– Jūsų kino vaidmenų sąskaitoje – beveik 200 filmų, nuo 1967 metų kasmet nusifilmuojate mažiausiai dviejose kino juostose. Kaip jums pavyko tokia sėkminga ir produktyvi karjera?
– (Juokiasi) Aš kaip aktorius turėjau du gyvenimus: pirmąjį, kai dirbau buvusioje Jugoslavijoje, ir antrąjį, pradėjęs tarptautinę karjerą.
Dirbti teatre ir vaidinti filmuose ėmiau labai jaunas – pirmą ir iš karto pagrindinį vaidmenį gavau studijuodamas pirmame kurse. Nors tuometinė Jugoslavija priklausė Rytų blokui ir socializmui, mes buvome kur kas geresnėje situacijoje nei, tarkime, jūsų šalis. Mūsų valstybė buvo pakankamai atvira ir laisva šalis, kasmet sukurdavusi apie 40 filmų. Tai buvo neįtikėtina!
Nors mes su kolegomis labai daug dirbome ir buvome labai garsūs savo šalyje, mums mokėdavo grašius – buvome žvaigždės be pinigų.
Man pasisekė, kad daugelis režisierių tuo metu norėjo, kad vaidinčiau jų filmuose. Kita vertus, nors mes su kolegomis labai daug dirbome ir buvome labai garsūs savo šalyje, mums mokėdavo grašius – kitaip tariant, buvome žvaigždės be pinigų. (Juokiasi)
Tačiau aš buvau laimingas, galėdamas dirbti su labai gerais Jugoslavijos režisieriais. Kaip žinote, pasaulio kine skirtingais laikotarpiais iškyla vis kitos šalies kinas. Tarkim, dabar yra rumunų kino aukso laikas, anksčiau buvo italų, vengrų ir t.t. Nuo 7-ojo iki 9-ojo dešimtmečio pradžios Jugoslavijos kinas buvo labai populiarus – iškilo vadinamasis „Juodosios bangos“ judėjimas. Buvo kuriami labai drąsūs filmai, kurie nebijodavo kritikuoti santvarkos, valdžios, o be to, jie buvo labai aukšto meninio lygio.
Man teko laimė sukurti pagrindinius vaidmenis to laikmečio garsiausių Europos režisierių Živojino Pavlovičiaus ir Dušano Makavejevo filmuose. Tuo pat metu vaidinau ir teatre, kur sukūriau daugybę klasikinių vaidmenų – su spektakliais apkeliavome visą pasaulį. Tačiau tada prasidėjo karas...
 |
| Rade Šerbedžija |
– Karas, kuris privertė jus ne tik palikti savo šalį, bet ir pradėti karjerą iš pradžių?
– Taip. Aš buvau nusiteikęs prieš karą ir palaikiau žmones, kurie nenorėjo karo mūsų šalyje. Dėl šios savo viešai išsakytos pozicijos sulaukiau daugybės problemų. Esu šimtaprocentinis serbas, tačiau gimiau ir užaugau Kroatijoje – myliu šią šalį, nors ir nesu kroatas. Pradėjau viešai kritikuoti karą, naujųjų lyderių vykdomą politiką ir tapau priešu. Viskas baigėsi vieno iš nacionalistų bandymu mane nužudyti – restorane jis bandė į mane šauti. Tada nusprendžiau palikti savo šalį, iš pradžių persikėliau į Slovėniją, o vėliau – į Londoną.
Ten savo gyvenimą pradėjau nuo nulio, būdamas beveik nežinomas tarptautinei auditorijai. Tačiau man pasisekė, nes sutikau režisierių Milcho Manchevskį, kuris buvo matęs mano darbus, ir jis man pasiūlė vaidmenį filme „Prieš lietų“ („Before the Rain“). Su šiuo filmu, kuris buvo nominuotas „Oskarui“ ir pelnė daugybę kitų apdovanojimų, aš pradėjau tarptautinę karjerą.
Manimi susidomėjo Holivudo kino kūrėjai – gavau keletą labai svarbių vaidmenų, tarp jų filme „Šventasis“ („The Saint“), kurį režisavo tuo metu vienas garsiausių režisierių Phillipas Noyce'as. Ir taip viskas prasidėjo...
 |
| Rade Šerbedžija |
– Jums atsivėrė durys į Holivudą – sukūrėte vaidmenis garsiuose filmuose „Plačiai užmerktos akys“, „Neįmanoma misija 2“, „Kosmoso kaubojai“, „Vagišiai“, „Tykusis amerikietis“, „Kelyje po Europą“, „Betmenas: Pradžia“, „Snaiperis“, , „Haris Poteris ir Mirties relikvijos“, „Iksmenai: pirma klasė“ ir kituose. Regis, Amerika jus priėmė išskėstomis rankomis. Tačiau per susitikimą su „Kino pavasario“ žiūrovais nustebinote pasakęs, kad iš Los Andželo grįžote į Kroatiją, nenorėdamas, kad jūsų dukterys taptų tikromis amerikietėmis.
– Tai tiesa. Mano trys dukterys iš antros santuokos gimė ir augo Londone, o vėliau dešimt metų praleido Amerikoje. Pamatęs, kad jos tampa amerikietėmis, nusprendžiau su šeima grįžti į Kroatiją. Dabar mes jau dvejus metus gyvename Europoje. Žinoma, dukterims šis laikas buvo nelengvas – nors jos mokėjo įvairių frazių kroatų kalba, pirmoji jų kalba – anglų. Tačiau per šį laiką mano dukterys pasikeitė, išmoko ne tik kalbą, bet ir tapo tikromis europietėmis – Balkanų atstovėmis. (Šypsosi)
– Kodėl jums buvo svarbu sugrįžti prie savo šaknų – turėjote puikias galimybes tiek sau, tiek vaikams užtikrinti laimingą gyvenimą Amerikoje?
Aš praleidau dešimt metų Londone ir dešimt metų Los Andžele, tačiau niekaip negalėjau pritapti kitoje visuomenėje ir tapti jos dalimi – aš esu ir iki gyvenimo galo liksiu slavas.
– Mes negalime pamiršti savo šaknų – tai labai svarbu! Daugybė garsių menininkų niekada netapo kažkuo kitu – amerikiečiais ar kitų didelių valstybių atstovais. Jie visada stengėsi likti tuo, kas jie yra. Pavyzdžiui, Pablo Picasso niekada neišsižadėjo savo ispaniškų šaknų. Arba net režisierius Stanley Kubrickas, kuris laikomas amerikiečiu, niekada nepamiršo lenkiškų ir kitų Europos tautų protėvių kraujo.
Aš praleidau dešimt metų Londone ir dešimt metų Los Andžele, tačiau niekaip negalėjau pritapti kitoje visuomenėje ir tapti jos dalimi – aš esu ir iki gyvenimo galo liksiu slavas.
– Nepaisant to, kad Holivudas jus priėmė ir nuolat siūlė vaidmenis?
– Taip, bet mes turime išsaugoti savo šaknis, savo tautos mentalitetą, nes tas išskirtinumas yra mūsų didžiausias turtas.
– Į Vilnių atvykote kartu su vyriausiuoju savo sūnumi Danilo, kuris pristato savo debiutinį filmą „72 dienos“. Jame jūs sukūrėte pagrindinį vaidmenį, taip pat filme vaidina ir jūsų dukra bei Danilo sesuo Lucija. Kaip jaučiatės, kai vaikai seka jūsų pėdomis?
– Turiu atsakymą į šį klausimą. (Juokiasi) Ar jūs manote, kad kepėjo vaikai nežino, kaip iškepti duoną? Arba batsiuvio atžalos neįsivaizduoja, kaip pasiūti batus? Jie žino – tai yra jų kraujyje. Mano pirmoji žmona buvo šokėja ir choreografė, mano antroji žmona – teatro direktorė ir režisierė, aš pats – ne tik aktorius, bet ir režisierius, muzikantas. Žinoma, vaikai stebi savo tėvus augdami ir tai perima.
Kai mano dukra Nina, kuri yra pati talentingiausia mūsų šeimoje, pareiškė, kad nori tapti aktore, aš jai atsakiau: „Tu jau esi aktorė ir tau nereikia mokytis aktorystės“. Mano įsitikinimu, laikai pasikeitė ir dabar, norėdamas būti aktoriumi, turi žinoti daugiau, nei tai, ką studentai gauna senose klasikinėse akademijose. Šiuolaikiniai aktoriai turi gilintis į psichologiją, literatūrą ar kokią kitą sritį, kurią galėtų tikrai gerai išmanyti. Todėl aš siūlyčiau jiems studijuoti ką nors kitą, ne vien teatrą ar kiną, kad jie įgautų įvairesnės patirties.
 |
| Rade Šerbedžija |
– Įkvepiate savo pavyzdžiu: jūs vaidinate, režisuojate, dėstote, rašote poeziją, koncertuojate...
– Aš nepiešiu – deja, šito visiškai nesugebu. (Juokiasi) Prisimenu mane mokęs profesorius sakydavo: „Jaunuoli, žinau, kad būsi režisierius – tu privalai režisuoti“. Jis aiškindavo, kad modernus aktorius vaidindamas turi remtis savo vidiniu režisieriumi. Ir tai tiesa.
Kaip ir daugelis žmonių, visą gyvenimą rašau poeziją. Bet aš, būdamas jaunas, pasielgiau neatsakingai ir ją išleidau. (Juokiasi) Daugelis niekada nebūtų to daręs, nes poezijoje yra daugybė asmeninių išgyvenimų ir paslapčių, kurių normalūs žmonės nerodo kitiems. (Juokiasi) Deja, buvau kvailas ir tai padariau – dėl pirmos knygos iki šiol gėdijuosi. Antra knyga buvo geresnė, bet ji pasirodė jau prasidėjus karui ir dėl mano politinių įsitikinimų nepasirodė knygynuose. Labai daug eilėraščių sukūriau per karą – trečioji knyga parašyta mano krauju, galbūt todėl nemažai žymių kroatų kritikų ją teigiamai įvertino.
Taip pat esu parašęs dainų, kurias groju su grupe – todėl labai kviečiu ateiti į mano koncertą „Tamsta“ klube šį trečiadienį, kovo 27 dieną. Aš neypatingas atlikėjas, bet mano grupėje groja tikrai gerų muzikantų! (Juokiasi)
