Sekite 15min Google
Šiandienos teatre aktorius Algirdas Dainavičius užima svarbią vietą. Be jo neįmanomas dažnas spektaklis. Jo kūrybinėje biografijoje daug didelių įsimintinų vaidmenų, o kuriami antraeiliai vaidmenys dažnai prilygsta pagrindiniams.
Taip yra ne vien dėl režisūrinių sumanymų, bet ir dėl aktoriaus brandos. Aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis baigė 1992 m. (kurso vadovas – Jonas Vaitkus), o teatre vaidmenis pradėjo kurti dar būdamas studentu. Dainavičius – vienas pagrindinių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių, taip pat kuriantis vaidmenis įvairiuose teatruose. Jų sukūrė apie šimtą, o 2009 m. pastatė spektaklį „Planeta“, kuris išsiskyrė savo lakia fantazija ir ypatingu dėmesiu sceninėms detalėms.
Žmogui kartais užtenka labai nedaug.
Nuo pat studijų laikų Dainavičių kvietė dirbti garsiausi režisieriai: Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas, Gintaras Varnas, Gytis Padegimas, Julius Dautartas, Anželika Cholina. Be vaidybos talento jis išsiskiria savo plastika, muzikine klausa ir puikiu balsu. Įsimintini jo vaidmenys spektakliuose „Ten būti čia“, „Labas Sonia Nauji Metai“, „Sapnas“, „Migelis Manjara“, „Lituanica“, „Hamletas“, „Roberto Zucco“, „Moterų dainos“, „Stepančikovo dvaras“, „Edipas karalius“, „Meistras ir Margarita“, „Lugnazado šventės šokiai“, „Paskendusi vasara“, „Pati pradžios pradžia“, „Demonai“, „Tartiufas“, „Didysis kelias“, „Ronja plėšiko duktė“ ir kiti.
Dainavičiui svarbu spektaklį pajusti iš vidaus, o ne išgirsi daug protingų išvedžiojimų. Dar 1998-aisiais, repetuodamas Brolio vaidmenį spektaklyje „Roberto Zucco“, Dainavičius sakė: „Tiesiog adaptavau šį personažą mūsų aplinkai. Man tai ir yra svarbiausia – personažas mūsų aplinkoje.
Tai minčių nuotrupos apie žmones, kurie gyvena paradinį gyvenimą, tačiau turi ir išvirkščią pusę. Aš – vaikas, užaugęs Kauno gatvėse, turiu daug gyvenimiškų analogijų. Padorūs žmonės tvarkingai gyvena ir bet kokią sudėtingą situaciją pateisina sau tinkamu būdu. Tai – saldybė ir kartu – šlykštuma.
Galvoju apie nuodėmę. Ką nors padarai prieš savo sąžinę, ir po to gailiesi. Malonu gailėtis, graužtis, teisintis, kaltinti kažką kitą, o pačiam jaustis sistemos auka. Šitame pasaulyje aš priverstas taip elgtis, nes tokie yra dėsniai. Mums malonu jaustis aukomis.“ (1998 m. už Brolio vaidmenį Dainavičius apdovanotas Kristoforo prizu.)
Šiandien turbūt kiekvienam žmogui prašnekus apie spektaklį „Išvarymas“, prieš akis iškyla ne tik Vandalas ar Benas, bet ir Algirdas, į kurį kreipiamasi „Algiuk“. Rodos, iš jo lūpų skrieja vos kelios frazės, bet jos žiūrovų atmintin giliai įsirėžia.
Dainavičius, kaip šitame – į Angliją išgabento „obuolio“ – vaidmenyje, taip ir kituose sugeba įkūnyti net kelis žmogaus tipus, kurie leidžia žiūrovams atpažinti save, prisiminti artimuosius ar kažkada sutiktus žmones. Ši vaidmenų kelionė spektaklius paverčia ne tik gyvais organizmais, bet suformuoja spektaklių turinį, savarankišką spektaklio dramaturgiją. Dėl to Dainavičiaus atkartoti neįmanoma.
Algirdas Dainavičius, sulaukęs aktorinės brandos, mus ir toliau stebina. Kaip didžiulę dovaną galime priimti paskutinį jo kūrinį – monospektaklį „Susitikimas su mažuoju Princu“. Tai spektaklis įvairiausio amžiaus žiūrovams.
Tai – laisvas ir ypatingu meniškumu pasižymintis kūrinys. Tai spektaklis, kurio meniškumą sudaro ne išorinės priemonės, o aktoriaus meistrystė. Įeina smėlio spalvos rūbais vilkintis žmogus, nešinas tokios pat spalvos odiniu lagaminu, pasistato jį ant stalo, atsidaro ir pradeda vaidinti. Iš lagamino kiekvienai scenai išsitraukia vienai ar kitai scenai charakteringą detalę, dažniausiai tai – vieno ar kito personažo išraiškinga kepuraitė, ir suvaidina visą Antoine’o de Saint-Exupéry filosofinę alegoriją.
Aktorius, rodos, per daug ir balso nekeičia, bet įtaigiai kalba skirtingų personažų balsais. Dainavičius šiuos „persijungimus“ taikliai atlieka su judesių pagalba, o svarbiausia jo priemone išlieka mimika. Šio aktoriaus veidas toks išraiškingas, jog „duetinės“ scenos, kai „kalbasi“ du skirtingi personažai, tampa atskira aktorinės meistrystės ekvilibristika. Dainavičius puikiai dainuoja, todėl kompozitoriaus Mariaus Salyno sukurtos dainos aktoriaus dėka tampa kūrinio išskirtine vertybe. Mažojo Princo jausmai ir potyriai sukoncentruoti į kruopščiai apgalvotą kūrinį. Persikūnijimo menas ir aukšta atlikimo technika „Susitikimą su Mažuoju Princu“ pavertė didžiule teatrine švente.
Algirdą likimas suvedė su labai įdomiais ir talentingais režisieriais, vienas iš jų – Oskaras Koršunovas, nudžiuginęs savo taikliais prisiminimais: „Algis buvo mano kursiokas. Atsimenu, kaip jis darė pirmą etiudą. Tada visų pirmieji etiudai buvo tokios linksmos nesąmonės. Tarkim, vienas studentas ilgai užsimerkęs gulėjo scenoje, o po to atsimerkė ir pradėjo vilku kaukti. Etiudas vadinosi „Gedimino sapnas“. Na, o Algio etiudas buvo labai išraiškingas, plastiškas, preciziškas.
Jis vaidino lyg rašytoją, ir taip įtikinamai spausdino menama rašomąja mašinėle, kad visas kursas, rodos, kvėpuoti nustojo. Todėl jį ir paėmiau į savo pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“, kurio premjera įvyko 1990 m. kovo 22 dieną, – jame jis sukūrė neužmirštamą personažą Snukį. Algio mimika ir plastika ypatingi. Jis ypač tiksliai jaučia formą, bet gali sukurti ir labai subtilų psichologinį vaidmenį, – sugeba vaidinti ir vidumi.
Jis vaidmenis kūrė daugelyje mano režisuotų spektaklių. Visi Algio vaidmenys, kad ir nedideli, visada įsimintini. Kartą, kai Jaunimo teatre prieš Sausio 13-ąją vaidinome „Ten būti čia“, tai į tą spektaklį rinkomės po vieną, nes sovietų kariuomenė į miestą siuntė mašinas gaudyti jaunuolių į jų armiją. Tai Algis kiek pavėlavęs atėjo ir išsitraukė didžiulį medžioklinį peilį. Jis nesiruošė pasiduoti nei gyvenime, nei scenoje. Jo ilgas darbas Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje – neįkainuojamas. Čia sukūrė labai daug vaidmenų. Jis – tikras scenos karys, nepasiduodantis jokioms aplinkybėms.“
Jis – tikras scenos karys, nepasiduodantis jokioms aplinkybėms.
Dainavičiaus aktorystės pradžia neatsiejama nuo Gintaro Varno „Šėpos“ teatro (1988–1992). „Visos repeticijos vykdavo naktimis, iki paryčių. Veiksmas vyko Teatro sąjungoje, kuri tuomet dar buvo ant Gedimino prospekto kampo, priešais Katedrą. „Šėpos“ teatras tais laikas buvo buldozeris, kuris viską prastumia, praskleidžia. Tai buvo grynas Sąjūdžio kūdikis, Sąjūdžio ruporas. Propagandos forma – komiška, klounadiška, karikatūriška.“
„Šėpos“ teatras daugeliui turėjo įtakos, šiame teatre vaidinantys aktoriai subrendo politiškai. Jų balsai, jų gebėjimas greitai transformuotis į įvairias būsenas, lėlių teatro forma, gimusi kartu su studentais, viliojo savo nenuspėjamu išradingumu. Gintaras Varnas prisimena: „‘Šėpos’ egzistavimo laiku mes buvome vientisa grupelė. Mes vienas kitą supratome iš pusės žodžio, supratome, ką ir kodėl darome. Dainavičius, nors tuo metu buvo dar pirmakursis, turėjo labai gerą humoro jausmą, kuris ypač tiko.
Jo labai stipri energetika, tokia „pirmyn į barikadas!“ O tai buvo irgi labai gerai. Visi aktoriai buvo aktyvūs, entuziastingi, visi labai norėjo kurti... Ką ir kalbėti, kai aktoriai po paskaitų, naktimis, dažnai iki penkių ryto repetuodavo. Reiškia, buvo įdomu. Ir viskas vyko be jokių prievartų ir jokių pinigų.
Dainavičius – galingo temperamento, tą nišą ir užėmė, nes kiti buvo švelnesni, lyriškesni. Tuo metu jam galima buvo priskirti tarytum energingo blogiečio amplua. O humoro jausmas ir stipri energija labai padėjo kurti reikalingus „Šėpos“ vaidmenis, nors dar buvo pirmakursis.“
Algirdo Dainavičiaus kolegos ypač vertina jo talentą. Aktorius, režisierius Vytautas Rumšas: „Algį pažįstu nuo labai seniai – nuo pirmųjų Pažaislio muzikos festivalio laikų, kai dar istorinius spektaklius režisavo Irena Bučienė („Mindaugas“, 1996). Nuo to laiko buvo statoma lietuviška dramaturgija.
Po Bučienės spektaklius kūrė Vytautas Grigolis, dabar tai darau aš. Nuo pat pradžių šiuose spektakliuose vaidino daugiausia Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai. Jau anuomet pastebėjau Dainavičiaus išskirtinumą: būdamas energingas ir emocionalus, jis galėjo puikiai atsiskleisti įvairių žanrų spektakliuose. Jis – kietas artistas. Kaip anksčiau, taip ir dabar, stebiu jo profesionaliai sukurtus vaidmenis, net ir pačius mažiausius. Dainavičius – darbštus ir atsakingas, jis nerimsta, o kartais ir režisuoja.
Neatsitiktinai neseniai sukūrė monospektaklį „Susitikimas su Mažuoju Princu“. Akivaizdu, jis ieško to, kas širdį dar gaivina. O tai – labai svarbu, ypač galvojant apie jo amžių. Paprastai sulaukus brandos ne visi drįsta keliauti į priekį, ieškoti ir kūrybą paversti ne tik asmeniniu malonumu, bet ir džiaugsmu žiūrovams. Algirdas – ypatingai aukštos teatrinės etikos aktorius. Jis ne tik ją išpažįsta, bet ir vertina kitų teatrinę etiką. Jam labai svarbi disciplina teatre. Jo puiki teatrinė mokykla.“
Akivaizdu, jis ieško to, kas širdį dar gaivina.
Aktorė Jolanta Dapkūnaitė: „Algirdas labai daug atsimena. Jauniems aktoriams jis yra pagrindinis istorijų šaltinis, ypač apie teatro užkulisius arba tai, kas kažkada įvyko scenoje. Jo labai ryškūs vyriški bruožai: tvirtas, žemiškas. Ir scenoje jo tokia laikysena. Algirdas gyvena sodyboje, jo kaimynas – ūkininkas. Tai daug metų jis atveža avienos. Algis visą laiką pasirūpina mano gerove. Kartais būna ir vėlu, bet jis viską pristato iki pat namų durų.
Dainavičius sukūrė labai daug nedidelių, bet ypač žavingų personažų. Gal tai šiek tiek susiję ir su „Dviračio žiniomis“ televizijoje. Lenkaitis, valstietis, biurokratas, kvailas politikas, – kokio svarbumo bebūtų jo skurti personažai, visi labai charakteringi, nes kiekvienam atranda įdomių spalvų, ir visi jie – labai juokingi.
Panašiomis savybėmis Algis apdovanojo Matisą spektaklyje „Ronja plėšiko duktė“. Jam ypač patinka šis vaidmuo, nes jaučiasi pats savimi. Algirdas emociškai nesitaško, iš jo visą laiką sklinda vyriška energija. Jis labai darbštus. Matosi, kad nori vaidinti. Kai kurie aktoriai būna pavargę, o Algirdas viską priima stoiškai. Jis ramiai tvarkosi su scenos baime, pasakodamas istorijas arba spręsdamas sudoku. Jo labai rami psichofizika, kurios galima net pavydėti.“
Aktorė Dalia Michelevičiūtė: „Algis – ypatingo pareigingumo žmogus. Žodžio žmogus. Jeigu pažada – reiškia, taip ir bus. Jis – atsakingas, atkaklus ir labai karštas kovotojas už savo įsitikinimus. Prisimenu ir „Šėpos“ laikus, kai buvo daug įtampų, KGB persekiojimų, vyko mitingai... Jau tada Algis išdrįso išeiti į Mokomojo teatro balkoną (Gedimino pr. 42) su Brežnevo kauke. Jis dalyvavo įvairiose akcijose... Tikrai žinau, kaip Algis stipriai myli mūsų tėvynę Lietuvą.
Jis – atsakingas, atkaklus ir labai karštas kovotojas už savo įsitikinimus.
Dainavičius labai rimtai žiūri į savo profesiją, visada kruopščiai ruošiasi vaidmenims. Tai – patikimas, ryžtingas žmogus. Tai – žmogiškos savybės, bet jos ypač reikalingos mūsų profesijai. Juk mes vieni nuo kitų priklausomi, mes dirbame tam tikrose sudėtyse ir daug kas priklauso nuo kolegų žmogiškų savybių. Vos atkūrus
Nepriklausomybę kiek teko kartu keliauti su Oskaro Koršunovo spektakliais ar su ta pačia „Šėpa“ – nuo Kanados ir per visą Europą – Algis visada buvo ypač patikimas kolega.“
Aktorė Rimantė Valiukaitė: „Taip sukrisdavo, kad su Algirdu scenoje dažnai vaidindavome porą. Aišku, mes esame kursiokai, ir nuo 1988, nuo studijų laikų pradžios, iki dabar visą laiką esame kartu. Ne kartą vienas kitam ištarėme: „O, ir vėl tu!“ Net filmuose tenka vaidinti porą. Algis – patikimas ir nuostabus žmogus. Ir partnerystėje šios savybės išlieka: juo visada gali pasitikėti.
Jį galima vadinti teatro riteriu.
Jį galima vadinti teatro riteriu. Aš jį dar vaidindavau Grosse Raumenu, nes pirmose mūsų gastrolėse su spektakliu „Ten būti čia“ (1990) mes su savimi turėjome vežiotis ir dekoracijas, ir kostiumus. Scenos danga sverdavo nežmoniškai daug. Ir tik Dainavičius galėjo ją pakelti – įnešti ir išnešti, į kokią šalį tik benuvažiuotume. Algis – nuostabus aktorius, aš visada džiaugiuosi jo partneryste.“
Aktorius Džiugas Siaurusaitis: „Dainavičių pažįstu nuo aštuoniolikos metų, nuo „Šėpos“ teatro laikų. Tada labai daug laiko praleidome kartu. Teko daug gastroliuoti ir buvome labai susibendravę. Algis ir tada, ir dabar vertybiškai nepasikeitė. Svarbu pabrėžti: jam Lietuva nėra tuščias žodis. Jis – tikras patriotas. Toks jis buvo „Šėpos“ laikais, toks jis ir išliko. Tai yra žmogus, kuriuo gali pasitikėti šimtu dvidešimt procentų. Jeigu jis pasako, tai jis ir padarys. Su juo tikrai nebijočiau eiti į žvalgybą. Jis niekada neišduos ir nepaliks.
Tai yra jo neišmušamas charakterio bruožas. Kai kam gal gali pasirodyti, kad Algis per griežtas – kaip kirvis, bet šios savybės tikrai geros, jos retos šioms dienoms. Jis ir repetuoja, ir vaidina viską atlikdamas „pilna koja“, šimtu procentų. Jis turi puikų humoro jausmą, todėl gastrolėse esame smagiai prisijuokę. Peržvelgus Algio vaidmenų retrospektyvą galima drąsiai pasakyti, kad jis yra labai plataus diapazono aktorius – nuo visiškai rimto iki visiškai komiško. Ir visi jo vaidmenys nuo pat pirmųjų spektaklių, nuo „Antosės ir varnėno“ (1989), „Ten būti čia“ (1990) iki dabar kuriamų – labai ryškūs.“
