Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Kulikauskas: „Smegeninėje tokie orkestrai groja, kad kompiuteriniams instrumentams reikia slėptis“

Andrius Kulikauskas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Andrius Kulikauskas
Šaltinis: 15min
0
A A

Kompozitorius, muzikantas, bardas ir vienas iš tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ dalyvių Andrius Kulikauskas yra tas žmogus, kurį lengva pastebėti minioje. Pasirodo, rasti jį už parašytų žodžių ir sakinių taip pat nesunku. Andrius, kuris spalio 19 dieną 22 valandą Vilniaus mokytojų namų Didžiojoje salėje surengs dainuojamosios poezijos diskoteką „Šis tas netikėto“, sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie daugiametį festivalį „Tai – aš“, barzdą, gyvenimą ir kūrybą.

– Koks būtumėte be muzikos?

– Čia panašu į „kas būtų, jeigu būtų“. Dar mokykloje buvau įtrauktas į nepilnamečių komisiją už nepavyzdingą elgesį. Tad greičiausiai būčiau prisijungęs prie gatvės „autoritetų“, tarp kurių ir tie, kuriems teko pabūti net Pravieniškėse.

– Atlikti savo kūrybos dainas pradėjote gana vėlai – prieš gerą dešimtmetį, nors muzikuojate jau seniai. Kas nulėmė tai, kad stojote prie mikrofono?

– Dainos, gulinčios „stalčiuje“. Nusibodo atlikėjams siūlyti, o ir jie patys pradėjo kurti dainas, tad taip ir prasidėjo. Beje, jaunystėje, grodamas Plungės šokiuose, atlikdavau ir savo dainas.

– Grodavote šokiuose ir dabar, tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ metu, istorija pasikartos – tapsite bardų diskotekos šeimininku. O juk šie žanrai, rodos, net nesuderinami. Kaip ieškote sąsajos tarp šokių muzikos ir dainuojamosios poezijos?

– Pasiimu virgulę, o kartais pagal nuotaiką ir metalo detektorių ieškau tos sąsajos Fabijoniškių miškelyje.

– Ko tikitės iš šio renginio ir ko tikėtis klausytojui? Gal reikės ateiti kaip nors specialiai pasipuošus?

– Nesu meteorologas ir šiaip Lietuvoj sunku ką nors nuspėti ar tikėtis.

– Ką galvojate apie dainuojamosios poezijos festivalius? Ar jie reikalingi?

– Vienareikšmiškai reikalingi. Perki vieną (bilietą), gauni daug (bardų).

– Su maestro Vytautu Kernagiu, festivalio „Tai – aš“ krikštatėviu, buvote ne tik geri bičiuliai, bet ir kolegos – kartu įkūrėte „Dainos teatrą“, kartu koncertuodavote. Kokia jums atrodo dabartinė dainuojamosios poezijos padangė be V. Kernagio?

– Jis išliko savo dainomis, nuo kurių jau ne viena karta pasičiumpa gitarą ir pradeda brazdinti. Nuo jo viskas prasidėjo ir čia jau nieko nebepakeisi. Taip bus ir toliau.

– Jus su maestro Vytautu Kernagiu sieja ir tai, kad 2009 metais gavote jo vardo gitarą. Kaip jautėtės gavęs bičiulio vardu įsteigtą apdovanojimą?

– Buvau pamalonintas ir priverstas išmokti ja pagroti. Instrumentas turi būti grojamas – nepakabinsi ant sienos. Garsių meistrų neįkainojami styginiai yra duodami groti pasaulinio garso atlikėjams, kitaip jie sunyksta ir tampa eksponatais.

– O koks mėgstamiausias jūsų muzikos instrumentas?

– Smegeninė. Joje tokie orkestrai, sąskambiai, motyvai, kad šiuolaikiniams, virtualiems kompiuteriniams instrumentams tik slėptis.

– Ar nepavargstate nuo muzikos?

– Pavargstu. Jos labai daug: prekybos centruose, autobusuose, taksi automobiliuose, daugiabučiuose, paežerėse! Dabar tyla tapo deficitu. Muzika vartotojams, kaip ir maisto produktai be jokių E, turėtų būti atrenkama. Tik kaip tai padaryti? Juk nenuneši jos į cheminę laboratoriją.

– Bendradarbiaujate su įvairiais Lietuvos teatrais. Spektakliams sukūrėte ir aranžavote daugybę dainų vaikams. Tai simbolizavo ir 2008-aisiais išleista jūsų sudaryta dainų knyga „Pašėlęs vėjas“. Ar vaikams kurti lengviau nei suaugusiems?

– Pats procesas man nėra diferencijuojamas. Paprasčiausiai tai darai sau. Pasiimi dainos tekstą, eilėraštį ir stengiesi jo nesugadinti. Ir nesvarbu, ar jis skirtas vaikams, ar suaugusiems. Tik vaikai intuityviai pastebi „falšą“, bet nemoka suaugusiems to paaiškinti.

– Ką veikiate, kai nemuzikuojate?

– Stumiu laiką. Prie monitoriaus pakeliauju po pasaulį su „Street View“ programa. Pradėjau domėtis istorine literatūra, memuarais.

– Koks įprastai jūsų vakaras namuose?

– Neprognozuojamas.

– Galima jus įsivaizduoti šaltą rudenį su vilnonėmis kojinėmis, puodeliu karštos arbatos ir murksantį prieš televizoriaus ekraną?

– Ne!

– Esate pelėda ar vyturys?

– Šiaip esu pelėda, bet daug kas priklauso nuo mėnulio fazių.

– Jei turėtumėte galimybę keliauti laiku – į kokią epochą nukeliautumėte ar į kokį savo gyvenimo tarpsnį grįžtumėte?

– Nenoriu niekur keliauti, man užtenka po savo mintis braidyti.

– Užaugote Plungėje. Ar jums svarbios jūsų šaknys, ar laikote save miestiečiu?

– Šaknys – tai tavo pamatas, ant kurio pats laikaisi. Be jų, nebūtų ir manęs. Tad vaikystė, jaunystė Plungėje su parku, upe miesto centre man yra didelė dovana.

– Emocijoms pasiduodate tik muzikoje ar ir gyvenime?

– Esu pakankamai ramus, daugiau flegmatiškas (išskyrus muziką).

– Koks, jūsų nuomone, yra geras muzikantas?

– Geras žmogus su didele fanatizmo doze.

– Jei jums reikėtų įvardinti savo muzikos spalvą, kokia ji būtų?

– Žalia, samaninė.

– Ar neliūdna, kad kiti atlieka jūsų dainas, o žmonės ne visada žino, kas jas sukūrė? Ar jums kaip tik patinka buvimas „už širmos“?

– Anksčiau per televiziją ar radiją būdavo rašoma, sakoma, kad muzika yra vieno autoriaus, o žodžiai – kito. Matyt, tokia pasaulinė praktika. Atlikėjas rodomas ir pranešamas, o dainos autoriai nutylimi. Net pasaulinės žvaigždės atlieka Stingo, Prince‘o ir kitų parašytas dainas, bet jų nepamini. Klasikoje to nėra.

– Viena populiariausių jūsų dainų – „Ateina Dievas“. Esate tikintis?

– Tikiu, kad kažkas yra. Aš mintyse turiu savo altorių ir klausyklą. Nemėgstu tarpininkų.

– Kokia literatūra jums patinka?

– Mėgstu memuarus, kurie susiję su Lietuva. Taip pat mėgstu noveles. Smagu, kad dabar internete gali surasti knygų, kurios anksčiau būdavo sunkiai pasiekiamos.

– Jūsų „liūtiška“ šukuosena jus išskiria iš kitų. Ar tokį įvaizdį sukūrėte specialiai, ar taip išėjo netyčia?

– Tas išskirtinumas greičiausiai atsirado dėl apsileidimo. Barzdą auginti pradėjau dėl jautrios veido odos, nes seniau nebuvo šiuolaikinių skutimosi priemonių.

– Esate šeimos žmogus? Ar labiau atsiduodate muzikai?

– Šeima man labai svarbi. Ji pirmoji išgirsta ir padeda, pataria, įvertina. Tačiau laiko prasme daugiau atsiduodu muzikai.  

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą