Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 19d. 11:36

Artūras Tereškinas: Meilės pažadų simfonija

Artūras Tereškinas
Eglės Navickaitės nuotr. / Artūras Tereškinas

Mano tėvai mirė tą pačią dieną, mama – keturiomis valandomis anksčiau. Mažame provincijos miestelyje žmonės kalbėjo, kad ligoninėje juos paprasčiausiai numarino. „Visus ten vėliau ar anksčiau numarina“, – kartojo kaimynė, geriausia mamos draugė.

Kai gandai apie numarinimą aprimo, miesto gyventojai ėmė kalbėti apie didžiulę mano tėvų meilę. Viena pažįstama aiškino, kad mirus mamai slaugės apie jos mirtį pranešė mano tėvui ir jo širdis neatlaikė. Senųjų miestelio kapinių duobkasys, kuriam mokėjau grynais, atsiduso: „Va, čia buvo tikroji meilė. Šitaip reikia nugyventi gyvenimą, kad mirtum kartu...“ Jo pavargęs veidas spindėjo nuo pavydo prakaito.

Kapinėse geriausia mamos draugė draudė man verkti: „Būk vyras, būk stiprus!“ „Negaliu susilaikyti, juk dabar aš našlaitis“, – mėginau juokauti prisiminęs amerikiečių juodojo humoro serialą „Tramdyk savo entuziazmą“ (angl. Curb your enthusiasm), kuriame po motinos mirties septyniasdešimtmetis vyras skundžiasi likęs našlaitis. Tik serialai ir gali sustabdyti ašarų upes.

Kai prisimenu tą lietingą rugpjūtį, klausiu savęs, ar tikrai mirtis stipriai mylinčius pasitinka tuo pačiu metu? Ar tikrai ji tolygiai suskaičiuoja valandas ir minutes, o paskui išrašo mirties liudijimą? Laidojimo namams tereikia sukalkuliuoti, kiek laidojimo išlaidų padengs pensija ir mirties išmoka. Ir kiek sumokėti turėsiu aš.

Iš tėvų namų išvažiavau, kai man buvo septyniolika su puse metų. Ir beveik niekada ilgiau nei savaitei nebuvau grįžęs. Vargu ar pastebėjau tą meilę, nuo kurios alpo mano gimtasis miestas. Mačiau tik tėvų barnius, konfliktus, emocinę prievartą, trumpus išsiskyrimus ir, metams bėgant, paprasčiausią įprotį gyventi kartu, nes kitoks gyvenimas buvo sunkiai įsivaizduojamas. Kartais jų namuose galėjai pajusti neviltį tarsi ant turkiškų kilimų išmėtytus auksinius mamos papuošalus. Iš tolo – fantastiškai romantiška meilės istorija, iš arti – paniška baimė likti vienam.

Bet tai meilė. Ji mūsų visuomenėje laikoma ne tik tiesiog normaliu elgesiu, bet ir saldžiausia žmogiškos prigimties apraiška bei žmogaus dvasios triumfu. Meilės sėkmės ir nesėkmės – mūsų asmeninių istorijų, gebėjimo valdyti santykius ir tvarkytis su savo jausmais patvirtinimas. Meilės kančioms numalšinti sukurta ištisa žmogaus elgesio ekspertų ir savigalbos knygų industrija. „Ar meilė gali ištirpdyti visas kliūtis ir nugalėti bet kokį pasipriešinimą?“ – klausia vienas seminarus apie asmeninius santykius rengiantis ekspertas.

Žinoma, gali. Tik tereikia išmokti „būtinų strategijų įkvepiantiems santykiams“ – atsako tas pats ekspertas nekantriems seminaro dalyviams. Būtina atsiversti meilės santykių vadovėlį pavadinimu „Meilė per 90 dienų“ arba dar geriau „Penkios meilės kalbos: ilgalaikės meilės paslaptis“. Šios savigalbos knygos parinks jums meilės objektą, užpildantį tuštumą, paverčiantį jus geresniais, atskleidžiantį visas jūsų žmogiškąsias galimybes.

Meilės pažadas, kuriam įsipareigojame, saldus lyg agavų sirupas. Jis padeda bent trumpam pamiršti į paširdžius duriantį vienatvės jausmą ir pasijusti laimingam.

Skamba viliojančiai. Meilės pažadas, kuriam įsipareigojame, saldus lyg agavų sirupas. Jis padeda bent trumpam pamiršti į paširdžius duriantį vienatvės jausmą ir pasijusti laimingam. Tik ar svaiginantis meilės pažadas nėra besitęsiančios saviapgaulės pratybos? – suabejoja juo amerikietė Laura Kipnis. Privalai sakyti „myliu“, nes nemylėti gėdinga. Bet apsvaigęs nuo meilės gali ja apsinuodyti lyg iš apyvartos išėjusiais vaistais.

Šios mokslininkės nuomone, šiuolaikinės romantinės meilės fantazija buvo sukurta tam, kad maksimaliai padidintų žmonių paklusnumą ir sumažintų laisvę įsivaizduoti kitokias santykių formas. Kam reikalinga socialinė kontrolė, policininkai ir Seimo nariai, jei mes patys save nuolat stebime ir sekame, baudžiame ir įkaliname. Ir mūsų meilės įsivaizdavimai – kaip įbaugintos pigios darbo jėgos ir paklusnaus elektorato. Pasižiūrėkite, ką mes mylime, ir sužinosite, už ką mes balsavome. Arba atvirkščiai.

Meilės istorijas perrašo laikas. Jausmai nusitrina. Gyvenimas kartu atrodo tik kaip nuolatinis mėginimas įtikinti save, kad tai tikra, priimtina ir kad „taip reikia“. Ilgai ir laimingai. Skiriamasi Kaune, tuokiamasi Balyje. Kiekviena prasta meilės daina, patvirtinanti meilės galią, perklausyta po dešimt kartų. Vieni dainuoja apie daugybę meilės vardų, kiti prašo neklausti meilės vardo, treti tvirtina, kad jų širdis virto meilės simfonija. Amerikiečių atlikėja Mariah Carey savo penkių oktavų balsu primena, kad nori sužinoti ir pajusti, kas yra ta tikroji meilė.

Kai buvau paauglys, kartu su mama užsidėdavome Charleso Aznavouro dainos „Meilės gyvenimas“ (pranc. Une vie d’amour) plokštelę ir mėgindavome prancūziškai niūniuoti: „Meilės gyvenimas,/ Gyvenimas, skirtas meilei,/ aklai,/ iki paskutinio atodūsio,/ geri ar blogi metai,/ mano meile,/ tave vis tiek mylėti/ visada,/ amžinai“. Ar tikrai klausydamiesi šių žodžių abu svajojome apie meilę iki paskutinio atodūsio?

Ši daina, kaip ir daugybė skaitytų romanų, eilėraščių, pasakų, sovietmečiu ir jam pasibaigus formavo mūsų meilės suvokimą, o tiksliau – meilės fantaziją. Be jos vyresni mano gimtojo miestelio gyventojai nebūtų sukūrę romantiškos meilės istorijos apie mano tėvus. Be jos nebūtų buvę jų polinkio idealizuoti sunkų ir sudėtingą mano tėvų gyvenimą bei paversti jį dar vienu maloniu, ašarą išspaudžiančiu mitu.

Gyvenimas yra varginantis ir bauginantis, kai mėgini įsivaizduoti kažką, kas veiktų geriau nei dešimt kartų dainose girdėtos meilės fantazijos. Bet vis tiek verta jį gyventi.

Gyvenimai ir mirtys, įkalinti lengvai atpažįstamuose meilės pasakojimuose, kuriuos pasigauna ne tik maži miesteliai, bet ir „sertifikuoti žmogaus elgsenos ekspertai“, priverčia apmąstyti mūsų gebėjimą palaikyti ryšius su buvusiais ir esamais mylimaisiais. Jie skatina išrasti naujų santykių formų, kurios gali būti sudėtingesnės nei muilo operų romantinė meilė, bet nė kiek ne prastesnės. Gyvenimas yra varginantis ir bauginantis, kai mėgini įsivaizduoti kažką, kas veiktų geriau nei dešimt kartų dainose girdėtos meilės fantazijos. Bet vis tiek verta jį gyventi.

Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

03:17
07:15

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata