Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 04 24, 10:00

Ignas Končius: be batų per Rubikoną

Ištisos Vilniaus universiteto filologų kartos, pasimatymus skyrusios M.K.Sarbievijaus kiemelyje po beržu, nežinojo, kad jį pasodino 1939-aisiais atgauto universiteto valdytojas Ignas Končius (1886–1975). Pokaryje į Vakarus pasitraukusio fiziko, pedagogo ir etnografo pavardė sovietmečiu buvo ištrinta iš kultūros ir atminties.
Marija ir Ignas Končiai
Marija ir Ignas Končiai / A.Končiaus asmeninio archyvo nuotr.

1996-aisiais iš Amerikos parkeliavo Igno Končiaus, o vėliau ir dviejų jo sūnų – Vytauto ir Liudo – palaikai, jie perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse. Dviaukštį mūrinuką Karo Ligoninės gatvėje Kaune, kur tarpukariu gyveno profesoriaus šeima, žymi atminimo lenta; jo vardu Kauno technikos universiteto Fundamentaliųjų mokslų fakultete pavadinta laboratorija. Daug tai ar mažai? „Tik nedarykite iš mano bočiaus žvaigždės“, – juokiasi anūkas šiapus Atlanto, taip pat fizikas – Andrius.

Baudžiavos nugalėjimas

Neįtikėtinos Končių istorijos prasideda probočiumi Silvestru, baudžiauninku, ėjusiu lažą pas Medingėnų bajorą Liudviką Šiukštą, Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos dėdę. Gavęs laisvę jis užgyveno 20 hektarų žemės ir penkis vaikus. Du sūnūs buvę labai talentingi, ypač Petras, kunigaikščio Oginskio pinigais baigęs mokslus Romoje ir Paryžiuje, o vėliau kunigavęs Amerikoje ir pastatęs bažnyčią Baltimorėje. Prieš išvykdamas savo brolį Antaną jis išmokęs rusiškai, lenkiškai ir žemaitiškai rašyti.

Pastarasis tapo viršaičiu, skaitė iš Prūsijos atgabentas uždraustas knygas, pats surašydavo dokumentus teismams. Paveldėtą tėvo žemę jis išplėtė iki 36,7 hektaro, vedė Plungės parapinę mokyklą baigusią Anastaziją ir iš baudžiauninko sūnaus virto ūkininku su erdviu namu Purvaičiuose palei Plungę. Du savo sūnus – Petrą ir Igną – išleido mokytis Palangos progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje. Pamažu jie išaugo į dailius jaunikaičius raitytais ūsais.

Žemaičių dailės muziejaus nuotr./I.Končius
Žemaičių dailės muziejaus nuotr./I.Končius

Vyresnėlis Petras, taikęs į kunigus, persikvalifikavo į cinkografą, vėliau administratorių ir galiausiai – bankininką, o jaunėlis Ignas 1907-aisiais nusibeldė į imperatoriškąjį Sankt Peterburgą įgyti geriausio išsilavinimo, kokį galėjo suteikti carinė švietimo sistema.

Įstojo mokytis ne medicinos, kaip norėjęs, o į Fizikos ir matematikos fakultetą, kur vien analitinės mechanikos kursas sudarė tūkstantį puslapių. Kaip pažangus studentas Ignas buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą.

Peterburge tuomet gyveno per 20 000 lietuvių, ant Fontankos upės Kriukovo kanalo kranto veikė dengtas Lietuvių turgus. Universitete, Mokslų ir Dvasinėse akademijose tada mokėsi ir dirbo stačiai dabartinė „lietuvių enciklopedija“: Kazimieras Būga, Juozas Balčikonis, Augustinas Voldemaras, Vaclovas Biržiška, Konstantinas Šakenis ir vienuolika iš dvidešimties Nepriklausomybės Akto signatarų.

Žemaičių tautybę pasirinkęs Končius netruko susidomėti latvio privatdocento Eduardo Volterio propaguojama etnologija ir baltistikos studijomis, tapo Lituanistikos būrelio prezidentu ir 150-ies narių Lietuvių studentų draugijos Petrapilyje pirmininku. Į draugijos rengiamus vakarus ateidavę grafas Aleksandras Tiškevičius ir Leiba Gavronskis: „už programą“ studentiškiems reikalams paaukodavę po šimtą carinių rublių.

Sudužęs smėlio laikrodis

Per diplomuoto Palangos mokytojo Igno Končiaus ir Liepojos komercinės mokyklos absolventės Marijos Kentraitės vestuvių vakarienę drebėjo langų stiklai, nes 1914-ųjų rugpjūčio 3-iąją vokiečių laivas „Magdeburgas“ apšaudė kurortą. Senasis laikas baigėsi, o sudužusio smėlio laikrodžio smiltys pasklido į visas puses.

Kol politikai kūrė naują valstybę, dukart atgavo ir vėl prarado jos sostinę, į Estiją, o vėliau – į Rusijos gilumą evakuotos Palangos gimnazijos mokytojas, nuo 1915-ųjų rašęs ir per revoliucijos suirutę Voronežo spaustuvėje praradęs gimnazijos „Fizikos“ vadovėlio rankraštį, palaidojęs dukrą ir persirgęs šiltine, grįžo į tėvynę.

Iš Stavropolio, kur Raudonarmiečių raštingumo mokykloje kariškius mokė aritmetikos, 1921-aisiais su žmona ir dviem Rusijoje gimusiais sūnumis Končius atsidūrė Dotnuvoje. Čia įkūrė pirmąją Lietuvoje Meteorologijos stotį ir išleido taikomosios meteorologijos vadovėlį „Ūkininko dangus“, klasikinę mokslo priemonę „Meteorologija“. Kartu su chemiku Viktoru Ruokiu parašytą etnografinį leidinį „Palangos kraštas“ išleido Žemės ūkio ministerijos departamentas.

Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Končiai su sūnumis, 1938
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Končiai su sūnumis, 1938

Pagaliau 1926-aisiais gavo dėstytojo vietą Kauno universiteto Eksperimentinės fizikos katedroje. Po septynerių metų profesorius ėmė jai vadovauti, buvo išrinktas Matematikos fakulteto tarybos sekretoriumi ir žurnalo „Darbai“ redaktoriumi.

Be tiesioginių darbų universitete, Končius rašė mokslo populiarinimo straipsnius, įsitraukė į Valstybės archeologijos komisijos darbą, specialiuose kursuose rengė etnografus, atostogų metu fotografavo Žemaitijos koplytstulpius, o Kaune steigė zoologijos sodą ir šiandienos Rumšiškių muziejaus prototipą, pavadintą Oro muziejumi. Parodos aikštėje Vytauto kalne puikavosi iš Žemaitijos atvežtas „numas“, „trys svirneliai iš Utenos ir tvartas su diendaržiu iš Panevėžio apskrities“. Iš viso buvo perkeltos šešios tradicinės pirkios.

1939-aisiais, paskirtas Vilniaus universiteto valdytoju, turėjo per devynis mėnesius Stepono Batoro universitetą su trimis tūkstančiais studentų, 367 mokslo darbuotojais ir 780 tarnautojų paversti Vilniaus universitetu. „Įmetė kaip į degančią ugnį“, vėliau rašė administracinio darbo nemėgęs Končius savo atsiminimuose, „atlietuvintą“ universitetą perdavęs naujajam rektoriui prof. Mykolui Biržiškai. Iš tų laikų universiteto M.K.Sarbievijaus kieme augo beržas, deja, neišgyveno iki naujojo tūkstantmečio.

Nespėjo manęs galutinai į sąrašus įtraukti, kai atsirado bolševikai.

Politikoje Končius nedalyvavo, tik 1940-ųjų vasarą įstojo į šaulius, prieš pat šios sąjungos panaikinimą: „Nespėjo manęs galutinai į sąrašus įtraukti, kai atsirado bolševikai.“ Į spaustuvę buvo išsiųstas antrąkart parašytas „Fizikos“ vadovėlis, deja, vėlesniuose politiniuose verpetuose jis vėl dingo, liko tik „Fizikos paskaitų“ konspektai ir žurnaluose publikuoti straipsniai.

Vaikai ir tėvai

Iš Maskvos parvežtai Stalino konstitucijai dar nebuvo suėję nė metų, kai discipliną mėgusio fizikos profesoriaus šeimą ištiko nelaimė – 1941-ųjų gegužės 16-ąją paauglys sūnus Liudas negrįžo namo, nes jį sulaikė NKVD.

Kitą dieną Končių penkių kambarių bute, kurį „sutankinus“ valgomajame jau buvo apsigyvenęs sovietų gydytojas su žmona, buvo atlikta krata. Antrojo MGB skyriaus operatyvinis įgaliotinis Petras Semėnas konfiskavo degtukų dėžutės dydžio rašalo antspaudams dėžutę „Pelikan“ ir surašė aktą. Du vizitai į NKVD būstinę bei Valstybės saugumo komisaro Piotro Gladkovo apklausa Končiui baigėsi kalėjimo kamera Nr. 97.

Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Igno Končiaus namai, 1933-1934
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Igno Končiaus namai, 1933-1934

Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje 149 lapų baudžiamojoje byloje smulkiai užfiksuoti trijų, sovietinės jurisprudencijos nuomone, piktadarių nusikaltimai.

Kriminalinio siužeto santrauka tokia: du II vidurinės mokyklos moksleiviai – penkiolikmetis Liudas Končius ir septyniolikmetis jo „mokykliokas“ Mykolas Jagučianskis – linoleume išraižę 60 raidžių, violetiniu rašalu pasidirbdino maždaug 15 cm x 30 cm dydžio lapelių su tekstu: „Šalin komunizmas ir (...) priespauda, tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!!!“ Lapelyje tilpo dar ir Gedimino stulpų ženklas. Byloje įsegti du tokie „įkalčiai“.

Liudas Končius – nepilnametis, todėl už jo veiksmus atsakingas tėvas. Visiems trims „nusikaltėliams“ suformuotas vienodas kaltinimas – pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 10 dalį: „dalyvavimas antisovietinėse organizacijose“. Kadangi rusų kalbos nemokėjusio Liudo apklausos protokole įrašyta, esą lapelį jis tėvui parodęs, bet tas nieko jam nepasakęs, NKVD pridėjo profesoriui papildomą kaltinimą: „nepranešimas valdžiai apie kontrrevoliucinius veiksmus“.

1941-ųjų gegužės 28-ąją Kauno universiteto rektorius Antanas Purėnas Liaudies komisarų tarybos pirmininkui išsiuntė prašymą kuo greičiau išsiaiškinti prof. Končiaus suėmimo priežastis ir jį kuo greičiau paleisti į laisvę: „Neprileidžiu minties, kad jis kuo sovietinei santvarkai būtų nusikaltęs.“

Profesorius esąs kaltas neprisipažino, tačiau, pagal bylos dokumentus, jau gegužės 29-ąją, NKVD nuomone, jis tapo sąmoningu kenkėju: „Žinodamas, kad sūnus sistemingai gamino ir platino šmeižikiškus kontrrevoliucinius atsišaukimus, diskredituojančius sovietų valdžios ir VKP (b) politiką, ne tik nepranešė, bet ir domėjosi sūnaus antisovietinės agitacijos veikla bei ją skatino.“

Kumštynės su šmėklomis

Tardytojai keitėsi ir saugumiečių kvotos iš dieninių tapo vakarinės, o baigdavosi apie vidurnaktį. Paauglių apklausos protokoluose menamų antisovietinių lapelių skaičius vis augo, platinimo arealas didėjo, organizuotumo ir sąmoningo veikimo mastas ryškėjo. Po poros kvotų tokie lapeliai jau neva penkiasdešimtimis platinti Stalino prospekte, dėlioti ant palangių, net kaišioti į paltų kišenes aludėje „Derbi“.

Neprileidžiu minties, kad jis kuo sovietinei santvarkai būtų nusikaltęs.

Nežinia, kuo būtų pasibaigusi fantasmagoriška NKVD kūryba, jei ne prasidėjęs karas. Končiaus žodžiais, „staiga sužvangėjo kalėjimo vartai ir į kalėjimo kiemą po mūsų langais įvažiavo tankas. Iššokusios iš tanko žmogystos ėmė bėgioti“.

Atsitraukiančios Raudonosios armijos kareiviai išlaužė kamerų duris, kalinius suvarė į miesto susisiekimo autobusus ir išsivežė kartu – per Ukmergę ir apdaužytą Vilnių į Minsko kalėjimą. Jį, Končiaus žodžiais, pasiekė 83 suimtieji.

Jau kitą naktį dviaukštį Minsko kalėjimo administracijos pastatą sugriovė bombos, todėl kaliniai, o su jais ir Končius, dauguma be batų, buvo surikiuoti į šautuvais ir kulkosvaidžiais ginkluotų sargybinių saugomą koloną – Červenės kalėjimą, esantį už 65 kilometrų į rytus nuo Minsko, pasiekė pėsčiomis. Nebegalinčius eiti sargybiniai nušaudavo pakelyje.

Arnoldo Baryso nuotr./
Arnoldo Baryso nuotr./

Birželio 27-osios rytą, po naktinio bombardavimo, Končiaus pažįstamų lietuvių Červenės kalėjimo kieme jau buvo likę tik dvidešimt septyni, bet sargyba pradingo, o kalėjimo vartai atsilapojo. Kelionė atgal miškais ir pelkėmis iki Minsko, kur M.Frunzės gatvėje jie prisistatė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotojams, užtruko iki liepos 4-osios. Grįžęs į Kauną Končius laikraščiui „Į laisvę“ papasakojo savo patirtis.

Iš Červenės išsigelbėjo keliolika liudininkų, bet atsiminimus surašė tik trys: pulkininkas leitenantas Jonas Petruitis (1942-aisiais), atsargos pulkininkas Juozas Tumas (1957-aisiais) ir Končius (taip pat 1957-aisiais). Lietuvoje profesoriaus atsiminimai paskelbti tik 1993-iaisiais. Mašinraščius lagamine iš Amerikos atgabeno anūkė Jūratė.

Akademinės netektys

Kad Končiaus 1944-ųjų sprendimas trauktis į Vakarus buvo išmintingas, liudija jo bylos dokumentai. Nepabaigta, bet ir nenumarinta, NKVD ugniakure vis pakurstoma byla ilgus metus gyveno atskirą gyvenimą.

1949-ųjų gegužės 12-ąją NKVD priimtas toks saliamoniškas sprendimas: kadangi Liudas Končius, aštuoneriems metams praslinkus nuo suėmimo, jau tapo pilnamečiu, prieš profesorių Končių, kaip asmeniškai atsakantį už nepilnamečio sūnaus poelgius, baudžiamąją bylą nutraukti ir paskelbti visasąjunginę Liudo ir Mykolo paiešką.

Paskutinį kartą byla atnaujinta 1964-ųjų rugsėjo 18-ąją, į ją segtos pažymos apie visą tėvo ir sūnaus Končių ligtolinę veiklą ir informacija, kad Kauno rajono Daugėliškių kaime, kur gyveno Mykolo motina, Jagučianskis nerastas.

Didžiausia šios istorijos netektis yra akademinė, nes gyvenimą Končiui teko iš naujo pradėti bent šešis kartus. Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, jis vėl dėstė moksleiviams, telkė skautus, drožinėjo medines skulptūrėles ir skundėsi, kad laikas slenka neprasmingai. Vėliau Amerikoje mokėsi anglų kalbos ir laukė JAV pilietybės. Tafto universiteto fizikos laboratorijoje Bostone įsidarbino tik būdamas šešiasdešimt ketverių.

Fotografuodamas medinius kryžius ir smūtkelius, Končius vien Žemaitijoje sukorė 2424 kilometrus ir suregistravo 3234 skulptūras, padarė 1111 fotografijų.

Končiaus biografijos pakaktų keliems žmonėms. Ryškiausias rašytinis fizikos profesoriaus palikimas yra jo dramatiški atsiminimai ir atostogų metu parengtos smulkios etnologinių ekspedicijų ataskaitos.

Fiziko ir mokslo istoriko dr. Liberto Klimkos žodžiais, svarbiausi Lietuvos etnologų mokslo darbai apie kryždirbystę vis dar pradedami Končiaus citatomis ir statistika, nes profesoriaus aprašymai paremti nepasenusia moksline metodika: nuo kryždirbio pavardės, medinio paminklo savybių ir vaizduojamų siužetų iki medinių skulptūrų geografinio paplitimo tankio – pavyzdžiui, 2,5 memorialinio paminklo kvadratiniame kilometre.

Fotografuodamas medinius kryžius ir smūtkelius, Končius vien Žemaitijoje sukorė 2424 kilometrus ir suregistravo 3234 skulptūras, padarė 1111 fotografijų. Etnografų nuomone, vienas įdomiausių Končiaus ainiams paliktų darbų – dukart (1912-aisiais ir 1932-aisiais) aprašytos tos pačios Žemaitijos vietovės, parodančios, kiek tautodailės kūrinių per dvidešimtį metų negailestingai sunaikino laikas: beveik pusę – 43 procentus. Končiaus Oro muziejus Parodos kalne išnyko visiškai – medines sodybas sukūreno sugrįžusios ir ten įsikūrusios Raudonosios armijos dalinys.

Remtasi medžiaga: Ignas Končius „Mano eitasis kelias“, LNM, 2016; plk. ltn. Jonas Petruitis „Kaip jie mus sušaudė“, „Briedis“, 2020; plk. Juozas Tumas „Kelias į Červenę“, „Poligrafija“, 1990; „Iš universiteto katedros į čekistų nagus. Pasakoja prof. Ig. Končius“, „Į laisvę“, 1941-07-18; Ignas Končius „Kas yra savitarpinė pagalba“, „Žiburėlis“, Nr. 17–18, 1942-12-01; dr. Libertas Klimka „Pažymėtas profesoriaus Igno Končiaus 125-metis“, Lietuvos edukologijos universitetas, 2011; Juozas Šorys „Mokėjo akimis net ir juoktis, arba Igno Končiaus prisimintuvės“, „Šiaurės Atėnai“, 2016-11-04; „Žymūs Kauno žmonės“, http://atminimas.kvb.lt; dr. Eglė Makariūnienė, „Ignas Končius: literatūros rodyklė“, MA Fizikos institutas, 1990; Vacys Milius „Žemaičių etnologijos bibliografija“, Žemaičių kultūros draugija, Žemaičių akademija, 1997; LYA, VU, MAB ir LCVA dokumentai.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą