Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 26d. 14:59

Artūras Tereškinas. Lakštingalos negali nečiulbėti: apie kerštingą pagiežą

Artūras Tereškinas
Eglės Navickaitės nuotr. / Artūras Tereškinas

Socialiniuose tinkluose daug lakštingalų, tik jos ne poetės. Tarp jų yra ir dešiniųjų, ir kairiųjų, ir jaunų, ir vidutinio amžiaus. Įdomiausios yra ultranacionalistinių pažiūrų „influencerės“ ir šiaip socialinių tinklų pažibos, turinčios nuo kelių iki keliolikos tūkstančių sekėjų. Jas vadinu ultranacionalistų mūzomis, nes jos savo čiulbesiu įkvepia radikalus. Pandemijos metu jų poetinis ir socialinis talentas pražydo kaip pavasarinės žibutės. Jos negali nečiulbėti.

Per kelias paskutines savaites nemažai pandemijos komentuotojų ėmė kalbėti apie kasdienį žmonių heroizmą. Kai kurie iš jų teigia, kad ši krizė išmokys mus empatijos ir padės atsiverti kitiems: Lietuva juk nėra uždaras pasaulis, o pasaulis – ne vien Lietuva. Kiti viešai įtikinėja, kad meilė mus visus suvienys ir išgydys nuo viruso.

Abejoju dėl meilės galių, bet akivaizdu, kad dabar, kaip niekad anksčiau, mums reikalingi herojiški empatijos ir gerumo poelgiai. O jų matome ne vieną. Kasdienių herojų – gydytojų, slaugių, kasininkų, maisto išvežiotojų, kaimynų ir kitų – nenuilstamas darbas ir rūpestis palaiko viltį. Įkvepia ir tie, kurie įkalinti namie prižiūri vaikus, pagyvenusius artimuosius, neįgaliuosius.

Tačiau kasdienį heroizmą šiuo sunkiu metu vis labiau užgožia kunkuliuojantis mano minėtų lakštingalų pasipiktinimas ir kerštinga pagieža. Filosofai šią pagiežą vadina resentimentu, bet aš anglišką „resentiment“ versiu kaip pagiežą.

Pagieža – specifinė jausmo struktūra, kuri atsiranda kasdien atmintyje ar vaizduotėje atkartojant traumą ar skriaudą, kurią kažkada patyrei. Knygoje „Resentimento politika“ (2015) amerikietis Jeremy‘is Engelsas rašo, kad pagieža atspindi esminį žmogišką norą būti svarbiam įvardinant kaltuosius ir surandant atpirkimo ožį. Beprasmis kentėjimas mums kelia siaubą, todėl trokštame suteikti ne tik vardą, bet ir veidą tiems, kurie mus nuskriaudė. Atpirkimo ožiai, kad ir visiškai sufantazuoti, išvaduoja mus nuo kaltės ir pažeminimo jausmo.

Koks tų atpirkimo ožių, apie kuriuos nesustodamos čiauška ultranacionalistų mūzos (tiesa, jų yra ir vyriškos lyties) pandemijos metu, veidas?

Veidų daug. Vienas iš svarbiausių – personifikuota Europos Sąjungos figūra. Štai vyriškos lyties lakštingalai-politikos komentatoriui dėl su koronavirusu susijusių bėdų kalčiausios atrodo Europos Sąjungai vadovaujančios „vyriškos ir moteriškos lyties bobos“, kurios neva kovoja su savo pačių išgalvotais baubais – homofobija, ksenofobija, rasizmu ir pan., bet pamiršta kariauti su virusais, Rusija ar terorizmu.

Kita lakštingala negaili karčių žodžių hipsteriams, kuriems sunku nusėdėti namie, menininkams, kuriuos remia valstybė, lankstinukus dalinančioms feministėms ir tiems, kurie pasisako už 72 lyčių egzistavimą. Tiesa, lytims alergiška mūza negali nuspręsti, kiek tų lyčių iš viso yra, todėl pramaišiui rašo tai 72, tai 52. Kodėl iš karto nepanaudojus gerokai įspūdingesnį 500 lyčių skaičių?

Kuo čia dėti ES biurokratai-bobos, kultūrininkai, hipsteriai, feministės ar tie, kuriems svarbi lyties tapatybė, nelabai paaiškinama. Matyt, visi jie automatiškai verti paniekos ir pasišlykštėjimo. Kitaip ir būti negali, nes pagiežos retorika naudojama pateisinti tarpasmenį smurtą: lakštingalų pagieža, atsirandanti iš bejėgiškumo, frustracijos ir buvimo auka jausmų, nukreipiama į neapykantą kitiems piliečiams ir socialinėms grupėms.

Ultranacionalistų mūzų suokime daug kaltinimų, pasididžiavimo savimi, abejotinų teiginių ir apokaliptinių metaforų. Čiauškama apie tai, kad visi dori vidurinės klasės žmonės yra tapę liberalaus, o kartais, jų žodžiais, ir „socialistinio“ (nes liberalizmas ir socializmas juk vienas ir tas pats) elito aukomis. Nenutrūkstamame čiauškėjime prieinama iki „logiškos“ išvados, kad šalyse, kurias valdo kairieji (jų žodžiais, „leftistų valdomuose kraštuose“), mirčių nuo viruso bus daugiau negu tose, kuriose kairieji neturi valdžios. Vadinasi, Lietuvai turėtų pasisekti.

Ultranacionalistų mūzų nuomone, daug kuo kalta ir globalizacija, nes jei gyventume uždaromis sienomis ir sielomis, jokie virusai į mus neprasiskverbtų.

Ultranacionalistų mūzų nuomone, daug kuo kalta ir globalizacija, nes jei gyventume uždaromis sienomis ir sielomis, jokie virusai į mus neprasiskverbtų. Nusikalto ir tie, kuriems rūpi žmogaus teisės, ir tie, kurie paskelbė apie klimato kaitą (čia, be abejo, didžiausias atpirkimo ožys – Greta Thunberg), ir tie, kurie kai kuriose šalyse įteisino eutanaziją bei abortus. O kur dar (nepykite, pasikartosime) ištižėliai „genderistai“ (čia tikriausiai kalbama apie tuos, kam rūpi lyties problemos?), kurie neva šeria gyventojus nesibaigiančia propaganda ir nori pastatyti komunizmą. Tai kone pažodinės citatos.

Pagiežos sunku išvengti. Jeremy‘io Engelso manymu, pagieža yra viena iš esminių demokratinės politikos emocijų, nes ji kaitina kraują tiems, kurie jaučiasi bejėgiai, nusivylę, nuskriausti ir paniekinti. O tokių bus visada.

Tačiau pagieža paremtos retorikos arba čiauškėjimo paradoksas yra tas, kad ji palaiko žmonių silpnumą ir stiprina neapykantą, kuri sproginėja smurto pliūpsniais, nukreiptais ne prieš valdžią ar galinguosius, bet prieš eilinius piliečius. Įgavusi nuodingas neapykantos ir priešiškumo formas pagieža ima tarnauti tik mažumos interesams: valdžiai, ribojančiai piliečių teises, ir radikalams, kuriems pandemija – tai įrankis niekinti ir nuodyti mus savo klyksmais apie jau vykstantį „karą“. O kare – visi priešai. Tada, kai pagieža iškeliama iki moralinės vertybės, ji tampa demokratijos nuodu.

Pagieža suteikia iliuziją, kad gali išsigydyti skriaudas ir užuot pats kentėjęs priversti kitus kentėti. Štai dar viena socialinių tinklų lakštingala pareiškia, kad ji esanti Lietuvos „inteligentijos koronavirusas“. Visi, laikantys save inteligentais, turėtų nedelsdami karantinuotis. Bet šito gali neprireikti, nes ta pati čiauškalė nemirksėdama siūlo uždaryti į karantiną inteligentus ir intelektualus tam, kad jai būtų ramiau ir širdies neskaudėtų. Ir tam, kad jie nesiblaškytų gatvėmis reikalaudami savo teisių.

Tačiau pagieža nesuteikia išganymo. Ji nepadeda suprasti struktūrinių kentėjimo priežasčių. Pagiežingosioms nereikia diskusijos. Joms nebūtini sprendimai. Jos tik nori atitraukti dėmesį nuo to, kas dabar svarbu, ir susitelkti prie savo nuoskaudų ir skriaudų kaip pasiteisinimo tyčiotis ir įžeidinėti.

Yra toks senas posakis: kai žvanga ginklai, mūzos tyli. Deja, ne visada. Šiuo metu ultranacionalistų mūzos vis garsiau čiauška, o jų čiauškėjimas primena gąsdinantį pagiežingų ginklų žvangėjimą.

Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.

Komentarai: 14

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Esports namai

URBAN˙/