Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2016 rugpjūčio 31d. 15:55

Dalius Jančiauskas: „Baimė yra įsišaknijusi lietuvių mentalitete“

Dalius Jančiauskas
Tado Povilionio nuotr. / Dalius Jančiauskas

Jau šią savaitę, rugsėjo 2-ąją, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre prasidės 76-asis sezonas, kurį atidarys Lino Marijaus Zaikausko režisuojamo spektaklio „Lavina“ premjera. Turkų Čechovu vadinamas Tundžeras Džiudženoglu „Lavinoje“, savo vienoje garsiausių pjesių, subtiliai, nevengiant humoro, tačiau taip pat negailestingai kritiškai skrodžia kolektyvinių baimių pavidalus. Spektaklyje vieną pagrindinių vaidmenų atliks Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas. 

Su D.Jančiausku kalbamės apie premjerą, aktoriaus profesiją ir teatrą apskritai.

– Kada ir kaip Jūsų biografijoje atsirado teatras? Kokie patys svarbiausi įvykiai, žmonės Jūsų aktorinėje karjeroje?

– Mano gyvenime teatras atsirado dar mokyklos laikais – lankiau įvairias dramos studijas Druskininkuose. Tikriausiai tada ir užsikrėčiau teatru. Iš karto po mokylos (į)stojau į šviesaus atminimo Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamą aktorinio meistriškumo kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. O svarbiausi žmonės mano aktorinėje karjeroje ir yra , žinoma, Dalia Tamulevičiūtė, Vladas Bagdonas, kurie suformavo pagrindinius profesinius principus – kas yra teatras, aktorius scenoje, aplinkybės.

O šiaip mes, kaip studentai, žiūrėjome daug spektaklių ir iš jų mokėmės. Dėl to itin ryškiai prisimenu tarptautinį teatrų festivalį „Life“. Rūta Vanagaitė mums, teatro studentams, buvo suteikusi galimybę pasižiūrėti daugelį spektaklių nemokamai. Būtent galimybės susipažinti su tarptautiniu teatro kontekstu labiausiai ir pasigendu šiuo metu, kadangi Šiaulių dramos teatras, deja, negastroliavo ir negastroliuoja po užsienį. To labai trūksta, kad galėtum suvokti save bent jau europiniame kontekste. Kartais net sunku pamatyti kitų Lietuvos teatrų spektaklius, nes kai, pavyzdžiui, Kauno dramos teatras gastroliuoja Šiauliuose, tada mes gastroliuojame Kaune. Tačiau pernai užsispyriau ir tikrai nemažai pamačiau Vilniuje – pamačiau kone visus nacionalinio dramos teatro spektaklius. Tai išties svarbu, leidžia susipažinti su kitokiomis teatro praktikomis, tendencijomis, įvertinti savo patirtį.

– Baigėte Dalios Tamulevičiūtės ir Vlado Bagdono vadovaujamą aktorinio meistriškumo kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kokios teatrinės vertybės buvo diegiamos jauniesiems aktoriams? Kaip jos keitėsi per 20 metų scenoje?

– Vertybės nepasikeitė, jos išliko, tik gal aplinkybės keičiasi, teatras keičiasi, tačiau aktoriaus užduotis, misija nesikeičia. Man asmeniškai, kaip aktoriui, vertybė – tai atradimas scenoje, sekundės pagavimas, patikėjimas aplinkybėmis, žiūrovo dėmesio sukaustymas, kūrybinio džiaugsmo siekimas. Manau, to siekia kiekvienas aktorius.

Romualdo Lukštinsko nuotr./Dalius Jančiauskas
Romualdo Lukštinsko nuotr./Dalius Jančiauskas

– Tik baigęs studijas LMTA pradėjote dirbti Šiaulių dramos teatre, kuriame dirbate iki šiol. Kas Jus sulaikė Šiauliuose?

– Atsitiktinumas. Po diplominių darbų pristatymo, kuriame dalyvavo įvairių teatrų vadovai, pakvietė 7 žmones iš kurso dirbti Šiaulių dramos teatre, tarp jų buvau ir aš. Iš pradžių dvejojome, tačiau mus paskatino pati D. Tamulevičiūtė, siūlė pasibandyti. Taip ir galvojome, kad pabūsime metus – apsidairysime, o po to žiūrėsime, ką toliau daryti. Po metų Šiauliuose liko tik 4 iš mūsų kurso. O aš pats vis galvojau, kad pabūsiu dar vienus metus, po to dar vienus, taip ir praėjo 20 metų. Tačiau visada, atsiradus galimybei, stengiuosi save išbandyti ir kitose srityse – šokau Anželikos Cholinos spektaklyje „Tango in fa“, filmavausi televizijoje, taip pat Simono Gylio trumpametražiame filme „Rendezvous“.

Ilgą laiką filmavausi televizijos laidoje „Baltojo katino svetainė“, šią patirtį atsimenu labai pozityviai, visas kolektyvas buvome kaip tikra šeima. Filmavausi ne viename seriale, kas taip pat yra naudinga, nes darbas su kamera – visiškai kitokios specifikos nei darbas teatre. Kine dar kitaip, viskas dar preciziškiau, dar labiau vargina, šviesų sustatymai gali užtrukti valandą. Kine viskas sukaupčiau, kitokia koncentracija. Labai naudinga pajusti šį vaidybos prieš kamerą ir scenoje skirtumą.

– Šiuo metu Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre repetuojate spektaklį „Lavina“, kurio premjera įvyks jau rugsėjo 2-ąją. Kuo skiriasi, jeigu skiriasi, darbas Panevėžio ir Šiaulių dramos teatruose?

– Nors pirmą kartą repetuoju kitame dramos teatre, man neteko susidurti su kažkuo nauju, neįprastu. Skiriasi santykiai, skiriasi aptarnaujančio personalo požiūris į aktorius, gal tai Juozo Miltinio palikimas. Pastebėjau, kad čia labai jautriai žiūri į aktorių, kad tik netrukdyti jam, nelįsti į akis. Šiauliuose viskas šiek tiek paprasčiau. Buvo įdomu susipažinti ir su Lino Marijaus Zaikausko metodika. Kadangi yra tekę dirbti su daug įvairių režisierių: Pauliumi Ignatavičiumi, Rolandu Atkočiūnu, Peteriu Stoičevu, Ūdžiu Brikmaniu, Regina Steponavičiūte, Albertu Vidžiūnu ir kt., taip pat nebuvau per daug kažkuo nustebintas.

– Kaip gavote pasiūlymą vaidinti šiame spektaklyje?

– Tiesiog šiam pastatymui reikėjo mano amžiaus aktoriaus. Iš pradžių, gavęs pasiūlymą, dvejojau. Tačiau galų gale nusprendžiau „mestis“, nesinorėjo praleisti galimybės, taip pat norėjosi išbandyti save. Manau, kad kiekviena patirtis turi daugybę gerų dalykų.

Tado Povilionio nuotr./Dalius Jančiauskas
Tado Povilionio nuotr./Dalius Jančiauskas

– Kuo spektaklio medžiaga įdomi Jums? Ir kuo spektaklis gali būtį įdomus žiūrovams?

– Man įdomios pačios žmonių, vaizduojamų pjesėje, gyvenimo aplinkybės. Nežinau, kiek tai pavyks atskleisti spektaklyje, tačiau žmonių, gyvenančių nuolatinės sniego nuošliaužos grėsmės, pagrįstos ar ne, akivaizdoje, situacija turėtų būti itin aktuali lietuviams, kalbant apie vidines „lavinas“, baimes ir paranojas. Nes baimė yra įsišaknijusi lietuvių mentalitete, bendravime. Juk žmonės net nedrįsta gatvėje prieiti, paklausti laiko. Kartais per tą baimę net pamirštama gyventi.

– Ko, pradėdamas naują darbą, tikitės iš kūrybinio proceso?

– Atradimų, kad „neužkerpėčiau“, tai visada aktoriams labai svarbu.

– Su kokiais esminiais profesiniais iššūkiais susiduriate šiandien? Ar šiandienė Jūsų veikla teikia impulsų rimtiems profesijos apmąstymams?

– Tai nuolatinis procesas. Visada yra pavojus „užsisėdėti“, tačiau tai kiekvieno asmeninis pasiryžimas domėtis teatru apskritai.

– Ar jaučiate, kaip keičiasi Jūsų miesto publika ir jos lūkesčiai?

– Labai sunku pasakyti. Tik pagal žiūrovų gausą galima pasakyti – yra susidomėjimas teatru ar ne. Galiu patikinti, kad Šiauliuose šis susidomėjimas yra. Gal ne visada teatro salės yra sausakimšos, tačiau žiūrovų susidomėjimas tikrai yra. Pavyzdžiui, savaitgalį vyko kasmetinis renginys „Šiaulių naktys“, šia proga teatras suorganizavo teatralizuotą eksursija po teatrą – bilietai buvo iššluoti tiesiog akimirksniu.

Tado Povilionio nuotr./Dalius Jančiauskas
Tado Povilionio nuotr./Dalius Jančiauskas

– Koks Jūsų pastarojo laiko stipriausias teatrinis įspūdis?

– Mane išties nustebino Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“, gerą įspūdį paliko ir jo „Išvarymas“, kaip lietuviškos dramaturgijos apsireiškimas, aktualus šiandienai spektaklis. Dėl to nesistebiu, kad „Išvarymas“ – lankomiausias spektaklis Lietuvoje.

– Iš kur semiatės jėgų, patirties? Kas Jums suteikia įkvėpimo?

– Tikriausiai, kaip ir dauguma, semiuosi jėgų iš gamtos. Gamta, vyno taurė – geriausias atsijungimas, poilsis.

Pranešimas spaudai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

01:00:04
01:26
01:59:13

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/