis, K.Saja, G.Kanovičius, K.Kubilinskas, R.Lankauskas, jidiš kalba rašęs Giršas Ošerovičius. Kitas garsus rašytojų namas – ant Vokiečių ir Domininkonų gatvių kampo. Čia gyveno poetas P.Širvys, J.Vaičiūnaitė, M.Martinaitis, S.Šaltenis.

Gerai žinoma rašytojų kolonija Mildos gatvėje, kur butus turėjo ar tebeturi V.Sventickas, P.Bražėnas, A.Bučys, vėliau į šį namų persikraustė ir J.Marcinkevičius. Švyturio gatvėje esančiame name rezidavo V.Rudokas, čia, jam esant gyvam, glaudėsi jo sūnus, vienu metu garsus prozininkas ir literatūros anarchistas T.A.Rudokas. Patys paskutiniausieji „valdiškus“ butus gavę rašytojai – V.Braziūnas ir J.Erlickas. Jų daugiaaukštis stovi palei pat Fabijoniškių žiedą.

Tikėtina, kad šių namų aplinka (kaip, matyt, ir poilsinė „Urbo kalnas“ – dabar „Plunksna“ – Nidoje, kurioje rašytojai sovietmečiu galėdavo nemokamai dirbti) įtakojo sovietinės lietuvių literatūros kūrėjų vaizdiniją. Labai gali būti, kad aprašytas ne vienas netoliese esantis medelis ar akmenėlis. Būkite budrūs – net ir šiandien koks nors pagyvenęs rašeiva gali pasinaudoti jumis kaip šablonu aprašyti, pavyzdžiui, atsitiktinį praeivį.

Literatūrinės kavinės

Svarbus bohemiškojo XX amžiaus simbolis – literatūrinės kavinės. Jų nūn nebeliko (bent jau Vilniuje ir Lietuvoje), tačiau daugelyje patalpų, kur jos veikė, ir šiandien veikia viešos maitinimo įstaigos. Kaip visi gerai žinome, buvusios „Literatų svetainės“ (dar anksčiau – restorano „Pas Rudnickį“) vietoje įsikūręs KFC. Nelabai panašu į kultūringą įstaigą, bet vaizdas už lango – manding tas pats, nekitęs šimtmečius. Šiose salėse skirtingais laikais galėjai sutikti I.Galczynskį, Cz.Miloszą, E.Mieželaitį, B.Radzevičių, daug kitų sovietmečiu ir dabar garsių autorių bei literatūros perėjūnų.

Jei mokėtų kalbėti, daug papasakotų anksčiau ypatingai triukšmingomis ir girtomis puotomis garsėjusio „Suokalbio“, vėliau – „Trečio brolio“ sienos, beje, ir šiandien nukabinėtos literatūrinę kavinės praeitį menančiomis Aleksandravičiaus fotografijomis. Tebėra ir židinys, ant kurio galvą nuo alkoholio apkvaitusios šokdavo jaunos rašytojos arba dėl kokio rašytojo galvą pametusios vėtytos ir mėtytos mergelės.

Tiesa, šiuolaikinė „Suokalbio“ reinkarnacija („Salionas“) rašytojų netraukia – literatūrinės auros likučius eksploatuoja kokteilių ir trendy vakarėlių mėgėjai. Kartais čia vyksta skaitymai – galite užsukti į juos (tik reikia žinot, kad kavinės klestėjimo laiku jokių skaitymų čia nevykdavo – čia būdavo uoliai, nepaliaujamai geriama.)

Svarbus girtavimo centras (ne tik Pilies gatvės bohemščikams, bet ir rašytojams) buvo „Vaiva“. Kavinės, kuri dabar – picerija („Trattoria di Ravello“), vidaus planas praktiškai nepasikeitęs, dideli vitrininiai langai leidžia pamatyti tuomet gorkyne vadintą gatvę tuo pačiu rakursu, kokiu jį kadaise regėjo gerbiami kūrėjai. Šios sienos matė klasikus ir linksmai šmaikštaujančius, ir liūdnai sukniubusius tarp išgertų bokalų ir nuorūkų kaugių. Lankoma buvo ir „Žibutė“, kurioje dabar įsikūręs eilinis „Caffeine“ – sako, savo laiku čia dažnai galėdavai aptikti S.Parulskį, A.Marčėną ir Co.

Jei tikrai nuoširdžiai domina sovietinės literatūros bohemos pasilinksminimo vietos, aplankykite „Rotondos“ griuvėsius – ji visiškai tokia kaip kadaise. Vietoje, kur dabar stūkso niaurus „Novotelis“, kitados stovėjo restoranas „Palanga“ – dėl sąlyginai nedidelio atstumo nuo LRS, ir dėl populiarios, „kapinynu“ pravardžiuojamos lauko kavinės, rašytojų čia nestigo. Kaip ir legendiniame „Dainavos“ restorane, kurio lauko kavinė buvo pakrikštyta „lova“. „Narutis“ (dab. viešbučio „Narutis“ restoranas) ir „Bočių“ valgykla (dab. kino teatras „Pasaka“), „Žarija“, „Mėta“ – įprastos to meto gėryklos, kuriose nuolat buvo galima sutikti rašytojų.

Lietuvoje nėra informatyvaus ir šiuolaikiško literatūros muziejaus, bet nestinga rašytojų memorialinių butų-muziejų, siūlančių autentišką kelionę literatūros laiku.

Vyresnei rašytojų kartai labai svarbi vieta – „Tauro ragas“, kurį nūn ruošiamasi nušluoti nuo žemės paviršiaus. Griuvėsiai vis dar žadina aistras – prieš pora metų vienas klasikas kvietė palaikyti jam kompaniją pro plyšį lange įsibrauti į vidų ir patikrinti, kas liko iš praeities.

Literatūros aktualijas savaip atliepia vieta Maironio gatvėje, kur nuo ankstyvojo gariūnlaikio beveik iki šių dienų veikė kavinė „Pas Erlicką“. Nors bohema čia nesirinkdavo, tai buvo svarbus taškas tuometiniame Vilniuje, apie kurį sklandė legendos, esą Erlickas čia gali vaišintis nemokamai. Beje, visiškai netoliese, priešais namą, kuriame, kaip teigiama, gyvenęs lenkų poetas K.I.Gałczyńskis, vasaromis veikia jo kūrinio motyvais pavadinta kavinė – „Žalioji žąsis“.

Mylimos girtavietės

Prieš dvidešimt yra tekę rašyti tekstą apie savo kartos rašytojų girtavimą lauke. Tada labai aiškiai suvokiau, kad tomis pačiomis, kaip jas pavadinome, girtavietėmis sėkmingai naudojosi ir ankstesniosios rašytojų kartos. Tai atrodė neįtikėtina: būdami dar labai toli nuo bet kokių literatūrinių pasiekimų, šiuo (šlapiuoju) būdu mes pirmąkart susijungėme su tradicija – gėrėme ten, kur visada buvo geriama.

Žinomiausios klasikinės gėrimo lauke vietos: Sereikiškės (anuomet vadintos Jaunimsodžiu), Kalnų parkas ir Trijų kryžių kalnas (anais laikais, žinia, taip nevadintas), buv. knygų rūmų laipteliai palei rašytojų sąjungą, Bernardinų kapinės. Jaunųjų rašytojų girtavietė (bent jau vėlesniais, nepriklausomybės laikais) veikė ir priešais Švietimo ministeriją, kur ramybę saugojo ir nuo policijos akių dengė paminklas rašytojui Liudui Girai. Kovotojai su komunizmu jį nuvertė, turbūt taip ir nesužinoję, kad tas paminklas, dengęs plotelį nuo gatvės ir ŠM langų, buvo kiaurą dieną laistomas čia lėbaudavusių pankų šlapimu.

Rašytojų susidūrimai su policija, snukiadaužis, kelionės į blaivyklas ir daugybė beprotiškų poelgių, apie kuriuos sklinda legendos – ne viena iš jų susijusi su kuria nors iš šių vietų. Daugelis jų tebėra visiškai nepasikeitusios, todėl šešėlį tos auros, kurią jautė sovietmečio arba nepriklausomybės pirmųjų metų bohema, dar galite pajusti ir jūs.

Neužmirškite: viešose vietose alkoholio vartoti šiais laikais negalima.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

03:39
01:19
00:58

Dabar tu gali