Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Boni ir Klaido“ režisierė Rūta Bunikytė: mums reikia prisijaukinti miuziklą – pamatyti, kad tai aukštojo meno forma

„Boni ir Klaidas“
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr. / „Boni ir Klaidas“
Šaltinis: Partnerio turinys
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, turinio kontrolė – partnerio rankose
0
A A

Šį savaitgalį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rodomas publikos pamėgtas F.Wildhorno miuziklas „Boni ir Klaidas“ jaunai režisierei Rūtai Bunikytei uždirbo miuziklo režisierės etiketę. Iš Dzūkijos į pajūrį atvykusi menininkė Klaipėdą vadina jai daugybę galimybių suteikusiu miestu, o muzikinį teatrą profesionalia erdve, kurioje buvo lengva pritapti, net jei kolegų tarpe dažnai buvo viena jauniausių.

– Jūsų vardą sieja su miuziklu, kaip vertinate šią etiketę?

– Iš tiesų esu režisavusi tik vieną miuziklą, „Boni ir Klaidas“. Jis sulaukė didelio susidomėjimo ir galbūt tai paskatino kažką man klijuoti miuziklo režisierės etiketę. Šis žanras man labai patinka. Kartais pasvarstau galbūt mano ankstyvieji eksperimentai, pavyzdžiui „Nelaimingi žmonės“, buvo nesąmoningas ėjimas link šio išgryninto žanro. Tuomet juos atsargiai vadinau tarpdisciplininiu menu.

Manau, kad pati save drąsiai miuziklo režisiere išdrįsiu vadinti tik tada kai būsiu pastačiusi bent dešimt miuziklų ir dar turėsiu krūvą planuose.

– Ką įvardintumėte kaip miuziklo specifiką?

– Negaliu dėstyti teorijos, galiu kalbėti tik apie save. Miuziklo muzika yra artimesnė populiariajai muzikai. Klausydamas operos atlieki subtilesnį perpratimo darbą. Miuziklas atsiskleidžia lengviau, jo muzika lengviau inspiruoja emocinį atpažinimą ir vaizdinius eiliniam žmogui. Kai herojus scenoje kalba ir jo emocinis užtaisas toks stiprus, kad iššaukia pradžią dainai – ši būsena man asmeniškai yra gražiausias monologo taškas.

– Kaip manote ar turime lietuvišką miuziklo tradiciją, kaip ją būtų galima apibūdinti?

– Gyvai nesu mačiusi nei britiško, nei amerikietiško miuziklo. Ekranas neleidžia pajusti tikrojo kūrinio paveikumo. Negaliu vardinti ir teorinių skirtumų.

Bet akivaizdu, kad tai, ką turime Lietuvoje ir kas yra, pavyzdžiui, JAV, yra labai skirtingi dalykai.

Mus sąlygoja sava teatro mokykla, tematika, įžeminantis mentalitetas, savi kūrėjai. Amerikietiškas miuziklas, kitaip nei mūsiškis, turi labai gilias šaknis – jauti keliasdešimt kartų didesnę energijos bangą net stebėdamas jį ekrane. Ten miuziklo pagalba pasirenkama kalbėti pačiomis įvairiausiomis temomis, populiarūs ir kino filmai. Taip kaip mes turime gilias liaudies dainų tradicijas, taip JAV turi miuziklo tradicijas. Tad lygintis būtų neadekvatu.

Lietuvoje vis dar mokomės suvaldyti šį žanrą, perimti tai, kas geriausia, atrasti savo balsą. Kol kas sakyčiau, kad lietuviškas miuziklas yra artimas dainos teatrui.

– Kaip manote, kokios pagrindinės klaidingos nuostatos, kuriomis pasitinkami miuziklai?

– Yra nemažai žmonių, kurie miuziklą laiko lengvu žanru, priešindami su opera, mano jį esant populiariosios kultūros fragmentu. Dėl to kyla pagunda nupiginti šio žanro pastatymus.

Atrodo, kad padainavai, pašokai ir tai jau miuziklas. Tereikia visai nedaug pasigilinti, kad pamatytum, jog tai be galo sudėtingas temas nagrinėjantis žanras, reikalaujantis didžiulio kūrybinės komandos profesionalumo, unikalių kompetencijų turinčių atlikėjų. Mums reikia prisijaukinti miuziklą – pamatyti, kad tai aukštojo meno forma.

Aišku, svarbus ir miuziklų kūrėjų profesionalumas, jei jo nėra – kenkiama žanro vardui. Dezinformaciją lemia nežinojimas arba neprofesionalūs pastatymai.

– Kas jums pačiai svarbiausia kūryboje, gal yra kažkas, ką jau galite įvardinti kaip savo braižą?

– Kūryboje man svarbu emocinė laisvė. Maksimalus pasitikėjimas savo jausmu ir fantazija. Laukinis ir atviras pokalbis su medžiaga. Taip pat jos tyrimas, kas užima daugiausiai laiko. Tiesiog privalau žinoti viską kas susiję su pasirinktu darbu. Kai medžiaga tampa manimi – galiu pradėti dirbti.

Tada prasideda mano matematinės prigimties apraiškos, t.y. detalus darbo planavimas su įmanomonis paklaidomis. Siekiu, kad aktorius scenoje būtų maksimaliai teisingas. Pradedant psichologiniais gestais, baigiant jį identifikuojančiais proto vingiais. Siekiamybė scenoje – gyvi, nesuvaidinti žmonės.

Man taip pat patinka sceninė švara, formos grynumas. Neturi būti nieko nereikalingo. Yra kolegų kurie spektaklio mizansceną, herojaus frazę, gestą ar emocinį protrūkį pavadina “va čia buvo Rūtiškai”. Pati sau dar negaliu aiškiai apibrėžti savo braižo bruožų. Matyt jie dar kristalizuojasi. Darbe vadovaujuosi viena taisykle: “Dirbk šventai, arba nešdinkis lauk”.

– Ką įvardintumėte kaip didžiausią iššūkį miuziklo statymo procese?

– Tai aktualu kalbant ne tik apie miuziklą, bet ir bet kokį kitą muzikinį kūrinį – sunkiausia suvaldyti visas linijas. Jei muziką atiduosi dirigentui, o dramą pasiliksi sau – galima nueiti skirtingais keliais. Režisierius viską turi jausti, nieko nepaleisti iš rankų. Svarbu, kad muzikinė ir dramaturginė linijos jungtųsi į darnų vienį, o ne liptų į sintetinį dviejų kūrinių koliažą. Muzika turi išplaukti iš kalbos, o iš muzikos kalba, kol galiausiai žiūrovas net nesuprastų ar tas dvi valandas buvo dainuojama ar kalbama. Muzika taip pat turi atliepti kiekvieną judesį scenoje, kiekvieną emociją.

– Statant miuziklą taip pat tenka dirbti su didele žmonių komanda?

– Minėjau, kad Lietuvoje nėra ruošiami miuziklo režisieriai, o šiuo atveju tobula, jei režisierius gali būti ir choreografas, ir dirigentas, ir akompaniatorius. Reikia gero visų sričių išmanymo, kad galėtum pateikti profesionalias pastabas, komentarus, pasiūlymus. Arba reikia labai profesionalios kūrybinės komandos tarp kurios būtų šimtaprocentinis susikalbėjimas.

Pirmas ir svarbiausias žingsnis man yra komandos surinkimas. Galiu visą pusmetį svarstyti, ką pasiimsiu dirbti kartu. Tikiu, kad teisingos komandos surinkimas jau yra 50 procentų gero spektaklio garantas. Statant „Boni ir Klaidą“ pavyko suburti nepaprastai gerą komandą – nekilo klausimų dėl autoriteto, sprendimų priėmimo – visi buvom labai vieningi. Kai turi tavimi tikinčią ir tam pačiam tikslui dirbančią profesionalią komandą – žmonių kiekis joje yra pridėtinė vertė, o ne baimės faktorius. Čia kalbu apie žmones tiek scenoje, tiek už jos ribų.

– Kaip jūs pati manote, kur slypi miuziklo „Boni ir Klaidas“ sėkmė?

– Neprisirišu prie padarytų darbų, nusipirktų daiktų, gyvenamųjų vietų, net draugų. Tiesiog stengiuosi atlikti savo darbą kaip įmanydama geriau, paskui uždarau duris ir keliauju toliau. Nevertinu sėkmės ar nesėkmės. Ką bandau pasakyti – nesėdžiu svajodama apie šį miuziklą.

Bet manau, kad „Boni ir Klaido“ sėkmę lėmė visas aplinkybių darinys, matyt, Klaipėdai jau reikėjo tokio miuziklo, tokio pastatymo, tokios muzikos. Biografinis kūrinio kontekstas, kurį scenoje padėjo sukurti Renatos Valčik scenografija ir kostiumai, bei stiprūs emociniai aktoriniai darbai, taip pat prisidėjo prie ryšio su žiūrovais kūrimo. Boni (Judita Butkytė, Rasa Ulteravičiūtė), Klaidas (Jeronimas Milius, Vaidotas Baumila), Bakas (Rokas Spalinskas), Blanša (Beata Ignatavičiūtė, Kristina Jatautaitė) – tai emocinė spektaklio bomba. Auksinis veikėjų ketvertukas, kuriantis žaidimo taisykles. Man pasisekė dirbti su talentingais jaunais profesionalais, kuriems kliuvo dideli sceniniai uždaviniai. Jų atsidavimas kuriamam personažui kartais verčia suabejoti jų pačių tapatybe. O tai aliuzija į didelę aktorinę duotybę. Boni ir Klaidas, tarsi Romeo ir Džiuljeta. Visi atrodo žino juos, bet nepažįsta. Tad susipažinimo smalsumas nugali ir ateini pasižiūrėti į šią amerikietišką legendinę gaujos istoriją. Tačiau čia dar vienas niuansas. Matai ne tik patrauklius, paprastus, aistringus herojus bet ir labai atvirą meilės istoriją. Taip kad miuziklo libretas ir, mano manymu, ypatingai teisingas muzikinis spektaklio užtaisas harmonizuojasi su žiūrovu. Jis leidžia perleisti per save didelį emocinį krūvį. Nuo teisimo iki išteisinimo. Galbūt tas tikras, atviras, tiesus ir maksimalus muzikinis pokalbis su žiūrovu jam ir patinka.

Pamenu, kad teatre buvo nemažai diskusijų – ar mums reikia tos amerikietiškos istorijos, kam ji bus įdomi. Teatro vadovas nutarė sprendimo teisę palikti publikai, o publika iki šiol rašo savo atsiliepimus paversdama juos apsilankymais „Boni ir Klaide“.

– Sakote, kad pati neskiriate daug dėmesio refleksijai, o kaip reaguojate į gaunamą atgalinį ryšį, apžvalgas žiniasklaidoje?

– Nesu statytojas kuris vaikosi kiekvienos išleistos recenzijos ar parašyto komentaro. Savo profesiją suprantu ne tik kaip unikalią galimybę kalbėtis menu su žmonėmis, bet ir darbą. Tad kartais tam tiesiog ir laiko neturiu. Pasikartosiu, bet man didžiausia refleksija yra žiūrovas. Aš manau, kad bet koks profesionalus straipsnis, net tada kai jis yra stipri kritika – verčia užduoti sau daug klausimų. Ir jei esi reiklus sau, savo profesijai, savo sąžinei, pradedi ieškoti atsakymų. Taip, negalėdamas pakeisti jau sukurto darbo, dedi indėlį į savo ateities darbus.

– Kiek teatro nešatės namo, ar turite kažkokį pomėgį, kuris leistų atitrūkti nuo darbo?

– Kuriant naują darbą, kaip ir daugelis statytojų gyvenu to spektaklio erdvėje, kuri neretai išsiplečia iki Lietuvos masto.

Bet kai nėra didelio pastatymo, išėjus už teatro durų jas uždarau ir visus libretus palieku viduje. Mėgstu vaikščioti, tai padeda pravėdinti mintis – galiu skersai išilgai išvaikščioti Klaipėdą ir jausiuosi pailsėjusi. Taip pat kelionės. Jei yra laisvo laiko, grįžusi iš vienos, planuoju sekančią.

– Ar turite siekiamybę, kūrybos viršukalnę?

– Noriu pastatyti „Jėzus Kristus superžvaigždė“, kad galėčiau po to atsidusti ir pareikšti, jog dabar jau galima ir numirti.

– Kaip dzūkė jaučiasi Klaipėdoje, kiek jums svarbus Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras?

– Šis miestas man suteikė profesiją ir daug galimybių. Negaliu jo nemėgti. Kita vertus, kaip ir sakiau, neprisirišu prie vietos. Mano misija kuo geriau daryti savo darbą – nuolat save tobulinu, siekiu peržengti savo galimybių ribas ir nesidairau į kitus.

Nuo tada kai pradėjau dirbti muzikiniame teatre – jis užima didžiąją gyvenimo dalį. Čia yra daug galimybių ir žmonių, su kuriais gera dirbti. Po visų kūrybinių bandymų man tai buvo didelis žingsnis į profesionalią erdvę. Kol kas nesinori iš jos išeiti.

Štai, šie metai teatrui – didžiųjų pokyčių. Viliuosi, kad tai bus paskata teatrui drąsiau žiūrėti į netradicinius kūrybinius projektus.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau