„Nuo pat pradžių serialo ašis buvo draugystė. Mano vaikystėje tai buvo duotybė – visi turėjo draugų, nes pakanka išeiti po pamokų į kiemą, ir jau jų turi. Tačiau šiais laikais susirasti draugų vaikams yra vis sunkiau, o ir daugiau šeimų auginą po vieną vaiką. Norėjau parodyti draugystę kaip supergalią, kuri tau suteikia sparnus“, – dalijasi Danijoje gyvenanti režisierė. Prieš metus pristatytas serialas vis dar kuriamas – naujausias jo serijas galima pamatyti „Telia Play“ platformoje, o ilgo metro versija – „BFF. Turbo nuotykių maratonas“, kurioje rasite net penkias linksmas istorijas, – jau pasiekiama ir „Cgates“, „Go3“ bei „ŽMONĖS Cinema“ žiūrovams.
Serialas „BFF“ – tai linksmos istorijos apie trijų geriausių draugų – meškiuko Beno, voveraitės Fridos ir katino Fredžio – kasdienius iššūkius, kuriuos jie paverčia tikrais nuotykiais. Su vis dar kuriamo lietuviško animacinio serialo režisiere Urte Oettinger kalbamės apie projektą įkvėpusį legendinį „Pieno barą“ sostinės Didžiojoje gatvėje, iššūkius kuriant tokio masto animaciją, ir gyvenimo Danijoje atspindžius istorijose.
– Verta prisiminti visą pradžią, kuri siekia tavo ir prodiuserės Agnės Adomėnės trumpametražį filmą “Pieno baras“ (2020). Kokios buvo inspiracijos?
– Mintis apie serialą gimė tuomet, kai pirmąkart susitikome su Agne, maždaug 2012–2013 metais. Pamenu, kavinėje valgėm salotas ir brainstorminom, ką norėtume kartu sukurti, ko mums trūksta lietuviškoje animacijoje. Iškart nusprendėmė, kad norime aukštos kokybės, nuoširdaus turinio vaikams. Nors buvau neseniai baigusi magistro studijas Estijos Dailės akademijoje ir animacijos vaikams nekūriau, bet užmojai buvo dideli. Iškart kibome į darbus ir kaskart susitikusios rašėme serialo griaučius: trys draugai, gyvūnai, trys berniukai? Ne. Statistiškai mergaitės nežiūri produkcijos, kur nėra personažių mergaičių. Bus mergaitė ir du berniukai. Darom lietuviškus gyvūnus, o ne liūtus ir žirafas. Tegul jų nuotykiai prasideda ar baigiasi kavinėje, tokioje kavinėje, kaip seriale „Draugai“, bet turi būti vaikiška kavinė, „Nykštukas“? Ne, „Pieno baras“!
Kavinėje „Pieno baras“ Didžiojoje gatvėje prie Vilniaus rotušės praleidau nemažai paauglystės – po pamokų ten susitikdavau su močiute, kuri dirbo redakcijoje ELTA Gedimino prospekte. Pamenu, ateidavau ten, užsisakydavau bandelę su karšto pieno stikline ir laukdavau, kol močiutė ateis ir sumokės. Telefono neturėjau, todėl laukdama stebėdavau padavėjas, klientus. Mano atminty ši kavinė išliko kaip jaukios bendruomenės pavyzdys.
Kartu su Agne 2013 m. išvykome į Ansi festivalį, kur sutikau Johaną (savo vyrą), Birutę Sodeikaitę (režisierę, kuri tuo metu mokėsi Jungtinėje Karalystėje) ir daug kitų nuostabių animacijos žmonių. Animacijos pasaulis pasidarė labai didelis ir spalvingas. Neilgai trukus susituokiau ir išvykau gyventi į Daniją, tačiau su Agne ir toliau dirbome kartu: sukūrėme „Nuopuolį“ (2016) ir „Pieno barą“ (2020), savotišką „BFF“ pradininką. Abu šiuos filmus mano gyvenime lydėjo vaiko gimimas – 2016-aisias gimė Liudvikas, o 2020 metais – Lotte.
Kai kūrėme „Pieno barą“ abi su Agne jau turėjome po sūnų, todėl natūraliai galvojome, kad animacinis filmas, o netrukus ir serialas, bus skirti jiems. Bet vaikai užaugo greičiau. Visąlaik galvojome apie auditoriją, apie visus Lietuvos vaikus, kurie gyvena skirtinguose šeimos modeliuose, apie vienturčius vaikus ir vaikus iš didelių šeimų. Nemoralizuodamos norėjome priminti tėvams apie svarbą kalbėtis su mažais vaikais apie didelius dalykus.
Pavyzdžiui, aš pati augau „sudurtinėje“ šeimoje, bet vaikystėje apie tai su manimi niekas nešnekėjo, o jeigu nešneka, vadinasi, su tuo yra kažkas negerai, – bent taip aš mąsčiau (dabar labai džiaugiuosi turėdama du tėčius). Trumpametražiame „Pieno bare“ norėjau kalbėti apie tai, kad vaikai supranta, kas vyksta jų šeimose, ir visi šeimos modeliai yra geri.
– Judvi su Agne Adomėne turėjote būti labai artimos ir labai tikėti projektu, jei jau po „Pieno baro“ ryžotės ir serialui. Kuo papildote viena kitą? Kiek išmokai iš jos?
– Serialas „BFF“ yra mūsų trečias projektas kartu, o pažįstamos esame nuo 2012-ųjų. Manau, kad Agnė pakeitė lietuvišką animaciją į gerąją pusę, pakelė jos lygį ir pasuko lietuviškos animacijos kryptį iš rytų į vakarus. Agnės dėka buvo sukurta daugybę nuostabių animacinių filmų, ji nebijo sudėtingų sprendimų, nesiriboja technikom, drąsiai bendradarbiauja su užsienio talentais ir niekada, niekada nenuleidžia kokybės kartelės.
Tiek ilgai kuriant serialą, žinoma, kad pasitaikė iššūkių ir sudėtingų situacijų, bet kai Agnė išgirsta blogą komentarą arba aš supanikuoju, kad komanda neatrodo pakankamai stipri, viena kitą nuraminame ir paraginame nepasiduoti. Agnė yra labai talentinga prodiuserė, ji geba sukurti nuostabią, stiprią komandą. Aš nesu komandinis žmogus, to vis dar mokausi.
– Dabar pakalbėkime plačiau apie serialą „BFF“: kaip pakito „Pieno baras“, kiek keitėt personažus, aplinką, charakterius?
– Sukūrus „Pieno barą“ ir paleidus jį į eterį, paaiškėjo stipriosios ir silpnosios pusės. Vaikai sunkiai galėjo nusakyti personažų amžių, pagal išvaizdą ir balsą (pavyzdžiui, katiną įgarsino atlikėjas Justinas Jarutis) personažai atrodė vyresni, nei istorijoje. Todėl pakeitėme veikėjų dizainą: nuostabi personažų dizainerė Marija Puškovaitė sukūrė šiuolaikiškus, patrauklius, nematytus personažus. Bet esmė išliko ta pati – antropomorfizuoti lietuviški gyvūnai, nes tik jie atitiko auditorijos lūkesčius. Fonus taip pat teko detalizuoti, dailininkas Gediminas Skyrius sukūrė idilišką Vilniaus senamiesčio variantą, kurį pavadinome Žvėrynu – miestu, kuriame gyvena įvairaus plauko žvėrys. Buvo labai smagu fonuose paslėpti savo mėgstamas vietas, pavyzdžiui, klubą „Play“.
Serialą norėjome vadinti „Milk Bar“, bet gavome komentarų, kad Bar angliškai bus dažnai interpretuojamas kaip batonėlis, tad „Milk Bar“ būtų pieninis batonėlis. Vienos pokalbių sesijos metu sugalvojome pavadinimą „BFF“, bet nesinorėjo kad tai būtų tik gerai žinomas trumpinys Best Friends Forever, tad teko pakeisti ir personažų vardus, kurie šifruotųsi į B – Benas, F – Frida, F – Fredis.
Animaciniam serialui sukurti neužtenka tik didelio noro. Atsimušėme į daug sienų, daug patarimų, kurių ne visada reikėjo klausyti, ir serialą gaminti pradėjome tik 2023 metais. Nei aš, nei Agnė serialo kūrimo patirties neturėjome, mokėmes eigoje, bet nemanau, kad įmanoma išmokti nekuriant. Tai neįkainojama patirtis. Žinoma, yra dalykų, kuriuos darytume kitaip, bet aš priimu ir mokausi tiek iš klaidų, tiek iš sėkmių.
Nuo pat pradžių serialo ašis buvo draugystė. Mano vaikystėje tai buvo duotybė – visi turėjo draugų, nes pakanka išeiti po pamokų į kiemą, ir jau jų turi. Tačiau šiais laikais susirasti draugų vaikams yra vis sunkiau, o ir daugiau šeimų augina po vieną vaiką. Norėjau parodyti draugystę kaip supergalią, kuri tau suteikia sparnus. Turint draugų įmanoma viskas. Draugai nebūtinai turi būti panašūs į tave ar turėti tokių pačių pomėgių. Kaip seriale „Draugai“, taip ir „BFF“ kiekvienas draugas į situaciją žiūri savaip ir žiūrovai turėtų numanyti, kaip skirtingai jie elgsis.
– Serialo gamybai vadovavai iš Danijos – ar nebuvo sunku, ar nejutai to vadinamojo FOMO (angl. Fear of Missing Out), kad esi ne su visais? Kokie apskritai buvo didžiausi iššūkiai kuriant „BFF“?
– Dirbti nuotoliu tokiame dideliame projekte yra palaima. Atsiranda sistema, mano įsitraukimas yra tik būtinais atvejais, nestoviu už nugaros animatorei ir neaiškinu, kaip animuoti kairę koją. Mano nuomone, didžiausias iššūkis buvo talentų trūkumas.
Esame maža šalis ir mūsų resursai riboti, todėl pastiprinimą radome svetur. Prie „BFF“ projekto dirbo kelios skirtingos šalys: Lietuva, Slovakija, Bulgarija, samdomi animatoriai iš Kolumbijos ir pora merginų iš Danijos.
Lietuvos animatoriai sudarė tik maždaug ketvirtadalį komandos, o ir juos surasti buvo nelengva. Proceso metu turėjome gana griežtą tvarkaraštį, todėl nekilo klausimų, kiek visa tai truks. Iš tikrųjų, kurti serialą yra labai malonu, nes su kiekviena serija gali pasistengti daryti geriau ir nebekartoti tų pačių klaidų.
– Kiek tavęs vis dar yra tame „BFF“? Serialas, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, gana utopiškas: veikėjai nėra prilipę prie mobiliųjų, vaikai turi nemažai laisvės, daug laiko leidžia kieme. Kiek norėjote atliepti dabartines jaunuolių aktualijas ir kiek buvo svarbu išlaikyti tą serialo pasaulį, sustojusį tarsi dutūkstantaisiais?
– Tie, kas kuria vaikams, turi kurti ne tik pramogą, bet ir pamoką. Aš tikiu, kad filmai gali mokyti ir nemoralizuodami. Mes norime parodyti gerąjį pavyzdį – duoti vaikams laisvę nuobodžiauti, pasiklysti, suklysti, susipykti ir atsiprašyti. Tai labai svarbu.
Veiksmas vyksta idealizuotame mieste, kur visi vieni kitus pažįsta, kur vaikai patys nueina į mokyklą, po pamokų patys daro namų darbus ir prižiūri jaunesnes sesutes. Be to, „BFF“ personažai tėvai kartais pykstasi, yra užsivertę darbais, o močiutė bėga maratoną. Aš manau, tai gana šiuolaikiška, o gal tiesiog skandinaviška.
Beje, seriale yra ir kompiuterių vaikų kambariuose, ir telefonų, ir planšečių, tik tai nėra akcentas – greičiau priemonė veikėjams susitikti ar įsivelti į nuotykį, panašiai, kaip „Žaislų istorijoje 5“. Beje, mano vaikas dabar ratais bėgioja po kambarius, rankose sukiodamas Rubiko kubiką, todėl šį žaislą daviau ir „BFF“ personažui. Ar tai 2000-ųjų žaislas? O gal mada sukasi ratu?
Įdomus faktas: pirmoje suanimuotoje serijoje (epizodas „Klubas“) katinas Fredis rankose turėjo mobilųjį telefoną, kuriame ieškojo atsakymų ir stebėjo sekėjų skaičių. Parodžius šią seriją distributoriui, gavome komentarą, kad socialinė medija greit bus uždrausta vaikams iki 16 metų. Mes į tai sureagavome ir Fredžiui į rankas įdėjome popierinę skrajutę.
– Kiek svarbu išlaikyti asmeninį santykį su auditorija? Ar turite vaikų komisijas, kurios komentuoja, pataria?
– Mano vaikams 6-eri ir 10 metų, tad jie ir yra tikslinė auditorija. Jie žiūri kiekvieną seriją po 10 kartų: ir nesuanimuotą, ir neigarsintą, ir įgarsintą angliškai, ir pakomentuoja. Dabar labai laukia, kada serijos bus išverstos į danų kalbą ir jų draugai galės pažiūrėti kartu.
Vystymo metu konsultavomes su vaikais, darėme tyrimus su 6–9 metų auditorija iš Vilniaus ir Raudondvario mokyklų. Klausinėjome jų apie personažų išvaizdą, amžių, rodėme fonus ir klausėme kur, jų manymu, vyksta veiksmas. Juokinga, kad vaikai sakė atpažinę Vilnių iš vilko skulptūros, nors tokios Vilniuje net nėra. Skaitėme scenarijus ir stebėjome vietas, kur vaikams juokinga, kur ne. Man visada įdomu žiūrėti filmus kartu su vaikais, nes jų reakcijos yra labai natūralios ir nesuvaidintos.
– Gyveni Danijoje, nors, kiek suprantu, aktyviai seki gyvenimą ir aktualijas Lietuvoje. Visgi, kiek daniškoji kultūra veikė kuriant serialą?
– Danijoje yra lengva dirbti ir auginti vaikus, vaikai visur laukiami, su jais bendraujama kaip su mažais suaugusiais. Pavyzdžiui, jeigu vaikas supykęs rėkia ar, tarkim, spardo sėdynę autobuse, tuomet praeiviai kreipiasi į vaiką, ne į mamą ar tėtį, vaiko gražiai prašoma netriukšmauti. Danijoje nėra mažybinių žodelių, vaikams nesakoma, kad juos atneša gandrai. Išsiskyrusios šeimos pasidalydamos laiką augina vaikus.
Danijoje nuo 6 metų vaikas legaliai gali vienas važiuoti dviračiu dviračių taku, bet privalo dėvėti šalmą. Šis įstatymas man labai patinka – vaikas turi laisvę, bet privalo elgtis saugiai.
Čia taip pat labai stiprus bendruomeniškumo jausmas, daug popamokinių nemokamų būrelių vaikams, daug susibūrimų tėvams, paaugliams, užsieniečiams, naujoms mamoms. Pažeidžiamos žmonių grupės nelieka atstumtos, yra sudaryta daug sąlygų bendrauti, susipažinti, nelikti vienatvėje. Tokį bendruomeniškumą bandžiau pavaizduoti ir seriale.
– Kai pradėjote kurti „Pieno barą“, kokybiško turinio vaikams dar nebuvo tiek daug. Dabar, po kokių keturolikos metų, srautas milžiniškas, vien „YouTube“ kiek visko. Kaip jums nepasimesti šiame kontekste? Ir ar matydama, kokia pasiūla filmų, laidų vaikams, dar imtumeisi šio iššūkio ir kurtumei serialą?
– Taip, tikrai kurčiau serialą nuo nulio ir dabar, nes turinio tikrai yra daug, bet kokybiško lietuviško animacinio serialo vaikams nėra. Neturiu nieko prieš kokybišką užsienietišką turinį, bet taip malonu žiūrėti filmus, kurie yra aukščiausio lygio ir pagaminti Lietuvoje, apima toks pasididžiavimas savo šalimi. Norėčiau kad ir vaikai didžiuotųsi Lietuva. O žiūrėdami gal ir lengviau susitapatintų su personažais.
Aš savo vaikams neleidžiu naudotis „YouTube“ (ir „YouTube Kids“), toks pats patarimas yra ir iš mokyklos, nes socialinės medijos neigiamai veikia vaikų psichinę sveikatą. Mes žiūrime nacionalinę televiziją, kur turinys yra atsakingai atrinktas. Labai džiaugiuosi kad „BFF“ įsigijo Danijos nacionalinis transliuotojas ir galėsime Danijos vaikams parodyti lietuvišką turinį. Labai didžiuojuosi ir dėkoju už tai Agnei ir visai savo superkomandai.
„BFF. Turbo nuotykių maratonas“ pamatyti galite „ŽMONĖS Cinema“, „Go3“ ir „Cgates“ platformose, o naujasias serialo „BFF“ serijas rasite „Telia Play“.
„BFF“ iš dalies finansuoja „Creative Europe Media“ ir „Eurimages“ pilotinė serialų bendros gamybos programa, Lietuvos kino centras, „Telia Play“ ir LRT, prodiusuoja animacijos gamybos įmonė „Art Shot“, serialo tarptautinį platinimą vykdo vokiečių kompanija „Studio 100 International“.
– Manau, verta prisiminti visą pradžią, kuri mena Pieno barą. Kokios buvo inspiracijos, kokie kertiniai taškai? Papasakok apie tą kavinę Pieno barą, kodėl jis taip tave sužavėjo, kad į jį ne tik perkėlei savo trumpuką, bet vėliau ir visą serialą? Kiek pamenu, atspirtis buvo ir socialiai plačiau pakalbėti, pavyzdžiui, apie nepilnas šeimas, emigraciją, tad primink ir šią dalį. Kokiam motinystės etape buvai tuo metu? Kiek mąstei apie savus vaikus ir turinį jiems, kai kūrei Pieno barą?
– Mintis apie serialą gimė tuomet kai pirmąkart susitikome su Agne (kavinėje Mano Guru, Vilniaus g.) apie 2012 ar 2013m. Valgėm salotas ir brainstorminom ką norėtume kartu sukurti, ko mums trūksta lietuviškoje animacijoje. Iškart nusprendėmė, kad norime aukšto kokybės, nuoširdaus turinio vaikams.
Nors aš buvau neseniai baigusi magistro studijas Estijos Dailės akademijoje ir animacijos vaikams nekūriau, bet užmojai buvo dideli. Iškart kibom į darbus ir kaskart susitikusios rašėme serialo griaučius. 3 draugai, gyvūnai, 3 berniukai, ne. Statistiškai mergaitės nežiūri filmukų, kuriuose nėra personažių mergaičių. Bus mergaitė ir 2 berniukai. Darom lietuviškus gyvūnus, o ne liūtus ir žirafas. Tegul jų nuotykiai prasideda ar baigiasi kavinėje, tokioje kavinėje, kaip seriale „Draugai“, bet turi būti vaikiška kavinė, Nykštukas? ne, Pieno Baras!
Kavinėje Pieno Baras Didžiojoj gatvėj prie Vilniaus rotušės, aš praleidau daug paauglystės. Po pamokų ten susitikdavau su močiute, kuri dirbo Gedimino pr. redakcijoje Elta. Pamenu, kad ateidavau ten užsisakydavau bandelę ir karšto pieno ir laukdavau kol močiute ateis ir sumokės :) Telefono neturėjau, todėl laukdavau ir stebėdavau padavėjas, klientus. Mano atminty ši kavinė išliko kaip jaukios bendruomenės pavyzdys.
Bet animaciniam serialui sukurti neužtenka tik didelio noro. Atsimušėme į daug sienų, daug patarimų, kurių nevisada reikėjo klausyti ir serialą kurti pradėjome tik 2023.
Kartu su Agne 2013 m. išvykome į Ansi festivalį, kur sutikau Johaną (savo vyrą), Birutę Sodeikaitę (ji mokėsi UK) ir daug kitų nuostabių animacijos žmonių. Animacijos pasaulis pasidarė labai didelis ir spalvingas. Ne už ilgo susituokiau ir išvykau gyventi į Daniją, bet ir toliau dirbome kartu su Agne, sukurėme „Nuopuolį“ (2016) ir „Pieno Barą“ (2020). Abu šiuos filmus lydėjo vaiko gimimas. 2016 gimė Liudvikas, o 2020 – Lotte.
Kai kūrėme ‘Pieno Barą’ abi su Agne jau turėjome po sūnų, todėl natūraliai galvojome kad filmukas, o netruks ir serialas, bus skirtas jiems. (Bet vaikai užaugo greičiau). Galvojome apie auditoriją, apie visus Lietuvos vaikus, kurie gyvena skirtingose šeimos modeliuose, apie vienturčius vaikus ir vaikus iš didelių šeimų. Nemoralizuojant norėjome priminti tėvams apie svarbą kalbėtis su mažais vaikais apie didelius dalykus.
Aš augau „sudurtinėje“ šeimoje, bet vaikystėje apie tai su manimi niekas nešnekėjo, o jeigu nešneka vadinasi su tuo yra kažkas negerai. Taip aš mąsčiau. (Dabar labai džiaugiuosi turėdama du tėčius). Trumpametražiame „Pieno Bare“ norėjau kalbėti apie tai, kad vaikai supranta, kas vyksta jų šeimose ir visi šeimos modeliai yra geri.
– Čia dar galima įpinti tavo ir Agnės Adomėnės tandemą – ar anksčiau dirbote kartu? Turite būti labai artimos ir labai tikėti produktu / projektu, jei jau ryžotės po Pieno baro ir serialui. Kuo papildote viena kitą? Kiek išmokai iš jos?
– BFF serialas yra mūsų 3 projektas kartu, o pažįstamos esame nuo 2012. Aš manau, kad Agnė pakeitė lietuvišką animaciją (į gerąją pusę) pakelė jos lygį ir pakeitė lietuviškos animacijos kryptį iš rytų į vakarus. Agnės dėka buvo sukurta daugybę nuostabių animacinių filmų. Ji nebijo sudėtingų sprendimų, nesiriboja technikom, drąsiai bendradarbiauja su užsienio talentais ir niekada, niekada nenuleidžia kokybės kartelės.
Taip ilgai kuriant serialą, žinoma, kad pasitaikė iššūkių ir sudėtingų situacijų, bet kai Agnė išgirstą blogą komentarą, arba aš supanikuoju, kad komanda neatrodo pakankamai stipri, viena kitą nuraminame ir paraginame nepasiduoti. Agnė yra labai talentinga prodiuserė, ji geba sukurti nuostabią, stiprią komandą. Aš neesu komandinis žmogus, to vis dar mokausi.
– Dabar plačiau apie BFF. Kaip kito Pieno baras, jau mąstant apie serialą? Kiek keitėt personažus, aplinką, charakterius? Kas liko? Ar buvo nuolaidžiavimų vardan tarptautinės rinkos – kažkas ne tokiu lietuvišku vardu, kažkas universalesnis, ne toks Lietuvai atpažįstamas? Apskritai, ar esi susidūrusi su animacinio serialo kūrimu? Nes atrodo, jezau, labai daug darbo, net neaišku, nuo ko reikėtų pradėti, kokio dydžio komandą suburti! Kiek su Agne mokėtės, konsultavotės su kitais, klydote? Galų gale, kaip keitėt serialo tikslą? Dabar visa ko ašis, kiek ten skaityti ir regėti, yra draugystė. Kodėl pasirinkote šį aspektą?
– Sukūrus „Pieno Barą“ ir paleidus jį į eterį paaiškėjo stipriosios ir silpnosios pusės. Vaikai sunkiai galėjo nusakyti personažų amžių, pagal išvaizdą ir balsą (pvz katiną įgarsino Justinas Jarutis) personažai atrodė vyresni, nei istorijoje. Todėl pakeitėme personažų dizainą. Nuostabi personažų dizainerė Marija Puškovaitė sukūrė šiuolaikiškus, patrauklius, nematytus personažus. Bet esmė išliko ta pati – antropomorfizuoti lietuviški gyvūnai, tik jie atitiko auditorijos lūkesčius. Fonus taip pat teko detalizuoti, dailininkas Gediminas Skyrius sukūrė idiliška Vilniaus senamiesčio variantą, kurį pavadinome Žvėrynu – miestu kuriame gyvena įvairaus plauko žvėrys. Buvo labai smagu fonuose paslėpti savo mėgstamas vietas (pvz klubą PLAY).
Serialą norėjome vadinti Milk Bar, bet gavome komentarų, kad Bar angliškai bus dažnai interpretuojamas kaip batonėlis, tai Milk Bar būtų pieniškas batonėlis. Vienos pokalbių sesijos metu sugalvojome pavadinimą BFF, bet nesinorėjo kad tai būtų tik gerai žinomas trumpinys Best Friends Forever, teko pakeisti ir persinažų vardus, kurie šifruotūsi į B – Benas, F – Frida, F – Fredis.
Nuo lietuviškumo bėgti tikrai nenorėjome, aš tai laikau privalomumu, išskirtinumu, unikalumu.
Nei aš nei Agnė serialo kūrimo patirties neturėjome, mokėmes eigoje, bet nemanau, kad įmanoma išmokti nekuriant. Tai neįkainojama patirtis. Žinoma yra dalykų, kuriuos darytume kitaip, bet aš priimu ir mokausi tiek iš klaidų, tiek iš sėkmių.
Nuo pat pradžių serialo ašis buvo draugystė. Mano vaikystėje tai buvo duotybė – visi turėjo draugų, nes išeini po pamokų į kiemą ir jau turi draugų, bet šiais laikais susirasti draugų vaikams yra vis sunkiau, o ir daugiau šeimų auginą po viena vaiką. Aš norėjau parodyti draugystę, kaip super galią, kuri tau suteikia sparnus. Turint draugų įmanoma viskas. Draugai nebūtinai turi būti panašūs į tave ar turėti vienodų pomėgių. Taip kaip seriale „Draugai“ taip ir „BFF“ kiekvienas draugas į situaciją žiūri savaip ir žiūrovai turėtų numanyti kaip skirtingai jie elgsis.
– Tu valdei situaciją iš Danijos – ar nebuvo sunku, ar nejutai to vadinamojo FOMO, kai buvai ne su visais? Kas buvo apskritai didžiausi iššūkiai kuriant BFF? Ar eigoje nebuvo krizinių momentų, kur galvoji, kiek dar tai truks, kiek tų serijų, kiek žmonių, serialas ir Lietuvai, ir tarptautinei rinkai, ar nesviro rankos?
– Dirbti nuotoliu tokiame dideliame projekte yra palaima. Atsiranda sistema, mano įsitraukimas yra tik būtinais atvėjais, nestoviu už nugaros animatorei ir neaiškinu kaip animuoti kairią koją. Mano akimis didžiausias iššūkis buvo talentų trūkumas. Esame maža šalis ir mūsų resursai riboti. Todėl pastiprinimą radome svetur.
Prie BFF projekto dirbo kelios skirtingos šalys (Lietuva, Slovakija, Bulgarija, Kolumbija (samdomi animatoriai) ir pora merginų iš Danijos). Lietuvos animatoriai sudarė tik maždaug ketvirtadalį komandos, kuriuos surasti buvo irgi sunku. Mes turėjom gana griežtą tvarkaraštį, todėl nebuvo klausimų kiek dar tai truks.
O rankos irgi nesviro, nes buvo labai aiškus tikslas. Iš tikrųjų kurti serialą yra labai malonu, nes su kiekviena serija gali pasistengti daryt geriau, nebekartoti tų pačių klaidų. O krizinių momentu buvo, bet mes juos įveikėme ir iš jų pasimokėme.
– Kiek tavęs vis dar yra tame BFF? Serialas, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, toks gana utopiškas: veikėjai nėra nuolatos prie mobiliųjų, ganėtinai daug laisvės jiems (kai šiais laikais tėvai vaikus lydi visur ir vaikai viešuoju transportu išmoksta tik paauglystėje važinėti), viskas taip tyra, daug laiko lauke, kieme. Ar buvo siekis tą sentimentalią savo vaikystę perteikti ir įamžinti? Kiek norėjot atliepti dabartines jaunuolių aktualijas, ir kiek buvo svarbiau išlaikyti tą serialo pasaulį, sustojusį tarsi dutūkstantaisiais?
– Tie kas kuria vaikams turi kurti ne tik pramogą, bet ir pamoką. Aš tikiu, kad filmukai gali mokyti ir nemoralizuodami. Mes norime parodyti gerąjį pavyzdį. Duoti vaikams laisvę nuobodžiauti, pasiklysti, suklysti, susipykti ir atsiprašyti. Tai labai svarbu.
Veiksmas vyksta idealizuotame mieste, kur visi vienas kitą pažįsta, kur vaikai patys nueina į mokyklą, po pamokų patys daro namų darbus ir prižiūri jaunesnes sesutes. Be to, BFF personažai tėvai kartais pykstasi yra užsivertę darbais, o močiutė bėga maratoną. Aš manau tai gana šiuolaikiška, o gal tiesiog skandinaviška.
Beje seriale yra ir kompiuteriai vaikų kambaryje ir telefonai ir planšetės, tik tai nėra akcentas, o greičiau priemonė veikėjams susitikti ar įsivelti į nuotykį. Panašiai, kaip Toy Story 5. Beje mano vaikas dabar suka ratus po kambarius rankose sukiodamas rubiką kubiką, todėl rubiką kubiką daviau ir BFF personažui. Ar tai 2000ųjų žaislas? O gal mada sugrįžta ratu?
Fun fact. Pirmoje suanimuotoje serijoje (ep3 „Klubas“) katinas Fredis rankose turėjo mobilųjį telefoną, kuriame ieškojo atsakymų ir stebėjo siekėjų skaičių. Parodžius šią seriją distribiutoriui, gavome komentarą, kad socialinė medija greit bus uždrausta vaikams iki 16 metų. Mes į tai sureagavome ir Fredžiui į rankas įdėjome popierinę skrajutę.
– Tavo vaikai gal jau didesni? Agnės vaikis jau irgi paauglėjantis, tarsi judvi atitrūkinėjate nuo savos auditorijos, tad kiek judviem ir tau asmeniškai svarbu išlaikyti santykį su auditorija? Rodot draugių vaikams? Turite komisijas? Konsultuojatės su kuo nors?
– Mano vaikams 6 ir 10, tai jie kaip tik ir yra tikslinė auditorija. Jie žiūri kiekvieną seriją po 10 kartų, nesuanimuotą ir neigarsintą ir įgarsintą angliškai pakomentuoja. Dabar labai laukia kada serijos bus išverstos į Danų kalbą ir jų draugai galės pažiūrėti kartu.
Vystymo metu konsultavomės su vaikais, darėme tyrimus su 6-9 mečiais iš Viniaus ir Raudondvario mokyklų. Klausinėjome jų apie personažų išvaizdą, amžių, rodėme fonus ir klausėme kur, jų manymu, vyksta veiksmas.
Juokinga, kad vaikai sakė jog atpažino Vilnių iš vilko skulptūros, nors tokios Vilniuje net nėra. Skaitėme scenarijus ir stebėjome vietas kur vaikams juokinga kur ne. Man visada įdomu žiūrėti filmus kartu su vaikais, nes jų reakcijos yra labai natūralios, nesuvaidintos.
– Kas tau pačiai žaviausia tame seriale? Ir kokios išmoktos pamokos? Ko nedarytum arba ką perduotum kitiems, kurie imtųsi tokio grandiozinio dalyko, juk tai pirmas tokio masto ir tokios kokybės animacinis serialas vaikams Lietuvoje.
– Aš žaviuosi tuo, kad pažiūrėjus vieną ar kitą seriją vis dar pagalvoju kaip fainai sugalvojom, kaip gražiai suanimuota arba, kaip juokingai įgarsinta. Didžioji dalis mano darbo yra ieškoti klaidų, todėl kartais pamirštu pasidžiaugti kai kažkas pavyksta.
O jei kas nors Lietuvoje ketina daryti animacinį serialą, noriu palinkėti sėkmės ir jeigu reikia patarimo, galite su manimi susisiekti. Pasidalinsiu visais know how. Animacijos žmonių tiek nedaug, todėl reikia vieniem kitus palaikyti.
– Gyveni Danijoje, nors, kiek suprantu, aktyviai seki gyvenimą ir aktualijas Lietuvoje. Visgi kiek daniškoji kultūra veikė kuriant serialą? Galbūt koks nors mandagesnis bendravimas? Auklėjimo metodikos? Didesnė laisvė vaikams? T.y. ar yra tavo gyvenamosios vietos, kultūros, kurioje dabar esi, vaikų auklėjimo ir auginimo patirčių, kurias nejučia, o gal jučia perkėlei į BFF?
– Danijoje yra lengva dirbti ir auginti vaikus, vaikai visur laukiami, su jais bendraujama kaip su mažais suaugusiais. Pavyzdžiui, jeigu vaikas supykęs rėkia ar pvz spardo sėdyne autobuse tuomet praeiviai kreipiasi į vaiką, ne į mamą ar tėtį, vaiko gražiai prašoma netriukšmauti. Danijoj nėra mažybinių žodelių, vaikams nesakoma kad juos atneša gandrai. Išsiskyrusios šeimos perpusę augina vaikus.
Danijoj nuo 6 metų vaikas legaliai gali vienas važiuoti dviračiu dviračių taku, bet privalo dėvėti šalmą. Šitas įstatymas man labai patinka. Kad vaikas turi laisvę, bet privalo elgtis saugiai. Danijoj taip pat labai stiprus bendruomeniškumo jausmas, daug popamokinių būrelių vaikams, kurie yra nemokami, daug susibūrimų tėvams, paaugliams, užsieniečiams, naujoms mamoms.
Pažeidžiamos grupės žmonių nelieka atstumtos yra sudaryta daug sąlygų bendrauti, susipažinti, nelikti vienatvėje. Tokį bendruomeniškumą bandžiau pavaizduoti ir seriale.
– Kai pradėjot kurti Pieno barą, dar to kokybiško turinio vaikams nebuvo daug, o ir kiek pamenu iš seno pokalbio su tavimi ir Agne, norėjot kažko kokybiško savo pačių vaikams. Dabar, po n metų (smalsu, kiek nuo Pieno baro užuomazgos iki dabar praėjo), to turinio neapsakomai daug, be proto daug, vien youtube kiek visko, kažkoks siaubas. Kaip nepasimesti jums šiame kiekyje? Kodėl svarbu vaikams žiūrėti produktą, kurtą savų kūrėjų? Ar matydama, kokia pasiūla filmų, laidų, youtube kanalui, dar imtumeisi šito iššūkio ir kurtum serialą?
– Taip, tikrai kurčiau serialą nuo nulio ir dabar, nes turinio tikrai yra daug bet kokybiško lietuviško animacinio serialo vaikams nėra. Neturiu nieko prieš kokybišką užsienietišką turinį, bet taip malonu žiūrėti filmus, kurie yra aukščiausio lygio ir pagaminti Lietuvoje, apima toks pasididžiavimas savo šalimi. Norėčiau kad ir vaikai didžiuotųsi Lietuva. O žiūrėdami gal ir susitapatintų lengviau su personažais.
Aš savo vaikams neleidžiu naudotis Youtube (ir Youtube Kids), toks pat patarimas yra ir iš mokyklos, nes socialinės medijos neigiamai veikia vaikų psichinę sveikatą. Nemanau kad maži vaikai geba pasirinkti turinį patys ir gali sustoti, kai algoritmas meta viena trumpą video po kito.
Mes žiūrime nacionalinę televiziją, kur turinys yra atsakingai atrinktas. Labai džiaugiuosi kad BFF įsigijo Danijos nacionalinis transliuotojas (DR) ir galėsime Danijos vaikams parodyti lietuvišką turinį. Labai didžiuojuos ir dėkoju už tai Agnei ir visai savo super komandai.
