VDA turi daugybę filialų visoje Lietuvoje ir visuose juose savo baigiamuosius darbus rodė šimtai bakalaurų ir magistrantų, o parodų turinys buvo šauniausia renginio dalis. Aš, be abejo, suprantu – akademijos dėstytojams, darbų vadovams, recenzentams, besiginantiems studentams, jų giminėms ir draugams mokslų baigiamoji dalis sunki, gąsdinanti ir svarbi, bet mums, ir diletantams, ir patyrusiems meno proceso stebėtojams, Baigiamųjų darbų paroda yra gryna šventė, leidžianti išjungti savyje meno kritiką, galeristą ar kolekcionierių.
Nors su tuo kolekcionavimu gali būti įvairiai. Studentiški darbai daugeliui standartinių meno mylėtojų (ne kolekcionierių, o tų, kurie per trisdešimt metų savo džiaugsmui nusiperka maždaug dešimt meno kūrinių) gali tapti puikiais pirmaisiais įsigijimais, ir VDA šou yra vienintelė patogi galimybė sujungti debiutuojančius meno pardavėjus su nedrąsiais meno pirkėjais, bet jungčių daug nebuvo – bent VDA centrinių rūmų komplekse. Ir be reikalo nebuvo.
Galimybė pažaisti meno rinką duoda daug patirčių, kurios padės priimti ateities sprendimus. Ta proga prisimenu savo atliktą gal penkiolikos metų senumo eksperimentą.
Galimybė pažaisti meno rinką duoda daug patirčių, kurios padės priimti ateities sprendimus. Ta proga prisimenu savo atliktą gal penkiolikos metų senumo eksperimentą. Kultūros vadybos bakalaurams (dabar šios katedros VDA nebėra) pasiūliau baigiamųjų darbų gynimų metu surengti studentų kūrinių mugę, pasirenkant sunkiausiai parduodamą žanrą – videomeną. Bakalaurai iššūkį priėmė, akademija neprieštaravo ir mugė kaip ir įvyko. Studentai neblogai pasipraktikavo: išmoko rašyti sąskaitas ir kvitus, sudarinėti sutartis, parengti patalpas, mažinti sąnaudas. Aš net radau kelis pirkėjus, pasiruošusius išleisti po kelis šimtus litų videomeniniams pirkiniams.
Studentai taip pat gavo ir svarbiausią pamoką – daryti meno verslą su menininkais sunku. Jaunieji menininkai nežinojo savo kūrinių kainų, su pasiūlytomis iš pradžių sutiko, vėliau jas atmetė, prieš pat šou atmetė dar kartą ir galiausiai visi nustebę pamatėm, kad mes neturim prekių. Man atrodo, kad iš ano kurso galerinės veiklos nesiėmė niekas. Puikus, likimus ir psichiką išsaugojęs pedagoginio darbo rezultatas.
Baigiamųjų darbų parodoje buvo dar vienas taisytinas dalykas, apie kurį dėstytojai turėtų kalbėti savo studentams – apie taktiškai teisingą ekspozicinės vietos pasirinkimą. Aš neabejoju, kad bazę studentai, ypač pasiekę mokslų finišą, jau žino: bloga galerija gali sugriauti karjerą. Bet ši bazė aktuali tik karjerai prasidėjus, o baigiamajame šou blaškytis nereikia ir naudingiau eksponuotis su visais saviškiais kartu, savo mokykloje, savo studijose, nes būtent tik ten publika ir ateina.
Baigiamųjų darbų parodoje buvo dar vienas taisytinas dalykas, apie kurį dėstytojai turėtų kalbėti savo studentams – apie taktiškai teisingą ekspozicinės vietos pasirinkimą.
Ji (mes) tikisi gauti romantišką kūrybos, jaunystės, maišto ir egzotiškos aplinkos sinergiją ir šiuos lūkesčius VDA pastatai – senieji ir naujieji rūmai, „Titanikas“, tas mažas dviaukštis namukas šalia Vilnelės – absoliučiai patenkina. Jie (mes) ten fotografuoja, kelia trofėjus į tinklus, pasižymi pavardes, užsirašo vieną kitą mintį. O štai totaliam pasižvalgymui nebelieka nei laiko, nei jėgų, nei motyvacijos – kažkur užmiesčiuose savo kūrybą eksponuojančio bakalauro pavardė dar neturi tiek simbolinio svorio, kad priverstų žiūrovus pasijudinti. Šitaip gana daug jauno meno lieka nepamatyto, ir tai nėra gerai.
Su teisingomis vizualiojo meno vietomis susiję ir dar du balandžio pradžios įvykiai, vienas jau prasidėjęs, antras įvyksiantis kada nors ateityje.
Dar tebevykstant Baigiamųjų darbų parodai, menininkas Robertas Narkus paskelbė apie naują rezidenciją „Drugelių stotis“. Ją finansuoja mecenatai, susibūrę į „Nida Art Foundation“, o menininkai kurs, kaip nesunku atspėti, Nidoje.
Į pirmąją rezidenciją pakviestos aktualios, aktyviai dirbančios Lietuvos vizualaus meno žvaigždės (štai čia galima išsamiau paskaityti ), kurios kurs iki liepos pabaigos, o rezultatus parodys šiuolaikinio meno festivalyje „Medus“ (vyks ten pat, Nidoje, nuo liepos 30 iki rugpjūčio 2 d.). Rezidencija įsikūrusi buvusio Hermanno Blodės viešbučio teritorijoje, Skruzdynės gatvėje (čia einant iš Nidos centro link Thomo Manno namo).
Praėjus kelioms dienoms iš Nidos atėjo dar viena dailės žinia – Neringos savivaldybė planuoja Nidoje, Pamario gatvėje, pastatyti modernaus meno muziejų! Pažiūrėjau žemėlapyje – muziejus įsikurs visiškai šalia rezidencijos, tiesiog kitoje gatvės pusėje, tad, jei rezidencija išsilaikys, o muziejus bus pastatytas, šioje Nidos vietoje atsiras intensyvios meninės sklaidos segmentas.
Girdėjau, kad abi Neringos naujienas ne vienas bičiulis pakomentavo iš klasinių pozicijų: „dar vieni klounai linksmins atostogaujančius buržujus, geriau jau...“ ir pateikdavo dosnų sąrašą vietų, kur klounai su buržujais darytų kažką geriau, nei tai daro Nidoje.
Pasipiktinimas suprantamas, bet nelabai sąžiningas. Menininkai visuomet (jau šimtmečius) dirba ten, kur yra jų publika – didmiesčiuose ir kurortuose sezono metu, kai ten persikelia žmonės iš didmiesčių. Paskui menininkus į kurortus dėl tų pačių priežasčių persikėlė (kalbu ne tik apie lokalų, bet ir apie pasaulinį kontekstą) ir meno sklaidos institucijos, nes kurortuose, ypač lietinguose, dailės kolekcijos gauna stabilų dėkingų lankytojų srautą.
Neringoje, kai šalia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijos Juodkrantėje ir VDA Nidos meno kolonijos atsiras dar du meną eksponuojantys objektai, tų srautų gali atsirasti iš netikėtų pusių – Svencelėje vasaromis gyvena šimtai žmonių su laivukais, kuriems kiekviena proga persikelti per marias yra aukso vertės, o Klaipėdoje laukiančių progų prasivažiuoti su dviračiais iki Nidos ar Juodkrantės yra dar daugiau ir aš esu vienas jų.
Taigi, rugpjūčio pradžioje tikrai minsiu į Nidą pasižiūrėti „Drugelių stoties“ rezidentų kūrinių. Tuo pačiu nedelsiant prisiminiau savo ankstesnes daugiametes pramoginių kelionių dviračiais patirtis, ir visų mūsų naudai nusprendžiau sudaryti Labiausiai Erzinančių su Dviračiais Susijusių Situacijų Reitingą, nuo mažiausiai erzinančios iki labiausiai siutinančios, tokios, kai jau norisi imtis fizinių veiksmų:
1. Kelyje, rėkdamas „Iš kairės! Iš kairės!“, aplenkia milžinišku greičiu lekiantis dviratininkas su aptemtais sportiniais rūbais. Aš, išgirdęs riksmą, beveik visuomet sustoju, nes nesuprantu, ko rėksnys nori, o neplanuoti sustojimai šiek tiek erzina. Empatijos taip pat neprideda žinojimas, kad rėkauja ne tikras sportininkas, o šiaip mėgstantis greitai važiuoti žmogus su aptemtais rūbais, faktiškai, toks pat kaip aš (atmetus rūbus), nes man irgi greitis patinka.
2. Ypač man patinka važiuoti greitai ir lengvai, o tai galima padaryti tik vienu atveju – leidžiantis nuo didelio ir ilgo kalno, tokio, kuris yra, pavyzdžiui, Juodkrantėje, tarp jūros ir marių. Leisdamasis nuo jo aš dažnai matau kitus keliautojus, kurie savo dviračius tempia rankomis. Čia nieko baisaus nėra – į Juodkrantės kalną retas užvažiuoja mindamas pedalus (aš irgi neužvažiuoju).
Bet nervina tai, kad savo dviračius jie tempia ne pėsčiųjų, o dviračiams skirtoje tako pusėje. Tai labai neteisingas elgesys, pažeidžiantis pagrindinę taisyklę – nulipęs nuo dviračio akimirksniu tampi pėsčiuoju. Erzina smarkiai, nes dviračių tempikai mane, lekiantį nuo viršūnės stabdo ir aš negaunu adrenalino dozės, pasiekęs šiurpinantį dvidešimties kilometrų per valandą greitį.
Na, pajūrio dviračių take daugiau erzinančių dalykų lyg ir nėra. Visi kiti koncentruojasi Vilniuje.
3. Šaligatvis skirtas pėstiesiems. Ten mes jaučiamės saugiai, nes visi judam maždaug vienodu greičiu. Jei šaligatvyje atsiranda dviratininkas, jis privalo prisitaikyti prie pėsčiųjų, važiuoti lėtai ir laukti išsiveržimo iš kamščio progos. Dviratininkas šaligatvyje yra svečias, todėl labai pykdo skambaliojantys dviratininkai.
Anksčiau tarp laikinų šaligatvių pakeleivių dar atsirasdavo bestuburių, kurie užleisdavo skambutį... Ką jie ten su juo daro? Spaudo? Maigo? Tampo? Žodžiu, praleisdavo skambinantį dviratininką. Dabar tokių nebėra. Pagalvojus, ir tų skambinančių beveik nebeliko. Net kurjeriai nurimo. Bet jei kuris skambteli, suerzina smarkiai, bet vis dar ne maksimaliai.
4. Šiaip Vilniuje signalizuoti važiuojant dviračiais nereikia. Specialių takų jau nemažai, o ir šaligatviai dažniausiai apytuščiai. Daug pėsčiųjų yra tik keliose gatvėse Senamiestyje, Vilniaus gatvėje kartu su Žaliuoju tiltu ir, be abejo, Gedimino prospekte nuo Lukiškių iki Katedros. Visas šias gatves dviratininkai gali, ypatingai neprakaituodami, aplenkti alternatyviais maršrutais, o Gedimino prospekte jie turi dosnias dviračiams skirtas zonas.
Tačiau dosnumas veikia ne visuomet – aš kasdien prospekte sutinku mažiausiai vieną maniaką, kuris nevažiuoja jam (ar jai) specialiai padaryta dviračių juosta, braunasi ant šaligatvio, nedelsiant įsižeidžia dėl jam trukdančių pėsčiųjų, išpučia akis, sučiaupia lūpas ir pradeda skambčioti savo skambučiu. Vat tada norisi imtis fizinės prievartos. Bet negalima.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
