Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 4d. 21:22

Buvęs Lenkijos instituto vadovas M.Lapczynskis: kultūra atveria kelius politiniam bendradarbiavimui

Marcinas Lapczynskis (Marcin Łapczyński)
Bartosz Frątczak / Marcinas Lapczynskis (Marcin Łapczyński)

„Atsidūrusi skirtingų kultūrų kryžkelėje Lietuva užima ypatingą vietą Europos žemėlapyje. Jūs turite skandinavams, Rytų ir Vidurio europiečiams būdingų bruožų. Vis dėlto daug kas tarp mūsų bendra – geras humoro jausmas, garbės supratimas, patriotizmas, meilė tėvynei, laisvei ir demokratijai“, – sakė 4 metus Lenkijos institutui Vilniuje vadovavęs Marcinas Lapczynskis. Apie dvišalių santykių atšalimus ir atšilimus bei visas politines kliūtis įveikiančius kultūrinius saitus su juo ir kalbėjomės.

– Kaip užsimezgė ryšys su Lietuva? Kada atvykote pirmą kartą ir kokį įspūdį tada paliko Lietuva?

– Tai įvyko daugiau kaip prieš 15 metų, 2004-ųjų gegužės 1 d., kai Lenkija ir Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Po to apsilankydavau reguliariai, o 2005 metais atvykau kaip Varšuvos universiteto tarptautinių santykių instituto pirmasis „Erasmus“ studentas Lietuvoje. Kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų esanti daugiakultūrė, nuostabią istoriją turinti Lietuva puikiai tiko mano magistrinio darbo tyrimui apie Rusijos vaidmenį formuojant Baltijos šalių tarptautinį identitetą. Be to, pradėjau mokytis lietuvių kalbos, Lenkijos institute atlikau praktiką. Kas galėjo pagalvoti, kad prabėgus dešimtmečiui į jį sugrįšiu jau kaip vadovas, bet juk niekada negali žinoti, ką tau paruošė likimas.

– Kai labiau pažinote Lietuvą, nuomonė apie ją pasikeitė?

– Taip, žinoma. Būdamas studentas į viską žvelgiau kitaip. Tai buvo nauja, jaudinanti, o kartais net egzotiška patirtis. Kai po čia praleistų metų vėl sugrįžau 2015-aisiais, Lietuvą atradau iš naujo. Viskas atrodė pasikeitę – Vilnius tapo dar gražesnis, atsirado naujų vietų, prie upės iškilo dangoraižių kvartalas. Dirbdamas geriau pažinau nepaprastą, nors ir sudėtingą Lenkijos–Lietuvos santykių istoriją, taip pat teko išmokti sudėtingo diplomatijos meno, nes instituto vadovas yra ir Lenkijos ambasados patarėjas kultūrai. Mano viešnagė buvo labai intensyvi, vos atvykęs pradėjau Joachimui Leleveliui skirtą konferenciją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, kartu su ambasadoriumi Lietuvos kultūros veikėjams įteikėme Lenkijos valstybinius apdovanojimus. Per mano kadenciją su komanda aplankėme daugiau kaip 25 skirtingas Lietuvos vietas, suorganizavome per 500 renginių. Ar dabar jau pažįstu Lietuvą? Įgijęs tokios patirties supratau, kad nors dar daug ko nežinau, bet suprantu tikrai daugiau negu atvykęs pirmą kartą.

– Kokius reikšmingus lietuvių ir lenkų santykius puoselėjančius projektus teko įgyvendinti? Kuris iš jų labiausiai įsiminė?

– Lenkijos institutas, be jokių abejonių, yra aktyviausias užsienio kultūros institutas Lietuvoje. Skirtingose šalies vietose kasmet vykdome 120–150 projektų. Per pastaruosius 4 metus Lenkijos institutas Vilniuje organizavo daugiau kaip 500 renginių, skirtų istorijai, kalbai, šiuolaikiniam menui, architektūrai, muzikai, kinui, madai, turizmui, švietimui ir panašiai. Visada stengiamės pabrėžti bendrus Lietuvos ir Lenkijos pasiekimus, todėl džiugu, kad prie projektų aktyviai prisidėjo abiejų šalių kultūrinės organizacijos.

Bartosz Frątczak/Marcinas Lapczynskis (Marcin Łapczyński)
Bartosz Frątczak/Marcinas Lapczynskis (Marcin Łapczyński)

Vieno svarbiausio projekto išskirti negalėčiau. Labai džiaugiuosi, kad 2016 metais „Art Vilnius“ meno mugėje Lenkijos šiuolaikiniam menui buvo skirta daugiau dėmesio negu kada nors anksčiau. 2017-aisiais „Lietuvos dizaino savaitėje“ pristatėme 5 parodas, rodytas 3 skirtinguose šalies miestuose. Su partneriais iš Lietuvos ir Lenkijos 2018-aisiais įgyvendinome daugiau kaip 30 didelių projektų, skirtų abiejų šalių valstybingumo šimtmečiams paminėti. Pavyzdžiui, Valdovų rūmuose pristatyta paroda „Lietuva, Tėvyne mano… Adomas Mickevičius ir jo poema „Ponas Tadas“, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje duris atvėrė Vitkevičių šeimai skirta paroda „Angelas ir sūnus. Witkiewicziai Zakopanėje ir Lietuvoje“, taip pat išleista knyga „Witkacy“. Be to, inicijavome Tado Kosčiuškos, Stanislovo Moniuškos minėjimus.

Pernai minėjome 450-ąsias Liublino unijos metines. Jau nekalbant apie daugybę parodų ir paskaitų, daug dėmesio skyrėme pačios unijos idėjos populiarinimui. Štai, pavyzdžiui, Vilniaus „Kultūros nakties“ metu Stiklių gatvėje kartu su Liublino miestu pristatėme labai populiarią, „Instagrame“ itin daug dėmesio sulaukusią instaliaciją „Balionai“.

Džiaugiuosi, kad pagaliau be emocijų ir stereotipų pradėjome kalbėtis apie sudėtingus Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijos etapus.

Į dienos šviesą ištraukėme kelias svarbias, tačiau visuomenėje užmirštas istorines asmenybes – žymų muziejininką ir etnografą Bronislovą Pilsudskį, daug metų tyrinėjusį Japonijos ainų etninę grupę. Taip pat Jozefą Pilsudskį, brolius Stanislovą ir Gabrielių Narutavičius – Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą bei pirmąjį Lenkijos prezidentą, Vilniuje gyvenusį pasaulinio lygio architektą Oskarą Hanseną, prie Rokiškio gimusį pirmąjį Lenkijos ambasadorių Japonijoje (1937–1941) Tadeušą Romerį, padėjusį žydams su Čiunės Sugiharos išduotomis vizomis Japonijoje bei Šanchajuje.

Džiaugiuosi, kad pagaliau be emocijų ir stereotipų pradėjome kalbėtis apie sudėtingus Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijos etapus. 2017-ųjų gruodį kartu su Lietuvos istorijos institutu ir Lenkijos tautinės atminties institutu bei kitais partneriais pirmą kartą organizavome konferenciją, skirtą Zalave gimusiam, kontroversiškai vertinamam Lenkijos valstybingumo tėvui J.Pilsudskiui. Taip pradėjome seminarų seriją „Be emocijų. Lenkų-lietuvių dialogas apie...“ 2018 ir 2019 diskusijas apie abiejų šalių santykius tarpukariu bei diplomatinių ryšių užmezgimą 1938 metais tęsėme Kaune, Vilniuje ir Varšuvoje.

Be to, pirmą kartą išleista knyga apie Vilniuje bei Vilniaus krašte gyvenusius lenkų Teisuolius, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusius žydus. Retas žino, kad daugybė Pasaulio teisuolių arba Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanotų žmonių lietuviškajame sąraše, iš tiesų buvo lenkų kilmės. Ši tema pristatyta žurnalistės Ilonos Lewandowskos ir fotografo Bartoszo Frątczako knygoje „Taip dabar elgiasi dorieji… Žydus gelbėję Vilniaus krašto lenkai“. Ją, beje, internetu galima nemokamai atsisiųsti.

– Kas suartina Lietuvą ir Lenkiją bei padeda vystyti dialogą? Ar kultūra sieja mūsų tautas?

– Visada sakiau, kad kultūra – lengviausias būdas nutiesti supratingumo ir bendradarbiavimo tiltą tarp dviejų šalių. Taip pat tai geriausias būdas pažinti kitą tautą. Štai kodėl kultūra tokia reikšminga viešajai diplomatijai. Ir Lenkija, ir Lietuva išsiskiria turtinga kultūra, kuri kasdieniame gyvenime užima reikšmingą vietą. Dėl to mūsų organizuojami renginiai pasiekia savo auditoriją. Apskritai žmonės domisi Lenkija – skirtingomis jos vietovėmis, kultūra, istorija, lankytinais objektais, mokslu, kalba. Visada stengiamės išlaikyti balansą tarp šiuolaikiniam menui ir istorijai skirtų renginių. Naudodamasis proga, noriu padėkoti visiems prie projektų prisidėjusiems partneriams, su kuriais Lietuvoje teko bendradarbiauti.

– Kaip apibūdintumėte dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius? Kur link jie eina?

– Politologai į šį klausimą atsakytų geriau, todėl nenoriu leistis į detales. Vis dėlto, svarbu pasakyti, kad Lenkija ir Lietuva yra geros kaimynės, kurias vienija narystė Europos Sąjungoje ir NATO. Galima atrasti ir daugybę politinių, ekonominių, kultūrinių ir karinių sąsajų. Kad ir tai, jog Lenkijos oro pajėgos Baltijos šalių oro erdvę saugo jau devintą kartą.

Žinoma, per istoriją būta santykių atšalimų ir atšilimų. Laimei, kultūriniai ryšiai visada buvo geri. Kaip jau ir sakiau, kultūra atveria kelius politiniam bendradarbiavimui. Daug mūsų vykdytų projektų sukūrė progą abiejų šalių politikams susitikti ir pradėti kalbėtis.

Daug ką turime bendro – gerą humoro jausmą, garbės supratimą, patriotizmą ir meilę tėvynei, laisvei ir demokratijai.

– Lietuviai gyvena šiauriau nei lenkai, ar esame santūresni, uždaresni?

– O taip (juokiasi). Lietuviai tikrai uždaresni už lenkus, todėl pralaužti ledus nėra taip paprasta. Tačiau kai pavyksta, užsimezga išties stiprūs ir labai draugiški santykiai. Lietuviai rečiau šypsosi, atėjęs į restoraną ar parduotuvę ne visada išgirsi „Laba diena“. Atsidūrusi skirtingų kultūrų kryžkelėje Lietuva užima ypatingą vietą Europos žemėlapyje. Jūs turite daug skandinavams, Rytų ir Vidurio europiečiams būdingų bruožų. Vis dėlto daug ką turime bendro – gerą humoro jausmą, garbės supratimą, patriotizmą ir meilę tėvynei, laisvei ir demokratijai.

– Ar jau pramokote lietuvių kalbos? Kuri gi iš jų, lenkų ar lietuvių, sunkesnė?

– Mano santykis su lietuvių kalba tęsiasi jau apie 15 metų. Intensyviai mokytis pradėjau Vilniaus pedagoginiame universitete, vėliau – Vilniaus universitete. Sugrįžęs į Lenkiją išlaikiau egzaminą, bet tobulinti žinių nebuvo galimybės. Vėliau, pradėjęs dirbti Vilniuje, grįžau prie mokslų. Nepasakyčiau, kad kalba sunki, veikiau – kitokia. Nors gramatika daugmaž panaši į lenkų, žodžiai skamba visai kitaip negu slaviški ar germaniški. Nepaisant to, manau, kad tai viena iš gražiausių kalbų pasaulyje.

– Ar lenkams įdomi lietuvių kultūra? Kas labiausiai domina?

– Nepaisant to, kad ne vien geografiškai, bet ir kultūrine prasme bei mentalitetu esame artimi, Lietuva lenkams nėra gerai pažįstama, nors susidomėjimas yra. Prie to smarkiai prisideda Lietuvos kultūros atašė Rasa Rimickaitė. Didinti šiuolaikinio meno žinomumą puikiai sekasi ir Lietuvos kultūros institutui, organizuojančiam pačius įvairiausius renginius. Pavyzdžiui, 2015 metais pristatytas renginių ciklas „Lietuva Krokuvoje“, ypatingo dėmesio Lenkijos kino festivaliuose sulaukia lietuviškas kinas. Liubline vykusiame festivalyje pernai savo kūrybą pristatė muzikos grupės „Solo ansamblis“, „Garbanotas“, „Sheep Got Waxed“. Tarp įvykusių projektų – diskusijos su lietuvių rašytojais, Romualdo Požerskio fotografijų bei vaikiškų knygų iliustracijų parodos ir t.t.

Verta paminėti, kad Lenkijos knygynuose pernai atsirado 8 lietuvių autorių knygos, tarp kurių – K.Sabaliauskaitės, A.Šlepiko, H.Kunčiaus, D.Grinkevičiūtės, R.Gavelio ir kitų. Prie bendrų filmų kūrimo prisideda Lietuvos kino centras bei Lenkijos kino meno institutas. Šios iniciatyvos dėka abiejų šalių žiūrovus pasiekė lietuvių-lenkų koprodukcijos, pavyzdžiui, E.Vertelytės „Stebuklas“, A.Blaževičiaus „Šventasis“, Š.Barto „Šerkšnas“, K.Zanussi „Eteris“, P.Piteros „Abitas ir šarvai“.

Mano tikslas – pasiekti, kad ne tik apsipirkti lietuviai važiuotų į Lenkiją.

– Lietuviai dažnai vyksta apsipirkti į Lenkiją. Gal žinote, paskutiniais duomenimis, kokia ta lietuvių perkamoji galia? O kokius dar objektus jie lanko?

– Viename iš pirmųjų interviu, duotų vos atvykus į Vilnių sakiau, jog mano tikslas – pasiekti, kad ne tik apsipirkti lietuviai važiuotų į Lenkiją. Štai kodėl tiek dėmesio skyrėme lankytinų objektų populiarinimui. Su Lenkijos turizmo organizacija vykdėme kampanijas Vilniuje ir Kaune, išleidome specialių gidą „Apie Lenkiją“. Kasmet keli žurnalistai iš Lietuvos lankosi Varšuvoje, Torunėje, Gdanske, Vroclave, Krokuvoje ir kitur. Norime, kad jie savo įspūdžiais pasidalytų su skaitytojais. Pastaruosius 2 metus kartu su 15min „Pasaulis kišenėje“ vykdėme projektą, kurio metu kvietėme dalytis kelionių po Lenkiją akimirkomis. Iš viso sulaukėme net daugiau kaip 1000 nuotraukų. Tai rodo, kad lietuviai vis dažniau keliauja gerokai toliau negu Augustavo ar Suvalkų parduotuvės.

Tikiuosi, kad ši tendenciją tęsis, nes Lenkija yra išties graži šalis, kurioje kiekvienas gali atrasti ką pamatyti. Tai ir dinamiški miestai, ir istorinės vertybės, nepaprastai gražūs kalnai, jūros pakrantės, įdomūs renginiai, daugybė šeimoms tinkamų pramogų – visa tai, palyginus, pigu. Grįžtant prie jūsų klausimo – žinoma, nieko blogo ir apsipirkti, nes pasirinkimas didesnis, o prekės neretai pigesnės. Remiantis statistika, lietuviai kasmet, dažniausiai maistui, baldams, elektronikai, statybinėms medžiagoms, Lenkijoje išleidžia apie 350–450 mln. eurų.

Bartosz Frątczak/Marcinas Lapczynskis (Marcin Łapczyński)
Bartosz Frątczak/Marcinas Lapczynskis (Marcin Łapczyński)

– Lietuviai noriai vyksta į Gdanską, Sopotą, o lenkai atranda ką mūsų pajūryje? Kodėl verta Lenkijos piliečiui, turint santykinai pigesnius savo kurortus, vykti į Lietuvą?

– Vienos iš lenkų turistams patraukliausių vietų, žinoma, yra Vilnius bei Trakai. Labiausiai domina bendrą istoriją menančios vietos, kaip ir susijusios su įvairiomis istorinėmis asmenybės, pavyzdžiui, A.Mickevičiumi, J.Slovackiu, žymiais Vilniaus universiteto veikėjais. Lenkus traukia ir religiniai objektai: Aušros Vartai, Rasų kapinės, su Faustina Kovalska susijusios vietos – tai aplankyti tiesiog būtina. Deja, tik nedaugelis turistų aplanko kitas Lietuvos vietas, nors tikrai turite ką pasiūlyti – nuo Kauno, Kryžių kalno, Druskininkų, Birštono iki Nidos, Palangos ar Kretingos. Daugybė vietų dar laukia, kol bus atrastos, ir aš labai džiaugiuosi, kad žinios apie jas lenkus vis dažniau pasiekia. Štai, pavyzdžiui, Kaunas neseniai pakvietė kelis Lenkijos tinklaraštininkus ir nuomonės formuotojus, kad įspūdžiais apie miestą šie pasidalytų socialiniuose tinkluose. Tikiuosi, kad idėja pasiteisins ir vis daugiau turistų lankysis ne tik Vilniuje, bet ir kitur.

– Kokie lenkai savo šalį garsina Lietuvoje, yra tikrieji ambasadoriai?

– Tokių, nors ir nedaug, tikrai yra! Kalbant apie atvykusius, verta paminėti seserį Michaelą Rak, pirmojo hospiso, kuriame pagalba teikiama ne tik lenkams, bet ir lietuviams, rusams, ukrainiečiams, įkūrėją. Beje, šiuo metu sesuo Michaela intensyviai darbuojasi duris ką tik atvėrusiame vaikų hospise. Vienai iš didžiausių Lietuvos mokesčių mokėtojų – „Orlen Lietuva“ vadovauja lietuviškai puikiai kalbantis Michałas Rudnickis. Reikėtų išskirti Benedikto Vanago šturmaną Sebastianą Rozwadowskį. Šiemet jiedu jau 5 kartą ketino dalyvauti „Dakare“, bet dėl Sebastiano ligos planai pasikeitė. Daugelį metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro meno vadovu buvo Krzysztofas Pastoras. Puikių ambasadorių yra ir tarp vietos lenkų – tai dainininkė Evelina Sašenko, jaunieji aktoriai Jovita Jankelaitytė ir Oskaras Vygonovskis, nepaprastai talentinga jauna fizikė Mažena Mackoit-Sinkevičienė, tinklaraštininkė ir kulinarijos žinovė Liucina Rimgailė bei kiti. Šie žmonės ir yra geriausi kultūrinių tiltų statytojai.

– O kas Lenkijoje geriausiai reprezentuoja Lietuvą?

– Be abejonės – Stasys Eidrigevičius. Mes, lenkai, jį laikome lietuviu, o lietuviai – lenku. Tai rodo, kad šis nepaprastai talentingas menininkas atrado vietą dviejose tautose ir kultūrose. Jis daug metų praleido Varšuvoje ir pats prisistato kaip lenkų–lietuvių kūrėjas. Labai džiaugiuosi, kad Lenkijos prezidentas, įvertinęs mūsų prašymą, 70-mečio proga menininkui įteikė vieną svarbiausių apdovanojimų – ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Komandoro Kryžių.

– Kulinarijoje, rodos, bendrų patiekalų turime nedaug. Kodėl virtuvės taip nutolo viena nuo kitos? Kaip lenkai vertina cepelinus, šaltibarščius, vėdarus ir kitus mūsų pasididžiavimus?

– Tiesą sakant, mūsų virtuvės gana panašios. Žinoma, skirtumų yra, bet ir vieni, ir kiti mėgsta bulves, mėsą bei geria daug pieno. Beje, smagus faktas – šaltibarščius lenkai vadina chłodnik litewski ir yra įsitikinę, kad kiekvienoje Lietuvos kavinėje galima gauti koldūnų, nors taip nėra. Tarp populiariausių lietuviškų patiekalų, aišku, cepelinai, o taip pat įvairūs patiekalai iš žuvies. Be to, labai mėgstama tradicinė juoda duona, gira, sūris su kmynais ir mėsos gaminiai, pavyzdžiui, dešrelės ir skilandis. Itin vertinamas lietuviškas alus. Na, o tie, kurie lankėsi Lenkijoje, ilgam įsimena mūsų pasididžiavimus – bigosą, flaki (skrandienė) ar žurek sriubą.

Populiarinti modernią lenkišką virtuvę bei vietas, kuriose keliautojai galėtų skaniai pavalgyti – viena iš instituto veiklos krypčių. Pastaruosius 3 metus kartu su „Beatos virtuve“ ruošėme ir pristatėme specialų Varšuvos, Gdansko, Gdynės, Sopoto ir Lodzės maisto gidą. Idėja pasiteisino, o teigiamų atsiliepimų gauname iki šiol.

– Lenkams lietuviai – artimiausia tauta? Ar geresnius kultūrinius santykius palaikote su kitomis kaimynėmis?

– Tai labai sunku išmatuoti, todėl būtų sunku išskirti tik vieną kaimyną. Ryšius palaikome su visais, tiesa, tai ne visada lengva. Vis dėlto, bendra istorija, abi tautas vienijančios asmenybės, įvykiai, iššūkiai, grėsmės lėmė Lietuvos ir Lenkijos draugystę. Įdomu tai, kad remiantis apklausomis, lietuviai lenkus mato kaip vieną iš prioritetinių bendradarbiavimo šalių. Pamažu labiau vieni kitus suprasime, tai ir yra pagrindinė Lenkijos instituto misija – padėti geriau pažinti Lenkiją ir lenkus. Nuoširdžiai tikiuosi, kad per 4 Vilniuje praleistus metus prie to prisidėjau.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

08:43
06:47

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

02:17
05:19
02:24

Esports namai

URBAN˙/