TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Antanas Sutkus – kasdienybės grožio meistras

Antanas Sutkus
Jurgos Graf nuotr. / Antanas Sutkus
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
A A

Anądien kulniavau Gedimino prospektu. Šalikelėje buvo sustatyti prabangūs lenktyniniai automobiliai – „Ferrari“, „Lamborghini“. Įdomiau buvo stebėti ne pačius automobilius, apie kuriuos nedaug ką nutuokiu, o šalia jų besifotografuojančius vyrus. Pastarieji bent taip turėjo galimybę prisiliesti prie savo svajonės, o gal veikiau simbolio, iliustruojančio, kas gi yra iš tiesų sėkmingas, daug pasiekęs vyras, kas gi yra gyvenimo išsipildymas ir pilnatvė.

Užfiksuota išskirtinė akimirka, tokia, kokių kasdienybėje daug nepasikartoja. Gyvenimas juda tarsi aukštyn ir žemyn vingiuojanti kreivė, o aukščiausi taškai atspindi tas taip laukiamas išskirtinio džiaugsmo, pilnatvės, svajonių išsipildymo akimirkas. Būtent jas ir verta įamžinti, būtent iš jų dažniausiai dėliojame savo atsiminimų, pasakojimų mozaiką. Visa kita, kas laikoma nuobodžia, rutinine kasdienybe, paliekama dulkėti, palaipsniui užsimiršti. Iš vaikystės man yra įstrigęs toks nugirstas posakis: „Reikia arti tam, kad galėtum pagyventi.“ Suprask, arimas, t.y. darbas, nėra gyvenimas, gyvenimas yra tai, ką kartais gali sau leisti už sutaupytus pinigus. Tad kiek gi laiko iš tiesų gyvename, o kiek laiko tik būname su mintimi, kad kažkada štai dar pagyvensime?

Vartau savo nuotraukas. Jose irgi daugiausia užfiksuotos tos išskirtinės akimirkos, gyvenimo kardiogramos viršūnės: štai čia įsimintina kelionė, štai čia akimirka po interviu su vienu iš mano autoritetų. Iš jų kuriu savo pasakojimą, o kasdienybėje taip pat neretai pasiduodu įprastinei tėkmei, su savimi besinešančiai gausybę smulkių darbelių, pareigų, užduočių, nustatytų deadline’ų. Viso to persisotinęs vėl skubu ieškoti tų fotografuotinų išskirtinių akimirkų.

Antano Sutkaus fotografijos visą šią schemą suplėšo. Žvelgiu į meistro užfiksuotus Lietuvos žmonių veidus. Kiekvienas kadras dvelkia pilnatve, tobulumu. Kiekvienas veidas saugo išskirtinę istoriją, kviečiančią įsiklausyti. Todėl neįmanoma greitai šokinėti nuo nuotraukos prie nuotraukos. Skubėjimas tik paskandintų skirtingų balsų kakofonijoje.

Ant tiltelio skaniai iš visos širdies besijuokiantis Užupio gimnazistas. Kas jį taip pralinksmino? Gal klasiokė per žioplumą kažką atidavė Vilnelės tėkmei? O gal pro šalį prakulniavęs bendraklasis, giliai sukišęs rankas į kišenes, ištraukė iš ten vieną įprastų juokelių apie mokytoją, kuri štai kažką mechaniškai iškalusi pasakoja žvelgdama į ūkanotus Bernardinų bažnyčios mūrus? Kaip ten buvo iš tikrųjų, nežinia. Mums lieka tik sustingusi kasdienybės akimirka, tik spėlionė, nuojauta.

Antano Sutkaus nuotr./Užupio gimnazistai. Vilnius, 1959
Antano Sutkaus nuotr./Užupio gimnazistai. Vilnius, 1959

Kasdienybės pilnatvė – A.Sutkaus nuotraukų esencija. Gyvenome ne vakar, gyvensime ne rytoj, o tik dabar, šią akimirką, iš kurios turime išspausti visus džiaugsmo, liūdesio, ilgesio, troškimų syvus. Carpe Diem, būk šia akimirka taip tarsi ką tik būtum atradęs naują žemyną ir taip tarsi ši akimirka galėtų būti paskutinė. Šią žinią išskaitau fotografų įamžintų žmonių veiduose. Gražūs ir vertingi yra ne tik tie išskirtiniai gyvenimo momentai, graži yra pati kasdienybė, kurią dažnai nuvertiname. Gražūs yra žmonės aplink, gražūs yra kasdieniai jų darbai, ritualai.

Fotografo dėmesio centre – žmogus savo kasdienėje aplinkoje. Gimnazistai ir kiemo „pacanėliai“, parduotuvių vedėjai ir krovikai, eilėje laukiančios močiutės ir pardavėjos, ant laiptų flirtuojančios porelės ir jas savo žvilgsniais sekančios kiemo tvarkos prižiūrėtojos, baikštaus žvilgsnio pradinukas ir įdėmiai jį nužvelgiantis mokytojas. Svarbus yra kiekvienas, nes kiekvienas žmogus yra unikali istorija. Nežinau kito tokio fotografo, kuris savo kūryba galėtų taip giliai ir paveikiai perteikti svarbiausią krikščionišką žinią, kad kiekvienas šioje žemėje vaikštantis žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Ne pagal mano paveikslą, ne pagal šio pasaulio viešpačių projektuojamus vaizdinius.

Ant tiltelio skaniai iš visos širdies besijuokiantis Užupio gimnazistas. Kas jį taip pralinksmino?

A.Sutkus grąžino į mūsų dėmesio epicentrą žmones, kurie šiandien dažnai yra užmirštami arba viešumoje regimi tik dėl jiems priklijuotos etiketės. Net ir tose fotografijose, kuriose vaizduojama minia, dėmesys visų pirma skiriamas kiekvieno individualumui. Žmogus niekada nėra tik vienas iš, tik koralinio rifo dalelė, jis visada yra vienintelis ir nepakartojamas.

Žaisdamas su savo muiline ar mobiliuoju telefonu, dažnai pagaunu save, jog noriu užfiksuoti pasaulį taip, kad parodyčiau kitiems, kaip aš jį matau. Statau save į centrą, transliuoju: „AŠ, AŠ, AŠ“. A.Sutkaus fotografija yra kitokia, ji į epicentrą pastato fotografuojamąjį. Fotografas čia lieka tarpininku tarp to, kuris užfiksuotas, ir to, kuris į jį žvelgia. Tarpininkas, kuris supažindina, kuris suartina, atveria, tiesia tiltus, tveria jungiamąjį audinį. Tai bendruomeniška, dialogiška fotografija.

Tai fotografija, kuri skatina ne kilti kaip Ikarui kažkur į padebesius, už nugarų palikus visą pabodusią kasdienybę, o kaip tik leistis kuo giliau į tą kasdienybę, kad iš naujo atrastume jos grožį ir kvietimą iš kiekvienos sekundės iščiulpti visus gyvenimo syvus.

Bernardinai.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018