Ir šiek tiek pavydėjau. Kai J.Vaitkus rinko tą kursą, aš ką tik buvau baigusi mokyklą ir labai norėjau stoti. Mama neleido. Per vieną pertrauką papasakojau apie tai O.Koršunovui. Jis liūdnai į mane pažiūrėjo ir tarė: „Na va, dabar būtum ten, namelyje, sėdėjusi“. Scenoje stovėjo dekoracijos: namukas su langeliais, ir kiekvienas Eimučio kursiokas turėjo savo langelį.
Nuo to laiko mūsų keliai ne kartą susikirto. Vėliau Gintaro Makarevičiaus režisuotame mano spektaklyje „Katinas Temzėje“ apie patirtį Londone, Eimutis suvaidino lenką statybininką Luką. Vos atėjęs pasakė: „Žinau, apie ką čia kalbame“. Jis pats yra plovęs indus Londone.
O šį žvarbų spalio rytą jis atvažiavo į „Mizanscenų“ filmavimą. Už lango lijo, o aš kaip tik buvau radusi seną moterų žurnalą su mūsų interviu, darytu prieš daugelį metų. Pirmasis jo sakinys tuomet buvo: „Šiandien toks žvarbus ir lietingas vakaras“. Šįkart – tas pats, tik rytas. Šalia mūsų, kaip visada, sukinėjosi ir mano Meino meškėnas Haris.
-
„Išbalęs jūsų veidas“: kaip scenos darbininkas Bronislovas nustebino legendinį aktorių Šurną
-
Premjerą „Poveikis“ pristatantis režisierius Justinas Vinciūnas: kas yra žmogus pragmatiško pasaulio rėmuose?
-
60-metį minintis Algirdas Dainavičius – apie gyvenimą kaip mandalą: „Dėlioji, dėlioji, o vėjas ją ima ir nupučia“
Kalbėjomės apie gyvenimo ratus, kurie kartais keistai apsisuka. Apie tėvą ūkininką ir traktorininko teises „dėl visa ko“. Apie Londono restorano virtuvę po Miuncheno bienalės. Apie Gintaro Varno spektaklius, kurių gaila iki šiol. Ir apie babytę, kurios istoriją jis dabar pasakoja miškuose, parkuose ir mokyklų salėse.
MIZANSCENOSE svečiuojasi aktorius Eimutis Kvoščiauskas:
– Eimuti, šiandien toks lėtas, lietingas rytas. Ar tave veikia tos rudeniškos nuotaikos?
– Negaliu sakyti, kad visai neveikia. Bet nesu toks jautrus kaip žmonės, kurie jaučia net mėnulio fazes. Jei ruduo labai niūrus, stengiuosi pasidaryti taip, kad nebūtų niūru: susigalvoju kokią kelionę ar pramogą. O šiandien tas lietingas oras man visai prie dūšios. Važiavau pas tave klausydamas radijo, lyja, medžiai visokių spalvų. Visai gerai.
– Pagal „Mizanscenų“ tradiciją atsivežei puodelį. Kodėl būtent šį?
– Tai Maironio lietuvių literatūros muziejaus puodelis. Puodelių turiu daug: iš kelionių, dovanotų, iš įstaigų ir firmų. Bet šis susijęs su vienu labai įdomiu gyvenimo ratu.
Maironio muziejus daug metų organizuoja respublikinį skaitovų konkursą. Moksleivis būdamas dalyvavau jame gal tris kartus ir nė karto netapau laureatu. Paskutiniais metais, rodos, vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje, komisijoje sėdėjo šviesaus atminimo Rūta Staliliūnaitė. Ji žiūrėjo į mane tokiomis palaikančiomis akimis, kad jau galvojau: na, dabar tikrai būsiu tarp laureatų. Ir vėl nepavyko. Buvo lietingas ruduo, stovėjau stotelėje, laukiau autobuso atgal į Vilkiją ir man buvo labai liūdna. Paskui parašiau mokykloje rašinį ir gavau už jį gerą pažymį, nes visą dūšią į jį išliejau.
Kas galėjo pagalvoti, kad po daugelio metų tas konkursas, ačiū Dievui, vis dar gyvuos, o mane pakvies būti komisijos nariu. Sakau tai nesipuikuodamas. Esmė ne ta, kad dabar aš komisijoje, o tai, kad prie to konkurso grįžau iš kitos pusės. Ir šiemet vėl važiuosiu, vėl matysiu jaunus žmones, kurie skaito, deklamuoja ir domisi literatūra.
Kas galėjo pagalvoti, kad po daugelio metų tas konkursas vis dar gyvuos, o mane pakvies būti komisijos nariu.
– Ar pats kada nors norėjai būti rašytoju?
– Buvo tokių momentų. Lietuvių kalba man sekėsi vidutiniškai. Lankiau dramos būrelį, deklamuodavau eilėraščius, todėl iš manęs ir tikėdavosi daugiau. Kai kurie klasiokai eilėraštį „bardavo kaip žirnius į sieną“ ir gaudavo aukštesnį pažymį, o aš žemesnį. Bet kai rašinyje parodydavau savo jausmus, gaudavau gerų pažymių. Vėliau mėgdavau ką nors pasieiliuoti ir galvojau, gal galėčiau. Augdamas supratau, kad ne: tam reikia kitokio pašaukimo.
– Pamenu, prieš daug metų man pasakojai, kaip pirmoje klasėje nuėjai pas dramos būrelio vadovę ir pareiškei, kad nori būti aktoriumi.
– Taip, ji iki šiol tai prisimena. Įsikibau jai į sijono kraštą ir sakau: aš noriu būti aktorius, priimkite mane. O ji atsakė: palauk antros klasės. Tokių mažiukų tiesiog nepriimdavo.
Įsikibau jai į sijono kraštą ir sakau: aš noriu būti aktorius, priimkite mane.
Žinoma, kuo tik nenorėjau būti. Vienu metu galvojau tapti poetu, nes tai taip romantiškai skamba. Kartą pradinėse klasėse reikėjo parašyti, kuo noriu būti užaugęs, ir aš parašiau: kranininku. Tas, kuris sėdi aukštai. Iki šiol nesuprantu, kodėl, nes turiu aukščio baimę. Paskui labai norėjau būti padavėju.
Tas smalsumas kitoms profesijoms ir atvedė į aktorystę. Gaudamas vaidmenį, galiu pažinti kito žmogaus likimą ir profesiją. Kai kur prisiliečiu tik teoriškai, bet vis tiek. Ko tik nesu suvaidinęs, net kunigą.
– O kaip tėvai sutiko žinią, kad stoji į aktorinį?
– Tėtis buvo ūkininkas. Jis puikiai matė, kaip aš to noriu, ir mano stojimą į akademiją palaikė. Bet prieš tai aš dirbau ir laukuose: ariau, kroviau šieną, vairavau traktorių ir turėjau traktorininko teises. Tėčio dėka, nes jis mane į tai pastūmėjo.
Kai jau įstojau, Vilkijoje prie parduotuvės pažįstami paklausė tėvų, kur aš mokausi. Išgirdę, kad aktoriniame, mestelėjo tokią frazę: „Ai, tai ubagėlis bus“. Ta nuomonė ilgai lydėjo ir tėtį, ir mamą. Pradžioje tėtis vis klausdavo: na, o kada tą normalų darbą susirasi? Sakydavau jam: tėti, va čia suvaidinau, ir man už tai moka pinigus. Manau, beveik visi aktoriai yra girdėję šitą klausimą iš savo tėvų. Bet laikui bėgant tokių klausimų nebeliko. Jie suprato, kad manęs iš teatro pasaulio jau niekas neiškrapštys.
Jie suprato, kad manęs iš teatro pasaulio jau niekas neiškrapštys.
– Grįžkime į Miuncheną, kur repetavote Oskaro Koršunovo statomą Vykinto Baltako operą „Cantio“. Koks tai buvo laikas?
– Tai buvo viena iš tų gyvenimo dovanų, kurias gali vadinti Dievo, likimo ar dar kaip nors. Jau tada jautėme, kokiose nuostabiose aplinkybėse esame. Mūsų kursui nusišypsojo laimė, kad Koršunovas magistriniam darbui pasirinko būtent Vykinto Baltako operą. Pradžioje repetavome Lietuvoje, Gintaro Makarevičiaus dekoracijose, paskui beveik dvi savaites Miunchene. Bienalėje grojo vokiečių orkestras, pagrindinį vaidmenį dainavo Eglė Mikulionytė.
Formaliai buvome masuotė, bet visiškai kitokia: kiekvienas turėjo savo charakterį, savo liniją, savo langelį tame namelyje. Šiltas gegužis, gyvenome viešbutyje, repetavome su nuostabiu režisieriumi. Atrodė, tarsi išsipildytų pati profesija.
– Pamenu, kaip per vieną pirmųjų repeticijų orkestras staiga sudėjo instrumentus ir išėjo.
– Taip! Oskaras visiškai pasimetė: kas čia vyksta? O jie paprasčiausiai išėjo pietų. Vakare lygiai šeštą jie nutraukė kūrinį per vidurį, net nesugrojo iki galo. Mes išsigandome, kad kas nors padarė klaidą. Paskui paaiškėjo, kad vokiečiai tiesiog labai griežtai laikosi darbo laiko.
O mes, lietuviai, pripratę: repetuojame vidurnaktį, leidžiame sau pusvalandį pavėluoti. Vieną rytą renkamės prie tramvajaus stotelės, ir kažkam paskambina: greičiau bėkite, Koršunovas piktas. Mes stebimės: juk vakar irgi vėlavome ir niekas nieko nesakė. Atbėgome ir supratome, kad Oskaras jau persiėmė vokišku griežtumu.
Atbėgome ir supratome, kad Oskaras jau persiėmė vokišku griežtumu.
– Ir tada iš Miuncheno bienalės tu išvažiavai į Londoną dirbti.
– Labai norėjau išvykti, bet kartu bijojau. Miunchene kursiokai gyveno po du kambaryje, o man kažkaip atiteko atskiras. Tad gyvenimas atrodė nuostabus: jau vaidinu Kauno dramos teatre pas Gintarą Varną, repetuoju su Koršunovu, pasirodau Miuncheno bienalėje. O lėktuvo bilietai jau nupirkti, popieriai pasirašyti, ir žinau, kad važiuoju į Londoną galbūt plauti indų ar valyti. Galvojau, kaip kardinaliai gali pasikeisti gyvenimas per vieną mėnesį.
Paskui pagaliau pradėjau plauti indus ir prie kriauklės galvojau: ne, čia ilgai neištversiu.
Taip ir buvo. Ilgai negavau darbo, didelis miestas, kita kultūra. Paskui pagaliau pradėjau plauti indus ir prie kriauklės galvojau: ne, čia ilgai neištversiu. Pirmą kartą išėjus į restorano salę pro tas besivarstančias duris, kaip filmuose, pajutau vidinę gėdą, nejaukumą, negi dabar rinksiu nešvarius indus nuo stalų… Tai buvo tikri vidiniai lūžiai, tokie amerikietiški kalneliai. Šiandien už tą laikotarpį galiu tik padėkoti.
– Ar vien tik indus plovei?
– Vėliau atsirado įdomesnių darbų: stovėjau už baro, ruošiau kavą ir arbatą. Tame viešbutyje buvo labai populiari popietinė arbata, „five o’clock tea“. Į restoraną užsukdavo tikrų žvaigždžių. Sakė, kad gretimame bare lankėsi net Madonna. Jos taip ir nepamačiau. Bet vieną vakarą man teko garbė nurinkti arbatos puodelius ir peleninę nuo Lenny Kravitzo staliuko. Tarp visų nemalonių vidinių dalykų patyriau begalę įdomybių. Tas laikotarpis mane, kaip žmogų, sutvirtino. Nesakyčiau, kad užgrūdino, bet tiesiog susidėliojau į stalčiukus tam tikrus supratimą ir vertinimą.
– O po daugelio metų į Londoną grįžai jau kaip aktorius.
– Neįtikėtinas gyvenimo rato apsisukimas. Įsidarbindamas turėjau pameluoti, kad atvažiavau ilgam. Sakiau, esu aktorius, dirbsiu, lankysiu anglų kalbos kursus. Bet puikiai žinojau, kad rudenį grįšiu į Lietuvą. Jei ir mačiau ten kokią karjerą, tai nebent viešbutyje. Kad grįšiu su aktoryste, tikrai netikėjau.
O paskui nutiko vieną kartą, kitą, trečią su spektakliu. Filmo „Advokatas“ premjera turėjo įvykti dideliame Londono festivalyje, bet viską sugadino koronaviruso krizė. Po karantino vis tiek teko vykti su kitais spektakliais. Dabar mane kviečia vesti renginių lietuvių bendruomenėse, nuvažiuoju į lituanistines mokyklėles perduoti vaikams šiek tiek teatrinės patirties. Tas miestas tapo visiškai artimas, šiltas, ten gera sugrįžti.
– O ar buvai užsukęs į tą viešbutį, kuriame plovei indus?
– Buvo mintis kada nors atvažiuoti darbo reikalais ir apsistoti tame viešbutyje. Bet jis be galo brangus, tai vis numoju ranka. Dabar tu man davei gerą mintį: bent arbatos ten reikia išgerti. Jų restoranas įleidžia ir ne viešbučio svečius. Reikės padaryti.
(Į kadrą įsliūkina Haris. Eimutis atsargiai bando jį paimti ant rankų.)
– O, koks tu gražuolis! Žinau, kad jūs, katinai, turite savo charakterį, viskas turi būti taip, kaip jums patogu. Beje, pas Gintarą Varną spektakliuose dažnai būdavo katinų. Dažniausiai – muliažai. Bet Kauno dramos teatre gyveno tikras katinas talismanas, kuris sėdėdavo kažkur viršuje. Per „Nusikaltimą ir bausmę“ jis kartais atklysdavo į tą zoną, kurią vadindavome mirusiųjų zona, arba net į publiką. Kaip simbolis.
– Kalbant apie Kauną: tave Varnui pasiūlė Gytis Ivanauskas?
– Visiškai atsitiktinai. Su Gyčiu tik prasilenkdavome akademijos koridoriuose, gal kokiame studentų vakarėlyje pasilabindavome. Daugiau su juo bendravo mano kursiokė Edita Užaitė. Vieną dieną Gytis sako: noriu tave rekomenduoti Varnui, nes išvažiuoju su Koršunovu į gastroles, o viename spektaklyje reikia mane pakeisti. Tada Varnas atėjo į vieną mūsų egzaminą. O Dieve, kaip drebėjo kinkos! Mes buvome matę visus jo spektaklius, jo jautrumas, ta režisūrinė melancholija mus žavėjo. Vaidinti pas jį buvo viena didžiausių svajonių.
Pradžioje jis mane įvedė į einamus spektaklius, vėliau teko vaidinti ir naujuose. Kauno dramos teatras tapo mano antra mokykla: Varnas, Agnius Jankevičius, Ramunė Kudzmanaitė, o ką jau kalbėti apie aktorius. Kaune praleidau gal ketverius ar šešerius metus ir tą laikotarpį prisimenu su didžiausia pagarba ir padėka.
– Su kokiais partneriais teko vaidinti?
– Vienoje scenoje režisierė man sakydavo: stumk, stumk ją. O aš negaliu, juk tai Jūratė Onaitytė, tokio kalibro aktorė, kaip aš ją stumsiu! Aš ten buvau varliukas. Dabar pagalvoju, kiek kantrybės reikia turėti su tokiais varliukais, kurie dar nesupranta, nemoka, kuriems reikia padėti. Gaudavau pylos ir iš režisieriaus, ir iš kolegų. Bet tai buvo puiki mokykla.
O aš negaliu, juk tai Jūratė Onaitytė, tokio kalibro aktorė, kaip aš ją stumsiu!
– Man vienas įspūdingiausių Varno spektaklių, kuriame tu vaidinai, yra Lorcos „Publika“. Taip supykau ant kritikų, kad jo nesuprato, jog pasirašiusi slapyvardžiu parašiau didžiulę recenziją.
– Šį spektaklį turėtų priimti po savo sparnu nacionalinis teatras ir rodyti bent kelis kartus per metus. Jis ir šiandien suspindėtų, gal ir daugiau žiūrovų jį suprastų, tokių kaip tu. Mes jį analizavome ir repetavome daug mėnesių. Ten tiek gelmės, tokie tekstai, toks grožis, tiek visko paslėpta po žodžiais. O kai kurie kritikai matė tik vizualumą.
Gal reikia paskambinti Varnui, kad jį atgaivintų. Gintarai, jei žiūri šitą mūsų pokalbį, tas spektaklis turėtų atgyti!
– Pamenu tavo įspūdingą duetą su Dovydu Stončiumi. Ar tada gavote kokių apdovanojimų?
– Didžiulė laimė buvo tai, kad buvau nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už antraplanį vaidmenį. Tais metais spektaklis gavo daug nominacijų: buvo nominuota Elzė Gudavičiūtė, Gintaras Varnas už spektaklį, rodos, ir kostiumai, ir muzika. Komanda buvo puiki: Gintaras Makarevičius kūrė scenografiją, Juozas Statkevičius kostiumus, Giedrius Puskunigis muziką. Aš atlikau du personažus: išprotėjusį aktorių, kuris kartoja tekstą, ir tą, kurio sceną vaidinome su Dovydu. Ji gana trumputė, bet labai daug į ją sudėjome, buvo ten ir šokio, ir subtilumo. Visi ingredientai buvo sudėti.
– Utopijos teatro spektaklyje „Tiksinti bomba“ vaidinai homoseksualų vaikiną, sergantį AIDS. Pamenu, jaudinaisi dėl publikos reakcijos ir net nekvietei šeimos į premjerą.
– Taip, į Vilniaus premjerą nekviečiau. Bet vėliau mama atėjo į spektaklį Kauno dramos teatre. Jaudinausi, kaip visa tai priims publika, nes ten buvo ir labai skaudi scena su mama. Norėjosi apsaugoti savo tikrus tėvus, kad nepaimtų per daug į širdį.
Norėjosi apsaugoti savo tikrus tėvus, kad nepaimtų per daug į širdį.
Tai irgi vienas iš tų spektaklių, kurie Lietuvos sceną išvydo per anksti. Tema tada buvo svetima ir nepriimtina. Šiandien ji irgi nėra patogi, bet žiūrovai žiūri visai kitaip. Privačiam teatrui sunku išlaikyti spektaklį nepatogia tema, kai jis neatsiperka. Ruošdamiesi su Varnu važiavome į AIDS centrą, klausėmės ten dirbančių žmonių ir jų pacientų likimų. Tada tai dar buvo mirtina, nepagydoma liga. Gal kažkas tą pjesę pastatys iš naujo, jau kitokioje Lietuvoje.
– Paskui tu perėjai prie komedijos ir jau daug metų vaidini „Domino“ teatre.
– Taip nutiko. Varnas įkūrė Utopijos teatrą ir persikėlė į Vilnių. Aš gyvenau Vilniuje, o dirbau Kaune, nuolat važinėjau ir norėjau kurti čia. Tada įsikūrė „Domino“, į kurį dauguma teatralų žiūrėjo priešiškai. O tas teatras nubrėžė savo gyvenimo liniją, atrado daug žiūrovų. Kai kuriuos jis net paskatino ateiti į teatrą, ir tikiu, kad jie vėliau susirgo teatro liga ir pradėjo lankyti kitus spektaklius.
Pereidamas į komediją automatiškai tapau šiek tiek autsaideriu rimtajame teatre. Taip tada Lietuvoje buvo. Dabar jau atlaidžiau. Ten praleidau puikius metus ir iki šiol ten esu. O komedija visiškai nesutrukdė padaryti to, ką dabar padariau – sukurti istoriją apie babyte.
– Tavo kūrybinis kelias pastaruoju metu pakrypo labai įdomia linkme. Kaip vadinti tai, ką sukūrei?
– Pradžioje vengiau žodžio „mono spektaklis“ ir sakiau, kad tai labiau storytellingas, istorijos pasakojimas. Lietuvoje tai dar mažai girdima. Bet kad žiūrovui būtų aiškiau, dabar vadinu mono spektakliu. Nors tai ne vien mano spektaklis: jame ekrane nuolat matosi mano tėčio interviu, tarp jo įsiterpiu aš, rodoma ir kitokia vizualinė medžiaga.
– Tekstą parašei pats. Skaičiau jį ir turėjau tvardytis, kad nepravirkčiau.
– Labai ačiū, iš tavęs tai girdėti labai gera. Tiesiog turėjau savo mintis ir prisiminimus kažkaip sudėti į tą spektaklį.
– Kas buvo tavo babytė? Įveskime į kontekstą tuos, kurie dar nėra girdėję apie šį kūrinį.
– Partizanų ryšininkė, tremtinė, politinė kalinė. Ji gyveno Vilkijoje, o jos broliai išėjo į miškus partizanauti. Ją pradėjo persekioti. Ji turėjo mažą vaiką, ketverių metų mano tėtį. Ir ji priėmė sprendimą palikti sūnų vyrui ir jo šeimai, o pati išėjo į mišką.
Spektaklyje pasakoju, kaip viskas įvyko, kokius žiaurius dalykus jai teko ištverti. Ji nepasidavė, neišdavė, kovojo iki galo. Daug metų praleido tremtyje ir sugrįžo tik tada, kai jos sūnus jau buvo septyniolikos ar aštuoniolikos ir tarnavo armijoje.
Supraskite: tai buvo dvidešimt ketverių metų jauna moteris, kuri priėmė sprendimą išeiti į mišką.
– Kaip tu sužinojai jos istoriją?
– Gal man buvo trylika. Babytė gal ir anksčiau pasakojo, bet tais laikais apie tai bijodavo kalbėti, ypač iki Nepriklausomybės. Būtent skautų dėka pradėjau jos klausinėti. Ji pasakė: turėsi užrašyti. Ir aš viską užrašinėjau. Paskui visą laiką nešiojausi tą istoriją savyje. Per studijas, kai Jonas Vaitkus statė filmą apie partizaną Lukšą, papasakojau ją kursiokams. Bet girdėjau, kad tokia tragedija palietė daugybę Lietuvos šeimų, ir galvojau, kad mano babytė tiesiog viena iš jų. Neiškėliau jos ant pjedestalo. Nors, faktas, jos gyvenimas to vertas.
Galvojau, kad tie užrašai liko pas ją ir dingo. O vėliau atidarinėjau partizanų vasaros stovyklavietę kaip renginio vedėjas, ir po kurio laiko ten atsirado informacinis stendas. Žiūriu, kitų partizanų prisiminimai, ir matau pažįstamą raštą. Mano ranka užrašyta babytės istorija. Negalėjau patikėti. Tie užrašai išliko, vėliau atkeliavo į mano rankas, ir jų pagrindu sukūriau spektaklį.
Tie užrašai išliko, vėliau atkeliavo į mano rankas, ir jų pagrindu sukūriau spektaklį.
– Spektaklyje pasakoji ir apie babytės brolį, kuris paprašė, kad jį nušautų.
– Apie tai žinojo ir šalia buvę partizanai, ir babytė, ir mano tėtis vėliau girdėjo. Tai buvo vienas paskutinių apsupimų. Kelis kartus jie buvo atsilaikę, bet šį kartą bėgo iš slėptuvių, ir babytės brolis buvo sužeistas, rodos, į pilvą. Jis suprato, kad nebepabėgs: jį paims, kankins iki mirties, kaip jau buvo girdėjęs. Ir paprašė vieno iš partizanų jį pribaigti. Taip ir nutiko. Jam buvo dvidešimt penkeri. Esu girdėjęs, kad Lietuvoje tokių atvejų buvo ne vienas.
Prieš tai buvo sudegintas jų tėvų namas. To iš babytės nežinojau. Radau archyvuose. Babytė su tėvu ir vyresniuoju broliu buvo ištremti, ir jie rašė daugybę prašymų leisti grįžti. Ilgai neleido, greičiausiai dėl kito brolio, kuris gavo dvidešimt penkerius metus lagerių. Tuose dokumentuose radau liudininkų parodymus, kad babytė savo akimis matė, pasislėpusi kaimynų troboje, kaip dega jos tėvų namai. Tai ir buvo paskutinis postūmis išeiti į mišką ir palikti vaiką.
– O kur tuo metu buvo tavo tėtis?
– Jį saugojo dedelio, babytės vyro, šeima. Kai babytė išėjo į mišką, didžiulė grėsmė kilo ir mano senelio šeimai, ir tėčiui. Jei nepagauna jos, gali paimti vaiką ir per jį priversti ją pasiduoti ir išduoti visus. Tad tėtį vežiodavo nuo vienų giminaičių pas kitus, mėtė pėdas. Dedelis, eidamas per kiemą iš trobos į tvartą, apsirengdavo moteriškais drabužiais, kad nepamatytų stribai. Namuose buvo slėptuvių po grindimis.
Dedelis, eidamas per kiemą iš trobos į tvartą, apsirengdavo moteriškais drabužiais, kad nepamatytų stribai.
Senelio šeima dėl to labai pyko. Jie norėjo gyventi ramiai, prisitaikyti prie tos valdžios, kokia ji bebūtų. Nenoriu nieko demonizuoti, bet grįžusi iš Sibiro babytė turėjo užkasti nesantaikos kirvį su vyro šeima. Ji net buvo išsiskyrusi su seneliu, kad pavardė nesutaptų ir juos apsaugotų, o paskui ištekėjo už jo iš naujo. Ir dar turėjo atsiprašyti savo vaiko. Už ką? Tai baisu.
– Kaip tai paveikė tavo tėtį?
– Toji tema mūsų šeimoje ilgai buvo keista, ir tik vėliau supratau kodėl. Žaisdamas su vaikais tėtis girdėdavo: tu banditės vaikas, tavo mama banditė. Jis augo be mamos, bendravo su ja tik laiškais. Kai ji grįžo, jis vėl išėjo į armiją. Vėliau viskas susitvarkė: per kolektyvizaciją jie persikėlė iš vienkiemio į Vilkiją, tėtis savo rankomis pasistatė namą, babytė su dedeliu taip pat. Bendravo gražiai. Bet toji tema liko tabu. Tėtis suprato, kodėl taip nutiko, bet tas buvimo be mamos skausmas ir ilgai girdėti žodžiai, kad jo mama bloga, jame liko. Tokie buvo šeimų išdraskymai.
– Kaip vaidinti tokią istoriją?
– Pradžioje buvo labai sunku. Premjera vyko šių metų birželio pradžioje autentiškoje vietoje, Karalgirio miške netoli Vilkijos, kur ir veikė tie partizanai. Turėjau komandą, bet ant manęs gulė daug: organizavimas, derinimas, finansai, galutinis kūrinio sudėliojimas. O per generalines repeticijas pajutau, kad nebegaliu ramiai nei pasakyti teksto, nei žiūrėti į ekraną. Gerklėje stoja gumulas, susigraudinu, sustoju.
Gerklėje stoja gumulas, susigraudinu, sustoju.
Pagalvojau: palauk, taip negali būti. Žinau save, kai labai jautru ir asmeniška, galiu tiesiog sustingti. Tai tapo dar vienu uždaviniu: dirbti su savimi, kad nepravirkčiau per rodymą. Kartą ar du, gal net naudinga, kad paliestų žiūrovo širdį, bet ne nuolat. Turėjau būti stiprus ir profesionalus, perteikti močiutės prisiminimus ir žiaurias scenas. Dabar klausausi pirmojo rodymo įrašo ir galvoju: kodėl čia tokia intonacija? Bet žinau, kas tada darėsi su mano balsu, kai matydavau salėje artimuosius.
Turėjau būti stiprus ir profesionalus, perteikti močiutės prisiminimus ir žiaurias scenas.
Per antrą rodymą kažkas iš komandos pasakė: kaip gerai buvo, tik nežinau, ar tau gerai. Paskui rodžiau moksleivių stovykloje, Vilniuje, ir tapau stipresnis, susigyvenau su ta istorija. Iš pradžių net pagalvojau: Dieve, kokį žiaurų darbą padariau, man bus per sunku jį rodyti. Esu jau turėjęs vieną kūrinį, kurio nebegalėjau rodyti, nes buvo per sunku. Dabar ramiau. Dar susigraudinu vienoje ar kitoje vietoje, bet stengiuosi perteikti kaip senas profesionalas.
– Kokia publika ateina?
– Pirmuose rodymuose daugiausia buvo mano gyvenimo žmonės: kolegos, skautai, kraštiečiai, klasiokai. Pirmus du rodymus darėme nemokamus. Vėliau rodžiau stovykloje, susijusioje su laisvės kovų dalyviais, kurioje jauni žmonės ir jų vadovai labai domisi partizanine veikla ir tremtimi. Vilniuje žmonės jau patys pirko bilietus, buvo labai džiugu.
Bet labai noriu, kad ateitų jaunimas. Mums partizanų laikai skamba kaip pasakojimai apie senolius. Partizanų beveik nebeliko, tremtinių dar yra, bet jie seni žmonės, todėl ir istorija atrodo sena. O spektaklyje kalbu: supraskite, jie tuo metu buvo jauni. Aštuoniolikos, dvidešimt ketverių metų, vaikai, ištremti ne savo noru. Mūsų amžiaus žmonės. Todėl ką tik užsiregistravau į „Kultūros pasą“ ir tikiuosi, kad pavyks.
– Labai gražu, kad, kalbėdamas apie jauną močiutę, vis tiek vadini ją babyte.
– Taip, nors nuolat pabrėžiu, kad jai tada buvo dvidešimt ketveri. Bet babytė yra babytė, o dedelis yra dedelis. Nors kažkada jie buvo jauni.
– Jonas Vaitkus per studijas jums sakė, kad nesitikėtumėte pakeisti pasaulio. Bet man atrodo, kad tu su šiuo spektakliu keiti bent jau mikropasaulį.
– Stodamas galvojau, kad aktoriai gali padaryti kažką gražaus, bet ta mintis greitai buvo sužlugdyta. Paskui visi juokdavomės, kai kas nors interviu sakydavo stojantis į aktorinį, nes nori pakeisti pasaulį.
Buvo etapas, kai pasiilgau dorumo. Stengiausi gyventi dorai, kaip mokė tėvai, seneliai, skautai. Todėl kelerius metus savanoriavau Raudonajame Kryžiuje, dirbau su pabėgėliais, žmonėmis, kurie gyvena svetimame krašte, šiuo atveju Lietuvoje. Šio darbo pradžioje taip pat buvo mintis: ne tam, kad turėčiau ką rodyti, o kad jaunas žmogus apie tą laikotarpį sužinotų ne tik iš vadovėlio, kur istorija gal ir neįdomi, o patirtų ją.
– Ar įmanoma tokius dalykus perteikti, jei pats su jais niekuo nesusijęs?
– Tikiu, kad įmanoma. Šią medžiagą galėtų pasiimti kitas aktorius ir suvaidinti. Bet suprantu, kad žiūrovą stipriau paliečia tai, kad pasakoju aš, anūkas. Aš kalbinu savo tėvą, pasakoju apie babytę, rodomas ir jos vaizdo įrašas. Tai tarsi trikampis, ir jis turi daugiau jėgos.
– Ispanų dramaturgas Lope de Vega dar XVII amžiuje sakė, kad teatrui tereikia dviejų lentų ir aistros.
– Mane vedė tikėjimas šiuo darbu. Galima tai vadinti aistra. Tikiu, kad šį kūrinį galima rodyti ir uždaroje erdvėje: kelmas, ant kurio sėdžiu, mažas laužas ir ekranas. Vienoje stovykloje dėl oro sąlygų turėjome persikelti į gimnazijos salę, ir viskas veikė: visi jautė, visi braukė ašarą. Galvojau, gal viduje reikėtų daugiau projekcijų, dekoracijų. Ne. Tiesiog persinešiu kelmą, turbūt autentišką, iš Vilkijos.
– Ar sunku rasti erdvę?
– Pasirodo, labai. Miške, jei daugiau nei šešiasdešimt žiūrovų, reikia visokių leidimų, reikia pagalvoti, kaip privažiuos technika. Uždarose erdvėse Vilniuje dažnai baisi akustika, lauke trukdo miestas. Rodymą Vilniuje darėme Vingio parko papėdėje. Iš anksto derinome, kad tą vakarą parke nebūtų didelio renginio. Ir ką jūs manote: rodymo viduryje už krūmų, prie teniso kortų, kažkas paleido garsiausią muziką. Jau nebegirdžiu garso iš ekrano, galvoju, ką galvoja žiūrovai. Ačiū Dievui, greitai išjungė. Bet kiek nervų atiduota.
– Dabar tau labai praverstų tavo senoji svajonė. Pamenu, kai kalbinau tave vienam moterų žurnalui prieš daugelį metų, sakei, kad norėtum savo teatro, ištaigingo ir patogaus žiūrovui, kur nemokamai pakviestum vaidinti jaunus aktorius ir statyti jaunus režisierius.
– Kokių gražių perliukų tu šiandien ištrauki! Pradžioje net pagalvojau, koks aš įnoringas, noriu prašmatnaus teatro. Bet supraskime, kodėl. Prasidėjus mano karjerai savo kailiu patyriau daugybę remontų: Kauno dramos teatro, Lietuvos nacionalinio dramos teatro, kultūros centrų per gastroles. Dar studijų metais vaidinome griuvėsiuose „Menų spaustuvėje“. Dulkės, gręžimai, už sienos gręžia, o tu vaidini spektaklį. Kaune žiūrovus į salę vesdavo tai pro centrinį, tai pro tarnybinį įėjimą, tai pro dekoracijų sandėlį. Tad iš čia ir ta svajonė: gražus teatras be jokių dulkių.
– O jeigu galėtum sau paburti: koks teatras, kokia medžiaga, koks vaidmuo?
– Teatras būtų Kauno, dabar jau nacionalinis, dramos teatras. Labai norėčiau ten sugrįžti. O medžiaga tegul atsiranda pati. Režisieriai kartais pasiūlo tokią nuostabią medžiagą, kad belieka ją priimti. Svarbiausia, kad pavyktų vėl dirbti su įdomiu ir prasmingu režisieriumi.
Paauglystėje galvodavau, kad aukščiausias vaidmens pasiekimas yra Hamletas ar Romeo. O Kauno dramos teatre turėjau labai sudėtingą vaidmenį Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Kelionė į kambario vidų“. Tada buvau per jaunas jį išnarplioti. Dabar narpliočiau visai kitaip. Ir drįsčiau pajuokauti, kad tas vaidmuo buvo ne mažesnis už Hamletą.
– Jeigu tau dabar uždraustų teatrą ir reikėtų keisti profesiją, ką darytum?
– Eičiau į statybas! Dabar neįmanoma prisikviesti plytelių klojėjų, dažytojų, o jei pavyksta, jie uždirba labai gerus pinigus. Bet ne vien dėl pinigų. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie turi darbščias rankas. Pas mamą esu ir tapetus klijavęs, ir grindis dažęs, bet to sugebėjimo, kurį turi kiti, neturiu. Jei turėčiau, pirkčiau senus namus ir juos atgaivinčiau.
Arba būčiau gidas. Kai užsienyje sutinku ten gyvenančius lietuvius gidus, galėčiau klausytis jų be galo: ir apie miestą, ir apie jų gyvenimo būdą.
– O kokia tavo artimiausia rudens programa?
– Turime savo komedijinių spektaklių, bet daugiausia esu susikoncentravęs į „Babytės, kurią vadino bandite“ rodymus Lietuvoje ir vėl tame pačiame Londone. Daug, kas susiję su parodymų įgyvendinimu, ką darau pats. Kviečia iš įvairių Lietuvos regionų, festivalių. Važiuojant pas tave vėl gavau žinutę ir skambutį. Kiekvienoje erdvėje viskas iš naujo, bet tai malonūs rūpesčiai. Labai noriu, kad šį kūrinį pamatytų kuo daugiau jaunų žmonių.
– Tikiu, kad taip ir bus. Ačiū tau, Eimuti.
– Tai tau ačiū. Šiandien ištraukei tiek šiltų prisiminimų, ir vėl apsisuko koks nors ratas. Gerų prisiminimų ratas. O mano spektaklį tu dar būtinai turi pamatyti gyvai.
