Sekite 15min Google
Versdama ji pamažu pažino ne tik jo kūrybą, bet ir patį rašytoją – jo gyvenimo kelią, maištingą būdą, aistras ir pomėgį žaisti su skaitytojo lūkesčiais. Šiemet lietuviškai išleista „Nacių literatūra Amerikoje“ (išleido „Kitos knygos“) – dar vienas literatūrinis Bolaño žaidimas, kuriame išmonė ir faktai supinti taip įtikinamai, kad skaitytojas ima abejoti tuo, kas tikra, o kas pramanyta.
Pokalbyje su A. Naujokaitiene – apie rašytojo klajones, santykį su Lotynų Amerika, nenuspėjamą asmenybę, vertėjos pastangas išsaugoti Bolaño žaismę ir savitą kalbos ritmą, taip pat patarimas, nuo kurios knygos pradėti pirmiausia.
– Kaip ir kada supratote, kad Roberto Bolaño yra tas autorius, kurį norėsite versti knyga po knygos? Kaip santykis su juo keitėsi išvertus penkias knygas?
– Tikriausiai apie 2008-uosius, kai pagaliau į rankas pakliuvo „Pašėlę detektyvai“, už kurią R. Bolaño 1999 m. apdovanotas Romulo Gallegoso literatūros premija, vadinama ispaniškuoju Nobeliu. Tuo metu Europoje ir JAV šis autorius jau buvo „ant bangos“ – po ankstyvos mirties 2003-iaisiais ir po metais vėliau pasirodžiusio opuso „2666“ jo žvaigždė sužibo taip ryškiai, kad imta leisti kone viską, ką jis buvo parašęs.
Tekstai, kuriuos jis kadaise nesėkmingai siūlė leidykloms, tapo raritetais – juk šis žmogus suformavo savo braižą ir tapo įkvėpėju ištisai rašytojų kartai, sužavėtai jo laisvamanių klajoklių ir konformizmą niekinančių herojų.
Dirbau tuomet su leidykla „Versus aureus“ ir, gavusi paskaityti šį jau Vakaruose liaupsinamą autorių, prarijau knygą kone vienu atsikvėpimu – nors nebuvo plona. Skaitydama tarsi vėl atsidūriau Lotynų Amerikoje: toks pažįstamas ir artimas man buvo autoriaus mąstymas, atmosfera, mentalitetas. Pagalvojau: jei rašyčiau knygą, norėčiau parašyti TOKIĄ.
Vėliau pastebėjo „Kitos knygos“ ir 2013 m. pagaliau išėjo „Pašėlę detektyvai“ – romanas apie du jaunus poetus, ieškančius dingusios rašytojos. Po tos begalinės enciklopedinės realijų ir asmenybių gaudynės (gūglas dar menkai tepadėdavo, tik Vikipedija) apie „2666“ net negalvojau – apimtis atrodė neįsivaizduojama. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada“: R.Bolaño pamažu tapo man artimas, o perskaičiusi „2666“ jį net pradėjau sapnuoti.
Nuo tada versti R. Bolaño tapo savotiška priklausomybe – tarsi grįžtum pas seną draugą, be kurio negali gyventi. Šiemet pasirodė ir pseudobiografijų romanas „Nacių literatūra Amerikoje“ – vienas keisčiausių jo kūrinių formos požiūriu: enciklopediją primenantis romanas, kuriame veikia kelios dešimtys išgalvotų rašytojų su tikroviškomis biografijomis ir bibliografijomis, taip susietomis su realiais įvykiais, kad skaitytojui sunku atskirti fikciją nuo tiesos. Vienintelis aiškus ženklas, jog tai išmonė, – kai kurių personažų mirties datos, siekiančios net XXI amžių, nors romanas parašytas 1996-aisiais.
Kartu su Simonu Bernotu prieš keletą metų išvertėme ir apsakymų rinkinį „Prakeiktos žudikės“. Trumposios prozos rinkiniai R. Bolaño kūryboje – tarsi laboratorija, kurioje jis testavo temas, vėliau išplėtotas romanuose: dingę be žinios asmenys, smurtas, literatūros susipynimas su gyvenimu, tik labiau koncentruota, kartais žiauresne forma, be tos erdvės, kurioje romano skaitytojas gali atsikvėpti. Dar kelis apsakymus išspausdino „Literatūra ir menas“ bei „Metai“. Norėčiau išversti visą jo kūrybą, gal išskyrus poeziją – ja žaviuosi, bet šį malonumą palieku poetams.
– Verčiant natūraliai imamasi domėtis ir pačiu autoriumi. Koks, jūsų akimis, buvo Bolaño kaip žmogus? Kuris jo personažas artimiausias pačiam autoriui?
– Ruošdamasi „Pašėlusių detektyvų“ pristatymui peržiūrėjau daugybę jo interviu, skaičiau apie gyvenimą – daug kas jau buvo ir pačioje knygoje, nes alter ego Arturas Belanas lankosi tose šalyse, kur jaunystėje buvo nusibeldęs pats autorius: Angoloje, Nikaragvoje, Konge.
Ispanijoje ir Prancūzijoje dirbo atsitiktinius, menkai apmokamus darbus, bet visada skaitė – buvo tiesiog skaitymo maniakas, žmogus-enciklopedija, nors nebuvo baigęs net vidurinės mokyklos. Klausantis, kaip jis polemizuoja su žymiais rašytojais bet kokia tema, sunku tuo patikėti.
Unikali ir jo gyvenimo istorija: paauglystėje su tėvais iš gimtosios šalies persikėlė į Meksiką, ir būtent ten branda, pirmosios patirtys bei draugystės vėliau nugulė jo romanuose – kartu su tuo „svetimo tarp savų“ jausmu. Įdomu, kad patys meksikiečiai sako, jog R. Bolaño Meksikos nesuprato ir viskas, ką apie ją rašė, – fikcija. Galbūt. Bet iš bendrų žinių, gandų ir turimos patirties jis tą fikciją įgyvendino taip įtaigiai, kad skaitytoją ji traukia kaip magnetas.
Kaip žmogus jis buvo pametęs galvą dėl literatūros ir kelionių, paperkantis skaitytoją nuoširdumu – Artūro Belano lūpomis pasakodamas apie seksualines ir „revoliucijos darymo“ patirtis karštuose ano meto planetos taškuose, apie ilgą kelią į literatūros pasaulį. Tas pats kelias, tik su švelnia pašaipa vaizduojamais „sekėjais“ – literatūros kritikais, atsiskleidžia ir per kitą jo alter ego – Beną fon Arčimboldį iš „2666“.
– Ko Bolaño visą gyvenimą ieškojo savo kūryboje? Kodėl jo knygose tiek daug dingusių žmonių, neišaiškintų paslapčių ir nesibaigiančių paieškų?
– Įsivaizduokite jauną Bolaño devintajame dešimtmetyje Meksiko mieste – poetą be pinigų ir pripažinimo, skaitantį eiles kavinėse, kurios jau seniai nebeegzistuoja. O tada – Čilė, 1973-ieji: jaunuolis grįžta į tėvynę tikėdamasis revoliucijos, bet vietoj to užsidirba areštą per Pinocheto perversmą. Jį išgelbėja atsitiktinumas – kalėjimo sargybinis pasirodo esąs mokyklos draugas. Kiti tokios laimės neturėjo.
Štai iš kur ta tamsa, persmelkianti visą jo kūrybą. R. Bolaño priklausė kartai, kuri tiesiog ištirpo – draugai, mylimieji, bendraminčiai poetai – vieni nužudyti, kiti ištremti, treti pradingę be pėdsakų. Lotynų Amerika tapo žemynu, kuriame tūkstančiai žmonių virto šešėliais ir apie juos niekas taip ir negavo atsakymo.
Todėl kai „2666“ susiduri su šimtais nužudytų moterų Santa Terezoje, kurių bylos taip ir lieka neišaiškintos, – tai ne literatūrinis triukas, o R. Bolaño atsisakymas meluoti. Jis galėjo sukurti detektyvą su tvarkinga pabaiga, ir skaitytojas su palengvėjimu užverstų knygą. Bet tikrovėje niekas tų žmogžudysčių neišaiškino – o tvarkinga pabaiga apgautų kiekvieną tikrą auką, kurios istorija liko be atsakymo.
Kai „2666“ susiduri su šimtais nužudytų moterų Santa Terezoje, kurių bylos taip ir lieka neišaiškintos, – tai ne literatūrinis triukas, o R. Bolaño atsisakymas meluoti.
Panašiai ir „Pašėlusių detektyvų“ poetai dešimtmečiais per dykumas ir žemynus ieško dingusios poetės Cezarėjos – ir nesuprasi, kiek ji reali. Bet svarbiausia ne tai, ką jie randa, o kad nesiliauja ieškoti: kai pasaulis nepateikia atsakymų, vienintelis likęs orus poelgis – vis tiek tęsti kelionę. Pats būdamas emigrantas, nešiojęsis savyje šalį, kuri jau nebebuvo tokia, kokią paliko, jis žinojo, ką reiškia būti pasiklydusiam. Ypač ryškiai tai jaučiama apsakymuose – ten nebelieka net jokių pabaigų ar atradimų, tik pats klausimas.
– Bolaño nuolat žaidžia – su vaizduote, interpretacija, kritika, skaitytojais. Ar tenka žaisti ir vertėjui?
– Jo prozą glaustai būtų galima apibūdinti kaip nuotykį: jam įdomu užduoti klausimus, žaisti slėpynių, todėl romanuose tiek daug detektyvinių motyvų. Vertėjas negali versti tik žodžių – jis turi išlaikyti tą pačią mįslingumo ir žaismingo nutylėjimo struktūrą, kuri veikia skaitytoją originalo kalba.
Tad taip, žaisti tenka – bet kitaip nei pačiam autoriui. Autorius žaidžia kurdamas mįsles skaitytojui, o vertėjas žaidžia atkurdamas tą pačią atmosferą kita kalba, neturėdamas prabangos nieko „išspręsti“ ar supaprastinti – nes tada dingtų pati R. Bolaño esmė. Toks tapatinimasis su autoriumi kaip „antruoju aš“ ir yra to žaidimo sąlyga: reikia pagauti jo „bangą“, kad tekste atkurtum ne tik žodžius, bet ir žaismingumą.
Jo prozą glaustai būtų galima apibūdinti kaip nuotykį: jam įdomu užduoti klausimus, žaisti slėpynių, todėl romanuose tiek daug detektyvinių motyvų.
– Kuri iš lietuviškai išverstų Bolaño knygų buvo sudėtingiausia versti – kalbos, struktūros ar kultūrinių nuorodų požiūriu? Kuri suteikė daugiausia malonumo?
Neabejotinai pirmoji – „Pašėlę detektyvai“. Vien dėl struktūros: istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, bet net 52 skirtingų veikėjų lūpomis. Reikėjo sukurti 52 skirtingus balsus lietuviškai – skirtingo amžiaus, išsilavinimo, kilmės šalies, charakterio, net kalbėjimo tempo, kad kiekvienas skambėtų kaip jis, o ne kaip vertėjos balsas su skirtingais vardais.
Prie to prisidėjo ir kultūrinės nuorodos: Belano ir Limos klajonės nusidriekia per kelis žemynus, o knyga pilna realių ir pusiau fiktyvių Lotynų Amerikos avangardo poetų, literatūrinių sąjūdžių (pavyzdžiui, visceralinio realizmo) bei meksikiečių slengo iš skirtingų dešimtmečių. Verčiant teko atpažinti šimtus aliuzijų – kai kurios neaiškios net ispaniškai kalbančiam skaitytojui – ir spręsti, kiek jas „sulietuvinti“, o kiek – tiesiog palikti.
Verčiant „2666“ didžiausiu iššūkiu tapo pati apimtis, o visa kita buvo savotiškas malonumas – persikūnyti penkiose labai skirtingose dalyse. Iš pradžių kiek išgąsdino skyrius apie moterų žudynes, bet įsigilinus paaiškėjo sumanymas: kad skaitytojas galutinai nepašiurptų, jis vis „išvedamas atsipūsti“ su komišku ar lyrišku nukrypimu. Apskritai R. Bolaño kūryba man kartais primena raizgią šaknų sistemą – nuo pagrindinės istorijos atsišakoja kita, nuo tos – dar viena, ir kai jau, regis, nuklystama į lankas, viskas staiga susijungia į darnią visumą.
– Kiek reikšminga buvo rašytojo kelionė į Čilę 1973 m., perversmo metais? Ar šis lūžis paveikė jo kūrybą?
– Tai vienas labiausiai diskutuotinų epizodų jo biografijoje – dalis gerai dokumentuota, kitkas liko paties Bolaño sukurtos legendos dalimi. Žinoma, kad šeima 1968 m. persikėlė iš Čilės į Meksiką, o 1973 m., sužinojęs apie Allendeʼs socialistines reformas, dvidešimtmetis Bolaño grįžo į tėvynę tikėdamasis prisidėti prie revoliucinio proceso.
Atvyko likus vos kelioms savaitėms iki Pinocheto perversmo rugsėjo 11 d. ir buvo sulaikytas – tikriausiai kaip svetimšalis be aiškių dokumentų ar tiesiog tokiu chaotišku metu atsitiktinai patekęs į sulaikytųjų sąrašus. Kalėjime jis praleido nuo kelių dienų iki kelių savaičių – informacija šaltiniuose skirtinga.
Populiarioji versija, kad jį išgelbėjo buvęs mokyklos draugas, tapęs sargybiniu, – miglota. Ji kilusi iš paties R. Bolaño pasakojimų ir iš dalies autobiografinio romano „Tolima žvaigždė“ (vertė Zigmantas Ardickas).
Autorius mėgo mitologizuoti savo gyvenimą, sąmoningai painiodamas biografiją su fikcija – kas savaime iškalbinga, žinant, kokia svarbi jo kūryboje yra neaiškumo ir nepatikimo pasakojimo tema.
Literatūros tyrinėtojai (pvz., biografas Juanas Antonio Masoliveris Ródenas ir kiti) pažymi, kad autorius mėgo mitologizuoti savo gyvenimą, sąmoningai painiodamas biografiją su fikcija – kas savaime iškalbinga, žinant, kokia svarbi jo kūryboje yra neaiškumo ir nepatikimo pasakojimo tema.
Nesvarbu, kiek tiksliai viskas vyko – pats faktas, kad jis buvo ten tuo metu ir kad tūkstančiai jo bendraamžių buvo įkalinti, kankinami ar dingo be žinios, paliko gilų pėdsaką. Šia trauma persmelktas jo romanas „Tolima žvaigždė“ – apie čilietį poetą, tapusį žudiku diktatūros metais, „Čilės noktiurnas“ (vertė Pranas Bieliauskas) – ilgas, karštligiškas monologas apie intelektualų bendrininkavimą su režimu ir platesniu mastu – „Pašėlę detektyvai“ bei „2666“, kuriuose smurto ir dingusiųjų be žinios motyvas apima visą Lotynų Ameriką.
Taigi, tai buvo reikšminga pirmiausia kaip simbolinis lūžis: momentas, kai jaunatviškas idealizmas susidūrė su brutalia realybe ir apibrėžė visą tolesnę jo kūrybą.
– Ar lietuvių skaitytojai Bolaño skaito kitaip nei ispanakalbiai? Kokios reakcijos į jo knygas jus labiausiai nustebino?
– Neabejotinai kitaip – jau vien dėl realijų, kurios lietuviui tolimos ar visai nežinomos. Vienas skirtumas – istorinės traumos atpažinimas, bet ne tapatinimasis su ja: lietuvis turi savo sunkią XX a. istoriją – okupacijas, trėmimus, partizanus, – tad smurtas, diktatūra, dingę asmenys ar kolektyvinė trauma jam nėra svetimos sąvokos, tik jos ateina per kitą kontekstą, ne per Lotynų Amerikos karinę diktatūrą. Skaitytoją gali giliai paliesti forma – kaip aprašomas smurtas, nutylėjimai, kaltė, – bet ne konkretūs faktai: Pinochetas, tūkstančiai dingusiųjų, Meksikos narkokartelių karai.
Kitas skirtumas – kalbinis: ispanakalbis skaitytojas jaučia originalo ritmą, žargoną, dialektus, o lietuviškas vertimas dalį šios tekstūros neišvengiamai praranda, nors geras vertėjas gali kompensuoti stiliaus pojūčiu, kita forma.
Lietuvoje Bolaño pastebėtas tikrai vėlai ir liko siauro rato autoriumi: palyginti su ispanakalbiu pasauliu, kur kultine figūra tapo dar 1990-aisiais, lietuviškai versti pradėtas tik 2008 m.
Tiesa, „ispanakalbis skaitytojas“ ir pats nėra vienalytė grupė – ispanas skaitys kitaip nei meksikietis, o šiam Pinocheto tema bus asmeniškai opi. Tad riba tarp „vietinio“ ir „svetimo“ skaitymo eina ne tiek per kalbą, kiek per tai, ar skaitytojo šeima pati patyrė panašų smurtą – lietuvis, kurio seneliai buvo tremtiniai ar partizanai, gali skaityti R. Bolaño artimiau nei, tarkim, ispanas iš Madrido.
Lietuvoje Bolaño pastebėtas tikrai vėlai ir liko siauro rato autoriumi: palyginti su ispanakalbiu pasauliu, kur kultine figūra tapo dar 1990-aisiais, lietuviškai versti pradėtas tik 2008 m., praėjus daugiau nei dešimtmečiui po jo mirties, o svarbiausias kūrinys „2666“ pasirodė dar vėliau, tik dėl mano, kaip vertėjos, atkaklumo.
O labiausiai turbūt nustebino pats faktas, kad taip mažai žmonių Lietuvoje apskritai žino šį autorių, nors jis vienas svarbiausių XXI a. pradžios balsų pasaulinėje literatūroje. Pavyzdžiui, kritikai ne kartą yra atkreipę dėmesį į keistą paradoksą: J. Kerouaco romanas, palyginti su „Pašėlusiais detektyvais“, literatūrine prasme atrodo gerokai primityvesnis – paprastesnė struktūra, mažiau formos eksperimentų, siauresnė psichologinė gelmė. O vis dėlto „Kelyje“ žino visas pasaulis, net tie, kurie apskritai neskaito knygų. Bolaño kūrinį, kuris savo ambicija, erudicija ir sudėtingumu toli pranoksta J. Kerouaco romaną, žino palyginti siauras ratas.
– Jei žmogus dar neskaitė nė vienos R. Bolaño knygos, nuo kurios rekomenduotumėte pradėti? Kuri knyga jūsų favoritė?
– Priklauso nuo skaitytojo. Norintiems trumpesnio kūrinio – „Tolima žvaigždė“, vos 150 puslapių, bet joje ras tai, kas svarbiausia R. Bolaño kūryboje: poeziją, bandymą suvokti smurto ištakas ir moralinę dviprasmybę, ir tai bus papasakota jam būdingu nerimą keliančiu tempu. Ji dažnai minima kaip tobuliausiai „sukonstruota“ jo knyga, be menkiausios perteklinės detalės.
Norintiems pradėti nuo jo „vizitinės kortelės“ – „Pašėlę detektyvai“: ilgesnė, bet lengviau prieinama nei „2666“, tai tarsi kelionė per Lotynų Amerikos poeziją, jaunystę, draugystes ir praradimus, daug humoro ir energijos, nors pabaigoje ir juntamas tam tikras kartėlio poskonis.
Bet jei reikėtų įvardyti, kuri knyga kritikų ir skaitytojų dažniausiai laikoma stipriausia ir giliausia, tai būtų „2666“ – R. Bolaño šedevras.
Norintiems iškart pulti į giliausius vandenis – „2666“, bet tai rimtas užmojis: apie 900 puslapių, penkios gana savarankiškos dalys su dešimtimis personažų, laiko šuoliais, žanrų maišymu. Ji tiktų skaitytojui, kuriam patinka sudėtinga struktūra, kuris pasiruošęs tapti „bendraautoriumi“ – domėtis Lotynų Amerikos literatūra ir istorija.
„Tolima žvaigždė“, priešingai, turi vieną, linijinį pasakojimą su aiškiu, savaime intriguojančiu siužetu – lengviau sekamą net nežinant visų kultūrinių aliuzijų. „Prieinamesnė“ čia nereiškia „paprastesnė“ turinio prasme, tik trumpesnis skaitinys, aiškesnė struktūra, lengvesnė pirma pažintis su autoriumi.
Tikros favoritės neturiu – visi vertimai man savaip brangūs. Bet jei reikėtų įvardyti, kuri knyga kritikų ir skaitytojų dažniausiai laikoma stipriausia ir giliausia, tai būtų „2666“ – R. Bolaño šedevras, ambicingiausias ir labiausiai apimantis visas temas, kurios jį domino visą gyvenimą.
