Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 2d. 16:20

Andrius Jakučiūnas: Savo baimes įveikiantis Vilnius – ar tai realu?

Andrius Jakučiūnas
Vlado Braziūno nuotr. / Andrius Jakučiūnas

Stebint Lukiškių aikštėje iškilusį muliažinį Labašausko kalnelį (mano galva, pateisinamą kaip alternatyva Vyčiui, kurios tąsyk reikėjo, kad būtų mažiau gėda, bet neatlaikantį kritikos nei kaip atminties objektas, nei kaip objektas vienoje centrinių miesto aikščių), mintyse ėmė dėstytis žlugusių idėjų, kaip sutvarkyti Lukiškes ir aplinkines teritorijas, ilga seka.

Idėja apie paminklą laisvės kovotojams buvo idėjos apie laisvą aikštę žlugimas; aštuoni ar dešimt konkursų (kiek ten jų iš tikrųjų buvo?) dėl aikštės sutvarkymo buvo idėjos apie skaidrų ir kokybišką konkursą, kuris bent suteiktų norimas gaires, žlugimas; Vytis buvo idėjos turėti Lukiškių aikštėje paminklą laisvės kovotojams žlugimas; Labašausko projektas taip pat yra idėjos turėti Lukiškių aikštėje paminklą laisvės kovotojams žlugimas – tik adaptuotas hipsteriui ir partizanų kovų atminimą eksploatuojančiai naujojo patriotizmo bangai; laimėjusysis tarptautinį konkursą „Tautos namų“ projektas yra idėjos turėti iškilius „Tautos namus“ ant Tauro kalno žlugimas; „Tautos namai“ ant Tauro kalno viršūnės yra idėjos apie darnią aplinką ir darnią architektūrą žlugimas; klasikinės muzikos koncertų salė yra idėjos apie universalią koncertų salę žlugimas ir t.t.

Trumpai tariant, visa erdvė nuo Jokūbo bažnyčios iki Tauro kalno – beviltiškų, angažuotų, savanaudiškų, netalentingų (ir, kaip minėta, – žlugusių) idėjų kapinynas, kai kuriais aspektais primenantis kloaką.

Svajūno Stroino / 15min nuotr./Lukiškių aikštė
Svajūno Stroino / 15min nuotr./Lukiškių aikštė

Rodos, galima klausti: ar negalėjo būti kitaip? Ar tikrai per tiek metų nepasitaikė racionalių pasiūlymų, kaip įkvėpti aikštei ir aplinkinėms teritorijoms gyvybės (ar bent jau numalšinti su jų planavimu ir būsimomis rekonstrukcijomis susijusią desperaciją)? Sutinku, buvo konkursų, kurių rezultatai tikrai atrodė apverktini. Bet apskritai, žvelgiant plačiau – juk buvo tų idėjų? Nebūtinai nekritikuotinų, nebūtinai atitikusių konkursų nuostatas, bet – buvo, tiesa?

Be abejo, pirmiausia turiu galvoj A.Ambraso – architekto, pastaruoju metu bene daugiausia mąsčiusio apie šią centro dalį kaip vientisą urbanistinį vienetą, – drąsius ir provokuojančius Lukiškių aikštės ir aplinkinių teritorijų projektus, iš kurių, deja, nė vienas nebus realizuotas: vienas laimėjęs, bet nepastatytas („Jokūbo“ verslo centras); kitas – rimtai nevertintas (architekto pasiūlymas užstatyti Lukiškes), dar vienas – sukėlęs abejonių dėl lokacijos, neatitikęs paminklo Lukiškėse idėjos (monumentas nuošalioje Aukų gatvėje); vėliausias – „Tautos namų“ projektas – apskritai kvestionuojantis (mano galva – pagrįstai) idėją, kad rūmai turi stovėti ant kalno.

Iš karto noriu pasakyti, kad neturiu tikslo vertintojų vaizduoti kaip korumpuotų, o architekto Ambraso – kaip neva nukentėjusio (pasakų schemų mūsų gyvenime ir taip užtenka), o vis tiek neapleidžia jausmas, kad jei konkursuose būtų mažiau paisyta išankstinių nuostatų apie tai, ką galima ir ko negalima daryti Lukiškėse (ir su atmintimi apskritai), jei būtų vertintos ne konkrečių formalių sąlygų išpildymas, o žvilgsnis į urbanistinę visumą, vargu ar būtų pavykę nutremti Ambraso projektus į įdomių, bet neįgyvendintinų idėjų lentynėlę.

Man, kaip vilniečiui, matysiančiam šias vietas, tikiuosi, dar ne vienus metus, apmaudu, kad vienam subtiliausių, ne retransliuotojo žvilgsniu, ne per stereotipų ir (post)sovietinių lūkesčių akinius į miestą žvelgiančių lietuvių architektų gresia likti be savo įnašo į erdvę, labiausiai šiuo metu stokojančią būtent subtilumo bei architekto su konteksto matymu. Erdvę, kuri, nors ir tyli, šaukia: „Duokit mums Ambrasą, greičiau!“

Apmaudu, kad projektai, rėpę daug daugiau turinio nei daugelis kitų ir galėję tapti savotišku architektūriniu pasakojimu apie sudėtingą Lietuvos istoriją, patys iškeliauja į istorijos paraštes – pirmiausia, matyt, todėl, kad neįtaikavo įsivyravusiam paminklo laisvės kovotojams ir „Tautos namų“ naratyvui nei konkursų sąlygoms, kilo prieš ideologinį nuobodį, kvestionavo archetipą.

Net jei tie projektai turi trūkumų, kurių aš, architektūros mėgėjas, negaliu įvertinti, jie neabejotinai stiprūs idėjos skaidrumu, architekto talentu įsiklausyti į kontekstą ir istoriją, siekiu sujungti į monolitą skirtingas reikšmes; pagaliau – svarbiausia! – architekto valia pirmiau girdėti kraštovaizdį, istoriją, struktūrą, bet ne užsakovą. Visais šiais aspektais, racijos šviesoje, Ambrasas yra tarp laimėtojų, – net jei konkursuose yra pralaimėjęs ar net juose nedalyvavęs.

Apmaudu, kad projektai, rėpę daug daugiau turinio nei daugelis kitų ir galėję tapti savotišku architektūriniu pasakojimu apie sudėtingą Lietuvos istoriją, patys iškeliauja į istorijos paraštes.

Jau pirmasis Ambraso projektas Lukiškių prieigose – „Jokūbo“ verslo centras, kuriam pavyko laimėti konkursą 2008-aisiais, bet nepavyko būti realizuotam – rodė pastangą suvokti aikštės identitetą ir permąstyti inertiškai Lenino priesaką tebekartojančių koordinačių sistemą. Pastatas atsargiai brėžė kryptį naujojo miesto link, ir jis (žvelgiant nuo dešiniojo Neries kranto) buvo ir ženkliškas pastatas, ir (drauge) pilka pelytė, nenugesinanti nė vieno aplinkinio pastato, vienodai kaimynystėje toleruojanti tiek pelus, tiek grūdus.

Monumentą laisvės kovotojams, nepaisydamas archetipo, formuojančio (neabejotinai klaidingą) nuostatą, kad paminklas turi stovėti aikštės centre, Ambrasas pasiūlė statyti ankštoje Aukų gatvėje – tarp buvusio KGB ir buvusio Muzikos akademijos pastato. Daug kam tai nepatiko. Ištremti ir į siaurą erdvę patalpinti tai, kas turėtų (daugelio akimis – privalėtų) būti centre – įžūlu, netaktiška, pažeidžia tvarką, neatitinka didybės, kokią ją norima patirti, semantikos. Be to, nors ir išlaikydamas ryšį su Šv.Jokūbo bažnyčios smaile, objektas apie totalitarizmą siekė kalbėti rūsčia (ir taip pat šiek tiek totalitarine) suskaidyto obelisko forma, kurios neįmanoma (arba labai sunku) romantizuoti. O ir Vytis šiame projekte figūravo ne kaip realus objektas, bet tik kaip kryžių atkartojanti dangaus forma, regima pakėlus akis į viršų.

Būta ir šokiruojančio pasiūlymo užstatyti Lukiškių aikštę: architektas teigė, kad visuomeninis objektas joje pasiteisintų, nes ten dideli pėsčiųjų srautai, patogu privažiuoti. Pasiūlymas vertintinas kaip provokacija, tačiau bendresnėje visos teritorijos, apimančios ir Tauro kalną, vizijoje, kurią architektas mintyse braižė, vis papildydamas naujais sumanymais, jis atrodo logiškas – Lukiškėse pastačius „Tautos namus“ (kad ir kas tai būtų), netektų prasmės statybų ant Tauro kalno idėja, kurios atžvilgiu Ambrasas visad buvo nusistatęs skeptiškai (matyt, laikydamas rūmus pernelyg grubia intervencija į natūralią struktūrą).

Lyg patvirtindamas šią nuostatą, į vėliausiąjį „Tautos namų“ konkursą architektas žengė (ir, be abejo, nelaimėjo – kaip vėliau sakė, net nebuvo tikras, ar darbas atitiko konkurso nuostatas) su idėja statinį įterpti į kalną, taip simboliškai atkuriant anksčiau nukastas jo dalis, o patį kalną paversti panoraminiu parku, jungiančiu dvi miesto dalis.

Visi šie projektai (nors nė vienas iš jų, kaip minėta, nebus įgyvendinamas) yra svarbūs kaip liudininkai, kad tuo metu, kai daugelis ieškojo būdų, kaip įsiskverbti į aikštės centrą su kiek įmanoma platesnei auditorijai įtinkančiu Vyčiu arba suręsti pasakų rūmus ant kalno, visgi būta pavienių individų, leidusių sau plačiai mąstyti apie visumą, neabejotinai suvokdami, kaip bus sunku įveikti minties, visuomenės nuostatų formas, ypač jei korekcijos kėsinasi į nuosaikų tęstinumą ir tendencijas, kaip jas suvokia „dauguma“.

Vilnius per daug išsitaškęs, chaotiškas, nesutramdomas. Jo pažaboti negali žmogus, nesugebantis pažinti miesto charakterio, pajausti dermės, kuri išnyksta įsprausta į konkrečias nuostatas.

Savo neįgyvendinsimų projektų fone Ambrasas (kiek netikėtai) tapo iliustracija individualios minties, stojančios prieš įsisenėjusias miesto organizavimo klišes, o ir pavyzdžiu, kad net su labai geromis idėjomis neįmanoma laimėti prieš šablonus, kurių laikomasi, nes... tiesiog yra tradicija jų laikytis, yra supratimas, kad apie ką nors galima mąstyti tik vieninteliu, iš anksto nustatytu būdu.

Plačiau žvelgiant – tai ženklas bet kokioms drąsesnėms, ekstraordinaresnėms, netipiškoms (nebūtinai – geresnėms, bet nebūtinai ir blogesnėms) idėjoms: jūsų nereikia, jūs per įžūlios, jūsų rėpiamas kontekstas per platus, jūsų nesupras, pas mus taip nedaroma.

Tai paaiškina, kodėl taip ilgai ir taip skausmingai kapstomės iš chaoso, kurį bene prieš 30 metų paveldėjome iš SSRS; kodėl net menas, turintis būti idėjų flagmanu, dažnai arba perima naujausias tendencijas be jas maitinančios visumos, arba lieka kažkur praeityje, su XX ar net XIX a. žaisliukais ir juos prižiūrinčiu dievuliu-teisėju.

(Ar ne todėl paskui ir visuomeniniame, ir politiniame gyvenime apstu atvejų, kai yra užmojo versti kalnus, yra rankų, kojų ir užpakalių, bet nėra suvokimo, kad kalnams versti naudingiausi nestandartiniai sprendimai, jiems reikia asmenybių, reikia kietakaktiškumo ir aistros, kuri neužrašyta konvencijose, chartijose, konkursų sąlygose, tačiau be jos – nė žingsnio pirmyn?)

Vilnius per daug išsitaškęs, chaotiškas, nesutramdomas. Jo pažaboti negali žmogus, nesugebantis pažinti miesto charakterio, pajausti dermės, kuri išnyksta įsprausta į konkrečias nuostatas. Vilnius kurtinas laužant taisykles, naikinant mitus – nacionalinius, vertybinius, idėjinius. Vengti stereotipo, įveikti savo baimes. „Savo baimes įveikiantis miestas“ – štai koks galėtų būti Vilniaus devizas, štai koks galėtų būti imperatyvas mums, tebegaudantiems žemai skraidančius angelus.

Vilniui reikia drąsių architektų, drąsių vertintojų, drąsių žmonių, galinčių nušvilpti tiek nuobodžią architektūrą, tiek medžių pjovėjus, tiek tendencingos ir vienašališkos informacijos teikėjus, tiek apskritai bet kokius veiksmus, kuriais siekiama suvaržyti visuomenės laisvę mąstyti ir kurti.

Idėjomis svarbu kvėpuoti – o ne nuo jų dusti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai