Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 30d. 19:08

Andrius Jakučiūnas: Šūdai, kurių nenukoši, arba Keep calm and carry on

Andrius Jakučiūnas
Vlado Braziūno nuotr. / Andrius Jakučiūnas

2020-ieji Lietuvoje prasidėjo nevalytų nuotekų skandalu, eilinį kartą patvirtinusiu, kad nepriekaištingas viešasis įvaizdis gali maskuoti itin juodus (šuo atveju gal būtų tiksliau sakyti – rudus) darbelius.

Juk tai, ką pavadinime skambiai pavadinau „šūdais“, į Kuršių marias daug metų naktimis leido ne koks nors nusmurgęs nepriteklių kamuojamas provincijos fabrikėlis, bet biržoje linstinguojama bendrovė, laikyta viena skaidriausių ir pažangiausių Lietuvoje, kurios didelė dalis produkcijos žymima kaip ekologiška ir iškeliauja į užsienį.

Vis dėlto šis tekstas – ne apie Lietuvos vandenis nuodijančius „Grigeo“ ir kitų bendrovių vamzdžius, aptiktus ar dar tik aptiksimus įvairiose mūsų šalies vietose. Jis – apie taršą, kuriai sklisti ir nuodyti mūsų gyvenamąją erdvę nereikia nei sklendžių, nei vamzdžių, nei netgi pačių nuotekų – bent jau ta prasme ir tokios konsistencijos, kaip jas suvokia santechnikai ir gamtosaugininkai.

Beprasmių arba fiktyvių naujienų ir vulgarybių, kultūros imitacijų, vadinamųjų „pramogų“, lėkštybių ir ciniško melo srauto, be paliovos plūstančio medijose, neįmanoma išvalyti jokiais valymo įrenginiais, patyčių ir paniekos, su kuria sutinkami kitaminčiai, neprakoš net pats smulkiausias „Vilniaus vandenų“ koštuvas, kurį bendrovė giriasi instaliavusi surankioti smulkiosioms plastiko dalelėms.

Šiame tekste ypač norėčiau atkreipti dėmesį į pačių skandalų taršą, bene dar pavojingesnę už daugelį anksčiau išvardintųjų, nes ji remiasi pirmiausia emocijomis ir isterija, ne požiūriu, ne (tegul ir įsivaizduota, įsikalbėta) nuomone. Be to, ją įsileidžiame į viešąją erdvę ir savo ausis nefiltruodami, be jokio pasipriešinimo, nes, taip, skandalai dažnai grįsti gerais norais, teisingumo, kad ir kas tai būtų, paieškomis, siekiu sučiupti niekadėją, užčiuopti ir išrauti įsivaizduojamą negerovių valstybėje šaknį.

Kaip galėtum priešintis tam, kas (kaip rodosi) gražu ir teisinga? O reikėtų.

Tai, ką visuotinai esam pasiruošę laikyti kone kryžiaus žygiu už tvarką ir teisingumą (panašumas su vienos partijos pavadinimu yra atsitiktinis – aut. past.), dažnai tėra keršto ir neapykantos svaigulys, kylantis iš nepasitikėjimo savimi ir valstybe, kurstantis gandus bei klejones ir skatinantis pernelyg laisvai interpretuoti argumentus ir faktus arba/ir juos laisvai kurti, pasiremiant neapykanta ir sąmokslų teorijomis. Taip pat – tai nuostabi, tiesiog neįtikėtina galimybė pasireikšti neegzistuojančiam nuomonių skirtingumui, skilti į įsivaizduojamas stovyklas ginti nesančių pažiūrų ir tariamų vertybių, kelti neįmanomos polemikos, galiausia virstančios patyčių srautu ir panieka valstybės institucijoms.

Skandalų isterija, stimuliuojama „Facebook“ gandų mašinos, sąmokslų teorijų, „jautrių“ temų ir bendro nepasitenkinimo situacija valstybėje, dažnai tiesiog užkerta galimybę suvokti problemos mastą, priežastį ir nustatyti kaltininkus.

Skandalas – ne įsivaizduojamos tiesos atkūrimo, bet jos užmaskavimo, apauginimo kliedesiais ir utopinėmis vizijomis arba keršto kokiai nors (įsivaizduojamai) grupei procesas. Taip, signalizuojantis, kad valstybės institucijos neveikia taip, kaip turėtų, tačiau jis – jokiu būdu ne priemonė toms problemos spręsti. Veikiau atvirkščiai – skandalas tampa numanomu, bet neprognozuojamu problemos tęsiniu, tik skaudinančiu šios atvertas žaizdas ir silpninančiu demokratiją kaip tokią (diskredituojant viešą diskusiją, viešąją nuomonę, plataus kompromiso galimybę).

Turėjome skandalų (kaip, pavyzdžiui, Garliavos skandalas), kurie kelis metus įkaite laikė visą valstybę, gilindami problemas, su kuriomis pats įvykis iš esmės nebuvo susijęs, ir skaldydamas visuomenę. To pasekmes jausime dar ilgai.

Turėjome skandalų (kaip, pavyzdžiui, Garliavos skandalas), kurie kelis metus įkaite laikė visą valstybę, gilindami problemas, su kuriomis pats įvykis iš esmės nebuvo susijęs, ir skaldydamas visuomenę. To pasekmes jausime dar ilgai.

Būta skandalų, parodžiusių tam tikrų valstybės institucijų ir įstatymų neįgalumą, tačiau dažniausiai jie pasibaigdavo ne minėtų problemų įveikimu, bet naujais „gelbėtojais“, naujame Seime kuriančiais naujas ir dar didesnes problemas. O akivaizdus sistemos nesugebėjimas spręsti problemas, kurias skandalai nuolat apnuogina, tik sustiprino nepasitikėjimą valstybės institucijomis (ir, deja, valstybe apskritai), bet ničnėkiek nepaskatino tų institucijų keistis ar bent jau išmokti komunikuoti su visuomene.

Pasitaikė, kad iš pažiūros pagrįsti ir logiški institucijų veiksmai išprovokavo skandalus, kurių poveikis buvo priešingas tikslams, siekiamiems atliekant minėtus veiksmus (pvz., lentelės J.Noreikai-generolui Vėtrai nukabinimo skandalas), arba jie tik pagilino problemas ir parodė politikams, kad jei nori saugiai tęsti savo kaip politiko karjerą, tam tikrų sričių ir įstatymų teritorijų geriau neliesti ir paremti akivaizdžiai ydingą status quo.

Būta neteisingai suvoktų (ir tyčia neteisingai komunikuojamų, kad pasitarnautų tam tikroms grupėms ir interesams) skandalų – kaip antai „kovos prieš draudimus“ psichozė, koncentravusis iš tikrųjų ties vieninteliu prekybos alkoholiu ribojimu (kuris vienintelis iš visų turbūt statistiškai įrodytas kaip efektyvus). Influencerių, lobistų ir jaunimo naivumo pastangomis (prisidengiant minėtąja kova) ne tik buvo plačiai paskleista pozityvi žinutė apie alkoholio vartojimą, bet ir atsisakyta suvokti, kad alkoholis – dar baisesnė tarša nei „Grigeo“ nuotekos.

Čia dar reikėtų paminėti skandalus, kai pavienių asmenų, grupių, įmonių elgesys ir jų komunikacija padarė didelę žalą viso sektoriaus, institucijos, grupės reputacijai: taip tam tikrų konkrečių įmonių nusižengimai tampa „svariu“ įrodymu apie viso verslo neva esmingai cinišką prigimtį, pavienių medžių gynėjų ir paveldo saugotojų fanatizmas leido visus šia sritimi besirūpinančius piliečius paskelbti esant pamišėliais, analogiška situacija – su kalbininkais, kuriems pripaišyta nesamų nuodėmių ir nesančios galios.

Būta ir tokių kvailų, gėdingų skandalų, kai plačioji visuomenė sumanydavo pamokyti ekspertus jų ekspertuojamos srities pradžiamokslio – pradedant energetika, baigiant „Sabaliauskaitės skandalu“, kai medijos manipuliuodamos įsivaizduojama masių nuomone bandė susikauti su literatūriniais kriterijais, nurodant ekspertams įtraukti mylimą autorę į Metų knygos rinkimų penketuką.

Dar vienas atvejis – skandalai, kurių įkarštyje skubotai ir pernelyg ankstyvai nuspręsta, kas yra didvyris, o kas – auka, ir tuos vaidmenis siekta išlaikyti, nepaisant pasikeitusių aplinkybių ir, sakykim taip, sveiko proto.

Dar vienas atvejis – skandalai, kurių įkarštyje skubotai ir pernelyg ankstyvai nuspręsta, kas yra didvyris, o kas – auka, ir tuos vaidmenis siekta išlaikyti, nepaisant pasikeitusių aplinkybių ir, sakykim taip, sveiko proto. Taip pat skandalai, kai ignoruodami logiką laukėme baisaus džino, o sulaukėme begarsio „piššš“, ir todėl yra tikimybė, kad kitą sykį į džino pavojų tarnybos reaguos žymiai atsainiau. Net jei džinas išties bus išleistas, o mergaitė – tikra.

Pagaliau skandalai, ar skandalų išprovokuotas nusivylimas status quo mus grąžina prie XX amžiaus, prie modernizmo vertybių, kaip bėdų šaltinį nurodant jų trūkumą, kai iš tikrųjų gyvenimą XXI amžiuje pradeda veikti kiti konstruktai, kurių, ieškodami vertybių senąja, klasikine prasme, tampame neįgalūs suvokti.

Ovidijus „Metamorfozių“ pratarmėje rašė, neva stojus geležies amžiui pati paskutinė iš deivių (jau po garbės, tiesos ir gėdos) žemę palikusi Astrėja – teisingumo deivė. Kyla įtarimas, kad feisbukinių skandalų ir internetinės teisibės epochoje teisingumo deivei būtų tekę sprukti pačiai pirmai – daugelyje skandalų, kaip rodo nesamos mergaitės paieškų epopėja, nors žodžai „garbė“ ir „gėda“ minėti daug kartų, nerasta nė krislo teisingumo. Tik haliucinacijos, emocijos, paistalai, neapykanta, raganų medžioklė ir – greta viso to – ciniškas siekis, manipuliuojant nuomonėmis, įsivaizduojamu jų skirtingumu, sukurti patrauklų ir paklausų žiniasklaidos produktą.

Žinoma, visa tai neišnyksta be pėdsako – paranoja, dezinformacija, neapykanta, kurią skatina skandalai, veržiasi į žmonių protus ir užsilieka jose požiūriais, elgesio modeliais, prabyla netiesos lūpomis, apsimeta įstatymais ir knygomis, virsta politiniais sprendimais, požiūriu į kaimyną ir kitą, kitokį, iškyla lėkštais, žeminančiais turiniais, graso nuolat kintančiomis biurokratinėmis tvarkomis ir įstatymine baze, palaiko ir skatina kurtis naujus mitus bei sąmokslų teorijas ir t. t. ir t. t. – visko neišvardinsi.

Kadangi skandalų visiškai išvengti tikriausiai nėra galimybės, neigiamą jų poveikį koreguoti galime dviem būdais: pirmas – keisti savo santykį su skandalu, nesivadovauti emocijomis, neskleisti panikos, nereikšti impulsyvaus pritarimo ar atmetimo, suvokiant, kad poveikio nebus arba jis bus priešingas norimam. Nepamiršti, kad skandalas – tai daug klausimų ir nė vieno atsakymo, todėl ieškoti jame būtent atsakymo – bergždžia. Nebent jus tenkintų komentarų ištarmė, kad visi „Lietuvėlėj“ ubagai, čia žlugusi valstybė, todėl neva jau laikas išvažiuojant užrakinti duris ir išjungti šviesą.

Kitas dalykas (iš dalies susijęs su ankstesniuoju) – atsakomybė. Ne kolektyvinė, bendra, mitinginė, o kiekvieno iš mūsų asmeninė atsakomybė. Jei mes atsakingiau ir kruopščiau atliksime savo kaip piliečio, rinkėjo, tėvo/mamos, darbuotojo, kaimyno pareigas, skandalų (ir problemų, kurias jie nurodo) bus žymiai mažiau, nes mums nereikės kreiptis į skandalą (kuris iš tikrųjų tėra signalas, simptomas) kaip instituciją, galinčią ištaisyti mūsų pačių darbo, požiūrio į reiškinius ir laikysenos jų atžvilgiu broką.

Šičia minėtinas britų propagandistų 1939 m. sloganas, sukurtas ruošiantis II pasauliniam karui, tačiau niekuomet taip ir neišplatintas, savo valandos sulaukęs tik 2000-aisiais, kai buvo surastas ir ėmė plisti internete – kaip savotiška požiūrio į iššūkius kvintesencija, įgijusi net tam tikrą nacionalinį charakterį: keep calm and carry on. Nekelk panikos, daryk, ką išmanai, ką turi daryti, veik taip, tokiu būdu, kuriuo galėtum būti naudingas.

Slogano žinutė – nuosaikiai optimistinė: suprask, pilieti, pavojai laikini, mūsų susitvardymas, nuoseklumas, pastovumas stipresnis už bombas, už priešo įniršį, už pavojus, kurį, ėmusis tinkamų priemonių (o mes jų imsimės), galima sumažinti iki minimumo. Mes esame stiprūs – tik tu, pilieti, nesustok buvęs tuo, kas esi.

Visa tai neįtikėtinai tinka ir mūsų atveju – norint apsisaugoti nuo skandalų „bombų“, atsiriboti nuo žeminančių ir cinizmu bei melu viešojoje erdvėje pasireiškiančių „karų“.

Baigdamas turiu pripažinti: taip, skandalas gali būti įrankis – bet tik tokiu atveju, jei bus išsaugota savistaba, savikritiškumas, blaivumas, atsakingumas ir t. t. Antraip jis bus naudingas ne daugiau nei gerai išgaląstas ir viršum savęs pakabintas kardas – žinoma, Damoklo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/