Gianni Vattimo garsus savo hermeneutine „silpnojo mąstymo“ koncepcija, kuria jis apibūdina ne tik filosofijos, bet ir religijos bei kultūros apskritai užduotį šiuolaikiniame pasaulyje. Gyvename laikais kai „objektyvus“ dalykų aprašymas gali būti pavadintas tik viena iš daugelio interpretacijų, todėl filosofija, suvokdama save kaip „silpnąjį mąstymą“, privalo atsisakyti metafizikai būdingos pretenzijos įtvirtinti nepajudinamą ir racionalų tikrovės pamatą.
Anot Vattimo, šiandieninė filosofijos užduotis susijusi su būties samprata, kuri turi būti suvokiama ne kitaip, tik kaip istoriška. „Anksčiau filosofija mąstė būtį kaip duotybę, kaip tokią, kuri yra, tačiau būtis ne yra, ji nutinka“, – teigė italų filosofas. XX amžiaus pirmoje pusėje filosofijoje tapo aktuali egzistencinio subjekto problema. Jau tada Imanuelio Kanto pateikta subjekto samprata nebeatitiko laiko dvasios, ji buvo nepakankamai „gyvenimiška“. Mokslas neieško atsakymų į egzistencinius klausimus – ypatingai šiais laikais, kai mokslas yra totalitarinės vartojimą skatinančios sistemos dalis. Todėl mums reikia filosofijos, kuri siektų būti ne vien spekuliatyvi teorija. Hermeneutika yra praktinė filosofija, nes ji nebando aprašyti reiškinių objektyviai, bet aiškina tikrovę kaip subjektyviai universalias struktūras, kurios yra istoriškai bendros. Anot Vattimo, turime kalbėti apie būtį ne kaip apie racionalią duotybę, bet kaip apie įvykį, kuris atveria naujas istorines perspektyvas.
Šia prasme revoliucija yra puikus būties įvykio pavyzdys. Mąstoma kaip įvykis, būtis atsiskleidžia kaip nihilistinė – tai buvo, o dabar to nėra, būtis nėra čia. Istoriškai suvokiamo būties įvykio pozityvus aspektas susijęs su prisiminimu – būtis yra net tada, kai jos nėra. Racionaliai aiškinama istorija yra orientuota į laimėtojus ir stipriuosius, bet egzistuoja ir kita istorijos ir būties dimensija – apie silpnuosius ir pralaimėtojus. Mūsų šiandieninė užduotis yra atsigręžti į juos ir matyti istoriją ne vien kaip stipriųjų, bet ir kaip silpnųjų istoriją.
Atsakydamas į klausimą apie religijos galimybę šiuolaikiniame pasaulyje, Vattimo, kuris religijos problemoms yra skyręs savo knygą „Tikėti, kad tiki“, teigė – „Šiandieniniame pasaulyje, kai aplinkui tiek daug visuotinai pripažintų tiesų, tikėti reiškia – netikėti“. Kita vertus, vis dėlto kai asmuo tiki, jis žino stipresniu lygmeniu, nei tada, jei tai būtų įrodyta moksliškai. Iš to seka, kad religija turi daug ką bendro su „silpnuoju mąstymu“. Vienintelė krikščioniškosios filosofijos galimybė šiuolaikiniame pasaulyje yra „silpnasis mąstymas“.
