Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 15d. 13:26

Artūras Tereškinas: Bjaurūs jausmai emocijų taupyklėse

Artūras Tereškinas
Eglės Navickaitės nuotr. / Artūras Tereškinas

Esu turtingas. Turiu daug kapitalo. Bet tai ne pinigai ir ne nekilnojamasis turtas. Tai ne įtakingų tetų sambūris ir ne dėdės, kurie gali bet kuriuo paros metu paskambinti vieno ar kito koncerno prezidentui ir pasakyti: jam reiktų nedidelio darbelio! Ne. Paprasčiausiai esu turtingas emocijų. Esu sukaupęs daug pykčio, neapykantos, pasišlykštėjimo, nevilties. Mokslininkai šiuos jausmų turtus vadina emociniu kapitalu.

Vieni iš mūsų kaupia ekonominį kapitalą: pildo savo banko sąskaitas, pusvelčiui supirkinėja žemes, priiminėja paskolas dėžutėse, balsuoja už korporacijoms palankius įstatymus. Dar kiti brangiai moka už mokslą ir mokslo laipsnius prestižiniuose universitetuose – šitaip jie įgyja vadinamojo kultūrinio kapitalo, kurį gali iškeisti į pinigus įsidarbinę garsiose firmose ar gerai apmokamose darbovietėse.

Dar kitiems svarbūs socialiniai ryšiai – naudingos pažintys arba „blatas“, kurį mokslininkai laiko socialiniu kapitalu. Neturėk daug pinigų, bet turėk daug įtakingų draugų! – kartoja man geras pažįstamas, kurio telefono kontaktų sąraše – milijonieriai, bankininkai ir ekonomistai. O aš į savo banką kraunu emocijas.

„Normaliose“ visuomenėse labiausiai vertinami emociniai ištekliai ir įgūdžiai, kurie remiasi meile, prieraišumu, laiko sąnaudomis ir dėmesiu kitiems, rūpesčiu. Šiose visuomenėse emocinio kapitalo pagrindą sudaro parama, kantrybė, atsidavimas, solidarumas.

Emocijos, kaip ir prekės, egzistuoja nuolatinėje apyvartoje. Mes jas kaupiame, jomis dalijamės ir keičiamės. „Normaliose“ visuomenėse labiausiai vertinami emociniai ištekliai ir įgūdžiai, kurie remiasi meile, prieraišumu, laiko sąnaudomis ir dėmesiu kitiems, rūpesčiu. Šiose visuomenėse emocinio kapitalo pagrindą sudaro parama, kantrybė, atsidavimas, solidarumas. Nesuklysiu teigdamas, kad Lietuvoje emocinis kapitalas kitoks – jame vyrauja pyktis, neapykanta, neviltis, pasišlykštėjimas. Šios emocijos tampo mus už liežuvių, verčia mus įnirtingai mojuoti rankomis nacionalistų paraduose, įtikina rašinėti neapykantos perpildytus komentarus naujienų portaluose.

Galima būtų klausti, kodėl savo asmeniniuose emocijų bankuose daugiausia laikome tik tokio tipo emocinį kapitalą? Atsakau ilgai nesukdamas galvos: dėl visuomenėje vyraujančių emocinių normų. Vis dėlto gyvename beveik išimtinai neigiamų emocijų apsuptyje.

Norėdami išsilaikyti pakenčiamo gyvenimo paviršiuje turime prisitaikyti prie kultūros, kurioje daug neapykantos, nepakantos, įniršio, skausmo, nevilties ir net desperacijos. Ilgainiui tampame vis agresyvesniais, pilnais apmaudo ir įtarumo asmenimis, kurie nukreipia savo praradimus ir skausmą ne tik į save, bet ir į kitus.

Palengvėjimą, paguodą ir pasitenkinimą mums dažnai suteikia kitų žeminimas, panieka jiems ar tiesiog neapykanta: nekenčiu „storų agresyvių bobų“, rėkia lietuviškojo elito atstovė, pasižiūrėjusi „Euroviziją“; užuot mylėję vienas kitą ir mylėjęsi homoseksualūs asmenys privalo užsiimti visuomenei naudinga veikla, pamokslauja ultrakonservatyvios organizacijos atstovas, kurį dažnai matau perkant bulvių traškučius Pylimo gatvės „Iki“ parduotuvėje. Matyt, su tais traškučiais jis ir mylisi.

Kad ir kaip jie stengtųsi apsimesti kūrėjais, meno pasaulio dalyviais, lietuvių tautos gynėjais ar politinių mokslų doktorantais, šis kapitalas, pripildytas neigiamų emocijų, yra išbėręs jų kūnus kaip raudonos tymų dėmės. Ir vargu ar jie įstengs šiais tymais persirgti.

Bet supraskime šiuos asmenis ir jų nesmerkime: jų bankuose toks pat emocinis kapitalas, kaip ir daugelio iš mūsų. Kad ir kaip jie stengtųsi apsimesti kūrėjais, meno pasaulio dalyviais, lietuvių tautos gynėjais ar politinių mokslų doktorantais, šis kapitalas, pripildytas neigiamų emocijų, yra išbėręs jų kūnus kaip raudonos tymų dėmės. Ir vargu ar jie įstengs šiais tymais persirgti.

Niekaip nepavyksta pamiršti ir dar vienos pamokančios istorijos, kuri panaši į pasaką. Kažkada seniai seniai gyveno vienas sociologijos dėstytojas. Jis mėgo kviesti studentus į pasimatymus, kartais užsiimdavo seksu su jais ant posėdžių kambario stalo. O kartais dėstytojas persirengdavo moterimi ir it austrė atlikėja Conchita Wurst ristele pralėkdavo Laisvės alėja Kaune. Sėdėdami ant suolelių jam plodavome: aukštakulniai puikiai tiko prie jo lieknos figūros.

Paskui jis bylinėjosi su universitetu, kol vieną dieną ant jo galvos nukrito nemaža griūvančio pastato plyta ir jis tapo krišnaitų vienuoliu. Nors anksčiau jis nemėgo sunkiai dirbančių dėstytojų, kunigų, politikų ir vairuotojų, atsidavęs religiniam įkarščiui pradėjo nekęsti kitų visuomenės grupių – ateistų, feminisčių, biseksualų, mėsėdžių, šiuolaikinio šokio atlikėjų ir net aktorių. Gaila, kad religija nepadėjo jam išsivaduoti nuo šios neapykantos. Net ir kartodamas religines mantras, šis asmuo nesugebėjo išsiugdyti emocinių meilės, paramos, kantrybės, atsidavimo, rūpesčio pojūčių. Liūdnoje pasakoje jis man panašus į pykčio traukulių apimtus vyrus iš Davido Fincherio filmo „Kovos klubas“.

Yra sociologų, kurie sako, kad emocijos, kuriomis dalijamės, nusako mūsų vietą visuomenėje arba, kitais žodžiais, parodo, kuriai socialinei klasei ar grupei priklausome. Galima tuo suabejoti: ne tik tyrimai, bet ir kasdienė patirtis sakyte sako, kad Lietuvoje ne tik auksu aptekę turtuoliai, bet ir skurstantys bei visuomenės paraštėse gyvenantys asmenys dažnai turi gana daug neigiamo emocinio kapitalo. Kai tau trūksta pinigų, išsilavinimo, įtakingų draugų, juos gali kompensuoti emocijomis. Ypač mūsų šalyje, kur neigiamos emocijos niekada neišsenka.

Pavyzdžiui, Lietuvos politiko profesijos pagrindinės emocijos – neapykanta ir baimė.

Kai kurie tyrėjai mano, kad skirtingos profesijos ir organizacijos irgi turi savitą emocinę kultūrą ir puoselėja specifines emocijas. Nedrįstu ginčytis. Pavyzdžiui, Lietuvos politiko profesijos pagrindinės emocijos – neapykanta ir baimė. Jas kone kasdien galima platinti Seime ir vadinti jas „tradicinėmis vertybėmis“. Baimė skatinama draudimais, kuriais politikai tiesiai šviesiai išreiškia ir savo neapykantą piliečiams.

Pyktis, pagieža, melas, patyčios – tradicinės politinio, o ir pilietinio gyvenimo vertybės. Kur tik pasisuki, visur kaip kirkšninių utėlių privisę įvairiausių pseudoinstitutų ir nevyriausybinių organizacijų, kurioms šios „tradicinės vertybės“ leidžia spjaudytis neapykanta pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms, sufabrikuotais melagingais „faktais“ skatinti žmonių isteriją ir paniką.

Amerikiečių mokslininkė Sianne Ngai teigia, kad visus šiuos „bjaurius jausmus“ (šitaip ji vadina neigiamas emocijas) palaiko mūsų atsisakymas tikėti savo ir kitų ateitimi. Viena vertus, pykdami, niršdami, šlykštėdamiesi, neapkęsdami, skęsdami neviltyje mes tarsi stengiamės atsispirti mus supančio pasaulio bjaurasčiai. Tačiau, kita vertus, daugeliu atveju šie bjaurūs jausmai sugriauna bet kokią politinę viltį ir trukdo veiksmingoms pasipriešinimo akcijoms.

Ar prisimenate, kada paskutinį kartą streikavo prekybos centrų kasininkės, Vilniaus kiemsargiai ar Klaipėdos vaikų darželių auklėtojos? Ar kada nors prie Seimo teko matyti daugiatūkstantinę minią, skanduojančią „Mes irgi žmonės, mūsų kantrybė turi ribas!”? Aš neprisimenu.

Žinoma, būtų puiku, jei savo emocinį kapitalą, kupiną pykčio, nevilties ir skausmo, galėtume iškeisti į naujos statybos būstą Fabijoniškėse arba Pilaitėje. Tačiau bjaurūs jausmai nėra pakankamai brangūs, kad juos būtų įmanoma pelningai parduoti. Na, nebent būtum politikas ar lietuviška garsenybė – tada už juos gali išsinuomoti nedidelį butą A.Vienuolio gatvėje, Vilniuje, o savaitgalius praleisti Paryžiuje arba Barselonoje.

Bet šalin svajones! Galime guostis tik tuo, kad pyktis, melancholija, neviltis – ilgai išliekančios emocijos, kurios, užrašytos devyndarbių rašytojų gerai perkamose „Vakarinėse ir rytinėse kronikose“, papasakos ateinančioms kartoms apie mūsų gyvenimus. Kita vertus, niekas kol kas mums nedraudžia naiviai tikėti, kad skurdo, vargo, politinės korupcijos ir melo atmosferoje vis dar turime teisę pasišlykštėjimą politikais, pagiežą valstybę valdančiųjų kvailumui, įniršį dėl neteisingumo, apmaudą dėl korupcijos paversti visuotiniu protestu. Suvienykime savo bjauriuosius jausmus! – šaukia man tauta. Kas mums belieka?

Artūras Tereškinas – sociologas, rašytojas, romano „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (Kitos knygos, 2017) autorius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:22
06:20

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Mamos prieš meningokoką

Būk nesustabdoma