Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 10d. 20:00

Artūras Tereškinas: Apie erotines fantazijas ir vyrą su dviem pudeliais

Artūras Tereškinas
Eglės Navickaitės nuotr. / Artūras Tereškinas

Studijuodamas Ilinojaus universitete, dvejus metus praleidau Čikagoje. Iš pradžių gyvenau pas geraširdžius vietos lietuvius, paskui krausčiausi iš vieno nuomojamo kambario į kitą.

Apsipirkdavau pigiausioje maisto parduotuvėje „Aldi“, tris dienas per savaitę po dvylika valandų dirbau spaustuvėje. Monotoniškas rankų darbas: dėlioti šviežiai atspausdintus lapus į skirtingas krūveles. Grįžus namo, norėjosi tik miego.

Studentui kambario nuomos kaina visada per didelė. Laikraščių skelbimuose radau viliojantį pasiūlymą: kambarys erdviame bute Čikagos šiaurinėje dalyje, prestižiniame kvartale. Beveik veltui, jei į nuomos mokestį neįskaičiuosime kasdienės dviejų draugiškų šunų priežiūros.

Keturių kambarių butas priklausė keturiasdešimtmečiui filipiniečiui su dviem baltais pudeliais Mimi ir Maksi. Mano darbas – tris kartus išvesti juos į lauką griežtai nustatytu laiku. Per pietus turėjau grįžti iš universiteto, kad galėčiau pasivaikščioti su šunimis. Dvylikos valandų pamainos spaustuvėje automatiškai atkrito. Reikėjo darbo su pietų pertrauka.

Filipinietis vardu Markas dažnai siūlė kartu su juo vakarieniauti, tačiau filipinietiški aitraus kvapo ir skonio patiekalai man nepatiko, todėl vis atsisakinėdavau. Nuo vienuoliktos ryto iki septintos vakaro vyras dirbo sekso reikmenų parduotuvėje „Malonumų skrynia“.

Kelios eilės lentynų viename jo buto kambaryje buvo prigrūstos ne knygų, bet videokasečių (tada DVD tik pradėjo atsirasti) – pornografinių ir erotinių filmų. Ten galėjai rasti pornografijos kiekvienam skoniui ir labiausiai išlavintai erotinei vaizduotei. Neskaičiavau, bet veikiausiai koks tūkstantis per du dešimtmečius pagamintų filmų. Pornografijos archyvas.

„Porno archyvai“ – tokiu pavadinimu Duke universiteto leidykla 2014 m. išleido penkių šimtų puslapių knygą, apibūdinančią istorinę pornografijos raidą, pornografijos ir istorinio archyvo sąveikas. Jau anksčiau garsūs istorikai ir kultūros kritikai, tokie, kaip Lynn Hunt, Walteris Kendrickas ir Frances Ferguson, yra rašę, kad pornografija yra viena iš esminių modernaus amžiaus bruožų ir kultūros žanrų.

Jau anksčiau garsūs istorikai ir kultūros kritikai, tokie, kaip Lynn Hunt, Walteris Kendrickas ir Frances Ferguson, yra rašę, kad pornografija yra viena iš esminių modernaus amžiaus bruožų ir kultūros žanrų.

Istorikė Lynn Hunt teigia, kad pornografija kaip atskiras vaizdinis žanras iškilo tik atsiradus spaudai, tada, kai spausdintas žodis ir vaizdas tapo prieinamas masėms, t. y. XVI amžiuje. Pasak kitų tyrėjų, nors seksualiai atviri vaizdiniai egzistavo visada, pornografijos kaip estetinio, moralinio ir teisinio klasifikavimo kategorijos išradimas galėtų būti datuojamas tik XIX amžiumi. Pavyzdžiui, anglų kalboje žodis „pornografija“ imtas vartoti tik to amžiaus viduryje.

Kad ir kokiam amžiui priskirtume pornografijos atsiradimą, ji ir dabar išlieka reikšmingu kultūros žanru. Lauros Kipnis teigimu, pornografija sugeria grėsmingus ir probleminius vaizdinius bei dalykus, kurie išguiti iš dominuojančios kultūros. Dėl to pornografiją galima laikyti savotiška socialine tarnautoja: ji ne tik atveria sopančias kultūros vietas, bet ir nušviečia santykį tarp sekso ir socialumo, tarp mūsų troškimų, mūsų tapatybių ir kultūrinio konformizmo brutalumo.

Bet grįžkime į filipiniečio Marko butą su tūkstančiu pornografinių filmų. Kaip paaiškinti, kodėl šis žmogus su dviem pudeliais skrupulingai archyvavo pornografinius filmus? Ir, žinoma, jais dažnai mėgavosi.

Marką traukė tai, kad žiūrėdamas šiuos filmus jis galėjo ne tik pasitenkinti seksualiai, bet ir patirti meilės, pilnatvės, liūdesio, praradimo ar optimizmo pojūčius. Anarchistiškai pasinerti į savo vaizduotę, rinktis skirtingus aistros objektus, atsisakyti deramų troškimų ir bent akimirkai atmesti bet kokius socialinius apribojimus. Jis buvo labai vienišas žmogus. Hipnotizuojantis hiperbolizuotas pornografijos pasaulis – tai erdvė, įteisinanti ir iš dalies pateisinanti „neteisingas“ šio vyro fantazijas, kurios galbūt niekada neegzistavo ar neegzistuos fizinėje tikrovėje.

Dėl to pornografiją galima laikyti savotiška socialine tarnautoja: ji ne tik atveria sopančias kultūros vietas, bet ir nušviečia santykį tarp sekso ir socialumo, tarp mūsų troškimų, mūsų tapatybių ir kultūrinio konformizmo brutalumo.

Žinoma, galima būtų sakyti, kaip kai kurie pokario amerikiečių intelektualai, kad pornografija – tai infantili fantazija, pavojinga neišlavintam protui. Galima būtų prisijungti prie antipornografinės pakraipos feminisčių, maniusių, kad pornografija – tai tiesiog moterų išnaudojimas (be abejo, nematyti, kad heteroseksuali pornografija atspindi patriarchalinę galią, neįmanoma, bet tai nėra vienintelis jos tikslas). Būtų galima susilieti su šiuolaikiniais kraštutiniais dešiniaisiais, apsišarvuoti skaistybės diržais ir kovoti prieš bet kokį seksualinį vaizdyną ir erotinį malonumą, nes jis kenkia „liaudžiai“.

Tačiau čia verta prisiminti ir kitą požiūrį į pornografiją, kurį puoselėjo Europos literatūrinis avangardas – prancūzai Georges'as Bataille, Jeanas Genet, Roland'as Barthes'as ir kt. Jų knygose ir apmąstymuose pornografija – individualių ir socialinių fantazijų pagrindas, leidžiantis mums eksperimentuoti su savo kūnais ir troškimais, kurti malonumus užuot kovojus su jais. Nes malonumų cenzūra niekada nėra sprendimas: nei patriarchalinės, nei kokios kitos galios ir smurto šia cenzūra nenugalėsi. Kad tuo įsitikintume, atsiverskime kad ir neįtikėtiną Bataille‘aus apysaką „Akies istorija“ (pranc. L'histoire de l'œil, 1928).

Pornografija, kaip socialinė tarnautoja, klausia mūsų, ką mums reiškia erotinė fantazija ir koks jos vaidmuo visuomenėje, kaip būti ar nebūti vyru ar moterimi, seksualia ar aseksualia būtybe. Pasak Lauros Kipnis, ji tardo mus apie lyčių vaidmenis, kuriuos kasdien atliekame, mūsų socialinę padėtį, estetikos supratimą, utopiją, galią, pasipriešinimą, aistrą ir jos sukomercinimą. Tai svarbūs klausimai, kuriuos dominuojanti kultūra dažnai ignoruoja arba stengiasi nutylėti.

Gyvenant filipiniečio bute Čikagoje man irgi kilo panašių klausimų. Kai jo nebūdavo namie, galėjau atsiduoti ne tik fantazijos žaismui, bet ir mąstyti apie tai, kodėl daug kam pornografija atrodo kaip pavojingas ir socialiai destabilizuojantis kultūros žanras.

Tačiau vien to ilgainiui ėmė nebeužtekti. Praėjus trims savaitėms Marko pudeliai Mimi ir Maksi ėmė vis labiau įkyrėti. Naktį jie netikėtai atsirasdavo mano lovoje, nors kambario duris laikiau uždarytas. Vargino ir pornografijos mėgėjo nuolatinis noras kalbėtis vakarais, kai po atsitiktinių darbų dar turėjau skaityti knygas ir ruoštis kitos dienos paskaitoms.

Po mėnesio atsisveikinau su Marku ir jo pornografijos archyvu cituodamas Madonną: „Vargšas yra tas, kurio malonumas priklauso nuo kitų leidimo“ (angl. Poor is the man whose pleasures depend on the permission of another). Jis tik gudriai šypsojosi mojuodamas man putliomis išpuoselėtomis rankomis.

Artūras Tereškinas – sociologas, knygos „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas