Dabar populiaru
Publikuota: 2012 kovo 1d. 20:11

Birutė Galdikas: šiuolaikiniai žmonės iš orangutanų galėtų pasimokyti ramybės

Birutė Galdikas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Birutė Galdikas

Garsiausia orangutanų tyrinėtoja Birutė Galdikas, penktą kartą lankydamasi Lietuvoje, neslėpė, kad čia jaučiasi lyg namuose, tačiau visada ilgisi savo likimo – taip ji vadina orangutanus. Nepaisydama vyro skundų ar vaikų kvietimų grįžti, stipri moteris kovoja dėl orangutanų išlikimo Indonezijos miškuose ir jaučiasi palaiminta.

Penktoji kelionė į Lietuvą jums buvo itin sudėtinga – turėjote atvykti į Vilniaus knygų mugę, tačiau joje nepasirodėte.

Taip, deja. Indonezijos prezidentas turėjo dalyvauti filmo „Gimęs būti laisvas“ („Born To Be Wild“),  pasakojančio apie pastangas išsaugoti orangutanus ir dramblius, premjeroje, bet pakeitė laiką ir visas mano darbų tvarkaraštis sugriuvo.

Kaip pavyko filmo premjera?

O, jam patiko. Jis prisipažino, kad filmas palietė jo širdį. Tai tikrai puikus filmas ir labai gaila, kad jis negali būti parodytas Lietuvoje – čia nėra IMAX formato kino teatrų. Tikiuosi, kad filmas į Lietuvą vis dėlto atkeliaus DVD diskuose.

Šio vizito organizatoriai pasakojo, kad į Lietuvą iš šiltosios Indonezijos atvykote be palto – kaip reagavote į jus pasitikusį sniegą?

Man patinka sniegas ir čia visai nešalta. Prieš tai Lietuvoje visus kartus lankiausi pavasarį ir visada mane pasitikdavo stiprus ir žvarbus vėjas, o šįkart – ramu. Todėl – nieko baisaus.

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Birutė Galdikas
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Birutė Galdikas

Lietuvoje lankotės jau penktą kartą – ar kaskart jaučiatės čia savesnė?

Lietuvoje visada jaučiuosi lyg namuose. Aš suprantu lietuvių kalbą, tik kalbėti man sunkiau. Tačiau Lietuvoje orientuojuosi puikiai.

Atvykote čia pristatyti knygos „Rojaus atspindžiai. Mano metai Borneo saloje su orangutanais, kurią anglų kalba parašėte prieš septyniolika metų. Ar nekeista kalbėti apie tai, ką parašėte ir patyrėte pakankamai seniai?

Ne, nes viskas dar aktualu. Orangutanų išlikimui vis dar gresia pavojus.

Ar dėl nieko nesigailite, ką parašėte šioje knygoje?

Tikrai ne, nes rašydama buvau atsargi ir viską labai gerai apgalvojau. Knygą rašiau, kai Indoneziją dar valdė diktatorius. Ji buvo išversta į indoneziečių kalbą (deja, leidykla bankrutavo, knygos taip ir neišleidusi), tačiau vertėjui nebuvo liepta nieko pakeisti – to labiausiai bijojo leidėjai.

Tuo metu man buvo labai sunkus laikas, kovojau su nelegaliais miško kirtėjais. Išvykusi skaityti paskaitų į Ameriką, tariausi su patyrusiais ambasados darbuotojais, kaip man viską aprašyti. Ir gavau vertingą patarimą: „Nekalbėk apie šiandieną, bet parodyk viską globaliu žvilgsniu – pasakok istorinių knygų stiliumi.“ Taigi knygą rašiau, galvodama ne apie dabartį, o apie ateitį. Galbūt todėl ši knyga neprarado aktualumo ir šiandien.

Šiuolaikiniams žmonėms iš orangutanų vertėtų pasimokyti ramybės, nes dabar žmonės visur skuba, nuolat kalba, nemoka patylėti, pagalvoti.

Planuojate parašyti dar vieną knygą?

Taip, pradedu apie tai galvoti.

Kaip pasikeitė situacija kovoje už orangutanų išlikimą šiandien, lyginant su tuo laiku, kai rašėte knygą?

Kai rašiau knygą, pagrindinė grėsmė orangutanų išlikimui buvo nelegalus miškų kirtimas, brakonieriavimas. Šiandien to beveik nebėra. Tačiau dabar orangutanams išlikti grasina palmių aliejaus plantacijos. Nelegalus miškų kirtimas buvo neteisėtas, brakonieriai buvo nusikaltėliai, o palmių aliejaus pramonė yra visiškai legali. Kovoti prieš tai, kas legalu ir turi didžiulę galią, nes kalbame apie milijonus dolerių pelno, yra labai labai sudėtinga. Dabar siekiame priversti palmių aliejaus kompanijas padėti išsaugoti orangutanus – tai būtų įmanomas problemos sprendimo būdas.

Jūs tiek metų kovojate pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis – iš kur ta jūsų stiprybė?

(Šypteli) Nežinau, galbūt iš tėvų.

Pasaulis žino, ką jūs padarėte ir vis dar darote dėl orangutanų – bet ką jie jums davė?

Jie išmokė mane kantrybės. Orangutanai nieko greitai nedaro. Galbūt tai šiek tiek primena mano charakterį. Manau, šiuolaikiniams žmonėms iš orangutanų vertėtų pasimokyti ramybės, nes dabar žmonės visur skuba, nuolat kalba, nemoka patylėti, pagalvoti. Man labai patinka, kad orangutanai nėra impulsyvūs – jie apie viską gerai pagalvoja.

Orangutanams normalu būti vieniems, jie nesijaučia vieniši, tačiau tai yra orangutanų silpnybė, nes jie nesugeba susiorganizuoti ir pasipriešinti. Tuo tarpu žmonės yra dvasiškai silpni, nemoka būti vieni, kuria šeimas, buriasi į draugų būrius, draugijas, bendrijas, tačiau toje silpnybėje yra jų stiprybė.

Knygoje pasakodama apie pirmuosius savo sutiktus ir augintus orangutanus, vadinate juos savo vaikais – kaip šis santykis pasikeitė per 40 jūsų veiklos metų?

Tie, kurie buvo mano vaikai, dabar jau užaugo, vyriausiai jų dabar galėtų būti apie 47-erius metus – ji dabar laukiasi. Šiuo metu mes auginame 335 orangutanų jauniklius, todėl nebegaliu turėti tokio paties asmeninio ryšio su jais. Jie visi turi vardus, aš daugumą jų žinau, bet nebegaliu visų 335 pasikviesti į savo lovą.

Sulaukę 10-11 metų, orangutanai išleidžiami į laisvę. Suaugusių orangutanų visiškai nedomina socialiniai santykiai, ypatingai su žmonėmis. Tu gali būti tik stebėtojas, kad ir kaip jais žavėtumeisi ir gerbtum. Tai vienpusiai santykiai. Jų draugystė labai skiriasi nuo žmonių draugystės. Daugiausia, ką jie gali duoti, draugaudami su tavimi, tai leisti būti šalia. Tai yra jų dovana.

Jų draugystė labai skiriasi nuo žmonių draugystės. Daugiausia, ką jie gali duoti, draugaudami su tavimi, tai leisti būti šalia. Tai yra jų dovana.

Ar šiandien priglaudžiate savo lovoje bent kelis mylimiausius orangutanų jauniklius?

Ne. Mano vyras to neleistų, o be to aš išvykstu ilgam, todėl negaliu leisti jiems per daug prisirišti.

Kokia diena jums yra geriausia, būnant Borneo saloje?

Geriausia diena, kai galiu eiti pasivaikščioti į mišką ir ieškoti orangutanų, rasti vieną jų ir sekti, stebėti. Nors sulaukus vyresnio amžiaus tai nelengva fiziškai, ypač tada, kai orangutanai įeina į pelkes. Tačiau būti su jais miške ir matyti, ką jie daro – yra nuostabu.

Jūs maždaug pusę metų gyvenate Indonezijoje, o kitą pusę praleidžiate dėstydama daugiausia Amerikos universitetuose – kaip pavyksta persiorientuoti, iš laukinės gamtos patekus į civilizaciją?

Didžiausias skirtumas yra tarp miško ir miesto – tiek Indonezijoje, tiek Šiaurės Amerikoje ar Kanadoje. Jei galėčiau pasirinkti, gyvenčiau miške, tačiau neturiu tokios privilegijos, nes reikia uždirbti pinigų, didinti supratimą, rengti ataskaitas.

Savo knygoje papasakojote ne tik apie orangutanus, bet ir atskleidėte labai asmeniškus išgyvenimus (kaip vyras paliko dėl vaikų auklės ir pan.). Kodėl išdrįsote tai padaryti?

Parašiau tai, ką jaučiau. Rašydama knygą, buvau priversta viską pergalvoti, pradėjau kai kuriuos dalykus apie savo gyvenimą suprasti geriau – norėdama apie tai paaiškinti skaitytojui, turėjau pirmiausia paaiškinti sau. Tai tapo lyg asmenine terapija. 

Džiaugiuosi, kad orangutanų gyvenimo trukmė yra kur kas ilgesnė nei šunų – jie gali išgyventi iki 70 metų. Dėl to neprarandu savo draugų ir jaučiuosi palaiminta.

Ar jūsų trys vaikai nedaro jums spaudimo grįžti į civilizaciją ir būti arčiau jų?

Nors jie ir suaugę, turi savo gyvenimus, tačiau vis dar kviečia mane grįžti. Pasiilgstu jų. Visada, kai nuvykstu į Ameriką, apsigyvenu su jais kartu šeimos name Los Andžele. Tačiau mano vidurinysis sūnus Fredas padeda man – šiuo metu jis kaip tik Indonezijoje.

Tai sulaukiate šeimos pagalbos, atlikdama šią misiją?

O taip – be šeimos pagalbos aš nebūčiau viso to įveikusi. Mano tėvai rūpinosi mano jauniausiais vaikais, kai jie lankė mokyklą Los Andžele. Kitaip nebūčiau galėjusi likti saloje su orangutanais.

Jūsų vyras nepavydi dėmesio, kurį skiriate orangutanams?

Kartais jis dėl to skundžiasi – bet labiau jam nepatinka mano ilgos išvykos.

Ko, būdama miškuose, labiausiai pasiilgstate iš civilizuoto pasaulio?

Knygų. Man labiausiai trūksta skaitymo galimybės. Kaskart grįždama į salą, su savimi parsivežu pilną lagaminą knygų. Taip pat pasigendu intelektinės veiklos, tačiau be orangutanų neįsivaizduoju savo gyvenimo.

Orangutanai yra jūsų...

Likimas. Paauglystėje, pamačiusi orangutaną ir jo žvilgsnį nuotraukoje, pajutau su juo ypatingą ryšį. Esu be galo laiminga, kad man yra suteikta galimybė juos pažinti, stebėti ir su jais gyventi.

Džiaugiuosi, kad jų gyvenimo trukmė yra kur kas ilgesnė nei šunų – jie gali išgyventi iki 70 metų. Dėl to neprarandu savo draugų ir jaučiuosi palaiminta.

Juliaus Kalinsko/15 minučių nuotr./Birutė Galdikas
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Birutė Galdikas

 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės