Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 6d. 12:00

Artūras Tereškinas: Tylėk, nes įžeisiu – kaip paaiškinti įžeidinėjimą

Artūras Tereškinas
Eglės Navickaitės nuotr. / Artūras Tereškinas

Esu pripratęs prie įžeidinėjimų. Vaikystėje mane vadino moksliuku, o kai negalėdavau padaryti daugiau nei penkių prisitraukimų vidurinės mokyklos sporto salėje – ištižėliu. Kai eidamas dvyliktus metus užsidegiau daržininkyste ir gėlininkyste (mūsų seno namo kieme auginau nasturtas), senyvas plikagalvis kaimynas kraipydavo galvą: „Visokių yra, visokių reikia...“

Paskui, kai išvažiavau studijuoti į JAV, vieno lietuvių poeto, pasislėpusio po slapyvardžiu, lūpose tapau „tėvynės išdaviku“ (citata iš iki šiol spausdinamo kultūrinio leidinio), o dar vėliau – „pyderu“. Su pastaruoju pavadinimu susijusių sinonimų esu išgirdęs daugiausiai.

Kad ir kaip mėgintume neigti, įžeidimai ir įžeidinėjimai skaudina. Savo knygose filosofė Judith Butler yra ne kartą klaususi: kodėl žodžiai skauda, kodėl dažnai juos juntame visu savo kūnu? Jos manymu, įžeidimai veikia dėl to, kad įvairios galios, tvarkančios mūsų visuomenę ir mąstymą, remia ir palaiko įžeidžią kalbą. Tai reiškia ir tai, kad įžeidimas egzistuoja pirmiau nei tas, kuris imasi įžeidinėti, ir tas, kuris įžeidinėjamas. Asmuo, kuris mėgina tave įžeisti, semiasi iš jau esančio įžeidimų repertuaro parodydamas, kaip jis tavęs nekenčia.

Įžeidimas skaudina ir dėl to, kad tarp įžeidėjo ir įžeidžiamojo egzistuoja nelygybė ir asimetrija – jie priklauso skirtingoms socialinių ir seksualinių asmenų grupėms. Įžeidinėjantys dažniausiai yra privilegijuoti tų, kuriuos jie skaudina, atžvilgiu.

Įžeidinėjantys dažniausiai yra privilegijuoti tų, kuriuos jie skaudina, atžvilgiu.

Koks lietuviškas įžeidimų, susijusių su LGBT asmenimis, repertuaras?

Štai vienas vidutinio amžiaus politikos „analitikas“ taip baidosi vaivorykštės vėliavos, kad mano, jog sankcijos už neapykantos LGBT žmonėms kurstymą yra blogiau nei nacių ir sovietų režimai kartu sudėjus. Jo teigimu, visa, kas geriausia, t. y. steroidinį vyriškumą ir patriotizmą, išstūmė vargšė vaivorykštės vėliava.

Kitas privilegijuotas homofobas, provincijos politikas, Seimo narys, išdidžiai mojuojantis grupės „Už šeimą“ vėliavėle, rimtu veidu svarsto apie „vaivorykštinį fašizmą“, nes kitokio Lietuvoje, pasirodo, nesą. Su juo rankomis susikabina tautinis filosofas, siekiantis sureliginti politiką ir apgailestaujantis, kad lietuvių katalikų hierarchai, skirtingai nei narsuoliai iš Lenkijos, nedrįsta pasisakyti prieš „vaivorykštinį užkratą“.

Liūdnai juokinga, kad pastarasis filosofas, besisemiantis mąstymo gelmės iš ultrakonservatyvių nacionalistinių partijų retorikos, yra praradęs klausą ir niekada neišgirdo, kiek įžeidimų ir neapykantos LGBT adresu yra išsakiusi Katalikų bažnyčia (primenu, kad vienas eilinis kunigėlis, galimai aktyvus Vilniaus pogrindiniame sekso tarp vyrų pasaulyje, viešai vadino gėjus abortų liekanomis; o kiek dar yra neeilinių įžeidinėtojų).

Į šį gražų įžeidinėtojų chorą savo aksominiu baritonu įsilieja Seimo nario padėjėjas, kraštutinių dešiniųjų dainorėlis, jau ne vienus metus giedantis savo isterišką litaniją: homoseksualūs santykiai ardo šeimą ir šeimos sampratą; galutinis genderizmo (kas tai? niekas nežino) ideologijos atstovų tikslas – išlaisvinti seksualumą ir panaikinti šeimą, o tai, pasak jo, įvyks, kai homoseksualams bus suteiktos visos pilietinės teisės.

Neperdėsiu pasakęs, kad šlykščiuosi šiais „veikėjais“. Man šlykštūs tie, kurie socialiai ir juridiškai pripažįsta vienus, tačiau kitiems to pripažinimo nėra pasiruošę suteikti. Tam jie pasitelkia savo konservatyvias ir autoritarines vaizduotes, nes tik jos leidžia įrašyti jiems nepatinkančias grupes į nenormalių, gėdingų ir nieko nevertų „nepiliečių“ sąrašą. Pagrindinis šių „veikėjų“ tikslas – palaikyti status quo ir seksualinę tvarką, kurios viešpačiai – jie patys.

Su minėtais ir kitais viešosios erdvės veikėjais, kurių tikrai daug, neverta diskutuoti argumentų kalba. Jie argumentų nesupranta. Prancūzų rašytojas Didier Eribonas sako, kad tada, kai gėjams ir lesbietėms nuolat priekaištaujama dėl to, kad jie „demonstruojasi“ ir viešina savo privačius gyvenimus, mes vėl ir vėl susiduriame su heteroseksualių privilegijų gynimu ir apsauga. Tai, kad XXI amžiuje įmanoma svaidytis tokiais „teiginiais“, rodo, kad heteroseksistinės ideologijos neįmanoma nugalėti argumentais ir kad visada bus asmenų, kurie kiek įmanydami gins įsitvirtinusios seksualinės tvarkos ir socialinės priespaudos struktūras.

Minėtų vyrų pasisakymai galimi ir dėl to, kad dauguma socialinių institucijų Lietuvoje, kaip mums primena kad ir paprastas draudimas homoseksualiems asmenims legaliai įteisinti partnerystę ar vesti, yra homofobiškos. Jos mums kartoja: tylėk ir neegzistuok kaip LGBT asmuo – šitaip tu tapsi mūsų visuomenės dalimi.

Vadinasi, net ir kolektyvindamas individus, įžeidimas skatina individualizmą. Įžeidimas atskiria individus vienus nuo kitų, juos suskaldo.

Bet grįžkime prie įžeidimų. Įžeidimas paradoksalus. Pasak Didier Eribono, įžeidimas iš prigimties kolektyvinis, nes jis priskiria tave specifinei grupei. Tačiau norėdamas pasislėpti nuo įžeidimo tu mėgini išvengti grupės, kuriai jis skirtas. Vadinasi, net ir kolektyvindamas individus, įžeidimas skatina individualizmą. Įžeidimas atskiria individus vienus nuo kitų, juos suskaldo.

Dėl to bijodami būti įskaudinti kartais imame įžeidinėti grupę, kuriai patys priklausome. Pvz., bendradarbiams pasakojame anekdotus apie gėjus ir blondines šitaip nukreipdami dėmesį nuo savęs (jau minėtas kunigėlis, kalbantis apie gėjus kaip aborto liekanas, atlieka tokį pat veiksmą). Dalis iš mūsų išvengiame įžeidimų prisitaikydami prie vadinamojo „normalumo“: išmokstame rengtis, kalbėti, judėti, gestikuliuoti, juoktis ir tylėti taip, kaip tai daro „normalūs“ asmenys. Tik tam reikia daug laiko ir pastangų. Kartais viso gyvenimo.

Paradoksalu, bet tai darydami vis tiek žinome, kad priklausome įžeidinėjamai grupei ir kad įžeidimai, nukreipti į ją, apibrėžia ir mus. Sunkiai išmokti judesiai ir kalbėjimo ar tylėjimo manieros – tik dūmų uždanga tikintis, kad įžeidėjai mūsų neperpras ir išvengsime kasdienių patyčių. Jie perpranta ir skuba iš naujo įžeisti.

Nors įžeidimai yra socialinės, teisinės ir kultūrinės tvarkos dalis, jiems galime ir turime priešintis. Tai reikštų ne tik įžeidinėti tuos, kurie mus įžeidžia (privilegijuotiems status quo gynėjams, apie kuriuos rašiau, įžeidimai turėtų būti nebaisūs), bet ir kurti kontradiskursą, kuris taptų kolektyvinės atminties konstravimo įrankiu. Kad to pasiektume, turime prisiminti ne tik Baltijos kelią, bet ir „Baltic Pride“ eitynes. Ne tik Sausio 13-ąją, bet ir Gegužės 17-ąją (tarptautinė diena prieš homofobiją, transfobiją ir bifobiją) bei Gruodžio 1-ąją (pasaulinė AIDS diena). Turime rengti LGBT festivalius bei archyvuoti LGBT žmonių, ypač vyresnių, gyvenimo istorijas. Ir rašyti romanus ne tik apie bukus ir bukesnius, bet ir apie nesibaigiančias meilės vasaras.

Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

49:40
01:06
01:03

Esports namai