Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 27d. 19:12

Artūras Tereškinas: Apie popkultūrą, pripažinimą, kūną ir tualetinį popierių

Artūras Tereškinas
Eglės Navickaitės nuotr. / Artūras Tereškinas

Žinau, kad vėluoju. Vėluoja mano gyvenimas. Kaip ir šis straipsnis. Pavėlavau į traukinį. Paprasčiausiai pramigau skaitydamas žinomo rašytojo atsiminimus. Juose jis pasakoja, kad kiekvieną naujųjų metų sausį jis nubunda norėdamas tapti visiškai nauju žmogumi. Nauji metai – nauja jo asmens versija, kurią visi gerbs ir mylės. Kitais metais – vėl nauja, bet dar labiau gerbtina versija.

Vėliau tąnakt ilgai varčiau lietuviškus moterų ir vyrų žurnalus. Juose žvaigždės ir įžymybės man šnabždėjo: nenoriu vaikščioti susikabinęs rankomis su mylimuoju, bet noriu kalbėti ir elgtis taip, kaip man patinka, nekreipdamas dėmesio į kitų nuomones. Džiaugiuosi gyvenimu ir tuo, kas esu. Žinau, kad žmonės nuolat kalba apie mane, bet jiems šito reikia. Jie nemėgsta kitokių, o aš esu kitokia. Bet vis tiek noriu būti mylimiausia ir laimėti mylimiausio žmogaus titulą. O laimėjusi visus jus iškeiksiu pačiais gražiausiais žodžiais.

Visi šie žvaigždžių šnabždesiai apie vieną ir tą patį: populiariojoje kultūroje, kaip ir kitose kultūros sferose, dauguma jos dalyvių nori būti pripažinti ir sulaukti kitų pagarbos. Kitais žodžiais, būti respektabiliems. Nes pripažinimas ir pagarba – tai kultūrinis kapitalas, kurį, jei esi sumanus ir apsukrus, gali paversti ekonominiu pelnu.

Būti pripažintam ar nepripažintam kartu reiškia būti suklasifikuotam: jei tave pripažįsta ar atpažįsta kaip mylimiausią influencerį, vadinasi esi geresnis nei likusi dauguma. Kiti tau nė iš tolo neprilygsta.

Būti pripažintam ar nepripažintam kartu reiškia būti suklasifikuotam: jei tave pripažįsta ar atpažįsta kaip mylimiausią influencerį, vadinasi esi geresnis nei likusi dauguma. Kiti tau nė iš tolo neprilygsta. Pripažinimo geidulys tave, kaip ir kitus, graužia tarsi rūdys geležį.

Norėdamas būti pripažintas, turi įdėti nemažai pastangų, kurios susijusios ir su tuo, kokiam socialiniam sluoksniui priklausai (dirbi barmenu ar juvelyre?), kiek tau metų (kuo jaunesnis, tuo geriau) ir ar tavo kūniška išvaizda atitinka auksinį ar sidabrinį standartą (esi liekna kaip Inga Stumbrienė ar raumeningas kaip Henry‘s Cavillas, vaidinantis supermeną).

Kad ir kiek daug kalbėtume apie protą ir sielą, kitus dažnai skirstome į „puiku“, „visai nieko“ ir „šiaip sau“ kategorijas pagal išvaizdą: jo kojos plonos kaip buratino, o jai nepakenktų plastinė nosies operacija. Būna ir taip, kad asmenį pasmerkiame morališkai, jei jis neatitinka mūsų įsivaizduojamos kūniškos išvaizdos: jis atrodo šiek tiek aptukęs, nors turi jauną gražią sužadėtinę; jos raukšlių neišlygina net botokso injekcijos, todėl ji neturėtų veržtis į televizijos laidas. Galbūt šiek tiek liūdna, bet daugiausia pripažinimo pelno pajėgia sukaupti tik turintys „teisingą“ kūno tipažą ir demonstruojantys „teisingą“ kūniškumą.

Be abejo, yra daug kitų būdų kaupti ekonominį kapitalą. Tačiau mes kalbame apie popkultūrą ir jos užkulisius. Čia išvaizda – ir būdas išgyventi, ir ateities viltis, ir savotiška investicija. Kai tavęs paklausia, kiek pirkai kūno akcijų, nelaukdama atsakyk: atrodyti taip, kaip atrodau, man nepigiai kainuoja; kas mėnesį savo išvaizdai išleidžiu kelis tūkstančius eurų. Jūs tiek pinigų neturite, todėl šalin nuo manęs, kvailiadančiai.

Daug investuodamas į kūną, susikuri prostetinę tapatybę, sulipdytą iš daugybės brangių ir pigių detalių. Vienos iš jų susigeria į tavo kūną (kremai ir botoksas), kitos gali būti nuolat keičiamos ir derinamos (rūbai, papuošalai ir šukuosenos). Ši dirbtinė tapatybė atitraukia aplinkinių dėmesį ir net paslepia tavo socialinę kilmę (nors jos kūne matosi, kad yra gimusi augalotų kolūkiečių šeimoje, ji tai puikiai slepia). Kiti skaito tavo kūną kaip tiesą, nors jis tikrų tikriausias melas. Bet juk gyvename melo kultūroje, kurioje riba tarp melagingų ir tikrų žinių tokia plona tarsi tarpdančių siūlas.

Kita vertus, meluojantys ar tiesą sakantys kūnai turi spinduliuoti vieną iš svarbiausių popkultūros, o ir ne tik jos, savybių autentiškumą. Autentiškumo savireklama – tai ne tik būdas būti pripažintam, bet ir gerbiamam. „Ji tokia autentiška kaip birželio lietus“, – rašo juodaplaukė visuose įžymybių renginiuose šmėžuojanti poetė žiūrėdama pro savo buto langą senamiestyje. „Jis nesigėdija savo autentiško skausmo“, – kartoja laidų vedėja, guodžianti verkiantį isterišką politiką juodai dažytais plaukais.

Mano vartytuose populiariuose žurnaluose dauguma įžymybių siekia apsivilkti ir įtikinimai nešioti respektabilų vidurinės klasės kostiumą. Tai reiškia – tinkamai save pateikti, pasirodyti moraliam ir geram (aš išvažiuoju nusifotografuoti su skurstančiais Afrikos vaikais, tikrai nebijau iššūkių, nes netrukus mane pamatysite visų kandidatų į prezidentus nuotraukose). Toks gerbiamos vidurinės klasės autentiškumas – nubraukti ašarą asmenukėje, išbraukti iš savo pažįstamų rato visus tuos, kurie nemoka deramai pateikti savęs kitų žvilgsniui.

„Kiekvienas iš mūsų – atskira planeta“, – sako žinomas influenceris. „Tačiau į mano orbitą niekada nepateks tie, kurie nuolat daro prastus sprendimus ir nemoka savęs kontroliuoti“.

Šis priverstinis „tinkamas“ individualumas – kaip karinė prievolė. Nors nuolat kalbame apie pasirinkimo laisvę, be kurios individualumas lyg ir neegzistuoja (individą apibrėžia jo gebėjimas rinktis, atskleidžiantis jo autentiškumą ir tikrumą), įžymybės ir tie, kurie vilki vidurinės klasės kostiumus ar kokteilines sukneles, neturi kito pasirinkimo, tik rinktis. Tačiau ir tai turėtų guosti, juk dalis žmonių net ir to padaryti negali – jiems trūksta paprasčiausių galimybių ar kultūrinio išsilavinimo.

Paradoksalu, kad tai, kas Vakarų popkultūroje prieš kelis dešimtmečius buvo laikoma gėdinga ir pompastiška – apsimesti vidurinės klasės atstovu, kai tavo kalbėjimo įgūdžiai tave išduoda esant kilusį iš Užvenčio darbininkų klasės (pasižiūrėkite į 8-o ar 9-o dešimtmečio britų rokenrolo kultūrą) – dabar virto tikra priešingybe: apsimesti pretenzingai kilmingam, švenčiančiam gimtadienius šampano voniose, būti apsuptam pasamdytų vietinio lygio žvaigždžių.

Gražus žmogus yra tas, kuris sugeba išsiveržti iš jį gniuždančios aplinkos ir susikurti gerbtiną įvaizdį. Tai irgi popkultūros veikėjo pasisakymo parafrazė.

Juk tau labai svarbu neparodyti, kad kažkada buvai Panevėžio marozų kultūros, kurią dabar vadini beverte, nemoralia, atstumiančia ir pasišlykštėtina, narys. Šitaip įžymybė pabrėžia savo klasinį pranašumą, sau, o ne kitiems priskirdamas autoritetą ir galią vertinti bei nuvertinti. Gražus žmogus yra tas, kuris sugeba išsiveržti iš jį gniuždančios aplinkos ir susikurti gerbtiną įvaizdį. Tai irgi popkultūros veikėjo pasisakymo parafrazė.

Kitas įdomus dalykas, kurį turėtų pastebėti ne vienas, nardantis po socialinius tinklus ir sekantis „autentiškąsias“ įžymybes, yra priverstinio individualumo kūrimas naudojantis labiausiai atsilikusiomis, vien tik nuogirdomis ir gandais grįstomis idėjomis. Dabar vidurinės klasės rūbą matuojamasi dabinantis sąmokslo teorijomis apie po Europą sklandančią Karlo Marxo šmėklą, netikėtais NSO pasirodymais Šilainių gyvenvietėje, gėjų suokalbiais arba neapykanta kitokiems.

Bet tai, matyt, grynai lietuviškas priverstinio individualumo reiškinys: slėpti, bet nesugebėti paslėpti savo chamizmo, homofobijos, ksenofobijos ar paprasčiausio neišsilavinimo. „Aš tiek daug pasiekiau savo jėgomis“, – žavisi savimi viena socialinių tinklų įžymybė. „Bet noriu gyventi Europoje, kurioje man nereiktų mokėti mokesčių ir išlaikyti baltųjų šiukšlių (angl. white trash), teršiančių mano gyvenimą. Pirkit mano sidabrinį pakabuką su meilės balandžiais. Speciali kaina – 60 eurų. Išimtinai baltosioms šiukšlėms!“

Šie popkultūros veikėjai, dievinantys dėmesį ir pripažinimą, veikia kaip atvirkštinio reiškinio – nepripažinimo ir nuvertinimo – katalizatoriai. Nors jų pačių matomumas ir pripažinimas tarsi leistų jiems siekti teisingumo ir keisti visuomenę, tik nedidelė dalis jų suvokia, kad nepripažindami kitų, jie juos skaudina, žaloja, patologizuoja ir galiausiai išstumia iš visuomenės. Socialinio nepripažinimo pragaras: jame daug karščiau nei suomiškoje pirtyje arba politinių intrigų mėsmalėje.

„Laisvė – tai galimybė džiaugtis gyvenimu“, – moko mus dar vienas influenceris. „Mano širdis atvira – todėl visi glamūriniai žurnalai gali prašyti mano interviu. Aš esu atversta knyga visiems, nemėgstantiems skaityti.“

O aš skaitau žinomos britų sociologės Beverly Skeggs straipsnį „Tualetinis popierius: moteriškumas, klasė ir klaidingas atpažinimas“ (angl. The Toilet Paper: Femininity, Class and Mis-Recognition, 2001). Jame ji rašo apie heteroseksualias darbininkų klasės moteris gėjų klubų baruose, kuriuose jų moteriškumas neatpažįstamas kaip tikras ir gerbtinas. Jų seksualizuoti kūnai matomi kaip perteklinio moteriškumo vieta. Moteriškumo, kuris pigus ir suklastotas. Iš jo galima šaipytis ir tyčiotis. Gal dėl to, kad šios moterys yra atsidūrusios ne savo vietoje.

Šioms moterims geriausia būtų apsivynioti tualetiniu popieriumi ir atrodyti kaip mumijoms. Bet nuo patyčių jos prisidengia skausmu ir ironija. Atsispirti nuvertinimui ir nepripažinimui galima ignoruojant pašaipas ir netgi jomis mėgaujantis. Kai kurios iš šių moterų atsisako paklusti pripažinimo ir vertinimo autoritetams bei vertybių sistemai, kuri nuvertina jas.

Gaila, kad šios drąsos taip trūksta konservatyviai bailiems lietuvių popkultūros veikėjams, užstrigusiems priverstinės respektabilios tapatybės konvejeriuose.

Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Maistas