Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 12d. 16:44

Edgaras Davidovičius: operos solistas su roko gitara

Edgaras Davidovičius
LVSO nuotr. / Edgaras Davidovičius

Tenoras Edgaras Davidovičius – sparčiai karjeros laiptais kylantis jaunosios kartos operos solistas. Šiuo metu dirbantis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, jaunasis solistas pelnė ne vieną apdovanojimą įvairiuose konkursuose ir bendradarbiavo su įvairiais Lietuvos bei užsienio orkestrais.

Šį kartą E.Davidovičių kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Ričardo Šumilos, ir operos soliste Ieva Barbora Juozapaityte klausytojai galės išgirsti lapkričio 22–24 d. koncertuose Jonavoje, Šiauliuose ir Utenoje. Apie koncertuose skambėsiančius vienus žymiausių klasikinės muzikos kūrinių, šiuo metu įgyvendinamus projektus ir ateities planus kalbamės su solistu Edgaru Davidovičiumi.

– Koncerte atliksite gražiausias G.Puccini, G.Verdi, A.Dvořáko operų arijas ir duetus. Papasakokite, kuo ypatingi šie kūriniai?

– Koncerte atliksiu A.Dvořáko Princo ariją iš operos „Rusalka“. Šiame kūrinyje princas dainuoja undinei Rusalkai, jis jaudinasi, klausia jos: „Kas tu tokia? Ar tu – koks mistiškas gyvūnas? Atsakyk man, atsakyk!“. Bet ji negali jam atsakyti, nes iš undinės pavirtusi į žmogų praranda kalbos ir nemirtingumo dovanas.

Alfredo arijoje iš G.Verdi operos „Traviata“ Alfredas išreiškia savo stiprius meilės jausmus Violetai. Jis ją dievina, sako, kad visas gyvenimas jiems prieš akis – pati meilės liepsna prieš artėjančią tragediją.

Mimi ir Rodolfo duetas „O soave fanciulla“ iš G.Puccini operos „La Boheme“ irgi yra apie meilę, apie tą pirmąjį rankų susilietimą.

Violetos ir Alfredo duetas „Parigi, o cara“ – paskutinis duetas operoje, kur įsimylėjėliai vėl susitinka, ir Alfredas tikina Violetą, kad jie išvyks kartu. Jaunatviška viltis ir optimizmas visada sustiprina meilę. Operos pabaiga tragiška, tačiau graži – nepaisant nieko, meilė nugali visas kliūtis.

Mimi ir Rodolfo duetas „O soave fanciulla“ iš G.Puccini operos „La Boheme“ irgi yra apie meilę, apie tą pirmąjį rankų susilietimą. Jis labai jautrus ir toks jaunatviškas, ten keliami klausimai tokie nekalti. Visi kūriniai šiandien yra aktualūs, nes puikiai atskleidžia, ką išgyvena žmogus – šie jausmai mus lydi visur ir visada.

– Kurį iš paminėtų kūrinių Jums labiausiai patinka atlikti? Kodėl?

– Man labai patinka Mimi ir Rodolfo duetas „O soave fanciulla“ iš operos „La Boheme“ – G.Puccini muzika labai graži, duetas labai jausmingas. Bet dar labiau man patinka Princo arija iš operos „Rusalka“, nes ji yra čekų kalba. Man labai patinka dainuoti čekų kalba. Iš pradžių atrodė sunku, ir ji pasirodė ne tokia skambi, bet po vienų kursų Čekijoje aš labiau susipažinau su šia kalba. Kartais būna taip, kad kompozitoriaus parašytame muzikiniame tekste čekišką tekstą reikia tarti ne visai taip, kaip parašytos natos, nes anksčiau kompozitoriai ne visai išmanė šią kalbą. Bedřicho Smetanos kūryboje taip pat yra tekę su tuo susidurti. O Princo arijoje man labai graži visa melodika, pats personažas ir būtent čekų kalba yra įdomūs. Šią ariją aš esu atlikęs B.Smetanos salėje Prahos filharmonijoje su Šiaurės Čekijos filharmonijos orkestru, tai buvo labai gera patirtis.

– Esate dirbęs su daug skirtingų Lietuvos bei užsienio orkestrų. Kuo darbas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru išsiskiria iš kitų?

– Kiekvienas orkestras turi kažką savito. Man labai patinka dirbti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, nes tai – labai profesionalus ir smagus kolektyvas, čia dirba šilti ir geri žmonės, jauti jų palaikymą. Taip pat labai geri dirigentai. Man be galo patinka dirbti su maestro Gintaru Rinkevičiumi. Su Ričardu Šumila dirbti teko mažiau, bet paskutiniu metu vis daugiau susiduriame tiek naujame operos ir baleto teatro pastatyme, tiek kitur. Labai gera dirbti su dirigentais, kurie tave supranta ir stengiasi tau padėti, o ne kažkaip nusmukdyti. Labai pozityvi energija.

– Lapkričio 22–24 d. Jonavoje, Šiauliuose ir Utenoje koncertuosite su soliste Ieva Barbora Juozapaityte. Kaip sekasi dirbti kartu?

– Labai gerai. Ieva yra labai aistringa solistė. Iš jos visada sulauksi atsako, o tai, kad partneris tau duotų atsakymą energetiškai, yra labai svarbu. Tada galite dviese bendrai kurti. Su Ieva mes esame kursiokai, kartu teko dirbti operos studijoje, turėjome įdomų projektą su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisieriais, kurie statė ištraukas iš operų. Ten statomas Violetos ir Alfredo duetas „Parigi, o cara“ iš „Traviatos“ buvo labai smagi patirtis. Ieva – puiki kolegė ant scenos.

– Su kokiais projektais dirbate pastaruoju metu?

– Šiuo metu dirbu su baleto-operos „Amžinybė ir viena diena“ pastatymu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tai nestandartinis reiškinys, nes baletas ir opera persipina ne taip dažnai. Čia ir muzika neįprasta – esu labiau įpratęs dainuoti klasikinius kūrinius, o su šiuolaikine muzika susidūriau šiek tiek mažiau. Pastatymo režisierius-choreografas Itzikas Galili žavi savo šaltu protu ir požiūriu į situacijas.

Šį darbą tenka suderinti su repeticijoms Kaune, nes Kauno muzikiniame teatre statoma G.Verdi opera „Makbetas“, kurioje atlieku Makdufo vaidmenį. Taip pat ruošiuosi J.S.Bacho Mišioms h-moll, kurios jau gruodį bus atliktos Vilniuje ir Kaune kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir maestro Gintaru Rinkevičiumi. Iš tikrųjų darbo yra nemažai, todėl reikia tiesiog imti ir daryti. Nuo rugsėjo iki naujų metų man labai įtemptas laikotarpis, nes tarp didžiųjų koncertų yra ir mažesnių projektų su kolegomis. Man labai patinka, kai yra darbo, nes tada nėra laiko snausti. Neteikiu didesnių ar mažesnių simpatijų vienam ar kitam projektui. Visi jie man yra iššūkis ir labai smagus darbas, kuriame galiu tobulėti.

– Savo profesinius įgūdžius nuolat tobulinate tiek Lietuvos, tiek užsienio akademijose bei meistriškumo kursuose. Ar Jūsų planuose yra tolimesnės studijos?

– Baigus akademiją nėra taip, kad iškart šoki į operos „laivą“ ir dainuoji visas žinomas partijas. Aišku, reikia tobulinti savo techniką. Sugrįžtu pas savo vokalo pedagogą prof. Deividą Staponkų, esu jo asistentas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kai mokai savo kolegas studentus, pats atrandi kažką naujo, į ką anksčiau neatkreipei dėmesio, dar kartą į viską atidžiau pasižiūri. Be to, dirbu ir su pedagoge iš Vokietijos.

Gabrieliaus Jauniškio nuotr./LVSO
Gabrieliaus Jauniškio nuotr./LVSO

Šiuo metu siunčiu paraiškas į operos studijas Europoje, labai norėčiau išvykti tobulintis į užsienį. Stažuotės ar jaunimo programos operos studijose dažniausiai trunka porą metų. Būtų labai smagu pakliūti į tokį projektą, nes iš įvairių vasaros projektų, konkursų ir kursų turiu tarptautinės patirties. Tai labai gera mokykla – tobulėji tiek vokalo, tiek žmogiškąja prasme. Sutinki įvairių žmonių, o tai labai praturtina.

– Kokie tolimesni Jūsų profesiniai planai? Ar yra projektų, kuriuos norėtumėte įgyvendinti?

– Su kolegomis sugalvojome ne klasikinės muzikos projektą, kuris kol kas yra idėjos stadijoje. Tai būtų duetas arba trio su gitaromis, kurio repertuarą sudarytų klasikinis džiazas, rokas ir rokenrolo muzika, atliekama akustiškai. Seniau aš grodavau sunkiąją muziką: roką, metalą. Tokie dalykai taip lengvai nepaleidžia – gitara stovi kambario kampe, praeidamas pro šalį užmetu į ją akį ir nepraeinu nepalietęs. Turėjau idėją padaryti ir Ray Charleso projektą, bet nežinau, kaip jo kūriniai skambėtų su mano balsu, nes aš esu tenoras, o R.Charlesas – baritonas ir turi labai specifinį tembrą. Norėčiau atlikti R.Charleso dainų programą su kameriniu arba styginių orkestru. Lietuvoje niekas to dar nedarė, manau, kad ir publikai būtų įdomu, nes kas nežino „Hit the Road Jack“.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

01:06
02:24
01:41

Esports namai

Maistas