Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 30d. 08:57

Filosofas Kristupas Sabolius: „Nematau esminės kolizijos tarp proto ir vaizduotės“

Kristupas Sabolius Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Kristupas Sabolius

Vaizduotė dažnai suprantama kaip gebėjimas vizualizuoti nesamus dalykus. Technologizuotame ir tradicine mokslo samprata grindžiamame pasaulyje vaizduotės vaidmuo neįvertinamas, o dažnai nurašomas kaip nenaudingas protui. Filosofas Kristupas Sabolius pastebi, kad gyvename iš principo hibridiniame pasaulyje, kuriame turėtume akcentuoti ne perskyras, o sąveikas ir jų sukuriamas įtampas.

Lapkričio pabaigoje Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas K.Sabolius su kolegomis iš meno ir mokslo pasaulio pristatė knygą, kurioje bandoma sujungti meno ir mokslo kūrybingumo laukus.

Monografijoje „Materija ir vaizduotė. Hibridinė kūryba tarp meno ir mokslo“ savo požiūrį į kūrybingumo procesą atskleidžia skulptorius Vytenis Burokas, naujųjų medijų menininkas Mindaugas Gapševičius, Neringa Černiauskaitė, biomedicinos mokslų daktaras Rimantas Jankauskas, Biotechnologijos instituto mokslininkas Giedrius Gasiūnas, menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai ir kiti.

K.Sabolius pabrėžia, kad nepaisant dažnų kalbų apie disciplinų tarpusavio bendradarbiavimą, šis dažnai išlieka labai paviršutiniškas.

„Šiandien parodose dažnai pasitelkiami moksliniai tyrimai, o mokslo centruose keliamos kūrybinės ir filosofinės problemos, kai vis aiškiau suvokiama, kad mokslas ne tik atranda žinias, bet ir išranda naujas egzistavimo formas.

Ši knyga suteikia galimybę susitikti sintetinės biologijos ekspertams, kuratoriams ir menininkams, kurie, atsispirdami nuo savo praktikų, iš naujo kelia filosofinius klausimus apie materijos ir kūrybos prigimtį“, – knygos pristatyme sakė filosofas.

15min pasikalbėjo su K.Saboliumi apie jo inicijuotą ir sudarytą knygą, vaizduotės reikšmę, kintančią protingumo sampratą ir bandymus peržengti mokslą ir meną skiriančius mąstymo barjerus.

– Kalbate apie posthumanizmo laikus ir pabrėžiate vaizduotės svarbą. Kodėl vaizduotei tenka toks svarbus vaidmuo?

– Priežasčių yra keletas. Jeigu mes kalbame apie posthumanizmo problematiką, tai reiktų išsiaiškinti, kas tai yra. Tai yra žmogaus išskirtinumo, įcentruotumo persvarstymas. Mes neatmetam žmogaus, nežudom jo, neatsisakom, bet persvarstom jo išskirtinumą. Kalbama ne tik apie žmogų kaip būtybę, išsiskiriančią iš visų kitų, bet, pavyzdžiui, žmogaus kaip baltojo vyro, kolonializmo istorijos, rasių, lyčių ir kitose perspektyvose. Paaiškėja, kad yra daug žmogiškumo variantų ir čia pasirodo vaizduotės klausimas.

Aš teigiu, kad socialinės įsivaizduojamybės plotmė įtvirtina mūsų mąstymo modelius. Neskiriu vaizduotės kaip kažkokios atskiros, savarankiškos, izoliuotos plotmės, kur žmogus fantazuoja nežinia ką. Mes pradedam nuo to, kad įsivaizduojam pasaulį. Tam, kad galėtume kažką pasakyti, mes turim įsivaizduoti. Taigi, kai posthumanizme mes persvarstom žmogaus vietą, jo santykį su kitomis rūšimis, susiduriame su Gajos pasauliu (teorija, kad visa Žemė yra sąveikų tinklas). Mes turime įsivaizduoti, kaip mes į tas sąveikas įeiname, kaip užmezgame jas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kristupas Sabolius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kristupas Sabolius

Tai pirmoji perspektyva, toks bendresne prasme vaizduotės projektas. Pripažinę, kad esame sąveikų tinklo dalis mes galime atsigręžti į save, paklausti, kas yra žmogaus protas, intelektas, kas yra žmogaus sąmoningumas (kuriame vaizduotė užima svarbų vaidmenį)? Jei pažvelgsime į kitas gyvybės formas, mus supančius sąryšingumo tinklus, pastebėsime, kad ten galime aptikti įvairias intelekto apraiškos formas.

Knygoje aptariamas gleivūnas, sukėlęs net ir mokslininkų diskusijas apie intelektą, kuris neturėdamas cerebralinės-nervinės sistemos, neturėdamas jokių smegenų, geba organizuoti protingus tinklus, daro protingus sprendimus, kuriuos priimti žmogui reiktų inžinerinių, geometrinių žinių. O čia mes susiduriame su protingumu, kuris nereikalauja smegenų.

Dabar populiarus ir Eduardo Kohno veikalas „Kaip mąsto miškai“. Mes su Nomeda ir Gediminu Urbonais dalyvavome projekte, jie kuravo „Pelkių paviljoną“ 16-oje Venecijos architektūros bienalėje, kur pelkės buvo kaip smegenys, kaip mąstymo sistema.

– Tai, ką jūs kalbate susiję su kintančia protingumo samprata, bet ar vaizduotė čia įgauna svarbesnį vaidmenį?

– Nedrįsčiau skirstyti hierarchiškai. Šiuo metu aš rašau veikalą, kuriame svarstoma, kaip įmanoma nežmogiška vaizduotė – kaip gali įsivaizduoti gyvūnai, kaip gali įsivaizduoti pelkės, kaip gali įsivaizduoti Gaja, kaip protinga sistema. Evoliucijos teorija yra pagrįsta kūrybingumu. Charlesas Darwinas ją traktavo vienaip, bet prancūzų filosofas Henri Bergsonas pastebi, kad gamta yra kūrybinga. Gamta ne tik adaptuojasi, bet ir daro tai kūrybingai, atlieka sprendimus.

Taip, mes negalime kalbėti apie vaizduotę ir intelektą mums įprasta žmogiška prasme, bet net ir žvelgdami pro tuos žmogiškumo akinius į pasaulį, mes aptinkame protingo veikimo formas, kurias turime interpretuoti. Posthumanizmo problematika čia pasirodo kaip nusimetimas arogancijos esą žmogaus protas yra pagrindinis ir svarbiausias. Atsigręžimas į kitas gyvybės formas ir mėginimas jas suprasti, supratimas, kad ten irgi įsivaizduojama, verčia permąstyti pačią proto, vaizduotės sampratą.

Vaizduotė labai dažnai siejama su vaizdu, manant, kad tai vizualizavimo galia, sugebėjimas vizualizuoti tai, ko nėra. Tai dažniausiai nustumia esminę jos funkciją, nes mano akimis vaizduotė yra potencialumo forma, grynoji galia kurti galimybes. Ji įžaidžia galimybes, atranda jas ir kuria naujas. Šia prasme gleivūnas nevizualizuoja nieko, bet jis sukuria naujas galimybes. Jei mes žvelgsime į vaizduotę, kaip į galimybių kūrimo galią, kurioje intelektas ir kūrybingumas sąveikauja, tai vaizduotė galima visame pasaulyje.

– Posthumanizmo dabartis siejama su technologijų, interneto plėtra, virtualybe, socialinių tinklų socialumu. Ar tokioje terpėje, kurioje pilna vaizduotės išpildymo įrankių vaizduotės galia ne auga, o tik vis labiau menksta?

– Čia jau ne tik posthumanizmo, bet transhumanizmo kontekstas. Transhumanizmas orientuojasi į technologinį žmogaus galių pratęsimą (žmonės-kiborgai, mechanizmų implantacijos, čipai ir t.t.). Žmogus čia lieka įcentruotas, tik jo galios didinamos technologijų pagalba. Posthumanistinė problematika pasirodo susidūrus, kad žmogaus esmė ir žmogaus galia yra iš naujo apibrėžinėjamas projektas. Renesanso autorius Giovani Pico della Mirandola savo garsiojoje prakalboje ir yra pasakęs, kad žmogaus esmė yra neturėti esmės ir visą laiką ją apibrėžinėti. Mes lyg ir esame tarp gyvuliškumo ir dieviškumo, vis iš naujo bandydami pasakyti, kas mes esame.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kristupas Sabolius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kristupas Sabolius

Ta slopinama vaizduotės galia, apie kurią jūs prakalbote, sietina ne tik su technologijų progresu, bet net konkrečiau – vaizdo kultūros išplitimu. Didžiausias vaizduotės priešas yra vaizdas, vaizdo perteklius. Jį apibendrina toks man labai patinkantis atminties teoretikas Joelio Condau terminas „ikonorėja“, kitaip sakant, vaizduriavimas, viduriavimas vaizdais. Tai šiuolaikinės kultūros diagnozė, kuri sietina su atminties silpnėjimu. Kadangi atmintis ir vaizduotė labai susijusios, tai ir vaizduotės suglebimo dimensija. Tai susiję su ekranų pertekliumi, vaizdai mums transliuojami ir mes juos priimame receptyviai. Kūrybingoji dalis, kur tu turi kurti vaizdus, o ne priimti juos, slopsta.

Knygos „Materija ir vaizduotė. Hibridinė kūryba tarp meno ir mokslo“ kontekste aš pridurčiau dar ir tai, kad labai retai mąstoma, jog mokslinė vaizduotė, mokslinė įsivaizduojamybė irgi yra techniškai reglamentuojama. Jos ištakas mes galime atsekti Renesanso reprezentacinėje tapyboje. Mokslinė vaizduotė grindžiama perspektyvos dėsniais, elementų stabilizavimo principu (nes labai sunku moksle kalbėti apie dinamiškas struktūras, kurios negali būti vizualizuotos stabiliu pavidalu).

Turėjau garbės ir malonumo bendrauti su mokslininkais, kurie nustatė Cas9 baltymo DNR kirpimo mechanizmą, profesoriaus Virginijaus Šikšnio komanda. Giedrius Gasiūnas pasakojo kaip vyko šis atradimas ir kaip ta vaizduotės paradigma, kurioje jie įsivaizduoja, ką materija turi duoti, susijusi su materijos stabilizavimu. Ten ėjo kalba apie baltymus ir baltymai yra absoliučiai neregimas daiktas, niekas nėra matęs baltymo. Tai yra judėjimas molekuliniame lygmenyje. Tam, kad pamatytum ir dešifruotum tą judėjimą, tu arba naudoji kompiuterinius modelius, dvimates, trimates struktūras, arba turi juos kristalizuoti, sustingdyti, t.y. nužudyti baltymą.

123RF.com nuotr./Štai taip atrodo baltymo imunoglobulino molekulė
123RF.com nuotr./Štai taip atrodo baltymo imunoglobulino molekulė

Pamatyti tos materijos, kokia ji yra, paradoksas, neįmanoma. Mes turime ją įsivaizduoti, bet tas įsivaizdavimas negali būti atsitiktinis. Turime aiškiai žinoti kaip mes paveikėme tą materiją ir ką mes gauname. Jei dėsningai matai kaip paveiki ir kažkas atsikartoja, tai tu darai išvadą ne dėl to, ką pamatei per mikroskopą, bet dėl to, kad paveikdamas tam tikru būdu tu gavai panašias, bet ne tapačias trajektorijas.

Nežinomybės plotmė yra, bet tu matai tam tikras tendencijas. Vaizduotė čia svarbi tarpininkė, nes ji technologiškai reglamentuojama. Ir čia aš keliu klausimą, ar tai vienintelė versija, kaip tu gali pamatyti tą materiją? Nes akivaizdu, kad mene tas renesansinis figūratyvinio meno įsivaizdavimas patyrė daugybę transformacijų – modernizmo, avangardo ir t.t. Menas visą laiką kvestionavo, ką tu rodai ir kokiais būdais. Moksle šita revizija beveik niekada nevyko.

– Bet ar korektiška lyginti mokslą ir meną? Moksle labai aiškus etinis klausimas, apie kurį kalbama ir jūsų sudarytoje knygoje, paliečiant bioetikos, zooetikos temas, o tuo pačiu moksle reikalaujama aiškios metodologijos, ko mene dažnai netgi sąmoningai nusikratoma.

– Geras klausimas, nes jis atsigręžia į knygos nervą. Tas nervas slypi būtent klausime: ar mes tapatiname meną ir mokslą? Netapatiname. Mes ieškome plotmės, kurioje meno ir mokslo sferos susieitų. Ne dėl to, kad jos buvo išsiskyrusios labai smarkiai, bet dėl to, kad jos discipliniškai suklasifikuotos, privalomai atskirtos kaip skirtingi veikimų laukai.

Bet kai mes kalbame, tarkime, apie ozono skylę, tai tai yra ir politinė, ir ekonominė, ir mokslinė, ir meninė perspektyva. Mūsų santykis su plastiku ar išmetamomis dujomis kasdienybėje veikia ozono sluoksnį, Donaldo Trumpo sprendimai, ekonominių sprendimų visuma – visi šie sluoksniai persipina. Taigi, instituciškai, discipliniškai mokslas ir menas nėra tapačios sferos, bet aš sakau, pasižiūrėkime, ką jos gali duoti viena kitai.

– Ar toks kūrybinis požiūris neatveria galimybės moksle imtis tyrimų, kurie yra už etikos ribų? Ar mokslininkas kaip kūrėjas, galimybių realizuotojas gali daryti ką nori?

– Sakyčiau, kad visiškai priešingai. Etinius klausimus labiau kelia žmonės atėję iš meno srities. Menas nėra laisva raiška, kurioje gali daryti ką nori. Yra tas romantizuotas menininko įvaizdis, turbūt, labiausiai susijęs su romantizmo epocha, kad žmogus yra dieviška esybė, nes jis turi kūrybinę galią reikšti ką tik nori. Dabar menininkas nuolat testuoja zonas, eina ten, kur kiti negali eiti, bet jis visada užima ir kritiko vaidmenį.

Net ir pirmoji knygos dalis, kurioje yra sintetinių biologų blokas, šalia yra ir menininkės Neringos Černiauskaitės tekstas, kuriame kritinis sintetinės biologijos vertinimas. Kritikuojamas net ir sintetinės biologijos metafizinis įsitikinimas, kad galime dešifruoti visus genus ir tada daryti ką nori. Menininkai kelia klausimą, ar mes galime manyti, kad absoliutus žinojimas įmanomas, ar turėtume pripažinti, kad yra netikrumo. Kvantinėje fizikoje tai yra natūrali nuostata, bet šioje perspektyvoje jos kažkaip pasimeta.

Menininkai ir filosofai kontrabanda įneša įvairias temas ir sąvokas, atkreipia dėmesį, kad nežinomybės, kapitalo aspektai yra tikrai svarbūs. Jie bando priminti, kad tai ką veikia mokslininkai yra ne tik techninis optimizmas, lydėjęs visus didžiuosius atradimus, ir absoliutaus žinojimo siekis. Aš nededu vilčių ir nematau net galimybių, kad galėtume sakyti „uždrauskime, negalima, atsisakykime, sugrįžkime į senesnius laikus“. Kinijoje jau dabar vyksta eksperimentai su embrionais, lūžio taškas jau yra įvykęs ir įvykę tai, ko žmonės labiausiai bijojo – genetiškai modifikuoti žmonės jau yra. Modifikuotieji jau paveikia mūsų sąryšių tinklą.

Tad nežinomybės plotmė visada turi būti filosofiškai apmąstyta. Menininkai čia siūlo kitokias metodologijas. Mokslui etikos klausimai dažnai yra kažkas, į ką reikia atsižvelgti, bet jie patys nebando eiti toliau, prognozuodami, kas gali nutikti, kokie nauji klausimai gali kilti. Todėl man svarbu suvesti šias sferas, nepaneigiant vienai kitos, kad jos užmegztų dialogą. Gyvename iš principo hibridiškame pasaulyje, bet į tą hibridiškumą neatsižvelgiame.

– Tradicinis mokslo apibrėžimas reikalauja skirti pirmenybę racionalumui ir logikai, o toks dalykas kaip vaizduotė yra ne itin pageidaujamas. Ar nenukenčia vaizduotes galios kontekste logika ir racionalumas? Ar nepakeičia jie vienas kito?

– Visiškai nenukenčia. Tai priklauso būtent nuo to, kaip mes žiūrime į pačią vaizduotę. Čia itin svarbus sąvokų ir mąstymo struktūrų revizavimas. Kai mokslininkas kelia hipotezę, jis projektuoja, įsivaizduoja būsimą įvykių versiją. Descartesas buvo tas, kuris labai aiškiai atskyrė vaizduotę ir protą. Jis sakė, kad vaizduotė yra toks silpnas daiktas, nes ji daugelio dalykų negali vizualizuoti, negali, tarkime, atskirti tūkstančio kampų figūros nuo dešimties tūkstančių kampų figūros. Protas tą gali padėti padaryti.

Jei mes kalbėtume apie vaizduotę tik kaip vizualizavimą, tada tai išties teisinga. Bet jei mes sakysime, kad bet kuriame intelektiniame procese galimybių plėtros ir permąstymo veiksmas yra vaizduotiškas. Nėra tokios sferos, kur veikia tik protas, ar tik vaizduotė. Jei pažvelgtume į smegenų kūrybingumo tyrimus, tai neuromokslas jums atsakytų – veikia visos smegenys, nėra dalies, kuri neveiktų. Dar daugiau, tas kūrybingumas susijęs su vadinamuoju smegenų plastiškumu, gebėjimu keistis. Smegenys gali kūrybingai pakeisti savo funkciją ląstelių lygmenyje.

Tiesą sakant, nematau esminės kolizijos tarp proto ir vaizduotės, nes tai yra nuolatiniame sąryšyje esantys dalykai. Nematau priešpriešos tarp ratio ir imaginatio. Man tai ne priešpriešos, o įtampos laukas. Jei imtume klasikinę uždaros vaizduotės situaciją – sapną. Ten yra mąstymas. Mes sapnuodami mąstome. Mes nerasime nė vienos purifikuotos situacijos, kurioje galėtume pasakyti, kad štai čia aš mąstau, o štai čia – įsivaizduoju.

Dedukcijoje, kuri yra proto veiksmas, yra vaizduotės lygiai taip pat, kaip ir fantazavime, kaip aš dabar keliausiu pailsėti į Turkijos kurortą prie baseino yra racionalių dalykų. Tas atskyrimas išplaukia iš sielos ir kūno atskyrimo, izoliuotų sistemų regėjimo.

Mane labai domina mokslininkų vaizduotė. Yra toks Alberto Rothenbergo veikalas apie mokslininkų kūrybingumą, kuriame aptariama Nobelio premijos laureatų vaizduotė. Labai įdomu tai, kad daugybė Nobelio premijos laureatų užsiėmė homospatialinės vaizduotės kultivavimu. Tai yra, kai sukuriama vaizduotės erdvė, kurioje sprendžiamos sudėtingos mokslinės problemos. Jos priartinamos prie juslinio kasdienybės pasaulio. Švedų mokslininkas Joshua Lederbergas, tyrinėjęs bakterijas, tiesiog įsivaizduodavo, kad pats pavirto bakterija ir bandydavo nuspėti, ką jis pats darytų būdamas ja.

Medikas Josephas Murray, atradęs principą, kaip persodinti inkstus, padarė tai galvodamas apie savo žmoną, grojančią fortepijonu ir supratęs, kad šis instrumentas panašus į inkstą. Kitaip sakant, analoginis mąstymas, vaizduotė leidžia tau neprisirišti prie sistemos, kurioje veiki. Dažniausiai tai yra mūsų disciplinos sistema, kurioje skaičiuojame, formules naudojame ir panašiai.

Josephas Murray (1919-2012)
Josephas Murray (1919-2012)

Turi ištrūkti iš paradigmos ir surasti kitą įėjimą. Toks ištrūkimas, galimybių persvarstymas, neprisirišimas ir atveda prie didžiųjų mokslinių atradimų. Tad vaizduotė nėra laisva fantazija, neturinti ribų. Tai yra įtampos santykis su tavo mąstymo lauku, kuris įveda naują perspektyvą. Šia prasme menininkai ir tampa svarbūs, nes jie kvestionuoja esamas perspektyvas ir siūlo naujas.

– Ar nėra hibridinės kūrybos principas savotiškas bandymas sukurti universalų mokslą? Pripažinsiu, tai primena bandymą sujungti įvairius iš filosofijos kildinamus pasaulio pažinimo būdus į vieną, sugrįžti prie filosofijos ištakų pozicijos.

– Ir taip, ir ne. Taip, nes manau, kad tas sugrįžimas yra labai svarbus. Tas išsišakojimas yra tik modernybės projektas, kuris sukelia įvairias užmaršties ir nežinojimo formas. Mokslininkai nebežino, ką daro menininkai. Kartais net fizikai nežino, ką daro chemikai. Yra toks chemikas Dudley Herschbachas, kuris padarė didelius atradimus, pritaikęs fizikinius metodus, apie kuriuos chemikai net nežinojo. Jis tiesiog pažvelgė į kitą fakultetą ir pažiūrėjo ką daro, tos žinios susijungė. Istoriškai ta atožvalgos į vienas kitą idėja nėra nauja, aš tikrai nesijaučiu joks inovatorius, esu tik skatintojas.

Aš netikiu universalaus mokslo idėja kaip tam tikra metafizika, kuri turėtų hierarchinę struktūrą, kurios viršenybė būtų absoliutus žinojimas. Mes turėtume mąstyti net apie žmogaus protą, o apie įvairių veikėjų sąveiką, kitas intelekto ir net žmogiškumo formas. Man įdomu yra suintensyvinti, sukurti bendrą sceną, kurioje steigiasi sąveikos. Aš tikrai nemanau, kad tai veda į kažkokį tikslą. Tiesiog tas nesikalbėjimas, įtampų nebuvimas daugina kitokio masto neurozes, problemas. Ekologija ar etika yra vienos iš tų problemų ir jose pavieniai specialistai neturi ką pasakyti.

– Tai vaizduotė yra atsakymas į sričių tarpusavio nesąveikavimo, nebendravimo problemą?

– Nenorėčiau vaizduotei suteikti kažkokios privilegijos. Bet, taip, vaizduotė turėtų būti prisiminta kaip medijuojanti galia, mus jungianti galia. Matau prasmę kultivuoti bendrą vaizduotę ir dalintis vaizduotės krauju ir energija.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

26:48
01:44
23:52

Maistas

Kinas