Vienu gyvenimo etapu man netgi atrodė, kad esu vienintelė lietuvė, kuri užsienyje praleidžia didžiąją dalį savo laiko, bet puoselėja viltį gyventi ir dirbti Lietuvoje. Vos tik atsikrausčius į Šveicariją, kokius metus beveik visi mano pokalbiai su tautiečiais akimirksniu virsdavo ginčais, kurie baigdavosi mano išorine kapituliacija, įtikinamai neatrėmus nė vieno į Šveicariją persikėlusių lietuvių argumento apie gerovę, vaikų išsilavinimą ir didesnes jų pačių bei jų vaikų tolesnio gyvenimo galimybes Šveicarijoje.
Tie ginčai mane privertė manyti, kad mano ir tų žmonių gyvenimas Lietuvoje, matyt, labai skyrėsi. Mes išvažiavome iš skirtingų gyvenimo toje pačioje šalyje situacijų. Man Lietuvoje gyventi buvo gera ir lengva, čia jaučiausi stipri, turinti profesinių, o tai reiškia, savirealizacijos ir įdomaus gyvenimo, perspektyvų, tvirtą socialinį tinklą.
Dabar žinau, kad anoji mano subjekto pozicija buvo privilegijuotos jaunystės situacija, o mano pašnekovų, matyt, ne. Vienintelis dalykas, kuris Lietuvoje mane kiek slėgė, buvo vyraujanti lyčių kultūra, kurios tuo metu taip ir pavadinusi nebūčiau, nes trūko instrumentų jai analizuoti.
Po beveik dešimties metų Šveicarijoje vis dar noriu gyventi Lietuvoje, tačiau Lietuvą ir save joje jau matau reemigrantės akimis. Galbūt todėl ne taip seniai mano akiratin papuolęs dokumentinis Aistės Ptakauskės filmas „Pasaulio virtuvė“ man pasirodė vertas aptarimo. Filme pasakojama apie keturias imigrantes į Lietuvą, iš kurių trys nori čia ir gyventi, ir vieną Lietuvos tautinės bendruomenės atstovę.
„Viskas priklauso nuo tavo svajonių, – filmo pradžioje sako amerikietė Alicija. – Aš norėjau sukurti šeimą ir teatrą. Tuo metu atrodė, kad Lietuvoje ši svajonė gali tapti realybe.“ Filmo herojų istorijos atskleidžia, kaip radikaliai skiriasi skirtingose subjekto pozicijose esančių žmonių gyvenimas toje pačioje šalyje.
Kai JAV sukrėtė homofobinių nusikaltimų karštinė, Lietuvos internetinėje erdvėje išprovokavusi homofobinių pasisakymų srautą, vėl prisiminiau šį filmą, galvodama apie tai, kam Lietuvoje gyventi sąlyginai lengva, o kam sudėtingiau, ir kodėl.
Filme „Pasaulio virtuvė“ kalbama ne apie homoseksualus, o apie penkias heteroseksualias moteris, kurios Lietuvoje keistai ir nejučia atsiduria normalumo paribyje ir yra priverstos savotiškai įrodinėti savo tinkamumą būti tuo, kuo yra, ir užsiimti profesine veikla, kuria nori užsiimti bei kuriai yra akademiškai pasiruošusios.
Filmas atkreipia dėmesį į atsidūrimą didesniame arba mažesniame užribyje, kuris, žvelgiant iš privilegijuotos centro pozicijos, atrodo, nematomas, ir į tai, kaip buvimas tame užribyje veikia žmonių galimybes įgyvendinti savo tapatumus ir trokštamo gyvenimo projektus.
Filmas atkreipia dėmesį į atsidūrimą didesniame arba mažesniame užribyje, kuris, žvelgiant iš privilegijuotos centro pozicijos, atrodo, nematomas.
Jaunystėje man atrodė, kad mano gyvenimą Lietuvoje kiek varžo performatyvi, vienus lyčių vaidmenis įgalinanti ir remianti, o kitus marginalizuojanti, lyčių kultūra ir politika. Filmo herojų atveju įsijungia dar keli – rasės, tautinio identiteto ir socialinės klasės – parametrai, kurie sukuria dar daugiau integracinių barjerų.
Viena filmo herojų yra jamaikietė Kyša, kuri į Vilnių atvyko studijuoti Mykolo Romerio universitete ir norėtų likti Lietuvoje. Vienoje pirmųjų filmo scenų ją matome kalbančią su jauna konsultante, galimai, migracijos tarnybos darbuotoja arba karjeros centro specialiste universitete, kuri Kyšai sako, jog ji turinti dvi galimybes pasilikti šalyje: „Pirmoji, – kiek suraukusi antakius aiškina patarėja, – sudėtinga, reikalaujanti daug pinigų ir pastangų: galite įsteigti savo verslą, tačiau turite įrodyti, kad jūsų buvimas Lietuvoje yra tam verslui būtinas. Arba, – linksmai nušvitusi priduria, – galite sukurti šeimą“.
Kamera kuriam laikui sustoja ties nejaukumo ir baimės perkreiptu Kyšos veidu. Konsultantė verslo studijas baiginėjančiai trisdešimtmetei šeimos kūrimą siūlo kaip gyvenimo Lietuvoje pagrindą, o jaunos moters išraiška byloja pasiūlymo absurdiškumą ir kategorišką atmetimą.
Filmo pabaigoje Kyša sako sieksianti, kad kaip verslininkė būtų priimta rimtai, bet iš ankstesnių filmo epizodų galima suprasti, jog šis tikslas nelengvai pasiekiamas ne tik dėl jos lyties ir kilmės šalies, bet ir odos spalvos.
Antroji filmo herojė, amerikietė Alicija, iškalbingai dalijasi savo įspūdžiais apie ją nustebinusius lyčių santykių ypatumus Lietuvoje: apie tai, kaip pirmą kartą atvykusi į Vilnių, ji sutiko būsimą vyrą. Jis su kitais vaikinais į salę nešiojo kėdes. Norėdama jiems padėti, Alicija ėmėsi to paties, tačiau pamatęs ją nešiną kėdėmis, lietuvių jaunuolis, užuot nusišypsojęs ir padėkojęs, pratrūko rėkti. Išsigandusi ir kalta pasijutusi Alicija, ne iš karto suprato, kad tas šaukimas – jaunuolio pastanga atlikti kultūringo ir svetingo Lietuvos vyro pareigą kėdes sunešti pačiam.
Sudėtingiausios ir graudžiausios yra Lietuvos čečėnės Aminat ir Lietuvos romės Boženos istorijos. Be to, kad Aminat yra karo pabėgėlė, kuri tiesiog nebeturi namų, ji, kaip ir romė Božena, atsiduria dvigubos kultūrinės diskriminacijos situacijoje.
Kilusios iš patriarchalinių kultūrų, abi moterys yra diskriminuojamos ir gimtosiose bendruomenėse. Aminat į Lietuvą siunčiama atidaryti Čečėnijos konsulato Vilniuje, nes „joks vyras ten nevažiuos ir be pinigų nedirbs“, o Božena bėga iš čigonų taboro, kuriame labai anksti buvo, jei ne visai prievarta, tai ir ne visai savo noru, ištektinta ir neištikimo vyro greitai palikta, iš jos dargi atimant dukterį.
Tačiau integruotis lietuvių bendruomenėje šioms moterims, pasirodo, taip pat nėra lengva. Kai kurių prekybos centrų administratorės „čigonių“ kasininkėmis tiesiog nepriima, kad ir kokią jos turėtų kvalifikaciją. Nepaisant to, kad Čečėniją Lietuva remia, ir nedideliame politikų būryje Aminat yra gerbiama ir globojama, čečėnų pabėgėlių bendruomenė, kuriai ji vadovauja, per dvidešimt metų nuo dviejų tūkstančių sutirpo iki šimto žmonių, nes, anot Aminat, Rusijos skleidžiami neigiami stereotipai apie čečėnus, deja, veikia ir Lietuvoje.
Filmo spalva – pilka, dar vienos filmo herojės, urugvajietės Marisos, žodžiais tariant – visa apimanti Lietuvos spalva, kuri visiškai neatitinka vaikystėje girdėtų lietuvės močiutės pasakojimų apie tai, kokia Lietuva žalia ir balta.
Vaizdinė filmo gramatika „išprausta“ nuo estetikos: joje dominuoja urbanistiniai vietovaizdžiai, kuriuose juda filmo herojės. Herojų žmogišką entuziamą gesina nebylūs pilko betono pastatai, kabinetai, koridoriai ir durys į pustuščius, negražius interjerus, kurias filmo herojės nuolat varsto mėgindamos Lietuvoje įkurdinti savo gyvenimus.
Filmo spalva – pilka, dar vienos filmo herojės, urugvajietės Marisos, žodžiais tariant – visa apimanti Lietuvos spalva, kuri visiškai neatitinka vaikystėje girdėtų lietuvės močiutės pasakojimų apie tai, kokia Lietuva žalia ir balta.
Šie vaizdai pinami su išraiškingais, iš arti ir en face filmuojamais herojų veidais, kalbančiais tiesiai į žiūrovus ir kuriančiais intymumo pojūtį.
Mano pačios ilgametė transnacionalumo ir migracijos patirtis lėmė, kad ir aš žinau, ką reiškia kartais patekti į sau nepalankaus tautinės tapatybės stereotipo šešėlį: gyvenamoje šalyje kalbėti su užsienietišku ir, matyt, ne visada suprantamu akcentu (kuris iškart iššaukia nevalingai nedraugišką pašnekovų kūno kalbą), susidurti su nepralaidumu siekiant dirbti pagal išsilavinimą šalyje, kurioje neturi profesinio pažinčių tinklo, ir pajusti visuomenės struktūrų inertinį spaudimą būti tiesiog moterimi, nes šis vaidmuo, kaip rodoma filme, vienintelis priskiriamas be pastangų ir be jokių papildomų įrodymų.
Dabar mąstydama apie savo norą gyventi Lietuvoje, galvoju apie naują savo subjekto poziciją ir apie tai, kaip jausčiausi, jei staiga nutraukčiau transnacionalinę egzistenciją ir imčiau gyventi bei dirbti tik Lietuvoje.
Įdomu, kaip čia jaustųsi kosmopolitiškai auklėjamas mano sūnus, Šveicarijoje gimęs ir augęs Jungtinės Karalystės ir Lietuvos pilietis, kuris lietuviškai kalba su nedideliu užsienietišku akcentu ir ne visuomet taisyklingai.
Šie svarstymai visada atveda prie svajonių apie tai, kokioje Lietuvoje norėčiau gyventi ir auginti sūnų. Svajoju apie Lietuvą, kurioje nebūtų šiandien taip garsiai skambančių neapykantos diskursų seksualinės orientacijos, tautinė kilmės, rasės, o kartais ir lyties, pagrindu, arba jie būtų bent jau marginalūs bei viešai smerkiami, svajoju apie šalį, kurios darbovietėse būtų rengiami kuo objektyvesni ir visiems atviri konkursai, svajoju apie visuomenę, kur būtų lengva būti tuo, kuo esi arba nori tapti.
Pastarąjį dešimtmetį mane džiugina įvairios iniciatyvos, nevyriausybinių organizacijų, ugdančių visuomenės toleranciją, didinančių įvairių mažumų matomumą ir, tikėkimės, priimtinumą, veikla.
Tą liudija ir šiemet jau trečią kartą Vilniuje surengtos „Eitynės už lygybę“, į kurias įsijungia vis didesnė Lietuvos visuomenės dalis. Tačiau man atrodo, jog sąlyginai ,,normalios“ imigrantės, kurių niekuo nešokiruojantys, neekscentriški tapatumai nesukelia didelių kontroversijų ir neįžiebia aklos neapykantos, lieka pačios nematomiausios ir labiausiai neapsaugotos.
Todėl Aistės Ptakauskės filmas „Pasaulio virtuvė“ yra itin sveikintina, graži, subtili ir svetingumo etika paremta pastanga parodyti, ką turi įveikti savo gyvenimus Lietuvoje kuriančios kitatautės. Filmo herojų istorijos paliečia ne tik lietuvių auditoriją.
Filmas „Pasaulio virtuvė“ sėkmingai naudojamas Lietuvoje ir užsienyje ugdant studentų ir pedagogų toleranciją ir tarpkultūrinio bendravimo įgūdžius. Filmas įtrauktas į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ir Belgijos universiteto VIVES studijų programas. VIVES universitete filmas naudojamas ruošiant Dorovinio ugdymo mokytojus, o VDU jis naudojamas dviejose tarptautinėse studijų programose, kuriose studijuoja studentai iš Lietuvos ir užsienio: aiškinant tarpkultūrinės komunikacijos ir edukacijos bei europietiškos tapatybės ypatumus.
Eglė Kačkutė yra Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Romanų filologijos katedros lektorė, gyvenanti Šveicarijoje
Filmą „Pasaulio virtuvė“ galima pažiūrėti čia
