Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 28, 08:01

Atvirai su R.Tuminu – apie jo požiūrį į karą, V.Putiną, teatrą, darbą Rusijoje: „Jaučiausi esantis Vakarų ir Rytų centre“

Pastaruoju metu režisierius Rimas Tuminas neretai atsiduria dėmesio centre dėl savo darbo Rusijoje, išsakytų minčių šios šalies žiniasklaidai. Neseniai režisierius sulaukė skambučio iš seno „draugo“, kuris buvo paviešintas Rusijos propagandiniame kanale. Jame jis negailėjo aštrių keiksmažodžių apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje. 15min pateikia pokalbio išrašą bei išskirtinį interviu su R.Tuminu, kuriame jis atskleidė šio pokalbio aplinkybes. Režisierius taip pat dalinosi savo mintimis apie darbą Rusijoje, skandalingą interviu su Vladimiru Pozneriu bei tai, kodėl šiuo metu jis atsidūrė tarp diktatūros ir demokratijos.
Rimas Tuminas
Rimas Tuminas / Lauros Vansevičienės nuotr.

R.Tuminui paskambinęs asmuo prisistatė esąs Ukrainos kultūros ministras, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Rusijos propagandininkai. Pateikiame šio pokalbio išrašą.

Pokalbis su išdaigininku

– Alio, Rimai, tu kur? Ligoninėje?

Aš Lietuvoje, Lietuvoje.

– A, tu jau Lietuvoje...

Taip, taip.

– Tu visam laikui išvažiavai?

Nežinau. Baigs Rusija karą, tuomet ir pažiūrėsim.

– O aš maniau, kad tu Maskvoje. Norėjau paskambinti ir pasakyti, kad tu neišvažiuotum, kol neatsisveikinome. Norėjau paskutinį kartą tave palydėti.

Taip, taip.

– Gaila. O tu seniai jau išvykęs?

Jau savaitę.

– Ojojojojoi. Jei būčiau žinojęs, būčiau atvykęs.

O ką daryti... Tokia painiava buvo. Išvykau viską palikęs. Atidėjau, atidėjau viską. Nežinia kuriam laikui, bet...

– Bet tu juk lieki teatro prezidentu?

Taip taip, ne, taip taip, taip, viskas normaliai.

– Ach.

– Tusofka tusofka, tusofka, šauksmai į tuštumą. Na gerai, baik, baik karą, j... Pasakyk tai rusams.

– O aš jau ginu Čistyje Prūdy (juokiasi).

Taip, taip, gini. Py.. ukrainiečiai į Maskvą, o tada sužinosite, bl..., kaip pulti Ukrainą, bombarduoti ją.

– O, jeigu tu matytum, ką dabar rodo per televiziją. Siaubas, ką ukrainiečiai daro, ta prasme, nacistai tie, siaubas.

Taip taip, nė vieno nacisto. Tu ką, tiki šita ch...? Tiki šita ch...? Visas pasaulis, bl..., visas pasaulis filmuoja, visas pasaulis pakilo, p... Rusijai, p... Tik lavonus degina, supranti? Yra mašina, specialus krematoriumas, kuriame degina kareivių kūnus, patys rusai. Tu ką, krematoriumas šalia važiuoja. Tu nieko, ni... nematai. Ir to nerodo. Rodo, kaip ukrainiečiai nacionalistai... J..., atėjo Ukrainos gelbėti. N... reikalinga, Rusija. Tikras karas, ni..., nepaims Ukrainos. P... Rusijai, p... Putinui. Žinoma, idiotas.

– Na, ne. Klausyk, siaubas... Rimai, kovo pabaigoje jau viskas, mes viską paimsime ir...

P... bus.

– Mes kursime naują gyvenimą, naują šalį padarysime.

Dvidešimt metų, dvidešimt metų nebus normaliai. Į skurdą jus atvijo šituo karu. Dvidešimčiai metų. Nepasitaisysite nei autoritetu, niekuo.

– Na ką tu... Atvažiuok po mėnesio, viskas čia bus jau normaliai.

Taip taip taip taip... Tv..., ot apsiėdėte, nieko nemato, klausosi šito mėšlo, savo propagandos ir nelaimingi. Karu eina, karu eina ir dar vaidenasi narkomanai ir nacionalistai, j.... Na, reikia patikėti tuo mėšlu. Tu juk protingas žmogus, išsiaiškink.

– O pas jus ten rusiškų...

Ir paklausyk Amerikos balso, paieškok internete, gal atrasi tiesą, j....

– Pas jus rusiškus televizijos kanalus rodo?

Ni... nėra ir nereikia.

– Nėra?

Ch... ten užsiima. Aš žiūrėjau, ch..., gryna propaganda, melas.

– Gerai, pasakyk man, pas tave teatre viskas gerai, viskas normaliai?

– Normaliai, normaliai, viskas normaliai. Pašokinėjo, patriukšmavo, patriukšmavo ir viskas. Nieko rimto.

– Viskas nurimo?

– Taip taip taip.

– A, tai gerai.

Yra ir visada buvo patriotų. Saloninių patriotų.

– Supratau.

– Tad nieko tokio.

– O kaip tavo sveikata?

– Ai, taip taip, kaip buvo, taip ir yra.

– Bet ten, Vilniuje, tu gali gydytis?

Taip taip taip. Taip ir yra, taip ir buvo. Ir ten, ir ten galiu eiti apžiūrai.

– Gerai.

– Tai iki tada.

– Perduok linkėjimus Ingai ir dukrai. Ir neprapulk, palaikysime ryšį, gerai.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rimas Tuminas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rimas Tuminas

Interviu 15min

Neseniai sulaukėte skambučio iš neva Ukrainos kultūros ministro, nors tai buvo rusų propagandininkų išdaiga. Ar žinojote, kas su jumis kalba?

– Kai kiti sužinojo, kad palikau teatrą (teatras paskelbė, kad nuo gegužės 6 dienos R.Tuminas nutraukia veiklą Vachtangovo teatre. R.Tuminas nuo 2007 metų dirbo šio teatro meno vadovu, – red. past.), sulaukiu skambučių iš įvairių šalių – Vengrijos, Italijos, Suomijos, o tarp jų ir Ukrainos. Kaip tik žadėjau statyti spektaklį Ivano Franko nacionaliniame dramos teatre Kyjive neseniai mirusiam aktoriui, savo prieteliui. Kaip ne keista, dabar eina kalba su ukrainiečių prodiusere iš Londono, kuri su manimi palaiko ryšius. Taigi logiška sulaukti įvairių skambučių, nes Lietuva – viena iš progresyviausių, labiausiai padedančių. Šioje vietoje nieko neįtikimo nebuvo. Tačiau, kai susisiekė dėl Stepano Banderos, supratau, kad tai jau pereina į žaidimą <...>.

Bet jūs sulaukėte ir skambučio iš Rusijos, kuriame griežtai, su keiksmažodžiais pasisakėte prieš Rusijos okupaciją. Ar žinojote, kad kalbate ne su ukrainiečiais?

– Taip, tai buvo mano tariamas draugelis, bet ne draugas.

Galiausiai jis skambučiu mane išprovokavo ir paviešino pokalbį.

Tariamas?

– Tariamas. Šiek tiek jaunesnis, vienišius, dirbo erotiniame teatre, vėliau suteneriu, taip pat, nevykusiai bandė režisuoti. Jis 8-erius metus vis prašė pastatyti „Don Žuaną“, bet aš mačiau, kas tai per žmogus ir kad niekada jis to nepadarys. Jis nuolatos vaikščiojo pas mane į teatrą ir dabar matau, kad ne veltui. Galiausiai jis skambučiu mane išprovokavo ir paviešino pokalbį. Bet iki šiol žinojau, kad manęs klausosi, bei kad turiu įvairių vertinimų dėl spektaklio „Karas ir taika“, kurio monologai nukreipti į karo beprasmybės žiaurumą, vadų klaidas bei jų beprotybes.

Kaip manote, kodėl atsidūrėte tokioje situacijoje – diktatūros ir demokratijos sankirtoje?

– Galbūt iš šalies žiūrint, situacija yra nepatogi, bet, ko gero, taip turėjo būti. Jaučiuosi tvirtėjantis, nors pradžioje galvojau, kad tai yra pabaiga. Esu priešas ir ten, ir ten. Visgi bebūdamas paskutiniuosius mėnesius ir metus Maskvoje norėčiau iššifruoti, kas įvyko: kaip mane šiame kare užmušė, o sugrįžus į Lietuvą sužeidė.

Jaučiuosi tvirtėjantis, nors pradžioje galvojau, kad tai yra pabaiga.

Ministrui Simonui Kairiui spaudžiant administraciją telefoniniais pokalbiais abipusiu sutikimu turėjau pasirašyti, kad išeinu iš Vilniaus mažojo teatro (VMT), nes naktį iš vasario 23-ios į 24-ą tapau priešu ir kolaborantu. Tiesiog tą pačią dieną. Todėl, kad dirbau. Manau, kad tęsinys dar bus, bet tikruosius ministro užmojus, prisidengiant karu, aptarsime vėliau. Dabar visi dideli patriotai.

O pačiame Vachtangovo teatre, ar jūsų buvo prašyta užsiangažuoti režimui?

– Mes susirinkome pirmąją dieną po karo paskelbimo, aš pasiūliau, o [komanda] priėmė besąlygiškai, kad reikia kreiptis į teatrą, savo darbuotojus, kurių yra daugiau nei 400, idant suprastume, žinotume ir nusiramintume. Mes, [teatro vadovybė], turėjome daugiau informacijos, tad parašėme šiltą, žmogišką kreipimąsi – visa tai, kas vyksta, yra nepriimtina žmogaus prigimčiai, idealams, menui. Todėl Levo Tolstojaus motyvais pastatytame spektaklyje „Karas ir taika“ veikėjų Andrejaus Bolkonskio ir Pjero Bezuchovo monologuose bus išsakyti esminiai santykiai į karą: kas tai yra ir kuo tai baigiasi. Mūsų tikslas buvo išsprogdint tekstus taip, kad jie taptų regimais.

Smerkiu, sakau, ir po karo bus smerkiami tie, kas jį pradėjo. Tą pasakiau jau antrąją dieną.

Antrąją dieną, mano nuostabai, teatre ne visi priėmė šį kreipimąsi ir rinkosi formuluoti kitokią, ne Tumino siūlomą poziciją. Čia takoskyros ir prasidėjo. Dar vėliau sulaukiau skambučių iš Lietuvos korespondentų. Lyg laukdami sensacijos, kad aš nepasmerksiu, jie primygtinai prašė ir reikalavo pasmerkti karą. Smerkiu, sakau, ir po karo bus smerkiami tie, kas jį pradėjo. Tą pasakiau jau antrąją dieną ir tie įrašai pas kažkurį korespondentą yra.

Daugiausia dėmesio Lietuvoje po jūsų interviu su Vladimiru Pozneriu sulaukė jūsų reakcija į klausimą apie slaptuosius Ribbetropo-Molotovo pakto susitarimus bei tai, kad rusų nelaikote okupantais. Vėliau viešame pareiškime teigėte, kad kalbėjote apie rusus, kaip tautą. Ar galėtumėte nuosekliai paaiškinti, kas buvo iškirpta, bei koks iš tiesų yra jūsų požiūris į šiuos klausimus?

– Apie jokį Ribbentropo-Molotovo paktą manęs laidoje neklausė! Čia per antras, trečias lūpas išėjo tas paktas... Interviu pasakojau apie savo tėvą, kurį pavadino Vladimiru. Be to, man ir pačiam reikia suvokti faktą, kad jis 5-erius metus kariavo Antrajame pasauliniame ir tuo metu visi kariaujantys save vadino išvaduotojais ir užkariautojais. Lietuvoje – okupantais. Tačiau interviu buvo praleistas momentas, kuriame teigiau, kad kai imama naikinti kalbą, kultūrą, vykdomas genocidas ir tremiami žmonės, čia prasideda tikroji okupacija. Niekam nepatariama Rusijos žurnalistams, banke ar kitur atsakinėti žodžiais „ne“ arba „taip“, nes tavo balsas gali būti panaudotas kitame kontekste. Mane perspėjo, bet aš pamiršau tą padaryti...

Čia buvo pirmasis stiprus gudručio lapino užsakymas, kad suklaidintų ir padarytų negatyvą Lietuvai.

Į interviu ėjau, nes kaip tik buvo Vachtangovo teatro šimtmečio jubiliejus bei „Karo ir taikos“ premjera. Buvau įsitikinęs, kad kalba bus apie tai, bet ne tėvą, žydšaudžius... Taip pat V.Pozneris manęs klausė, ar tiesa, kad rusai nebegali važiuoti į Lietuvą, nes čia juos net ir vietinius linčiuoja. Ne, atsakiau ir dar su komentaru. Bet tai interviu nepasirodė... Čia buvo pirmasis stiprus gudručio lapino užsakymas, kad suklaidintų ir padarytų negatyvą Lietuvai.

– Kaip manote, kodėl jumis nepatikėjo?

– Mane ėmė persekioti! Savo prieš dvejus metus pradėtame repetuoti „Kare ir taikoje“ kalbu apie rusiškos armijos griūtį, išdavystes, kurios atskleidžiamos scenose apie Borodino mūšį. Ir kai 40 jaunų žmonių pradėjo suvokti ir domėtis tuo, kaip buvo iš tikrųjų, kad jiems melavo apie jų istoriją, jie įgavo daug gražios jėgos. Jie stojo ginti tiesą šios dienos kontekste.

2007 metais išvykote į Maskvą. Ar tuo metu skyrėte meną nuo politikos?

– Tie metai buvo gražūs. Pradžioje atsisakiau kvietimo dirbti Vachtangovo teatre, už ką pasveikino prezidentas Valdas Adamkus. Tačiau būnant EXPO rūmuose prezidentas Algirdas Brazauskas ragino tą daryti, o Vytautas Kernagis besišypsodamas, su gailestingomis ir pavydžiomis akimis sveikino. Gal jis jau žinojo, kad sirgo...

Buvau reikalingas, savo vietoje esantis žmogus, galintis net tai, ko iš esmės negali.

Pamenu, kad tuo metu jaučiausi esantis Vakarų ir Rytų centre, buvau reikalingas, savo vietoje esantis žmogus, galintis net tai, ko iš esmės negali. Juk Europa tuo metu atsivėrė Rusijai, o Rusija – Europai. Ėjo kalbos apie bevizį režimą, atsidarinėjo parduotuvės, buvo organizuojami meno festivaliai.

Nesitikėjote, kad Rusija taps diktatoriška valstybe?

– Ne, to nenumatė niekas. O tas, kas sakytų, kad „aš pastebėjau jo akyse kokį tai piktą krislą“ – būtų netiesa. Ne veltui Vladimiras Putinas tapo populiariu, kaip ir Michailas Gorbačiovas... Jis stebino. Be to, buvo pirmasis 2000-aisiais birželio mėnesį pasirašęs Rusijos nacionalinę premiją, kurią skyrė Eimuntui Nekrošiui, Robertui Sturua ir man.

Kada įvyko jūsų požiūrio lūžis? Ar dar matote V.Putiną kaip pagarbos vertą valstybės vadovą? Juk 2012 metais už savo politines pažiūras Rusijoje menininkai imti suiminėti, 2014 metais – aneksuotas Krymas.

– Matau jį, kaip valstybės vadovą, kuriam sunku susitvarkyti su savo aplinka, korupcija. Pradžioje vaidino liberalą. Dauguma tuo metu išreiškė net užuojautą ir gailestį, nes galbūt jis nesusitvarkys.

Noriu pasitikslinti – jūs iki tam tikro laiko galvojote, kad V.Putinas liberalus?

– Taip, teisingai, bet mano požiūris keitėsi nuo maždaug 2012-ųjų. Pajutau kažką grėsmingo ar besikėsinančio į mane. Atsirado veikėjų, tikinančių, kad esu agentas, norintis sugriauti rusų teatrą ir besityčiojantis iš rusų literatūros. Ir tokių pasisakymų geltonojoje spaudoje vis daugėjo. Nereikia net įsivaizduoti, kiek norinčiųjų ir pavydinčiųjų [dėl pareigų Vachtangovo teatre] buvo. Aš šito nežinojau, nes tikėjau, kad mane vienintelį kviečia jam vadovauti. Nebūčiau sutikęs, jeigu būčiau žinojęs, kad pretenduoja dar 7 asmenys. Juk aš ne į konkursą atėjau.

Tame ir yra velnio prigimtis, kad jis atsiverčia netikėtai.

Kodėl pasireiškus diktatūriškiems žingsniams jūs negrįžote į Lietuvą?

– Negatyvas kol kas dar nėjo tiesiogiai iš prezidentūrų ar kažkur, o buvo jaučiamas iš teatro aplinkos, vidutiniokų, šaukiančių, kad muša menininkus. Kartais iš repertuaro tekdavo išimti nevykusias pjeses, atsakyti spektaklius, todėl iškart tapdavau priešu. Tai užgožė bet kokį dėmesį politinės situacijos vertinimui, buvau palikęs tai ramybėj, nes man užteko kovos su aktoriais, repertuaru, teatro remontais, gastrolėmis, o svarbiausia – spektakliais. Tame ir yra velnio prigimtis, kad jis atsiverčia netikėtai. Kad Mefistofelis su kanopomis ir ragais, mes nepastebėjome.

Kodėl rusų tauta tapo apatiška politikai? Išskyrus opozicijos lyderius, ji [Vakaruose] buvo atstumta. Be to, kažkur nuo 2000 iki 2010 metų jie pasijuto geriau gyvenantys, reikėjo užsidirbti pinigų, o „jie mumis pasirūpins“. Todėl šiandienos akivaizdoje patys žmonės negali kitaip elgtis, kaip tik užstoti ir palaikyti, nes „mano šventą vadovą tėvą užpuolė ir įžeidė Vakarai“.

Rusai tiesiog nemoka gerai, laisvai gyventi.

Rusai tiesiog nemoka gerai, laisvai gyventi – kai tik viskas gerėja, jie sustoja, bet duok jiems potvynius ir gaisrus, tada jau jie gyvena. Duok jiems karą, kad pasijustų didžiu, o geras gyvenimas – tvirkina.

Negrįžote į Lietuvą, nes nenorėjote palikti savo teatro?

– Taip. Palikęs jį jaučiuosi sužeistas, nes visi mano svaičiojimai, norai harmonizuoti pasaulį ir paieškos dėl prasidėjusio tikro karo tapo juokingi ir nereikalingi. Tikėjau, kad „Karu ir taika“ užčiuopiau teatro kalbą ir šio meno esmę. Tai visiškai kitas spektaklis, kuriame specialiai draudžiau sau daryti tai, ką moku. Staiga ir prancūzų, ir anglų prodiuseriai suvažiavo jo žiūrėti. Tai buvo ženklas, kad teatras – jau kitas ir jis galbūt sukels diskusijas. Bet dabar galvoju, kam išvis reikėjo tada to teatro? Juk neseniai kariavo mūsų tėvai ir visa Europa žino, ką tai iš tiesų reiškia! Neįtikėtina. Šis karas tiesiog subombardavo mūsų prasmę.

Šis karas tiesiog subombardavo mūsų prasmę.

Visa tai žinau iš aktorių verksmų, o kartais ir tylių skambučių, nes jie negali išsisakyti garsiai. Gali būti, kad šis tylėjimas greitai bus traktuojamas, kaip pritarimas karui, nepaisant to, kad kartais žmonės turi rimtų priežasčių tą daryti.

Bet baisiausia bus, jeigu juos privers palaikyti karą, ir tuo remiantis pradės valymą, kaip jau patys ir paskelbė. Jeigu būčiau dabar likęs, ir pats būčiau į tai pakliuvęs. Ačiū Dievui, kad aš aštria forma, gal ir spjaudamas tą pasakiau, bet esu ramus.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą