Greičiausiai tarnaičių gyvenimas būtų nugrimzdęs į praeitį be ryškesnio pėdsako, jei ne lenkų rašytoja, žurnalistė Joanna Kuciel-Frydryszak. Ji sugebėjo prakalbinti praėjusių laikų Lenkijos tarnaites, remdamasi išlikusiais laiškais, laikraščių žinutėmis, dienoraščiais, ir jų istorijas aprašė istorinį romaną primenančioje knygoje „Tarnaitės visa kam“ (iš lenkų išvertė Irena Aleksaitė, išleido „Kitos knygos“).
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Istorikė dr. Ugnė Marija Andrijauskaitė teigia, kad šią išskirtinę knygą, kurios pasakojimo ašimi tampa tarnaitės ir jų likimo vingiai, galima skaityti ir kaip istorinį romaną.
Skaitytojams pateikiame knygos ištrauką, kurioje kalbama apie tarnaičių vargus, jų kasdienybę bei patiriamą šeimininkų, ypač ponių, priekabiavimą.
Profesorienės Annos Boguckos sūnus užtinka motiną apsipylusią krauju. Šaukia iš visų jėgų. Atbėga Krokuvos namo, Groblos g. 18, kiemsargis ir staiga prisimena, kad prieš valandą iš šio buto sklido riksmai ir aimanos, bet pamanė, kad tai įprastas barnis su tarnai te. Bogucka sąmonės nepraradusi. Sūnus jos klausia, kas atsitiko. „Mane nužudė tarnaitė.“ Ir iš tikrųjų po kelių valandų chirurgijos skyriuje ji miršta. Išgyventi neturėjo šansų. Anna Batkówna jai aštuoniolika kartų smeigė peiliu.
Dabar 1904 m. birželio 1 d. „Baisioji tarnaitė“ – kitą dieną rašo Krokuvos laikraščiai. O Batkównos nėra, pradingo. Pasklinda gandas, kad šoko į upę ir nusiskandino. Ir dar vienas: kad tą nusikaltimą suplanavo. Pasirodo, kad Batkówna iš Boguckių namų pavogė dvi dešimt penkias kronas (maždaug tiek kainavo tarnaitės išlaikymas), taip pat septynias palaidinukes, tris nosines, dvi sukneles ir du kiklikus.
Bet po kelių dienų iš anksto suplanuoto nužudymo versija atkrinta. Atsirado ponia, kuri davė parodymus, kad nusikaltimo dieną Batkówna buvo susitarusi su ja susitikti prie Mickevičiaus paminklo ir eiti pas ją už tarnaitę, o kad su savimi neturėjo tarnybinės knygelės, kaip užstatą paliko savo perkelinę prijuostę.
„Baisioji tarnaitė“ – kitą dieną rašo Krokuvos laikraščiai. O Batkównos nėra, pradingo.
Policija gaudo Batkówną, laikraščiai skelbia savo nuosprendžius, bet socialistinis laikraštis „Naprzód“ aiškiai palaiko tarnaitės pusę: „Aplinkybės, kurioms susiklosčius įvyko žmogžudystė, ragintų labiau pasidomėti tarnaičių dalia, tarnaičių, gana prisikentėjusių ne nuo vienos „ponios“, o policijoje jos niekad neranda teisingumo, nes toji visada palaiko „ponias“.“
Po aštuonių dienų policija Batkówną sulaiko Moravijos Ostravoje, kur jau spėjo įsitaisyti tarnaite. Teisme aiškina, kad birželio 1 d. turėjo išeiti iš tarnybos ir, kai jau susikrovusi daiktus paprašė savo tarnybinės knygelės, Bogucka pareikalavo, kad toji atidarytų savo skrynelę ir parodytų, kas ten viduje.
Tarnaičių daiktų tikrinimas ponioms buvo įprastas, netgi būtinas dalykas, bet Batkówna užsispyrė ir, užuot padavusi poniai raktus, atsisėdo ant skrynelės. Tada, tvirtina Batkówna, Bogucka kirvio kotu smogė jai per pečius ir ėmė tampyti už plaukų. „Gyniausi“, – sako tarnaitė. Čiupo peilį ir aklai juo švaistėsi. „Kasdien per ją verkiau“, – aiškina. Tvirtina, kad Bogucka ją mušdavo. O vogusi neprisipažįsta.
Devyniolikos metų valstiečio iš Tašycų duktė, apsirišusi šilki ne skarele, kalba ramiai. Kaltintojas ja netiki, nori įrodyti, kad ji ne dora ir vogusi jau anksčiau. Iš tikrųjų, teisme pasirodo jos ankstesnė darbdavė ir liudija, kad toji pavogusi dvi kapas obuolių. Tačiau pa žymi, kad už rankos jos nepagavo. Teismas klausia kiemsargio žmonos – tai visada daug ką žinančios moteriškės, – kaip profesorienė Bogucka elgėsi su ankstesnėmis tarnaitėmis. „Skundėsi, kad jas marina badu“, – atsako.
Teisėjai prisiekusieji pripažino Batkówną kalta. Ji nuteista dešimčiai metų sunkiųjų darbų su teise per mėnesį parašyti vieną laišką ir karceriu kartą per metus – birželio 1-ąją, Boguckos mirties dieną. Kai Batkówna eina į kalėjimą, laikraščiai aimanuoja, kad tarnaitės niekaip nekontroliuojamos ir kad bet kuri ir bet kokia gali ateiti prie Mickevičiaus paminklo ir kaip tarnaitė patekti į padorius namus.
Taip Batkównos byla išryškino seniai egzistuojančias rimtas visuomenėje kylančias problemas ir tarnų skaudulius: ponios pažeidžia nuosavybės teises, neatiduoda tarnybinių knygelių, galiausiai skurdą – vertingiausias daiktas, kurį tarnaitė gali palikti kaip už statą, tėra perkelinė prijuostė.
Teismui nepavyko įrodyti, kad Bogucka mušė tarnaitę, bet tokie dalykai nutinka dažnai. Devynerių metų Józefa Witowska, kurią ponia vadino Marysia, nuo ankstaus ryto šluostė dulkes. Ponia – pamaldi pavieto valdininko žmona – sėdėjo fotelyje ir stebėjo Józefos darbą. „Jeigu jai nepatikdavo, čiupdavo dulkių šluostę ir mušdavo mane per galvą arba čiupdavo už plaukų ir tampydavo į visas puses“, – prisimena Witowska.
Ir valgyti gaudavo mažai. Į jai skirtą kavą ir sriubą ponia pripildavo vandens. „Duonos gaudavau tik nuo vaikų likusias nuograužas. Surinkdavo gabalėlius, užpildavo vandeniu, truputį pasaldindavo, paduodavo kaip šuniui. Būdavau labai al kana, suvalgydavau iki paskutinio trupinio.“ Darbas valdininko namuose Józefai baigėsi anemija ir keliomis savaitėmis ligoninėje.
Duonos gaudavau tik nuo vaikų likusias nuograužas. Surinkdavo gabalėlius, užpildavo vandeniu, truputį pasaldindavo, paduodavo kaip šuniui.
To laiko policijos kronikos yra ir tarnaičių skriaudų kronikos. 1898 m. „Przyjaciel Sług“ rašo:
Krokuvoje tarnaujanti Karolina Knecht iššoko iš ketvirto aukšto. Krisdama užsikabino už trečio aukšto turėklų. Susitrenkė šoną. Tokio žingsnio priežastis – nežmoniškos ir nuolatinės darbdavių patyčios. Gėda!
Teisė leidžia mušti tarnaitę. Galicijoje veikiančio potvarkio 17 straipsnis (Tarnaujančių žmonių reglamentas, Lvovas,1865) leidžia „nuosaikias ir nekenksmingas“ kūno bausmes. Taip pat griežtai teisė veikia ir kituose regionuose. Lenkijos karalystėje tai 1860 m. įstatymas, Prūsijos valdomose žemėse – 1896 m. Civilinis kodeksas. Jie leidžia tarnus plakti už nepaklusnumą.
Pirmosios prieš tokius dalykus protestuoja feministės per 1899 m. Zakopanėje vykusį Moterų suvažiavimą, jos reikalauja pa šalinti tą gėdingą eilutę. 1905 m. revoliucijos metu moterys eina dar toliau. Pirmą kartą garsiai reikalauja gerinti tarnaičių padėtį: teisės į poilsį, laisvą sekmadienį, atostogas. Reikalauja tarnams aštuonių valandų darbo dienos. Tai skamba kaip fantazija, išsidirbinėjimai.
Tarnų padėtis beprecedentė. Jie už teisės ribų. Susitarimas, paprastai žodinis, apibrėžia, kuriam laikui tarnaitė samdoma, ir ne ką daugiau, pareigų sąrašą pateikia darbdavys, niekas jo nekontroliuoja. Tarnai neturi garantuotos poilsio ir atostogų teisės. Ponas gali atleisti tarnaitę dėl dvidešimt trijų priežasčių, pavyzdžiui, jei skleidžia apie jį paskalas, jei nakčiai negrįžta namo, jei yra nėščia. Arba jei „ponui šoka į akis ir atkakliai neklauso jo įsakymų“.
Tarnaitė gali išeiti iš darbo tik tada, jei dėl atliekamo darbo kyla grėsmė jos sveikatai ar gyvybei. Arba jei ponas bando priversti ją „elgtis prieš teisę ar papročius“, neduoda pakankamai maisto arba apgyvendina ją kenksmingomis sąlygomis. Nuolatinis per didelis darbo krūvis nėra priežastis tarnaitei atsisakyti darbo. Jei mes darbą nepasibaigus sutarčiai, gali pakliūti į kalėjimą, nes išeiti iš darbo – nusikaltimas.
Prie to prisideda prastos sąlygos, kuriomis paprastai gyvena tarnaitės, ir menkas maistas. Daugelyje namų jos gauna prastesnį maistą nei namiškiai. Tai per amžius įsigalėjęs feodalinis dviejų stalų paprotys: pirmasis ponams, antrasis tarnams. Tarnai negauna baltos duonos, ji pernelyg brangi, jiems kepama juoda ruginė.
Viena labiausiai paplitusių patyčių – neatiduoti tarnybinės knygelės. Toji tikra grandinė ir kartu žiburėlis. Be jos tarnaitė ne gaus darbo, o negatyvus įrašas išbrauks ją iš gero darbo rinkos. „Przyjaciel Sług“, 1900 m.:
Neseniai vienas teismo tarėjas, ponas G., labai neteisingai nu skriaudė ir išmetė iš darbo mūsų Šv. Zitos draugijos seserį Marcelę R. Kai toji graudžiai verkė ir nežinojo, ką daryti, kad atgautų nesumokėtą algą, savo daiktus ir knygelę, atsirado kita drąsi tarnaitė, 11 metų pažįstanti Marcelę kaip tylią ir pamaldžią moterį. Pirmiausia kartu su ja nuėjo pas tą nedorą poną ir paprašė grąžinti knygelę ir sumokėti algą, bet kai tasai išdidžiai ėmė varyti jas lauk, o jo ponia pasakė, kad jam nieko už tai nebus, nes jis pats kitus teisia, tarnaitės nuėjo pas poną advokatą Schierą (Koperniko g. 26) ir paprašė padėti. Tasai ponas, garsus ir pamaldus vargšų gynėjas, ėmėsi to reikalo, kreipėsi į teismą, ir šiandien nuskriaustai Marcelei atėjo džiugus teismo sprendimas, įsakęs tarėjui G. grąžinti Marcelei daiktus ir knygelę ir sumokėti už skriaudą. Prisiminkite, seserys, tą garbų advokatą ir atsimokėdamos su mumis visos sukalbėkite už jį „Sveika, Marija“.
Viena labiausiai paplitusių patyčių – neatiduoti tarnybinės knygelės. Toji tikra grandinė ir kartu žiburėlis. Be jos tarnaitė ne gaus darbo, o negatyvus įrašas išbrauks ją iš gero darbo rinkos.
Tarnybinė knygelė duoda darbdaviams asmeninės informacijos apie tarnaitę: jos šeiminė padėtis, kas jos vyras, kokio ji ūgio, kokios spalvos akių. Bet pirmiausia parodo visą jos tarnybinį kelią su darbdavių vertinimais. Pirmame tokios knygelės puslapyje skaitome įspėjimą: „Tarnybinės knygelės turi būti pas ponus ir dėl jokios priežasties negali būti atiduotos; tik paskutinę tarnybos dieną, paliudijus Tarnų kontrolės skyriuje ir gavus pakvitavimą, tą knygelę reikia atiduoti, antraip gresia bausmė.“
Tad tarnaitė atiduoda savo knygelę darbdaviui, o tasai grąžina, kai mergina baigia darbą. Tada moteris per parą turi registruotis Tarnų kontrolės skyriuje. Nuo tos dienos be darbo gali būti tik mėnesį, ir tai gavusi skyriaus sutikimą.
Pagal instrukciją ponia, rašydama tarnaitei liudijimą, turi nurodyti tarnybos laiką, pobūdį, kaip vykdė savo pareigas, „nenutylėdama tarnaitės svarbių ydų, blogų įpročių ir didesnių prasižengimų“.
Norint užsitarnauti teigiamą įrašą, reikia atitikti ponios lūkesčius, o tie dažnai būna labai aukšti. 1900 m. gimusi Ewelinos Krzeszowskos senelė buvo keturiolikos, kai pamotė ją išsiuntė tarnauti. Po daugelio metų lygindama skalbinius savo anūkei aiškino, kaip tą reikia daryti. Lyginti išmoko tobulai, nes jos ponia tikrino kiekvieną išlygintą drabužį ir, jei rasdavo nors menkiausią raukšlę, mesdavo jį atgal į nelygintų krepšį. Bet kokia nesubordinacija ar ne mokėjimas lyginti ar gaminti galėjo nulemti, koks bus įrašas knygelėje, o tas įrašas gali tapti bado mirties bučiniu.
Tarnaičių tarnybinės knygelės, kurių turėjo būti šimtai tūkstančių, šiandien tikra retenybė. Jas išmesdavo kaip nesvarbų dokumentą. Pažvelkime į vieną jų, išsaugotą Varšuvos senųjų aktų archyve.
Marianna Białek savo knygelę įregistravo 1903 m. Gaudavo 6 rublius per mėnesį. Pirmas įrašas:
Šiuo liudiju, kad Marianna Białek tarnavo pas mane tris mėnesius, pasirodė labai gerai, išėjo savo noru.
Antras įrašas:
Atleista kaip išpuikusi, barni ir neklusni.
Iš rubrikos „Gebėjimai“:
Nepakankamai darbšti.
Liudijimas apie moralę ir elgesį:
Elgėsi, kaip norėjo, išeidama iš tarnybos drįso prakeikti mūsų namus.
Bet kitas, 1904 m., jau kituose namuose:
Tarnavo pas mane keturis mėnesius, visą tą laiką elgėsi labai gražiai, kaip darbininkė sąžininga, atleidau ją 1904 m. sausį.
Sunku suprasti. Kuo tikėti? Ką reiškia „išpuikusi ir barni“? Ir kodėl Marianna Białek praranda darbą, jei yra sąžininga darbuoto ja? Kokią vertę turi tos emocijų kupinos nuomonės.
Feministės knygeles laiko praeities reliktu ir reikalauja jas panaikinti. Ponios, atvirkščiai, nepaisydamos nieko, nenori tos grandinės paleisti iš rankų.
Knygelės nėra itin patikimos ir įrašai jose labai įvairūs. Ponios žino, kad neverta labai jais tikėti, juk ir pačios įrašo tai, ką nori.
Būna, kad atleidžia merginą, o įrašo gerus žodžius ašaroms nusibraukti. Savaitraštis „Tygodnik Ilustrowany“ rašo, kad ponios žaidžia gūžynių, dėl „geros širdies“ nenori rašyti blogų žodžių. „Tai egoistiška ir nesąžininga“, – rašo laikraščio žurnalistas. „Ponios pačios kaltos, kad tarnaitės blogos. Kam rašo gerus liudijimus toms, kurios to nenusipelnė?“ – priduria ponia iš tarpininkavimo biuro.
Feministės knygeles laiko praeities reliktu ir reikalauja jas panaikinti. Ponios, atvirkščiai, nepaisydamos nieko, nenori tos grandinės paleisti iš rankų. Rusijoje tarnaičių knygelės likviduojamos po 1905 m. revoliucijos, Varšuvoje jos bus būtinos iki trečiojo de šimtmečio, o jas panaikinus ponios vis reikalaus jas grąžinti
