Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Domantas Razauskas: žmonės vėluoja pradėti gyventi dvasinį gyvenimą (video)

Domantas Razauskas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Domantas Razauskas
Šaltinis: 15min
0
A A

Muzikantas ir melomanas Domantas Razauskas nutraukė gerbėjų kankinimą laukimu ir ketvirtadienio vakarą „Keistuolių“ teatre pristatė pirmąjį dainų albumą „Lietaus kambarys“ bei, kaip pats sakė, „pirmą ir paskutinę“ eilėraščių knygą „Takas į tylą“. Domantas atskleidė, kad savo kūryba bando žmonėms perduoti žinią: „Užteks būti kitų stumdomomis šachmatų figūrėlėmis – turime rasti būdų kartais nušokti nuo tos šachmatų lentos...“

– Prieš penkerius metus sakei, kad albumas nėra tavo tikslas – jeigu bus, tai bus, o jei nebus, tai ir nereikia. Ir vis dėlto jis atsirado...

– Taip, albumas nebuvo mano tikslas, svajonių išsipildymas, tiesiog taip žvaigždės susidėliojo – tiesiog „Baltų lankų“ leidykla pasiūlė man išleisti poezijos knygą ir kompaktinį diską. Albumas leidžiamas tik dokumentiniais tikslais, kad bent kelios dainos neprapultų galvos užmaršty. Nors esu susitaikęs, kad didžioji dalis dainų bus pamirštos. Ir tai yra savotiškai gražu.

Knyga tikriausiai yra pirma ir paskutinė eilėraščių knyga, nes į ją sudėta viskas, ką sukūriau per 10 metų, – iš to išėjo per 50 eilėraščių. Viską, ką turėjau, sudėjau ir atidaviau, dabar labai ramu. Man labai retai eilėraščiai rašosi...

–  Galbūt esi didelis perfekcionistas?

– Man tiesiog nepatinka pusgaminius rodyti, nepatinka viešinti tuos dalykus, kuriais pats nesu patenkintas. Jei akivaizdžiai matau, kad tekstą dar galima daug tobulinti, tai kam jį rodyti? Juk neleisi eskizų knygų – nebent po mirties, nes tada kas nors būtinai paviešina tavo nešvarius skalbinius... Taip nutiko su visais mano amžiną atilsį bičiuliais. Pavyzdžiui, tie kūriniai, kuriuos Vytautas Kernagis visaip slėpė, dabar išleisti atskirame kompaktiniame diske ir išreklamuoti. Todėl reikia viską naikinti. (Juokiasi.)

– Ar tu taip viską ir naikini, nieko nepalikdamas stalčiuje?

– Kažkiek palieku, yra pradėtų eilėraščių, bet nebaigtų. Arba – tik jų pabaigų. Kadaise su vienu bičiuliu universitete norėjome atidaryti pirmų ir paskutinių eilėraščių eilučių kioskelį. Kad ir ką rašysi eilėraščio viduryje – nesvarbu: jeigu gerą smūgį pradžioje ir pabaigoje suduodi, visa kita neturi didelės reikšmės. Tokių eilučių ir dabar turiu.

VIDEO: Domantas Razauskas - Meistras

– Esi sakęs, kad vienas mėgstamiausių tavo poetų yra Aidas Marčėnas, kuris tavo kūrybai padarė nemažą įtaką. Ar gavai jo palaiminimą pirmajai savo eilėraščių knygai?

– Jis nėra mano mokytojas. Visų pirma jis yra mano draugas, kuris mane pažįsta nuo tada, kai dar buvau motinos pilve. Nesu jo sekėjas ar mokinys – jis tiesiog visą gyvenimą yra šalia manęs ir taip nutiko, kad tapo vienu mėgstamiausių mano poetų.

Nedrįsau rodyti Aidui savo eilėraščių knygos, nes jos pasirodymas būtų užtrukęs dar kokius penkerius metus... Su juo būtų reikėję labai ilgai dirbti – jis yra perfekcionistas, kuris labai gerai išmano tą amatą. Todėl Aidui tikriausiai bus pikta, kai sužinos, kad pats esu savo knygos redaktorius. (Juokiasi.) Man tie tekstai nėra kažkoks poezijos pavyzdys, o tiesiog mano vidaus ir išorės atspindžių dokumentas. Jie man gražūs tokie, kokie yra. Aidui knygoje dedikavau du eilėraščius...

Aš nesu poetas, negyvenu tuo, nesergu tuo... Jeigu man kas nors gimsta, dažniausiai tai tampa dainomis.

– Pastaruoju metu tavo muzikos gerbėjai galėjo gana retai džiaugtis tavo koncertais – taip nutiko dėl to, kad visą laiką pasiglemžė albumo įrašai?

– Ne tik. Man tiesiog viskas pabodo. Buvo laikas, kai turėjau labai daug įvairių koncertų, o kai groji vis tas pačias 150 dainų, būni su tais pačiais žmonėmis, viskas ima nusibosti. Atsiranda jausmas, kad eini į darbą, kad repetuoti nereikia, nes jau viską moki. Nusibodo ir tokie puskoncerčiai, kai organizatoriai įsivaizduoja, kad tu esi kažkoks bičas, kuris gali bet kur ateiti ir su bet kokia aparatūra pagroti. Jeigu kažkas man priklijavo bardo etiketę, vadinasi, esu virtuvės žmogus, kuris su bet kokia gitara bet kur gali koncertuoti?

Labai norėčiau atsikratyti tos dainuojamosios poezijos atlikėjo etiketės – man ir tėvas sakė: „Na, koks tu bardas! Ar jūs galite kokių elektrinių gitarų pasiimti?“ Ir iš tiesų – kokie mes bardai? Mes nedainuojame poezijos ir net jos nesiklausome, su visa pagarba to žanro atlikėjams, mums ta muzika gana svetima. Todėl aš labai noriu išbandyti kitus instrumentus, pabandyti ką nors su elektronika, su sunkesne muzika.

VIDEO: Domantas Razauskas * Dervišo šokis

– Natūralu, kad tave daug kas vertina kaip bardą – dalyvauji dainuojamosios poezijos festivaliuose ir koncertuose, net buvai apdovanotas dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ prizu – Vytauto Kernagio gitara...

– Beje, tai labai paradoksalus dalykas! Aš pažinojau Vytautą Kernagį ir jis taip pat nebuvo bardas – jį tokiu laikome tik dėl vieno – pirmojo – akustinio albumo. O vėliau jis visaip bėgo nuo to. Vytautas buvo artistas iš A didžiosios, jis buvo universalus atlikėjas. Tai, ką jis darė vėliau, su „Dainos teatru“ – tai buvo Kernagis, o to juk niekas nevadina dainuojamąja poezija.

Man visada buvo įdomiau rokenrolas gyvenimo būdo prasme, o ne kažkoks sureikšmintas poetinis patosas, ne tautos vedimas...

– Tiesa, kad nenorėjai dainų įrašinėti, nes bijojai sustabdyti akimirką? Tau labiau patinka menas „čia ir dabar“?

– Taip. Man visada buvo labai žavus tas akimirkos trapumas: čia yra, čia nebėra, vėjas nupūtė ir išblaškė... Mes per daug kartais prisirišame prie daiktų, stabų, viską sukrauname į kažkokius rėmus, prekių ženklus, o tai iš karto tampa preke ir pinigais. Man nepatinka, kai iš muzikos yra daromi pinigai. Gražiausia, kai groji ir kuri tam, kad galėtum nusipirkti geresnių instrumentų ir investuotum į muziką, o ne tam, kad iš to darytumei pinigus. Pinigai – tik sutartinis žaidimas.

– Bet, kaip sakoma, gyventi juk reikia...

– Yra tokia iliuzija. Man labai keistai skamba ši frazė. Gyvenau dirbdamas biure nuo 8 iki 17 valandos, vėliau supratau, kad galiu gyventi ir nedirbdamas biure. Nežinau, gal aš čia toks trenktas, bet man atrodo, kad galima gyventi savęs nepardavinėjant ir liekant sąžiningam sau. Pinigų pragyvenimui tikrai užteks – kiek tam žmogui reikia. Man įdomiau troleibuse nei limuzine...

VIDEO: domantas razauskas ''Bokštas kišenėje" "tai as 2009"

– Ar tai reiškia, kad gyvenime ieškai tikrumo?

– Aš neieškau. Gyvenime yra du variantai: arba tu supranti ir matai iš šono visą gyvenimo žaidimą, arba jame žaidi ir nematai nieko. Žmonės, kurie galų gale pamato tą žaidimą iš šono, gali dvasine prasme iš jo išeiti arba gali draskytis aiškindami visiems, kad „visi jūs čia žaidžiate!“ – bet taip tiesiog taps bepročiais.

Kiekvienam mūsų būna tokių akimirkų, kai prieš užmigdamas arba užsižiūrėjęs į kokį lašelį staiga supranti, kad atitrūkai nuo visko, kad patekai į kažkokią nepažinią erdvę. Klausimas – ar tu sugebi gyventi taip, kad tos akimirkos vis dažniau pasikartotų, ar ir toliau leidi būti sau šachmatų figūrėle, kurią visi stumdo.

O gal tik prieš mirtį suprasi, kad į darželį ėjai tam, kad eitum į mokyklą, kad mokeisi tam, kad kažkur įstotum, dirbai tam, kad gautum gerą pensiją, ir numirei...

Dauguma taip ir gyvena! Tame nėra nei prasmės, nei beprasmybės, bet tiesiog reikia suprasti, kad gyvename tik vieną kartą. Daug kas mano, kad „tuoj man bus penkiasdešimt, o tada aš gyvensiu dvasinį gyvenimą“. Ne, tada bus vėlu. Reikia daryti kažką, kad gyventum ne tik išorėje. Šalia tos šachmatų lentos yra nuostabiai žalias laukas – tik reikia mokėti nuo tos lentos kartais nušokti. Vieniems tai leidžia meditacija, kitiems joga, dar kitiems – muzika, dailė, poezija, kelionės, lipimas į kalnus. Reikia pradėti gyventi dvasinį gyvenimą, pažinti save – išeitis labai šalia.

– Bet labai daug kas jos neranda...

– Taip, nes akis negali pati savęs pamatyti. Dabar visi yra tapę cinikais: „Ai, čia skiedalai.“ Būti kandžiu ciniku yra tapę madinga. Man tai neįdomu, todėl stengiuosi savo dainomis pabandyti žmogų visiškai nelogiškais ar net absurdiškais simboliais privesti prie jo proto bejėgiškumo akimirkos. Nes kol mąstai logiškai, negali suvokti daugelio dalykų. Mano dainos yra kilusios iš noro praskleisti tą gyvenimo iliuziją...

VIDEO: Domantas Razauskas * Gruodis

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą