Nors G. Koster modelių veidų neatskleidžia, jų tapatybė yra užkoduota santykyje su aplinka – ryškūs kostiumai dera arba kontrastuoja su dekoratyviais fonais, tapdami žaismingų ir labai spalvingų ansamblių serijomis. Koster kūriniai, turintys ne vieną socialinę nuorodą, kupini ironijos, švelnios kritikos ir paslapties, kurstančios žiūrovo troškimą sužinoti daugiau“, – taip Gudą Koster pristato vokiškas meno ir kultūros žurnalas internete „iGnant“. Panašiai apie šią menininkę rašo ir kiti šiuolaikinio meno leidiniai.
Galbūt, sekdami geraisiais pavyzdžiais, turėtume nerti į meno tyrinėjimų gelmes? Galbūt, žongliruodami epitetų kortelėmis iš menotyros žodyno – „siurrealios kompozicijos“, „enigmatiški kūriniai“, „šiuolaikinio žmogaus paradoksalios būties simboliai“ – įmintume koncepcijų mįsles ir pamėgintume surasti G. Koster kūriniams deramą vietą, t. y. įsprausti juos į tinkamą „stalčiuką“ tarp gausybės šiuolaikinio meno srovių, krypčių, žanrų atstovų. Tik bėda ta, kad jos kūryba niekaip netelpa į vieną „stalčių“, nepaklūsta įprastiems analizės metodams. Ir vargu, ar tai padėtų mums tarp labai protingų sakinių pamatyti pačią kūrėją – Gudą, talentingą, nuoširdžią ir atvirą menininkę, šiuo metu apsistojusią Kaune. Mažoje M. Daukšos gatvės kavinukėje ji vaizdingai pasakoja savo gyvenimo bei kūrinių istorijas, nesistengdama primesti nei sau, nei kitiems kokias nors taisykles.
Guda Koster gimė ir augo mažame Olandijos pajūrio kaimelyje Bergene. Jos tėvas buvo paprastas darbininkas, šiukšlių surinkėjas, o mama prižiūrėjo savus namus ir vaikus: Gudą ir du jos jaunesnius brolius bei seserį. Būdama maža ji, kaip daugelis vaikų, mėgo piešti, daryti visokius rankdarbius, siūti, megzti, svajojo taptipradinių klasių mokytoja – visgi, kaip teigia menininkė, jos vaikystė prabėgo anaiptol ne meno apsuptyje. Baigusi edukologijos mokslus, kelerius metus dirbo mokykloje, tačiau būdama 24-erių išvyko studijuoti meno į Amsterdamą, kuriame šiuo metu gyvena.
Pirmasis dalykas, įtraukęs ir „susargdinęs“ aštuoniolikmetę Gudą menu visam gyvenimui, – jos apsilankymas su draugu Amsterdamo modernaus meno muziejuje „Stadelijk“, turinčiame nuostabią „Šlovės salę“, kurioje eksponuojami įspūdingi Barnetto Newmano, Ellsworth oKelly, Franciso Luiso Mora’os, Marko Rothko kūriniai. „Sėdėjau toje galerijoje užlieta jausmų, kurių nesupratau, nes neaugau kartu su menu, tačiau buvau iki ašarų priblokšta. Jaučiausi lyg bažnyčioje – tokia stipri buvo dvasinė patirtis, – prisimena G. Koster. – Manau, tai yra svarbiausia priežastis, kodėl man, turinčiai trisdešimties metų kūrybinį stažą, vis dar taip patinka abstraktus menas.
Sėdėjau toje galerijoje užlieta jausmų, kurių nesupratau, nes neaugau kartu su menu, tačiau buvau iki ašarų priblokšta.
Buvau tikra, jog piešimas ir tapyba nėra mano stinprioji pusė, todėl pasirinkau skulptūros studijas. Visiškai nesupratau, ką veikti su dažais – man tai buvo pernelyg sudėtinga. Tapybos priemonėmis negalėjau išreikšti savęs, tam reikėjo kažko materialaus, apčiuopiamo – kitaip tariant, objektų. Jei noriu ką nors vaizdžiai paaiškinti, aš nepiešiu – naudoju netoliese pasitaikančius daiktus. Mėgstu kurti rankomis, labai patinka įvairios medžiagos. Lietimas man yra tarsi mąstymo būdas.
Pradžioje dirbau su medžiu ir metalu. Tuo metu buvau savotiška menininkė-feministė – turėjau daugybę „vyriškų“ įrankių: elektrinius grąžtą ir pjūklą, aibę kaltų, kaltukų, plaktukų. Kartą gana netikėtai man į rankas pakliuvo audinio gabalas – įdomi užuolaidos atraiža, sužadinusi norą keisti kūrybos medžiagas. Vis dažniau ėmiau savo darbams naudoti tekstilę. Dabar siuvimo mašina ir lygintuvas – mano pastovūs palydovai, ir tai yra labai moteriška. Man pačiai juokinga ši asmeninio virsmo istorija.“
Gudos skulptūros atgijo, kai ji ėmėsi derintimeno rūšis ir kūrybos technikas, suplakdama konceptualų „kokteilį“: skulptūrą, tekstilę, mados dizainą ir fotografiją. Šalia meno objektų ji nuolat kūrė drabužius, tyrinėjo šiuolaikines mados tendencijas. Apranga, kaip neatsiejama asmenybės identiteto dalis, įkvėpė pažvelgti į skulptūrą kitaip: kodėl kūriniu negalėtų būti gyvas žmogus?
„Fotografuoti pradėjau prieš penkerius metus, – pasakoja Guda. – Tuo metu aštuonias savaites dirbau Berlyne. Pradėjau siūti drabužius iš audinių, pirktų vietiniuose supermarketuose, prašiau draugų apsirengti ir pabūti mano modeliais, kad galėčiau juos nufotografuoti gatvėje. Atrodė neblogai, tačiau ne visai tai, ko siekiau, tad pamaniau, kad galiu apsirengti pati: sukūriau savotišką vieno asmens teatrą – aš ant scenos fotografuojanti save. Eksponuotis kaip kūrinys įstengiau tik pusę valandos, nes fiziškai sunku sustingusiai išbūtiilgiau, todėl fotografijos tapo labai svarbios. Dabar aš su savo draugais atlieku gyvus performansus – stovime apsirengę ekspozicijose pusvalandį, kartais valandą. Apsiaunu rožiniais aukštakulniais, kurių šiaip niekada nenešioju, ir užsilipuant kopėčių. Dėžėje, kuri dengia mano viršutinę kūno dalį iki juosmens, ilgainiui darosi karšta, todėl turiu labai susikaupti, žiūrėdama į vieną tašką ant grindų, kad nenugriūčiau. Tai tikrai sekina, ima svaigti galva. Dažnai žiūrovai neįsivaizduoja, kad esu tikra – prieina labai arti, tyrinėja mano kojas, ar jos ne iš vaško. Kartais gyvosios skulptūros ima dainuoti. Sykį Vokietijoje, Vupertalio meno klube, darėme vieną performansątrise: mergina su raudona taškuota suknele ir nameliu, slepiančiu galvą, aš, apsirėdžiusi dėže juodais ir baltais „langiukais“, stovinti ant kopėčių, ir „burberry“ stiliaus vyras – Burberryman, mūvintis milžinišką languotą maišą nuo galvos bemaž ligi kelių; po pusvalandžio jis ėmė dainuotiReinhardoMey’aus dainą „Überden Wolken“ („Virš debesų“), nustebę žiūrovai dairėsi, kol suvokė, iš kur sklinda melodija. Manau, performanso pavadinimas šiems gyviems objektams tinka tik iš bėdos, nes nežinau, kaip kitaip įvardinti.“
G.Koster juos vadina „dainuojančių skulptūrų serija“. Būta pasirodymų, kai menininkės kūriniai prabyla arba juda. Pavyzdžiui, parodoje „Art Vilnius 2017“ trys objektai lietuvių kalba tarpusavyje diskutavo, kaip jie jaučiasi būdami skulptūromis, dalyvaudami meno mugėje; 2015 m. „Kauno bienalės“ metu Gudos skulptūros šoko bendrame projekte su Kauno šokio teatru „Aura“ apleistame „Drobės“ fabrike. Ko gero, daugiausia smagaus šurmulio tarp žiūrovųsukėlė paskutinis G.Koster pasirodymas parodoje Berlyne: Gudos draugas – kaip gyvas meninis objektas – stovėjo galerijoje, pasitikdamas parodos lankytojus, tačiau po valandos šis neįprastai aprengtas „eksponatas“ tiesiog išėjo pro duris į gatvę – vieniša keista figūra, palikusi ekspoziciją, nutolo ir išnyko, įsimaišydama į praeivių srautą.
Kartą Guda surengė parodą vaikų muzikos mokykloje. Stebėjo, kaip jie praeidami reaguoja į kūrinius: vaikai suprantahumorą, juokiasi, suvokiapaveikslų fabulas kaip pasakas. Dažniausiai ir suaugę žiūrovai priima menininkės idėjas linksmai, kartais jie atrodo sutrikę. Visgi, perskaičius darbų pavadinimus, kurie tikrai svarbūs, atsidengia gilesnis sluoksnis – netoks linksmas naratyvas. Pavyzdžiui, „Fear of Grey Mice“ („Pilkų pelių baimė“) – labai asmeniška istorija, įkūnijanti autorės nerimą dėl amžiaus: anot G. Koster, šiais laikais meno pasaulyje labiau vertinami jauni kūrėjai, todėl ji bijo pasenti, tapti pilka nematoma pele, tiesiog išnykti. „Speckled“ („Margas“) kalbama apie mišrių santuokų iššūkius: nesvarbu, turime galvoje skirtingas rases ar konfesijas, tokiose šeimose tenka, vaizdžiai tariant, pasimatuoti sutuoktinio galvą, t. y. suprasti kitokį, keisti savo mąstymą, supanašėti. Guda, be jokio komentaro patalpinusi šio darbo nuotrauką „Instagrame“, sulaukė vienos moters žinutės: „Puikiai suprantu, apie ką šis kūrinys, nes esu mišrios šeimos vaikas“. Dažnai nėra lengva perskaityti menininkės idėją, ypač tuo atveju, kai autorė apnuogina jai asmeniškai skaudžias patirtis: „Sleeping Beauty“ („Miegančioji gražuolė“) gimė tuo metu, kai Gudos anyta susirgo vėžiu, jai buvo taikomas chemoterapinis ir spindulinis gydymas. Šiame kūrinyje raudonas postamentas (operacinis stalas ar laidojimo biuro pakyla?), juodas kostiumas ir radiacinio geltonumo šviestuvas sukuria įtampą, siekiančią piką, kulminaciją, kurioje riba tarp miego ir mirties beveik išnyksta. Gudai šis pasakojimas – apie onkologinių ligonių ir jų artimųjų patiriamą siaubą ir nežinią, tačiau jums jis gali kelti nebūtinai egzistencinio paribio jausmus.
Sudėtingas, giliaprasmes G.Koster istorijas, suguldytas itin paprastai, švariais, estetiškais vaizdiniais, lakoniškomis metaforomis, gali įkvėpti, tarkim, įdomaus rašto flanelės skiautė, arba atvirkščiai – autorė nešiojasi galvoje naują fabulą tol, kol atranda idėjai tinkamą audinį ar sprendimą. Kaip prisipažįsta menininkė, kartais sunkiausia užduotis – sugalvoti kūriniui pavadinimą, nes jis yra taip pat labai svarbus dėmuo. „Kai kurie žmonės turi puikų kalbinį-poetinį pojūtį. Aš, deja, nesu „kalbos žmogus“, ir man tai trunka labai ilgai. Kartais sukuriu naują darbą, bet jo niekur neeksponuoju tol, kol neturiu tinkamo pavadinimo.“ Menininkei niekada nekilo noras parodose pateikti savo kūrinių koncepcijas, užrašytas šalia darbų: ji palieka žiūrovams laisvę interpretuoti, neapkraudama jų savomis – kartais sunkiomis – mintimis. „Daugelis mūsų yra ganėtinai tingūs mąstyti savarankiškai, – mano Guda. – Jie tikisi kūrinių paaiškinimų: tas reiškia tą, anas – aną, o man daug svarbiau, kad jie žvelgtų gilyn, į save, atrastų savo santykį, idėją, prasmę, tegul ir nesutampančią su manąja. Kartais tyčia nusiunčiu brolio vaikams kelias savo darbų nuotraukas, prašydama jų išrinkti vieną, labiausiai patinkančią. Jie sako, tarkim, „antra“, aš klausiu, kodėl, ir jie negali paaiškinti. Labai svarbu vaikus mokyti nuo mažens formuoti savo nuomonę, padrąsinti juos reikšti mintis, mąstyti asociacijomis. Mes visi jų turime, tačiau žmonės bijo neteisingai suprasti meną, galvoja, kad tai labai sudėtinga, betiš tiesų mano kūriniai labai paprasti, žmogiški. Tai mūsų kasdienio gyvenimo istorijos. Taisyklių, kaip jas skaityti, nėra, todėl suklysti neįmanoma.“
Sudėtingas, giliaprasmes G.Koster istorijas, suguldytas itin paprastai, švariais, estetiškais vaizdiniais, lakoniškomis metaforomis, gali įkvėpti, tarkim, įdomaus rašto flanelės skiautė, arba atvirkščiai – autorė nešiojasi galvoje naują fabulą tol, kol atranda idėjai tinkamą audinį ar sprendimą.
Menininkės darbai – ypač skulptūros su nameliais vietoj galvų – kelia klausimus: kas mums yra namai? Ką jie reiškia pačiai kūrėjai? Anot Gudos, šisąvoka įgavo ypatingą prasmę tądien, kai jos mama, pajutusi savo amžiaus naštą, nusprendė jų šeimos namą parduoti. Būtent tada G. Koster suprato, kokie jai svarbūs namai kaip jausmas, o ne namas kaip pastatas: „Tai mūsų šeimos dalis, vieta, kur užaugau, žaidžiau su sese ir broliais, tai dalykai, kurių išmokė tėvai. Nostalgiją kelia kiekviena namų kertė, visi tie smulkūs mieli niekučiai. Mano tėvas buvo išskirtinis žmogus: dirbdamas šiukšlių surinkėju, parsinešdavo namo visokių gatvėse rastų senienų ir keistų padėvėtų daiktų, tapdavusių mūsų žaislais. Turėjome atskirą kambarį, užgriozdintą įvairiausiais rakandais, metalo dirbiniais, senais žurnalais, knygomis, nebemadingais drabužiais. Jis kolekcionavo viską. Kai kuriuos daiktus parduodavo, taip prasimanydamas papildomų pinigų, o naudotą popierių, tekstilę ir metalą perdirbdavo – tėtis sode buvo pastatęs ne vieną pašiūrę. Mums, vaikams, tai buvo žaidimų aikštelės, pilnos nuostabių ir netikėtų medžiagų. Rankiniu presu kartono ir audinių atliekas jis suspausdavoį didžiulius briketus, kuriuos sukraudavo daržinėje. Mudu su broliu iš jų pasistatėme tvirtovę, turinčią daugybę užkaborių ir slėptuvių. Tai nebuvo įprasti vaikų žaislai, bet labai įkvepiantys. Net ir tuomet, kai tapau menininke, jei man ko nors reikėdavo, pavyzdžiui, rėmų arba tento, prašydavau savo tėčio – man reikia to ar ano – ir kitą dieną gaudavau. Aš turėjau tikrai labai gerus mielus tėvus, kurie mane visuomet rėmė.“
Kodėl ant galvų – namai, dėžės, maišai? „Kai fotografuoji žmogų, labiausiai dėmesį patraukia jo veidas, žiūrovas ieško akių kontakto, – paaiškina menininkė. – Todėl, paslėpus galvą dėžėje, nebėra dėmesio koncentracijos tik į veidą, išryškėja visa figūra kaip vientisas objektas. Siekiu nuasmeninti skulptūrą – gyvas kūnas tarnauja taip pat kaip tapytojui drobė. Dažnai girdžiu sakant, kad mano darbai primena mados fotografiją, kuria aš, beje, labai domiuosi. Tačiau skirtumas akivaizdus: man nebūdingas glamūras ir blizgesys, taip vadinamas „gliancas“. Niekada nemėgau fotografuotis, tačiau gyvenime viskas keičiasi – dabar aš fotografuoju save. Kai supratau, kad gyvieji mano meno objektai (kuriais daugeliu atvejų būnu aš pati) yra tokie trumpalaikiai – „pusvalandiniai“, neliko nieko kita, kaip juos įamžinti fotografijose, taip pratęsiant kūrinių eksponavimą ir apskritai – jų egzistenciją.“ Fotografija atvėrė Gudai naujas galimybes – dabar ji daro didelius fotoatspaudus ir juos parduoda internetu. Šiais metais pačią menininkę nustebino auganti šių nuotraukų paklausa, kūrybos gerbėjų atsirado ne tik Olandijoje, bet ir Vokietijoje, Norvegijoje.
Gudos pažintis su Lietuva (kaip pati sako – my Lithuanian story) prasidėjo, kai ji aštuonioms savaitėms apsistojo Berlyne ir reikėjo patalpų kūrybinei dirbtuvei, kurių beieškodama G. Koster susipažino su Almyra Weigel, lietuve tekstilės menininke, išnuomojusią savo studiją. Almyros knygų lentynoje radusi Kauno tekstilės bienalės katalogą, menininkė susisiekė su šio renginio organizatoriais. Gudą mielai kvietė dalyvauti, tačiau bienalės biudžetas tuo metu buvo per mažas, kad galėtų apmokėti jos kelionės kaštus. Taip viskas ir būtų likę gražiais norais, jei po kelerių metų G. Koster, prenumeruojanti meno naujienas el. paštu, nebūtų gavusi pasiūlymo eksponuoti kūrinius virtualioje meno sklaidos ir pardavimo platformoje „Art Cart“, kurią sukūrė ta pati bienalės komanda. Menininkei atrodė patraukli galimybė uždirbti nors kiek pajamų iš kūrybos, tad pateikė keletą savo darbų fotografijų šiam portalui. Virtualaus projekto vadovė menotyrininkė Ana Čižauskienė entuziastingai ją palaikė. Netrukus Guda gavo kvietimą dalyvauti 2015-ųjų „Kauno bienalėje“. Bebaigiant kurti instaliaciją, menininkei gimė performanso su aktoriais ar šokėjais idėja. Pažintis su choreografe Birute Letukaite inspiravo bendrą projektą su „Auros“ šokėjais „Pagaminta Kaune“. Iki renginio atidarymo buvo likę labai mažai laiko: pasirodymui Guda kostiumus pasiuvo per dvi dienas, o auriečiai repetavo vos kelis kartus, tad šį performansą galima drąsiai vadinti improvizacija. Pirmasis bendras kūrinys, kurį puikiai įvertino ir žiūrovai, ir spauda, paskatino tęsti bendradarbiavimą: dar šiais metais planuojama naujo „Auros“ šokio spektaklio premjera, kurio kostiumų dailininkė – Guda Koster, su savo neatskiriamais palydovais – siuvamąja mašina ir lygintuvu – trumpam apsistojusi Kaune.
