Istorija kaip kritinė savianalizė
Istorikai, tokie kaip dr. Nerijus Šepetys ar dr. Zigmantas Vitkus, pabrėžia, kad valstybės brandai būtinas kritinis santykis su praeitimi. Šioje perspektyvoje svarbiausia – ne patogus pasakojimas, o gebėjimas kelti nepatogius klausimus. Pavyzdžiui, apie lietuvių dalyvavimą Holokauste, apie Birželio sukilimo prieštaringumus, apie skirtingas okupacijų patirtis. Ši pozicija saugo nuo istorijos instrumentalizavimo, tačiau viešojoje erdvėje kartais suvokiama kaip bandymas redukuoti visą pasakojimą į kaltės analizę.
Istorija kaip valstybės tęstinumas
Kita vieša laikysena, dažnai siejama su rezistencijos tradiciją akcentuojančiais balsais – nuo Lietuvos Laisvės Lygos kūrėjo, jau Anapilin iškeliavusio Antano Terlecko, patriotinių organizacijų ar viešųjų veikėjų tokių kaip Aurimas Navys, plk. ltn. Linas Idzelis bei nacionalistinių nuostatų politikų, tokių kaip Vytautas Sinica, kurie pabrėžia, kad be laisvės kovų naratyvo valstybė praranda savo istorinį stuburą. Šioje perspektyvoje Lietuvos partizanai yra valstybės tęstinumo simbolis, Birželio sukilimas – tai bandymas atkurti valstybingumą, o rezistencija yra kertinis nacionalinės tapatybės elementas.
Tačiau ši laikysena kartais kritikuojama dėl pernelyg gynybinio tono ir nepakankamo jautrumo sudėtingoms istorijos vietoms.
Atminties politika kaip politinė erdvė
Viešojoje erdvėje veikiantys politikai ir komentatoriai – tokie kaip Paulė Kuzmickienė ar Algis Vyšniūnas – dažnai kalba apie istoriją kaip apie valstybės politikos dalį. Čia atsiranda klausimai, kas formuoja oficialų naratyvą, kokia institucijų atsakomybė bei kur baigiasi akademinė laisvė ir prasideda valstybės interesas. Šioje erdvėje istorija neišvengiamai tampa politinio veikimo dalimi, o tai didina įtampas tarp skirtingų interpretacijų.
Holokausto atminties tarptautinis matmuo
Tarptautinėje ir bendruomeninėje dimensijoje svarbūs Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, LR Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Emanuelio Zingerio ar Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktoriaus Sergejaus Kanovičiaus balsai, primena, kad Lietuvos istorijos pasakojimas vertinamas ne tik šalies viduje.
Šioje perspektyvoje Holokausto tema yra moralinis testas, o jo atminties politika – tarptautinio pasitikėjimo Lietuva dalis. Šiuo požiūriu bet kokie biografijų nutylėjimai ar istorinių tyrimų disbalansas greitai tampa visos šalies reputacine problema.
Taigi istorinė atmintis nėra vien praeities klausimas. Tai yra pasirinkimas, kaip valstybė save supranta šiandien. Todėl svarbiausia ne tai, kuri istorijos pozicija „laimi“, o tai, ar sugebame sukurti erdvę, kurioje skirtingi požiūriai ne naikina vienas kitą, bet papildo.
Akademinis balansas ir institucinė atsakomybė
Dauguma akademinės bendruomenės, istorikai, tokie kaip dr. Rimvydas Petrauskas, dr. Jurgita Verbickienė, dr. Arūnas Streikus pabrėžia, kad svarbiausia – išlaikyti akademinį standartą ir neleisti istorijai tapti vien politinių kovų įrankiu. Tai reiškia šaltinių pirmenybę prieš interpretacijas, istorinių tyrimų kokybės svarbą. Iš čia kyla ir šioks toks atsargumas formuojant galutinius vertinimus.
Kur yra problema?
Problema atsiranda tada, kai šios perspektyvos pradeda veikti kaip konkurencinės, o ne papildančios viena kitą. Tada viešojoje erdvėje susiformuoja klaidingas pasirinkimas – arba kritinė analizė, arba herojinis pasakojimas.
Šiandien, kai istorija tampa informacinių kovų dalimi, naratyvo disbalansas gali turėti realių pasekmių – tarptautinėje erdvėje Lietuva gali būti redukuojama tik į kolaboravimo temą, o vidaus diskusijose virs emocijos dėl desovietizacijos ir bus remiamasi į heroizuojančią memorializaciją. Abu šie kraštutinumai silpnina valstybę.
Taigi istorinė atmintis nėra vien praeities klausimas. Tai yra pasirinkimas, kaip valstybė save supranta šiandien. Todėl svarbiausia ne tai, kuri istorijos pozicija „laimi“, o tai, ar sugebame sukurti erdvę, kurioje skirtingi požiūriai ne naikina vienas kitą, bet papildo. Tik tokioje erdvėje įmanoma išlaikyti ir akademinį sąžiningumą, ir valstybės istorinės tapatybės stuburą.
Centras turi išlikti ta vieta, kur sudėtingi klausimai ne ignoruojami ar supaprastinami, o profesionaliai nagrinėjami ir atsakingai paaiškinami visuomenei – taip stiprinant ir valstybės reputaciją, ir visuomenės atsparumą.
Kokia mano pozicija?
Galimas sprendimas, kurį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turi pasiūlyti, yra moderuojantis atvirumas. Mano įsitikinimu, institucinis atsakymas negali būti nei visiška kontrolė, nei visiškas atsitraukimas. Reikalingas modelis, kurį galima apibūdinti kaip atsakingai moderuojamą atvirą naratyvą, o tai reiškia, kad centras ne duoda galutinį įvertinimą, bet užtikrina diskusijos kokybę, operatyviai pateikia kontekstą, saugo istorinių tyrimų standartą ir leidžia egzistuoti skirtingoms interpretacijoms. Tam turime Mokslo krypties komisiją centre. Vadybinis elementas turi likti centro tarybos kompetencija – taip suprantu šio kolegialaus organo vaidmenį ir pagalbą praktikoje.
Vadovaudamas centrui aiškiai brėžiu ribą tarp istorijos kaip tyrimo ir istorijos kaip politinio instrumento. Mano tikslas – užtikrinti, kad valstybė remtųsi aukščiausio lygio istoriniais tyrimais, o ne momentinėmis interpretacijomis. Centras turi išlikti ta vieta, kur sudėtingi klausimai ne ignoruojami ar supaprastinami, o profesionaliai nagrinėjami ir atsakingai paaiškinami visuomenei – taip stiprinant ir valstybės reputaciją, ir visuomenės atsparumą.
Kaip vystosi polemika?
Prieš prasidedant centro valdymo reformoms girdėjome kaltinimus, kad centras linkęs formuoti vieną „teisingą“ istorijos pasakojimą. Į tuos kaltinimus dėl naratyvo kontrolės aš atsakau, kad jeigu valstybė nekontroliuoja istorinių tyrimų kokybės, ji praranda pagrindą kalbėti apie istoriją. Bet jeigu pradeda kontroliuoti interpretacijas – ji praranda pasitikėjimą. Centro uždavinys yra tarp šių dviejų ribų – ne nustatyti, ką galvoti, o užtikrinti, kad būtų apie ką galvoti rimtai.
Iš istorikų dr. Norberto Černiausko, dr. Mariaus Ėmužio ir kitų yra tekę išgirsti, ar tai nėra per patogu – sakyti, kad tik moderuojame, kai iš tikrųjų vis tiek formuojame ribas. O aš teigiu, kad ribas formuoja ne centras. Jas formuoja šaltiniai. Centro istorikai gali būti kaltinami tik tuo, kad bando šaltinius skaityti nuosekliai. Alternatyva būtų – kad ribas formuoja emocijos. Aš nemanau, kad tai geresnis modelis. Dėl to kartais būnu skeptiškas dėl viešų debatų.
Į šnekas, kad Lietuvoje vis dar konkuruoja du pasakojimai – apie Holokaustą ir apie rezistenciją, aš įsiterpiu teigdamas, kad konkuruoja ne istorijos, o jų supaprastinimai.
Aš manau, kad kritika yra būtina, bet tik tada, kai ji tampa dialogu, o ne dokumentu be atsakymo galimybės. Problema yra diskusijoje, kurioje visi turi nuomonę ir siekia ją paversti sprendimu. Problema ginče, kuriame interesai imituoja, kad kalbasi. Ir čia atsakomybė yra bendra – visų, kurie sako savo žodį.
Į šnekas, kad Lietuvoje vis dar konkuruoja du pasakojimai – apie Holokaustą ir apie rezistenciją, aš įsiterpiu teigdamas, kad konkuruoja ne istorijos, o jų supaprastinimai. Holokaustas nėra „prieš“ rezistenciją, kaip ir rezistencija nėra „prieš“ Holokausto tyrimus. Konfliktas atsiranda tada, kai viena istorijos dalimi bandoma paaiškinti visą Lietuvos okupacijų istoriją.
Tada politikai įsikiša su klausimu, ar valstybė neturi pasirinkti, ką akcentuoja? Ir nieko kita nelieka atsakyti tik, kad valstybė turi pasirinkti standartą, o ne vieną temą. Jeigu standartas yra aukštas – tilps ir sudėtingos temos, ir didvyriškos istorijos. Jeigu standartas žemas – viskas virs propaganda.
Esu girdėjęs „Jūs esate mokslininkas, bet vadovaujate institucijai, kuri nuolat politizuojama. Ar jūs politinis vadovas?“, į ką atsakau, kad jeigu istorija tampa politikos įrankiu, vadovas neišvengiamai atsiduria politinėje erdvėje. Klausimas ne, ar tu ten esi, o kaip elgiesi – ar stiprini triukšmą, ar bandai jį struktūruoti. Centras pergyveno ne vieną eskalaciją. Kaip aš vertinu, ar man pavyko įveikti savąją – jeigu vertinčiau vien pagal kritiką, pripažinčiau – ne. Jeigu pagal tai, kad diskusija vis dar vyksta, vadinasi, bent jau nesugrioviau erdvės jai vykti.
Dėl vizijos. Man centro kaip institucijos vizija nėra sakinys dokumente. Vizija yra gebėjimas sujungti skirtingas kryptis taip, kad jos pradėtų veikti kartu. Sujungiau konfrontavusius žmones, norėčiau pabandyti centrą pervesti nuo fragmentuotos veiklos prie integruotos – tai ir yra vizija veiksme. Mano svajonė yra labai paprasta – kad istorija Lietuvoje būtų ne konfliktų šaltinis, o supratimo ir profesionalaus tyrimo pagrindas. Ir tą įgyvendinti galima tik turint supratimą, kad istorija yra gelmė, o ne struktūros ar personalo kaita.
Dr. Arūnas Bubnys šiuo metu kandidatuoja į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius. Centrui jis vadovauja nuo 2021-ųjų.