TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Eglė Špokaitė: kalbėkime apie baletą, nevartodami žodžio „baletas“

„Ne vieną kartą esu girdėjusi sakant, kad to, ko žmogus negali išreikšti žodžiais – nesupranta. Bet man atrodo, kad aš suprantu. Tačiau ne protu, o kūnu", – sako balerina Eglė Špokaitė.
D.Mačikėno nuotr. / „Ne vieną kartą esu girdėjusi sakant, kad to, ko žmogus negali išreikšti žodžiais – nesupranta. Bet man atrodo, kad aš suprantu. Tačiau ne protu, o kūnu", - sako balerina E.Špokaitė.
Šaltinis: 15min
0
A A

„Gražios jos, ar ne?“ – šokių salėje be batų sėdinčio šių eilučių autoriaus linktelėjusi tyliai paklausia Eglė Špokaitė, daugiau kaip 20 metų šokusi scenoje, ne kartą pripažinta geriausia Lietuvos baleto soliste, o dabar – savo vardo baleto mokyklos meno vadovė, žodžius „tempiam“, „nugara“, „aukšta varlytė“, „išsitiesk“ sakanti penkioms dešimtims mergaičių ir merginų.

1971 m. sausio 15 dieną sostinėje gimusi E.Špokaitė baigė Vilniaus baleto mokyklą, nuo 1989-ųjų iki šių metų pradžios šoko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupėje. Primabalerinos repertuare – pagrindiniai vaidmenys, už kuriuos ji apdovanota gausybe premijų, keliskart – „Auksiniu scenos kryžiumi“, 1996-aisiais – Nacionaline kultūros ir meno premija, yra pelniusi pirmąsias vietas tarptautiniuose konkursuose.

Baleto spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ ji, žinoma, Džuljeta, „Don Kichote“ – Kitri ir Mersedes, „Miegančiojoje gražuolėje“ – Aurora, „Spragtuke“ – Mari, spektaklyje „Ana Karenina“ – Ana Karenina, „Kopelijoje“ – Olimpija... Taip pat būtina paminėti ir itin ryškią E.Špokaitės sukurtą Dezdemoną Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Otelas“, labai įsiminusią ir režisieriui, ir teatro bendruomenei, ir žiūrovams.

Recenzijose apie baletą ir šios balerinos sukurtus vaidmenis rašoma, kad E.Špokaitė – „visais požiūriais tobula, nepriekaištingai valdanti mimiką, kupina magiško žavesio“, kitur priduriama, kad ji – „organiška ir įtaigi“, spinduliuojanti „išrinktajai asmenybei būdingas dvasines savybes“, taip pat nepamirštama pasakyti, kad E.Špokaitė – „tikras mūsų baleto pasididžiavimas“.

„Taip, jos tikrai gražios“, – tenka atsakyti tik dabar, nes, vos paklaususi, balerina vėl nuskubėjo atsistoti priešais mokines. „Pėdos“, „žema varlytė“, „laikome“...

„15 valandų“ – apie Eglę Špokaitę.

Įdomaus žodžių šokio. Pirma dalis.

– Stebėdamas jūsų baleto pamoką, žiūrėjau į 16 tuomet buvusių mergaičių, kurioms turbūt 6–7 metai, ir įdomiausia buvo, kaip jos į jus žiūri...

 – Oi, ne. Joms jau 8–9 metai...

– Bet dabar kalbant ir apie jūsų žvilgsnį į jas – ar atpažįstate, prisimenate save? Pavyzdžiui, iš tų mergaičių pastangų daryti taip, kaip sako mokytoja.

 – Taip, prisimenu ir save, tačiau ne dėl pastangų. Man tokiame amžiuje baletas buvo tiesiog gera kompanija. Susitikdavome ir bendraudavome po pamokų, prisigalvodavome visokių įdomybių. Mergaitės, kurias matėte – labai savarankiškos ir kūrybingos. Man beveik nieko nereikia joms siūlyti, nes jos pačios siūlo, kaip patobulinti pamokas. Tuo jos turbūt ir primena mano pačios vaikystę. O dėl tų pastangų... Čia jau kažkas apie baletą, taip?

Čia jau kažkas apie baletą, taip?

– Per šį mėnesį ne kartą man pasakėte, kad apie baletą galima kalbėti ir neminint žodžio „baletas“...

 – Tikrai galima apsieiti ir be šito žodžio. Nes baletas dažnai nėra tik tai, ką žmonės suvokia kaip baletą. Mes galime kalbėti apie darbą, apie nuolatinį darbą... Mergaitės, kurias matėte, baleto pamokas lanko penkis kartus per savaitę. Ir dalis jų mane pažįsta ne kaip Eglę Špokaitę, o kaip Eglę, kuri tapo jų mokytoja. Žinoma, yra ir kita dalis – atėjusių čia dėl to, nes pažįsta mane kaip baleriną ir galbūt nori eiti tuo pačiu keliu.

– Tačiau ar klaidingas būtų manymas, kad didžioji dalis šių mergaičių profesionaliomis balerinomis netaps?

 – Kartą jūs jau suklydote, sakydamas, kad joms tik 6 metai...

– Taip, tenka pripažinti.

 – Jūsų matytoje klasėje yra du trečdaliai itin gabių mergaičių.

– Tikiu, kad jos gabios. Bet...

 – Bet norite pasakyti, kad jos netaps balerinomis... Taip, greičiausiai, tik viena iš jų taps balerina. Ir ne tik dėl gabumų. Norint tapti baleto artistu, tavo gyvenime turi sutapti labai daug aplinkybių. Ne vien tik talentas, baleto mokykla ir mokytojas. Daug kas priklauso nuo to, kur ir kaip žmogus bręsta, kokia jo aplinka. Bet mūsų mokykla ir nesako, kad ruošia baleto artistus. Vaikai čia ateina, susipažįsta su baletu ir gana greitai tampa aišku, kiek jų gyvenime to baleto bus. Taip, vieni nori, bet negali. Kiti nori mažiau nei galėtų.

M.Raškovskio/LNOBT nuotr./Mersedes „Don Kichote“, 2005 m.
M.Raškovskio/LNOBT nuotr./Mersedes „Don Kichote“, 2005 m.

Jeigu vaikas lanko pamokas vieną ar du kartus per savaitę, jis jau yra apsisprendęs, kad tai – ne jo kelias. Bet užtat kažkada tas vaikas galės pasakyti – „vaikystėje piešiau, lankiau baletą, grojau“. Ir tai yra labai gerai. O jeigu baletas vaikystėje užima didžiąją dalį tavo laiko, tuomet tai tikrai palieka ryškų atspaudą žmogaus charakteryje, net jeigu jis ir netampa profesionalu. Manau, kad kiekvienas, bent kažkiek susidūręs su baletu, galėtų patvirtinti, jog tai suteikia disciplinuotumą, charakterio tvirtumą, fizinį stiprumą. Tačiau kartu baleto žmonės yra labai jautrūs, tvirtais saitais susieti su muzika.

– Per baleto pamoką mergaitėms sakėte, kad „grojant muzikai negalima daryti nieko kito – tik klausytis arba šokti“.  

– Muzika yra mūsų pagrindas. Žinoma, dabar šokama ir be muzikos, tačiau tokiu atveju muziką sukuria kvėpavimas, batų čiūžtelėjimas. Ir šokį aš suprantu kaip išraiškos priemonę, kai savo kūną atiduodi muzikai.

Kūnas turi išreikšti ne kažką kitą, o būtent skambančią muziką. Ir kai imi sutapti su muzika, tuomet per judesį jau gali išreikšti ir būseną. Visa tai skamba labai romantiškai, taip? Bet tai paremta taisyklėmis, kurių balete yra labai daug. Tai ir sukuria discipliną. Jaunystėje aš išmokau, kad muzika balete yra šventas dalykas – negalima kalbėtis, negalima krapštyti nosies. Su šokiu mes kažką darome dėl to, kad egzistuoja muzika. Aš tai labai sureikšminu, bet tokia laikysena susijusi tik su pagarba muzikai.

– O tokia disciplina mokinių neišgąsdina?

 – Gal nešvelninsiu savęs vien dėl to, kad į mokyklą pritraukčiau daugiau mokinių... Pripažįstu, kad iš mergaičių mamų kartais išgirstu visokių komentarų apie mano griežtumą, kuris, beje, vaikams patinka. Bet kai kurios mamos baletą suvokia tarsi lengvai skraidančių, švelnių fėjų užsiėmimą. Baletas nėra toks, kaip vaizduojama saldainių „Rafaelo“ reklamoje.

M.Aleksos/LNOBT nuotr./Spektaklyje „Kopelija“ E.Špokaitė atlieka Olimpijos vaidmenį, 2010 m.
M.Aleksos/LNOBT nuotr./Spektaklyje „Kopelija“ E.Špokaitė atlieka Olimpijos vaidmenį, 2010 m.

– Kas tokį požiūrį sukuria?

 – Tai yra stereotipai, su kuriais susiduriu visą gyvenimą. Baletas nėra rožinių spalvų sijonėliai. Baletas – juodos panagės, nes tu guli ant grindų. Man tai visai nepanašu į rožinį sijonėlį.

– Galvodamas, kaip galėčiau pavadinti šį pokalbį, svarsčiau, ką reiškia „kalbėti kūnu“, „pasakyti judesiu“? Kaip įvyksta tas susikalbėjimas, kai jūs „sakote“ judesiu, mimika, o žiūrovas tai mėgina „išgirsti“?

 – Mes visi kalbame kūnu, tačiau skirtingai. Vieni turi verbalinį, kiti – kinestetinį intelektą. Tai yra prigimtiniai dalykai. Šoka, matyt, tie žmonės, kurių intelektas – kinestetinis, tai yra, paremtas jutimais, lytėjimu. O dėl to susikalbėjimo – šokdama aš noriu išreikšti būseną. Ir judesiu, garsu noriu pasakyti daugiau nei žodžiais. Šokis yra muzika, o muzika, bent jau man, yra iškalbingesnė už žodžius. Muzika yra terpė, kurioje žmogus gali atrasti savo paties jausmus. Pavyzdžiui, Romeo ir Džuljetos istorija. Nemanau, kad žmogų jaudina artistė, vaidinanti Džuljetos tragediją. Jį jaudina terpė, į kurią žmogus pasineria matydamas ir klausydamas.

Vieni menai mus skatina individualizuotis, kiti – jungtis. Muzika yra menas, skatinantis jungtis, leidžiantis patekti į terpę ir joje pasilikti. Ir šokį mes suvokiame kaip vizualinį, estetinį meną, tačiau pats savaime jis gali ir nejaudinti, nes jaudina visuma, jaudina galimybė atsidurti tame, kas vyksta, jaudina galimybė „ištirpti“ muzikoje, kaip kad joje ištirpsta ir šokis.

– Mąstant apie tą „buvimą kartu“ ir „buvimą po vieną“ kiek kita prasme – ar baleto solistas netrokšta „būti vienas“?

 – Repeticijoje šalia balerinos, net kai ji šoka viena, yra repetitorius, baletmeisteris ir koncertmeisteris. Vadinasi, tu dirbi su kitais, o ne vienas. Be kitų žmonių tai neįmanoma.

– Fizine prasme – taip. O emocine?

Suprantu, ko norite paklausti, tačiau tai labai sunkus klausimas... Aš niekada nenoriu būti viena. Nejauku. Ir gyvenime, ir scenoje... Jeigu klausiate apie solisto būseną, galiu pasakyti, kad baleto mokykloje nebuvau ruošiama kaip pirma solistė. Žinoma, kai kas galėtų dėl to ginčytis...

M.Aleksos/LNOBT nuotr./Olimpijos vaidmuo spektaklyje „Kopelija“, 2010 m.
M.Aleksos/LNOBT nuotr./Olimpijos vaidmuo spektaklyje „Kopelija“, 2010 m.

Bet kaip būna mokyklose? Jeigu mokytoja nuveža vaiką į konkursą ir jis ten gerai pasirodo, jeigu vėliau nuveža į kitą ir ten taip pat lydi sėkmė, tuomet galbūt į tą vaiką imama žiūrėti kaip į potencialų solistą... Aš pati ne vienerius metus šokau tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitos artistės, tačiau vėliau, pritrūkus solistų, pasikeitus aplinkybėms, atsirado galimybė būti pirmai.

– Prisimenate, kada ir kas jums pasakė, kad turite prigimtinę dovaną, kad esate labai talentinga, kad stovite tikrai savo kelyje? Ir dar – kada jūs pati tuo patikėjote, supratote kaip neišvengiamybę būti tuo, kuo tau lemta?

 – Tai susiję su autoritetais. Šviesaus atminimo violončelininkas, dirigentas Mstislavas Rostropovičius man buvo didžiulis autoritetas. Tai, kaip jis suvokė ir grojo muziką – kažkas ypatinga. Jis yra minėjęs, kad labai mėgo mano Džuljetos vaidmenį... O kurti šį vaidmenį man padėjo būtent muzika, kuri sujaudino iki giliausių gelmių. M.Rostropovičius pasakė, kad iš jo matytų  Džuljetų labiausiai jam patiko toji, kurią mėginu suprasti ir perteikti aš... Man tai buvo labai svarbu, nes šiuo muzikantu nepaprastai pasitikėjau – kaip menininku, kaip žmogumi.

Skaitytojai skaitys šituos mano žodžius, bet jų esmė liks manyje, nes nemoku įvardyti to, kokią būseną perteikiu šokdama.

Turėčiau paminėti ir santykį su rusų balerina Maja Pliseckaja. Susidraugavome... Man patiko, kad ji drąsiai sako tai, ko kiti nepasako, nemato reikalo sakyti. Ji buvo už asmenybes baleto scenoje. O kas yra asmenybė? Ta, kuri nebijo daryti ne taip, kaip visi. Tam reikia begalinės drąsos ir originalumo. Galvoju, kad visada taip ir stengiausi. Mano fiziniai duomenys, ypač ūgis, nebuvo tokie, kad galėčiau eiti standartiniu keliu. Turėjau susirasti kitą kelią ir daryti taip, kaip aš galiu daryti, kaip man norisi daryti.

Žinoma, mes, lietuviai, esame provincialūs. Aš esu tokia pati. Ir jeigu pasaulinio ryškumo menininkas tave pagiria, jautiesi pakylėtas, nes jis tarsi geriau supranta, kas yra kas. Nežinau, kodėl paminėjau būtent šiuos du menininkus... Lygiai tą patį galėjau pasakyti ir apie savo fortepijono mokytoją Sofiją Laukavičiūtę, kuri man buvo labai svarbus žmogus. Ji svarstė kviesti mane pereiti iš baleto klasės į fortepijono, ir tuomet tai atrodo ypatinga, nes muzika man visada reiškė daug. Toks mokytojos kvietimas suteikė pasitikėjimo, nors į fortepijono klasę ir neperėjau.

– Norėčiau grįžti prie M.Rostropovičiaus pasakymo, kad jam patinka, kaip jūs suprantate Džuljetą. O kaip jūs ją suprantate?

 – Štai čia jau prasideda verbalika... Nesugebu to išreikšti žodžiais. Galiu jums pasakyti žodžius „stiprybė“, „jėga“, tačiau šie žodžiai nieko nepasako apie tai, kaip suprantu Džuljetos istoriją, jos ir meilės likimą... Ne vieną kartą esu girdėjusi sakant, kad to, ko žmogus negali išreikšti žodžiais – nesupranta. Bet man atrodo, kad aš suprantu. Tačiau ne protu, o kūnu. Skaitytojai skaitys šituos mano žodžius, bet jų esmė liks manyje, nes nemoku įvardyti to, kokią būseną perteikiu šokdama.

– Lietuvoje yra keli žmonės, rašantys apie baletą ir mėginantys „išsakyti“ tai, ką jūs „iššokate“. Gal pačiam menininkui ir nebūtina to įvardyti?

 – Prisimenu, sunkiai pergyvendavau straipsnį ar recenziją, kurioje būdavau pagiriama už dalykus, kurių scenoje nekenčiu...

– Pavyzdžiui?

M.Raškovskio/LNOBT nuotr./Dezdemona – baleto scenoje, 2006 m.
M.Raškovskio/LNOBT nuotr./Dezdemona – baleto scenoje, 2006 m.

– Pavyzdžiui, už jausmingumą. Prisimenu kažkas rašė, kad esu perdėtai jausminga, tačiau kažkokia gerąja prasme. Man atrodo, kad šiandieniniame balete turi būti svarbus ne jausmingumas, o būsena. Visada stengdavausi perteikti ne jausmus, o būsenas. Gal todėl man ir nebuvo mylimiausi siužetiniai baletai, nors, pavyzdžiui, choreografo Aleksejaus Ratmanskio sukurtame spektaklyje „Ana Karenina“, atlikdama pagrindinį vaidmenį, stengiausi perteikti ne jausmus, o būsenas – ne išgyvenimus apie nelaimingą meilę, o žlungančios moters būvį. Galvoju, kad tai nelabai pavyko, nes žanras visada diktuoja savo. Tačiau aš stengiausi...

Beje, man labai patikdavo, jei kas nors pasakydavo, kad nesu panaši į baleriną. Aš didžiuojuosi šita profesija, tačiau vis tiek įdomu, jei kas nors mane mato kitaip.

– Kartais esate pavadinama kategoriška...

 – Su savo kategoriškumu kovoju... Dėl jo dažnai nukenčiu. Tačiau jis susijęs tik su atsakingumu už tai, ką darai, galvojimu, kaip viskas turėtų būti... Anksčiau kategoriškai teigdavau, kad scenoje svarbiausia yra šokėjo dvasinė būsena. Tik ji... Bet vėliau teko pripažinti, kad ir vizualumas nėra paskutinėje vietoje. Atradimas atėjo po susitikimo su režisieriumi E.Nekrošiumi... Anksčiau kovojau su vizualumu, tačiau po to įsitikinau, kad balete svarbu ir tai, kokiu kampu sulenksi alkūnę.

– Svarbu ar svarbiausia?

 – Mano supratimu, svarbiausia yra muzikalumas. „Linija“ – antroje vietoje. Tačiau tai turi būti kartu. Kas yra muzikalumas, paaiškinti sunku. Vienas girdi, jaučia muziką, kitas – klausosi, bet negirdi. Vienas girdi tik ritmą, tačiau nemoka girdėti muzikos, neįsileidžia jos, neatsiduoda. Taip pat ir su „linija“. Ją reikia jausti. Muzikalumo išmokti sunku, valdyti kūną – išmokstama.

– Pirmą kartą atėjus į jūsų mokyklą, sėdėjote kartu su būriu merginų ir visos kažką siuvote. Pagalvojau, kad tai būtų geras pavyzdys kalbant apie mokinių ir mokytojos santykį. 

V.Lupovskio nuotr./Dezdemona – teatre. Kartu su aktoriumi V.Bagdonu, 2000 m.
V.Lupovskio nuotr./Dezdemona – teatre. Kartu su aktoriumi V.Bagdonu, 2000 m.

 – Aš nesu mokytoja... Nežinau. Tai labai atsakingi dalykai. Taip, dabar ir mokytojauju, man patinka bendrauti su vaikais, tačiau mokytoją įsivaizduoju kitaip. Mėginu kurti mokyklą, kitokią mokyklą, kurios idėja mane užvaldė. Žiūriu į šį darbą su begaline aistra, džiaugsmu ir viltimi. Kartu noriu patirti ir tai, ką jaučia mokytojai, nes mokytojai ir yra mokykla. Kitos veiklos aš neieškau, bet jeigu atsirastų ką šokti, vėl lipčiau į sceną...

O toms merginoms jau atėjo laikas stotis ant puantų. Baleto pasaulyje tai lyginama šuoliui su parašiutu. Ir mokytoja visada turi būti pirma – parodyti, kaip pati tai darė, nuo ko pradėjo. Balerinos visada savo puantus siuvasi pačios, niekam kitam neduoda to daryti. Juk tik tu esi atsakingas, kad parašiutas išsiskleistų laiku... Taip pat ir su puantais. Jei puantas paruoštas netinkamai – šokti neįmanoma. Mes tada sėdėjome ir kartu ruošėme puantus... Galbūt dėl to jos mane suvokia kaip savo mokytoją... Bet, tikiuosi, gyvenime jos sutiks ir tikrų mokytojų.

LNOBT baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras: „Pasakysiu labai nuoširdžiai ir labai sąžiningai – Eglė Špokaitė yra viena talentingiausių balerinų, kokią man teko sutikti. Jos talentas ir darbštumas – neeilinis. Ši balerina turi puikius duomenis, nuostabią intuiciją, neįtikėtiną judesio suvokimą – visa tai galime matyti kiekviename spektaklyje, kuriame ji šoka. Tačiau turbūt ne tai svarbiausia. Svarbiausia – ypatingas jos artistiškumas ir muzikalumas, kurio sunku išmokti. Tai turi būti įgimta. Manau, kad todėl Eglė ir sugeba neįprastai suvokti ir interpretuoti garsą, būseną, charakterį.“

Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Eimuntas Nekrošius
Š.Mažeikos/BFL nuotr./Eimuntas Nekrošius

Režisierius Eimuntas Nekrošius: „Eglei sutikus kurti Dezdemonos vaidmenį „Otele“, jau repeticijose tapo aišku, kad ji – ne tik puiki balerina, bet labai įvairiapusiško talento žmogus. Ne vienoje profesijoje ji galėtų būti pirmoji... Kalbu apie asmenybę, mokančią siekti tikslo. Ši menininkė žaibiškai viską įsisavina – ir intonacinį, ir prasminį sluoksnį... Spektaklyje jos laukė ilgi ir sudėtingi tekstai, monologai, bet išgirdę, kaip ji intonuoja, kokios gyvos ir teatrinių štampų nemačiusios jos intonacijos, mes visi stebėjomės ir džiaugėmės, o jos vaidmuo suteikė didžiulį šviežumo impulsą.“

Eglės Špokaitės baleto mokyklos direktorė Kristina Sliesoraitienė: „Eglė – perfekcionistė su labai dideliu jausmu. Šių dviejų savybių susiliejimas sukuria savotišką „bombą“, dėl kurios aplinkiniams nėra lengva... Ne kartą jai esu pasakiusi, kad arba perfekcionizmą, arba jausmą reikėtų sumažinti. Žinote, kaip būna, kai emocingas žmogus dar yra ir ypatingai reiklus sau bei kitiems... Neneigsiu, kad dirbantiems kartu būna ir nelengvų akimirkų, nes Eglė pasaulį mato kitaip. Ji visada reikalauja idėjos grynumo, emocingai reaguoja į bet ką netobula, tačiau kartu sugeba matyti save iš šalies ir mokytis reaguoti adekvačiau.“

Poetas, eseistas Gintaras Grajauskas. Kodėl rašau apie Eglę Špokaitę

Iš karto turiu prisipažinti keletą siaubingų dalykų: visų pirma, labai menkai išmanau baletą. Dar daugiau: netgi nemoku šokti, esu žinomas kerėpla. Rašydamas apie Eglę Špokaitę apskritai jaučiuosi kaip dramblys porceliano parduotuvėje. Negana to – nepažįstu Eglės Špokaitės. Gyvenime esame tik iš tolo susišypsoję. Ir, nepaisant visko, rašau apie Eglę Špokaitę. Nes man labai norisi.

E.Petkutės nuotr./Gintaras Grajauskas
Eglės Petkutės nuotr./Gintaras Grajauskas

Žiūrinėju visokius įrašus internete ir galvoju – skirtingesnių sutvėrimų būtų sunku surasti ant svieto. Įtarčiau, kad net mūsų kūnai sukurti iš skirtingų medžiagų. Ir kartu jaučiu sunkiai nusakomą bendrumą. Nuojautą, kad ji šoka tą patį, ką aš rašau.

Pavydžiu to gebėjimo: ten, kur man prireikia daugybės žodžių, Eglei Špokaitei užtenka vieno gesto. Aš mėginu kalbėti, vargstu, rinkdamas žodžius ir mikčiodamas – o ji ateina ir tylėdama beda pirštu. Jei taip sugebėčiau, apskritai mesčiau kalbėt, susišnekėčiau judesiais. Sušokčiau visus savo eilėraščius.

Nepažįstu Eglės Špokaitės – bet gal taip ir geriau. Galiu ją įsivaizduoti, kaip tik man patinka. Įsivaizduoju ne šokančią – o šiaip, gyvenančią. Įsivaizduoju mažakalbę, dažnai besišypsančią, mažumėlę drovią – ir labai tikrą. Sakoma, aktoriai scenoje patys geriausi tomis akimirkomis, kai nebevaidina, o tiesiog būna. Nebedaro jokių menų, staiga pamiršta visas savo amato gudrybes – nes ir nebereikia jokių gudrybių, kai yra tikrumas. Va apie tokį tikrumą ir kalbu – ir jis, ko gero, yra gyvenime labiausiai mane dominantis dalykas. Jei ne vienintelis.

Tai ir rašau negudraudamas: man patinka Eglė Špokaitė. Nes kai ji šoka, jos siela persišviečia.

Aktorius Rolandas Kazlas. Orumas, oras...

Su Egle Špokaite mane sieja vienas spektaklis, tačiau – koks! Tai – „Otelas“, kurį režisavo Eimuntas Nekrošius. Suvaidinta daugiau kaip šimtas spektaklių, traukiniais ir lėktuvais išmaišytas beveik visas pasaulis.

Kiekvienas žmogus, kaip ir tas mūsų pasaulis – margas, besikeičiantis, mįslingas, neaprėpiamas... Yra vietų, kurias gausiai lanko turistai, žiūrovai, trypia atsitiktiniai praeiviai, ir yra tokių kampelių, kur viešpatauja paslaptis, rimtis ir tai, kas nenori kiekvienai smalsiai akiai ar paviršutiniškam žvilgsniui greitai atsiverti. Eglė, manau, yra labiau iš tų, sunkiau pasiekiamų ir iki galo neišaiškintų skraidančių objektų, kurie, pasak „Otelo“ aktorių, brolių Jono ir Viktoro Baublių, „palieka neišdildomą įspūdį“.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Rolandas Kazlas
Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Rolandas Kazlas

Mintis, kuri pirma ateina į galvą pagalvojus apie Eglę, kad ji – orus žmogus. Orumas, oras... Kaip tai tinka balerinai (čia aš šypsausi, tikiuosi ir tu, Egle)... Kažkas nepagaunamo ir šiek tiek virš žemės. Tai tikra, meniškos prigimties žmogaus būsena – pakylėtumas ir noras viską šiek tiek kilstelėti virš pilkos kasdienybės, buities... Kiek teko su Egle kalbėti, diskutuoti apie teatrą, meną, profesiją ar tiesiog apie gyvenimiškus dalykus, pastebėjau, jog ji viduje nuolat kuria savo pasaulį ar bent turi savo nuomonę, svajonę, koks jis turėtų būti. Ir jei būtų jos valia, ji tikrai žinotų, ką reiktų daryti, norint ištaisyti visa, kas jame bloga, netobula, netikra, žema...

„Atsiprašant“, kaip vėlgi pasakytų broliai Baubliai... Todėl manau, kad kita Eglės gyvenimo ir karjeros dalis gali būti ne mažiau įspūdinga nei iki šiol. Ji – mąstantis ir matantis žmogus, ne  vien sausas, knyginis teoretikas, o puikus profesionalas ir sunkiai dirbęs talentingas žmogus, žinantis visas savo profesijos kertes ir paslaptis.

Grįžtant prie „Otelo“ ir neišdildomos iš atminties :) Eglės Dezdemonos, man ausyse skamba jos herojės šūksnis: „Už visą šį pasaulį niekados nepadaryčiau šitokios niekšybės!“ Manau, kad yra dalykų, kurių Eglė neišduos ir kurie jai yra šventi. Drįstu spėti, jog tai – ištikimybė teatrui, menui, tikėjimas, kad egzistuoja tikra meilė, kad kiekvienas žmogus turi stiebtis į gera, pakilti šiek tiek aukščiau, bent jau į tokį aukštį kokiame skrieja pati geriausia pasaulyje balerina, kurią man teko sutikti, taip sakant...

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą