Dabar populiaru
Publikuota: 2017 balandžio 26d. 20:11

Asta Einikytė: režisieriaus darbas – lyg lėktuvo piloto

Asta Einikytė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Asta Einikytė

„Manau, režisierius gerai dirba tada, kai žiūrovas tiesiog mėgaujasi ir užmiršta apie vaizdą. Įsivaizduokite, jei per futbolo varžybas režisierius neparodytų, kaip įmušamas įvartis, arba per krepšinio varžybas – kaip įkrenta kamuolys. Žiūrovas gali ir televizorių sudaužyti“, – apie kasdienį režisieriaus darbą ir jame laukiančius iššūkius LRT radijo laidai „Ryto garsai“ pasakoja vyriausioji LRT televizijos režisierė Asta Einikytė.

Vyriausioji LRT televizijos režisierė A. Einikytė sako, kad tiesioginių transliacijų režisieriaus darbas – kaip piloto: kai pakyli, nevalia paleisti pulto. Žiūrovai mato ir jos režisuotas laidas, ir tiesiogiai transliuojamus projektus. Pastarieji pašnekovei šiuo metu yra įdomiausi.

„Kai atėjau dirbti į televiziją, man, žinoma, buvo labai įdomu pastatymai, filmai, vaidybiniai dalykai. Laidos – ne tiek įdomu, bet patikdavo montažas, nes su juo galima nuveikti iš tikrųjų labai daug: laidą įvynioti į gražų saldainio popieriuką, kad būtų priimtina žiūrėti. Bėgant metams, kuo daugiau dirbau, atsirado drąsa.

Galbūt trūksta adrenalino, dėl to man tiesioginės transliacijos yra labiau prie širdies. Aš visą laiką lyginu, kad režisierius dirba kaip lėktuvą pilotuojantis pilotas. Vienas, du, trys – skrendam. Valanda, dvi, trys, visi susikaupę, lėktuvas nusileido, viskas – įvyko kaip įvyko“, – pasakoja A. Einikytė.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Algimantas Čekuolis, Asta Einikytė ir Vytaras Radzevičius
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Algimantas Čekuolis, Asta Einikytė ir Vytaras Radzevičius

Nors iš pradžių režisierė norėjo rinktis kitą profesiją, dabartinė jos veikla pasirodė ne ką mažiau įdomi.

„Sugalvojau stoti į aktorinį, bet tais metais nebuvo stojamųjų, vyko priėmimas į televizijos režisūros kursą. Galvojau, kad truputėlį pasimokysiu ir pereisiu į aktorinį, bet kursas buvo labai smagus, labai įdomūs žmonės, ir ta profesija, apie kurią aš nieko nežinojau, su kiekvienais metais man darėsi įdomesnė ir įdomesnė. Kai baigėme, buvo tik viena televizija, pagal paskyrimą mane atsiuntė į Lietuvos televiziją. Man tai buvo – vau. Atėjau į įstaigą, kuri atrodė nepasiekiama, tokia stebuklinga, kur susirenka patys įdomiausi žmonės“, – prisimena A. Einikytė.

Tiesioginių transliacijų iššūkiai

Pasak režisierės, jai pasisekė, nes teko dirbti skirtingus darbus ir susipažinti su įvairiausia technika.

„Pradėjau nuo pastatymų, darbo su vaikais, „keistuoliais“, „Geltonų plytų keliu“, paskui dirbau sporto redakcijoje, vėliau – literatūros ir meno redakcijoje. Turbūt visas grandis praėjau, kokios yra televizijoje. Ėmiausi dirbti ir prie tiesioginių transliacijų: didelės Dainų šventės, ypač – atgimimo laikais. Prezidento Algirdo Brazausko laidotuvės man buvo pirmas toks išbandymas, kaip tai padaryti, – pamena pašnekovė.

Tiesioginės transliacijos režisierė dirba kilnojamojoje televizijos stotyje (KTS). A. Einikytė sėdi autobuse, kuriame yra ir jos, ir garso režisieriaus, ir inžinierių pultai. Stotis atrodo tarytum erdvėlaivis – begalė šviečiančių mygtukų ir monitorių.

Kai kuriama laida, režisierius kartu su kūrybine grupe dirba nuo idėjos iki tol, kol laida patenka į eterį ir ją pamato žiūrovas. Režisierius turi išmanyti viską apie darbo organizavimą. Susitikus su operatoriais, vėlgi, svarbu žinoti, kaip bus išdėstytos kameros. Jei laida montuojama, montažinėje reikia būti kartu su montažo režisieriumi. Kitaip sakant, režisierius atsakingas už viską.

Pasirengimas transliacijai – labai svarbus dalykas: neparuošus namų darbų, už kampo gali laukti nesėkmė.

„Reikia numatyti A, B, C variantus. Pasiruošime dirba labai daug operatorių, garso režisierių, technikų. Planuojame, kur turi stovėti KTS, kur – kameros, kaip ką iškelti, kada privažiuoti, kada vyksta repeticijos, kada žmonės turi pailsėti – krūviai yra beprotiškai dideli“, – sako A. Einikytė.

L.Balandžio ir I.Gelūno nuotr./Rolandas ir Vaida Skaisgiriai, Edita Mildažytė, Giedrė ir Eitvydas Bajarūnai, Egmontas Bžeskas ir Asta Einikytė
L.Balandžio ir I.Gelūno nuotr./Rolandas ir Vaida Skaisgiriai, Edita Mildažytė, Giedrė ir Eitvydas Bajarūnai, Egmontas Bžeskas ir Asta Einikytė

Tiesioginės transliacijos metu režisierius negali sutrikti, net jei įvyksta nesklandumas, o po transliacijos dreba visas kūnas.

„Žinoma, kad per tiesiogines transliacijas nutinka visko. Tai yra režisieriaus sugebėjimas nesutrikti situacijoje ir viską suvaldyti. Galbūt parodyti ne taip, kaip buvo planuota, bet nenutraukti transliacijos, nepaleisti pulto ir nesakyti: „O Dieve, ką dabar daryti?“, tiesiog reikia susikoncentruoti ir dirbti toliau. Taip, tai yra sudėtingas darbas. Iš tikrųjų, baigus transliaciją, kartais dreba rankos ir kojos, reikia atsipūsti, bet adrenalinas kartu yra ir žavesys“, – pasakoja A. Einikytė.

A. Einikytė neabejoja, tam, kad įveiktų šį įtemptą darbą, kurio aplinkybės nuolatos keičiasi, žmogus turi būti tiek fiziškai, tiek emociškai tvirtas.

„Režisierius pirmiausia turi pasižymėti labai stipria sveikata, nes sirgti neturime teisės – nėra kada. Taip pat režisieriui svarbus stiprus ir tvirtas charakteris, nes operatoriai dažniausiai yra vyrai ir galbūt ne visada nori pasiduoti, kai moteris sako: „Duok man tokį ar tokį planą.“

Tvirtumas ir žinojimas, kaip nori dirbti, yra svarbiausias dalykas. Kai esi paruošęs namų darbus, kai viską žinai, tada elgiesi drąsiai. Jeigu kažko nežinai, sutrinki, tada visa kūrybinė grupė pasimeta, nebežino, kaip dirbti. Negali sau leisti atsipalaiduoti arba sakyti: „Nežinau, ką man dabar daryti, rodykit ką norit“. Gerą energetiką, optimizmą ar kūrybinę emociją svarbu perduoti visai komandai, kad jiems būtų malonu, kad jie būtų geros nuotaikos. Juk visa tai persiduoda ir žiūrovui“, – neabejoja A. Einikytė.

Tikslas – kad žiūrovas pamirštų apie vaizdą

Stebint vyriausiosios režisierės darbą, sunku patikėti, kad į eterį galėtų išeiti bloga energija. Nors transliacijos metu kūrybinė grupė dirba susikaupusi, tačiau už kadro linksmai bendrauja ir daug kalbasi.

„Aš labai daug kalbu, kartais ir greitakalbe, dėl to, kad mano darbas toks. Kai sėdi už pulto, kameros keičiasi labai greitai, sakai: „Dėmesio, pasiruošt, ekranas, transliuojam, pirma kamera, antra, bėgiai važiuoja“. Visą laiką kalbu. Po tiesioginės transliacijos grįžusi namo šeimos nariams taip pat kalbu be sustojimo, jie sako: „Alio, gal gali sustoti?“

Todėl labai myliu ankstyvus rytus. Keliuosi 6 val. ryto, kad galėčiau tyliai ir ramiai dvi valandas pabūti su savimi. Kai peržengiu Lietuvos televizijos slenkstį, kalbu nesustodama, dirbu, lekiu – toks režisieriaus tempas“, – pasakoja A. Einikytė.

Režisierė sako, kad kiekviena diena atneša kažką nauja. Įvairūs projektai skatina mąstyti kūrybiškai: ar tai šventės, ar sporto varžybos. Pasak pašnekovės, režisieriaus darbas pavykęs tuomet, kai žiūrovas tiesiog pamiršta galvoti apie vaizdą ir juo mėgaujasi.

„Esu transliavusi labai daug prezidentinių inauguracijų. Pirmoji buvo Valdo Adamkaus. Pagal protokolą pasakoma, kur prezidentas eis, ką turi daryti. Tuomet aš sakau: „Bet bus negražu, jeigu atsistos toje ar kitoje vietoje“, bet manęs neklausė: yra protokolas ir viskas. Tada visaip stengiausi derinti, kad būtų ir gražu, ir atitiktų protokolą.

Daug dirbau olimpiadose. Jose taip pat viskas sustyguota, netgi albumai išleisti, kur ir kaip sporto varžybose turi būti išdėstytos kameros. Manau, režisierius gerai dirba tada, kai žiūrovas tiesiog mėgaujasi ir užmiršta apie vaizdą. Įsivaizduokite, jei per futbolo varžybas režisierius neparodytų, kaip įmušamas įvartis, arba per krepšinio varžybas – kaip įkrenta kamuolys. Žiūrovas gali ir televizorių sudaužyti“, – su šypsena pokalbį užbaigia vyriausioji LRT televizijos režisierė A. Einikytė.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės