Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 23d. 11:04

Dalia Leinartė: apie lyčių lygybę, A.Tarkovskio filmus ir asmenybės išsipildymą

Dalia Leinartė Neišsiųsti CV
Olgos Posaškovos nuotr. / Dalia Leinartė

„Neišsiųsti CV“ – lengvi klausimai kebliems žmonėms. Jų pirmtakas – atminimų knygelės ar anketų sąsiuviniai, kuriuos mokykloje užpildyti prašydavo tavo bendraklasės. Tiesmuki klausimai taip pat yra tarsi lakoniški CV punktai, tik dėl savo nepatogių atsakymų niekada nebūtų išsiųsti. Toks psichologinis Lietuvos asmenybių archyvas sudarytas pasitelkiant 20 bendrų ir 3 asmeninius klausimus. Kviečiame susipažinti su Dalia Leinarte:

1. Pirmas prisiminimas. Vaikystė.

2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Veikla.

3. Gražiausias keiksmažodis. Po velniais.

4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Aktyvistė. Rašytoja. Keliautoja.

5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Simone de Beauvoir.

„WIkipedia“ nuotr./Simone De Beuvoir
„WIkipedia“ nuotr./Simone De Beuvoir

6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Bevardis herojus iš Knuto Hamsuno romano „Badas“.

7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Tarkovskio filmuose, nes ten nedaug žodžių.

8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... atspindėtų manyje sunkiai suderinamus dalykus.

9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... Simonos de Beauvoir „Antroji lytis“.

10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Bet kuri „Queen“ daina.

11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. San Mikelės sodas.

12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Ženevos priemiestis Ferney.

Shutterstock nuotr./Ženeva
Shutterstock nuotr./Ženeva

13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... kavą.

14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš... pamiršau.

15. Klausimas, kurio visada vengiu. „Kodėl tu dabar viena?“.

16. Nė už ką negalėčiau... pakartoti savo gyvenimo kitaip.

17. Jaučiuosi nuoga be... Niekada nesijaučiu nuoga, tai yra – nesijaučiu nesaugi.

18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Bet kokia kaina išsaugoti santuoką.

19. Lietuvoje baisiai pasigendu... įvairovės.

20. Katarsis – tai... asmenybės išsipildymas.

Asmeninio archyvo nuotr./Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW) komiteto pirmininkė, profesorė Dalia Leinartė
Asmeninio archyvo nuotr./Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW) komiteto pirmininkė, profesorė Dalia Leinartė

– „Girl power“, „Smash the patriarchy“, „The future is female“ – tai tik keletas pavyzdžių iš tekstilės gigantų siūlomų marškinėlių, suprekinančių atpažįstamus feministinius šūkius. Nuo Beyoncé iki Beatos Tiškevič – panašiomis frazėmis apsiginklavę žinomos asmenybės ne tik svetur, bet ir Lietuvoje. Kas tai – progresas, kai lyčių lygybės idėjos tampa mainstream‘u, ar priešingai – feminizmo (ar feminizmų) idėjų supaprastinimas, pametant temos kompleksiškumą

Kad atsakyčiau į ši klausimą, privalau apžvelgti kontekstą. Mes, skirtingai nuo Vakarų demokratijų, šešiasdešimtaisiais ar septyniasdešimtaisiais metais neišgyvenome antrosios feminizmo bangos, o tai, kas buvo atlikta sovietmečiu moterų teisių atžvilgiu, tą vadinamą „state socialism“, vertinu su skepsiu. Nors po 1945 metų moterims Sovietų Sąjungoje buvo suteiktas visuotinis išsilavinimas, jos pateko į darbo rinką, tai labiau dvigubos ar trigubos naštos uždėjimas ar išnaudojimas negu lygių teisių su vyrais suteikimas. Yra balsų, teigiančių, kad moterų teisių įgyvendinimas sovietmečiu egzistavo, bet aš manau, kad nei to, nei feministinio judėjimo nebuvo.

Tai reiškia, kad mes neturime to pagrindo, ant kurio lyčių lygybę galėtume kurti šiandien. Būtent dėl to šiandien matome tokį didžiulį chaosą ir visuomenės susiskaldymą lyčių lygybės klausimu. Būtent todėl Rusija šiandien manipuliuoja šiomis sąvokomis, o ne įprastais pjūviais – tokiais kaip nacionalizmas, rusų-lietuvių skirtimi ir panašiai. Imama tai, kas mūsų visuomenėje yra silpniausia grandis.

Be tokio istorinio pagrindo, mano nuomone, išvis praktiškai neįmanoma judėti tokių pavyzdžių link kaip Skandinavijos ar Vakarų Europos šalys. Taip pat dėl to turime moteris, kurios seka neonacistinius judėjimus kaip „Pro Patria“ ir ypač aršiai pasisako prieš sąvoką „feminizmas“ ar lyčių lygybės idėją.

Mes, skirtingai nuo Vakarų demokratijų, šešiasdešimtaisiais ar septyniasdešimtaisiais metais neišgyvenome antrosios feminizmo bangos

Tai toks tas kontekstas. Nebuvo antrosios feminizmo bangos sukurto pagrindo, neatsirado jis ir 1990-aisiais – moterų judėjimas liko susiskaldęs ir fragmentuotas. Dėl to manau, kad bet kokie paveikslėliai, balsai, kurie kartais gali pasirodyti supaprastinti tikros lyčių lygybės kontekste... Aš juos sveikinu. Tegul šneka, eina, populiarina ir geriausias to pavyzdys yra neseniai įvykusi tragedija.

Kas pirmi pritraukė pinigus ir pagalbą tai sumuštai merginai iš Jurbarko? Ne lyčių lygybės ekspertės, NVO atstovės ir ne aš parašiau straipsnį, o būtent populiariosios kultūros atstovai. Taigi, tokioj situacijoj, kokią turime dabar, visi balsai, kurie atvirai nepropaguoja patriarchalinių vertybių, nesišaipo iš feministinio judėjimo ir nekaišioja pagalių kaip moteriškės iš „Pro Patria“, yra geri.

– Pasitelkiant Norvegijos ar Izraelio pavyzdžius, vis pasigirsta kalbų, jog privalomosios karinės tarnybos Lietuvoje galėtų būti šaukiamos ir moterys. Vis dėlto, radikalios antrosios kartos mąstytojos kaip Germaine Greer teigia, jog „geriausia, kas gali atsitikti tarnybos metu – suprasti, kad kariuomenė apskritai ne vieta sveiko proto individui“ ir priduria, jog „jei tai liudytų besikeičiantį požiūrį lygybės tema, tuomet lygybė – giliai konservatyvus tikslas“. Ką manote?

– Šis klausimas liudija takoskyrą tarp Vakarų mąstytojų feminisčių ir situacijos, kokią turime Lietuvoje. Jei aš būčiau vakarietė, turbūt panašiai teigčiau, bet gyvename pašonėje su Rusija, vyksta karinės pratybos čia pat už sienos. Tokiame kontekste greičiausiai klausimas yra ne „ar“, o kada bus kažkoks didesnis karinis konfliktas? Jam reikia būti pasiruošus.

Nesakau, kad moterų įtraukimas į karinio pasirengimo aktyvius veiksmus būtinai padėtų, bet ne tik apie tai kalba eina. Šiuo metu rengiamas nacionalinis veiksmų planas pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Rezoliuciją 1325, dar vadinamą „Women, Peace & Security“ darbotvarke. Didžiausias dėmesys ten skiriamas ne tam, kad moterys privalomai pasirengtų kariniams veiksmams. Ten kalbama, kaip didinti supratimą apie seksualinę prievartą, kuri suaktyvėja suirutės atveju.

„Scanpix“/AP nuotr./Moterys kariuomenėje
„Scanpix“/AP nuotr./Moterys kariuomenėje

Tikslas yra tai žinoti ir būti pasiruošus – turėti pakankamas priemones užkirsti kelią mūsų pačių vyrų smurtui prieš mūsų pačių moteris. Kitas aspektas – konfliktų atveju suaktyvėjusi prekyba žmonėmis ir ypač moterimis. Taip jau atsitiko Ukrainoje. Tad reikia kalbėti ne tik, kaip įjungti moteris į karinius veiksmus, bet labiau – kaip elgtis tokiose patriarchalinėse visuomenėse konflikto metu? O galimybė įsijungti į karines pajėgas yra – dedamos ir papildomos pastangos moteris įtraukti, pavyzdžiui, į taikos palaikymo misijas. Visgi negyvename Pietų Prancūzijoje.

– Esate Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW) komiteto pirmininkė. Kokie iššūkiai ir sėkmės lydi užimant tokio rango pareigas tokios įvairovės, svarbos ir dydžio organizacijoje?

– Tai labai atsakingos ir sunkios pareigos. Komitetas bet kokį sprendimą priima konsensuso pagrindu. Mes nebalsuojame, todėl turime prieiti vienbalsį susitarimą su 23 ekspertais, atstovaujančiais skirtingas kultūras, kontekstus ir religijas. Nors visi remiamės Konvencija, kartais ji traktuojama ar interpretuojama skirtingai. Jei Komitetas nesutinka, vyksta didžiuliai debatai ir kovos, o jas sutaikyti ir suvienyti, randant susitarimą, turi būtent pirmininkas.

O kur dar visi kiti dėmenys – Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras, sekretoriatas ir visa likusi žmogaus teisių mechanizmų architektūra nuo Ženevos iki Niujorko. Ir tai nėra tik gražus šnekėjimas – reikia pasiūlyti konkrečius sprendimus. Sunku ir fiziškai. Mūsų darbas remiasi šalių, ratifikavusių Konvenciją, dialogais, o šalims susirinkus diskusijos trukdavo nuo aštuonių iki trylikos dienų, kurių debatus reikėdavo atidžiai sekti, nukreipti atitinkama linkme, išlaikyti diplomatinius santykius su delegacijų nariais.

Nors visi remiamės Konvencija, kartais ji traktuojama ar interpretuojama skirtingai.

Jei komisijos ekspertai, kurie yra nepriklausomi ir iš esmės gali sakyti bet ką, leptels kažką, pirmininkui teks taisyti situaciją. Sykį viena ekspertė viską gyvai transliuojant pasakė, kad „Monakas yra kaip kaimas su šimtu prostitučių“. O aš tuo metu sėdžiu būtent su Monako ambasadore Ženevoje, kuriai tesinorėjo pakilti ir išeiti.

Tenka ir daug keliauti. Iš šono tai gali atrodyti labai žavu, bet vargina. Esi visuomet matomas, išsakai ne savo nuomonę, nes tavo nuomonės nebėra – tu turi atstovauti. Aišku, taip pat reikia nepriekaištingai išmanyti daug dokumentų ir veikti jų rėmuose. Nors tai sunku, labai įdomu! Iš esmės tuos dvidešimt keturis mėnesius gali formuoti Komiteto gyvenimą ir darbą. Galime rinkis temas pagal tai, kokios, mūsų nuomone, tuo metu svarbiausios pasaulyje. Pavyzdžiui, aš parengiau specialią ataskaitą (angl. exceptional report) rohinjų krizės Mianmare atveju, nors daug kam atrodė, kad tai su lyčių lygybe neturi nieko bendra.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

00:46
01:35
00:44

Dabar tu gali