Dabar populiaru
Premjera
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 09 21, 13:40

Improvizacijos meistras K.Glušajevas: „Kai einu į sceną, man nėra nežinomybės“

Improvizacijos teatras „Kitas kampas“ šiemet pasitiko 14-tą teatro sezoną, kuriame – aktorių, žiūrovų ir teatro transformacija. Apie šias transformacijas pasikalbėjome su teatro meno vadovu, improvizacijos profesionalu ir treneriu Kirilu Glušajevu, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Kirilas Glušajevas
Kirilas Glušajevas / Roberto Riabovo nuotr.

Aktorių K.Glušajevą galite išvysti ką tik pristatytame filme „Ko nežino vyrai“, teatro „Kitas kampas“ improvizacijos spektakliuose, įmonių ir asmeninių švenčių renginiuose, Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, o netrukus ir improvizacijos mokymuose pradedantiesiems.

Visas improvizatoriaus veiklas, ko gero, būtų sudėtinga išvardyti, todėl su K.Glušajevu susitikome teatro „Kitas kampas“ bare, renginių erdvėje arba, kaip patys aktoriai sako, teatro „Kitas kampas“ namuose ir pasikalbėjome apie tai, kuo dabar gyvena aktorius, kokias transformacijas kartu su teatru „Kitas kampas“ jis išgyveno ir kaip mokytis improvizacijos meno.

– Kirilai, kuo dabar gyveni?

– Įvairove. Gyventi įvairovėje, gyventi pilnumoje – apie tai yra šis laikotarpis. Dienoje, kaip vėduoklėje, kiekvienas segmentas atitinka tam tikrą gyvenimo pusę, vertybę. Šiuo metu yra ir meilės, ir kūrybinio džiaugsmo, draugystės, profesionalumo, mokymosi, sporto, buvimo su savimi, gamtos... Visas tas vėduoklės dalis šiuo metu pavyksta užpildyti. Ir būtent tai man yra įvairovė, pilnatvė. (šypsosi)

– Turi daug skirtingų veiklų – mokaisi, vaidini, režisuoji, vedi renginius ir t.t. Ar brėži ribą tarp darbų ir asmeninio gyvenimo?

– Aš manau, kad atskiros kišenės laikui nėra. Sakyčiau, kad atskirtys tarp vienos veiklos pradžios ir jos pabaigos, tuomet kitos veiklos pradžios ir pabaigos yra kuriamos specialiai, sąmoningai. Skirtingų veiklų vykstančių vienu metu yra daug, bet kiekviena iš jų turi jai skirtą laiką, net ir jai skirtą nuotaiką, jai skirtus rūbus, todėl tų ribų iš vienos pusės yra daug, bet iš kitos pusės, tai leidžia jaustis pilnam ir vientisam. Lygiai taip pat kaip mūsų organai – inkstai, kepenys, blužnis – kiekvienas organas turi savo vietą, ribas, sudaro visumą ir taip leidžia mums funkcionuoti.

Svarbu ne ribos, o disciplina. Vienas iš man patinkančių disciplinos apibūdinimų yra ne apribojimas, bet nuėmimas to ko nereikia. Asmeninio gyvenimo džiaugsmai arba sunkumai gali įkvėpti įkvėps parašyti eilėraštį, tačiau laikas, kai rašysiu eilėraštį bus skirtas būtent eilėraščiui ir rašydamas eilėraštį aš nerašysiu žinučių, tokia atskirtis yra svarbi. Kai einu sportuoti, sportuodamas aš nekalbu telefonu, kai skaitau, aš neklausau muzikos, kai klausau muzikos – neskaitau, kai valgau – nekalbu apie darbą. Kaip sakytume improvizacinėje filosofijoje, daryk vieną veiksmą vienu metu.

– Šiuo metu studijuoji Dramos terapijos magistrą. Kaip pasirinkai šią studijų kryptį?

– Visus sceninius menus esu suvedęs iki paprastos formulės – vienas veikia, o kitas žiūri, klauso, jaučia tai, ką kitas veikia. Esu išbandęs ir dabar darau daug veiklų, kurios turi šią vienas žiūri, o kitas veikia paradigmą – tai ir ilgametė poezijos skaitymo patirtis, ir spektakliai, improvizacinė praktika, kuri nuolat vyksta kasdien įvairiomis formomis, ir choreografiją ir afišas yra tekę kurti, taip pat dirbu su tekstais ir prie viešųjų ryšių prisidedu, žodžiu, visur, kur yra vieno veikiančio ir kito stebinčio santykis, ten esu prisilietęs.

Jono Jakūno nuotr./Kirilas Glušajevas
Jono Jakūno nuotr./Kirilas Glušajevas

Organiškai atsirado poreikis ir noras sužinoti dar daugiau apie šias sąveikas, tuomet prasidėjo pagrindinė kelionė – sąveikos su savimi pačiu tyrinėjimas. O kaip geriausia pažinti save? Per kitus. Pradėjau intensyviai, stropiai gilintis, mokytis apie psichiką, psichologiją ir psichoterapiją. Tą darydavau savarankiškai namuose, kaip studentas iš patikimų šaltinių, iš gerbiamų ir patikimų žmonių rinkausi informaciją, rekomenduojamas knygas, kurias skaitydavau, konspektuodavausi, klausydavausi universitetų paskaitų ir kaupiau žinių bagažą, nes norėjau suprasti save, suprasti kitus ir suvokti, kaip veikia gyvenimas.

Sakoma, kad apetitas ateina bevalgant, taigi pradėjau ieškoti, kur dar galiu pasisemti žinių ir tuomet, pasitaręs su viena iš savo mokytojų, supratau, kad šiuo metu sujungti teatrines žinias su savarankiškai išmoktomis psichologinėmis žiniomis, galėčiau Dramos terapijos studijose. Juolab, nuo mažų dienų domėjausi medicina, ligomis, disbalanso situacijomis ir būsenomis, tai faktas, kad šios studijos yra medicinos fakultete pridėjo papildomo svorio.

– Ar esi patenkintas savo studijų pasirinkimu? Kaip šios studijos siejasi su teatru?

– Šiuo metu, sakyčiau, kad didžiausias šių studijų svoris yra medicininės, biomedicininės žinios, kurios atrodytų iš visiškai priešingos pusės paaiškina teatrinius procesus, bet kitą vertus, pradedi suprasti tai, kad teatriniai procesai yra, visų pirma, fiziniai procesai.

Ateiname į teatrą būdami savo kūne, o mūsų siela yra turinys, tačiau be formos – kuri yra mūsų kūnas – neįmanoma. Teatras veikia visapusiškai: jis veikia per kūną, balsą, per erdvę, šviesą – visa tai yra fiziška, dėl to medicina yra šalia. Jei prisimintume Leonardą da Vinčį, Renesanso žmogus tuo pačiu metu būdavo filosofas ir inžinierius, gydytojas ir poetas. Kaip minėjau anksčiau, dabar toks visumos laikas, todėl dramos terapijos studijos buvo labai dėsningas žingsnis. Terapijų šiuo metu yra labai daug, dramos terapija kaip disciplina yra jauna. Yra nemažai mokslo sričių, kurios yra galingos, bet jaunos, o teatras yra senesnis už krikščionybę, už kai kurias kitas didžiąsias religijas. Man įdomu dabar iš tos perspektyvos žiūrėti – aš kaip asmenybė, kaip Kirilas, noriu savo teatrinį AŠ mokinti medicininių žinių, bet kita vertus, labai įdomu, kaip teatras, kaip žinojimas apie žmogų, kaip mokslas apie veiksmą, gali praturtinti mediciną. Nors vėlgi, jie yra kaip to pateis medalio skirtingos pusės.

– Ar po studijų vesi dramos terapijos užsiėmimus?

– Šiuo metu studijų procese mane labiausiai dominanti tema yra nerimas, kaip su juo gyventi, kaip sau padėti. Improvizuodamas daugiau nei 14-ka metų, žinau, kad improvizacijos praktika padeda sumažinti nerimą susijusį su scena. Dramos terapijos metu noriu rasti būdus, kaip padėti žmonėms terapinėmis priemonėmis, per teatrą sumažinti nerimą gyvenime. Tikiu, kad po studijų baigimo kelionė apjungianti šias dvi sferas tęsis, bus efektyvi, derlinga, o jau kaip bus taip bus, tada kai padarysiu. Kaip sako improvizacijoje, daryk, o ne pasakok.

Roberto Riabovo nuotr. /Kirilas Glušajevas
Roberto Riabovo nuotr. /Kirilas Glušajevas

– O kaip treniruoji savo improvizacijos raumenį?

– Improvizacinius raumenis treniruoju pagal tokią schemą: tikslingai, nuolatos, sistemiškai, progresyviai ir kokybiškai. Improvizacija – kūrybos ir atlikimo procesų vykdymas tuo pačiu metu. Tai – veiksmų visuma. Veikimas. Veikimas, kuris pasižymi tuo, kad jo metu sukuriama tai, ko anksčiau nebuvo. Naujumas, išskirtinumas, unikalumas, originalumas – visa tai yra improvizacinio veikimo padariniai, produktai, kūriniai. Tokiam procesui atsirasti ir jį inicijuoti reikalingas netikėtumo veiksnys ar aplinkoje, ar scenarijuje, ar partneriuose.

Lavinimas tuos raumenis kūne veikia, kai susiduriu su siurprizu. Čia ir dėmesys, koncentracija ir dekoncentracija, atmintis, vaizduotė, intuicija, impulsų kontrolė, ekspresyvumas, kūniškumas, kūrybingumas – visa tai, kas būdinga žmonėms, patekusiems į netikėtumo lauką. Mokausi veikti netikėtumo lauke. Žmogaus veikimą teatro moksle skirstome į tris grupes: fizinį, verbalinį, psichoemocinį veikimą. Konkretumas, kartojimas, kryptingumas, kriterialumas, kokybė – penkios K raidės, kurias puoselėju savo treniruotėse. Formuojame rutiną treniruotėms, tačiau pati treniruotė formuojama iš žaidimų ir pratimų orientuotų į aplinkybių, taisyklių, tikslų ir rutinos laužymą.

Laviname gebą veikti ne-scenariškai (angl. non-scripted thinking), kuriame naujus scenarijus momente. Viskas, ką šiandien priimame kaip žinomą ir pažįstamą, kažkada buvo nepažinta, nauja, gąsdino ir stebino. Improvizacija – kelias į pastovumą. Pradžioje būna netikėtumas, vėliau spontaniškas atsakas ir reakcija. Vėliau tai pradedame tobulinti, jaukintis, paverčiame kasdienybe. Sunku įsivaizduoti pirmykštį žmogų, kuris planavo ugnies sukūrimą (juokiasi).

Sunku įsivaizduoti pirmykštį žmogų, kuris planavo ugnies sukūrimą.

– Teatras „Kitas kampas“ pristatė 14-tą sezoną, kurio didžiausia naujiena – „Impro studija“. Kaip kilo mintis pradėti vesti improvizacijos mokymus pradedantiesiems?

– „Impro studija“ gyvuoja nuo pat teatro „Kitas kampas“ įkūrimo. Aktoriai vesdavo mokymus, teambuildingus, privačias konsultacijas, tačiau tai niekada nebuvo apipavidalinta ar viešai paskelbta. Taigi, mintis apipavidalinti, pristatyti šiuos mokymus buvo neišvengiama, nes ši veikla vyko ilgus metus itin sėkmingai.

Dabar tam yra geras laikas, nes pagaliau gegužės mėn. buvo atšaukta nepaprastoji padėtis dėl pandemijos ir atsirado galimybė planuoti užtikrintai ir žinoti, kad tikrai bus galima susitikti su žmonėmis gyvai ir surinkti grupę. Taip pat, improvizacijos teatras „Kitas kampas“ po pandemijos išgyveno transformaciją – pagaliau mes turime savo namus Užupyje, kuriuos atidarėme prieš metus. Taigi, dabar turime į kur pakviesti, todėl ir kviečiame reguliariu pagrindu, nes anksčiau mokyti mes ėjome ten, kur kviesdavo mus.

Anksčiau veikė ir improvizacijos mėgėjų klubas, kurio iniciatoriai nuo teatro pradžios buvo aktoriai Andrius Žebrauskas ir Audrius Bružas, tai būdavo galimybė susipažinti su improvizacija. Bet taip viešai pirmą kartą kviečiame visus vyresnius nei 21 m. asmenis besidominčius improvizacija susitikti improvizacijos mokymuose pradedantiesiems jau spalio 8-9 dienomis.

– Ko galima išmokti atėjus į improvizacijos mokymus pradedantiesiems? Kokiose gyvenimiškose situacijose galima panaudoti išmoktus įgūdžius?

– Improvizacijos mokymasis yra kaip sportas. Kai sportuojate lavinate įvairias raumenų grupes, valią, stiprinate ištvermę, mokotės sukoncentruoti dėmesį, netgi atsipalaidavimo mokotės, o jau kur tai pritaikysit, tai būna pats gyvenimas netikėtai pasufleruoja.

Iš vienos pusės – galima kalbėti apie tai, kad sportuodamas lavinu ištvermę ir, iš tikrųjų, kai būna sunkus laikotarpis, ilga darbo diena, mažai miego, tai, kad sportuodamas lavinu tiek fizinę, tiek valios ištvermę, man padeda išbūti šį sunkų laikotarpį. Lygiai taip pat ir su improvizacija, pavyzdžiui, jūs reguliariai praktikuojate buvimą spontaniškumo faktoriuje, susitikimą su netikėtumu ir nuolat praktikuojate gebą atsakyti į netikėtumą spontaniškai, savo valia, todėl, jei išgyvenate laikotarpį, kai permainos, nežinomybė, dviprasmybė tampa nuolatiniu fonu, akivaizdu, kad būsite ištvermingesni, patirsite mažesnį stresą praktikuodami improvizaciją. Jei nuolatos praktikuojate ėjimą į nežinomybę, tai tikrai su laiku jūsų geba atsistatyti po patirto streso bus greitesnė.

Dauguma pasaulio kultūrų ugdo žmogų galvojant, kad nežinia yra baisi.

Dauguma pasaulio kultūrų ugdo žmogų galvojant, kad nežinia yra baisi. Eiti ten, kur baisu kainuoja labai daug jėgų, o kai jūs nuolat praktikuojate veikimą improvizuotai, atsiranda žinojimas, kad nežinia nebūtinai yra pavojinga. Gerais atvejais atsiranda ir žinojimas, kad nežinia yra dosni, atverianti naują galimybę ir, kai jūs nuolat tai praktikuojat, atsiranda užtikrintumas. Jei jau ne vieną kartą buvote nežinioje, jau žinote ko tikėtis iš savęs, jūs pažinote save nežinios akivaizdoje ir kitąsyk jau bijote mažiau ir nebereikia savęs taip stipriai laužti ar forsuoti. Pagrindinis IMPRO STUDIJOS treniruoklis – pratimai ir žaidimai. Informaciją įrašinėjame į kūną, į pasąmonę, kuriame įkūnytas žinias.

Kita vertus, kai patiriate stipresnį išgyvenimą, jau nebe taip sunkiai išgyvenate ir ne taip ilgai užsibūnate tame, nes žinote, kad tai dar vienas susitikimas su nežinia. Taigi, veikimas improvizuotai ir improvizacijos praktikavimas ugdo mumyse gebą priimti tai, kad pasaulis yra besikeičiantis, nuolat nesustojantis gyvenimo ir susitikimo su nežinia procesas. Ir kai jūs pradedat tai priimti, tai duoda stabilumo, pasitikėjimo ir užtikrintumo pojūtį. Tai išlaisvina, nuramina, baimę gyventi pakeičia noru gyventi. Baimę patirti pakeičia noru patirti ir duoda ryžto.

– Ar norintys prisijungti prie mokymų turi turėti tam tikrų asmeninių savybių ar charakterio bruožų?

– Ne, specialių savybių ar bruožų nereikia, nes kiek žmogus besitreniruotų ar nesitreniruotų, bet kokiu atveju žmogus dažniausiai yra neefektyvus ir netgi bejėgis susidūręs su siurprizo taktika ir, kaip jau žinome iš istorijos ir mokslo, netikėtumo situacijoje žmogus elgiasi kitaip nei kasdienybėje. Dažnai vadinami silpnais nežinomybėje išryškėja kaip labai stiprūs, o tie, kuriuos buvo įprastai laikyti stipriais – pabėga arba sustingsta.

Jeigu jūs jau galvojat apie tai, kad norit prisijungti prie mokymų, tai vadinasi, kad tai tikrai jums. Jei jaučiate didelę baimę, tai mokymai dar labiau jums, nes veikdami improvizuotai ir darydami tai nuolatos, mes baimę prisijaukiname ir paverčiame ją varikliu.

Bijo visi, nesu sutikęs nei vieno žmogaus per 14-ka metų nei režisūroje, nei teatre, nei improvizacijoje, kuris nebijotų veikti be pasiruošimo, kuris nebijotų veikti su nežinomu galutiniu tikslu. Bijo visi ir tai yra normalu. Net ir treneris, kai pas jį ateina žmonės treniruotis, jaučia stresą, nes jis irgi susitiks su nežinomybe. Kiekviena grupė yra nežinomybių visuma. Vienintelis būdas gyventi nežinomybėje ir kažkiek ją valdyti, o galbūt valdyti meistriškai, tai yra priimti tai, kad mes esame nežinomybėje. Pasaulis keičiasi, mes irgi turim keistis. Keitimasis yra vienintelė pastovumo forma šioje žemėje.

– Kai vedi mokymus įmonėms, kokius klausimus dažniausiai užduoda mokymų dalyviai?

– Dažniausi klausimai yra jaudulys ir nerimas susieti su nežinomybe prieš einant į sceną, ryšio kūrimas, atsakas į siurprizą ir netikėtumą ir, aišku, turbūt aktualiausias – kiek reikia ruoštis ir kiek prasminga ruoštis? Tai vėlgi, kalbėtume apie improvizacijos ir struktūros dialektiką, bet ilgalaikė praktika rodo, kad improvizacija ir struktūra yra ne antagonistai ir ne antonimai. Improvizacija yra struktūros kūrimas, remiantis ne duomenimis gautais iš anksto, bet reaguojant čia ir dabar. Tai tie, kas yra linkę struktūruoti, kas yra linkę į kontrolę, improvizuodami pamato, kad galima dar labiau patobulėti tos pačios kontrolės kūrime, nes improvizuojant kontrolę gali pradėti kurti greičiau, ekonomiškiau ir dinamiškiau.

Turiu paminėti, kad klausimas iš įmonių dažniausiai pasikeičia po užsiėmimo, bet prieš užsiėmimą dažniausiai kalbama apie reakciją ir atsaką netikėtume, kaip sumažinti nerimą prieš einant į sceną ar viešai kalbant, kaip sukurti ryšį su mažai pažįstamu žmogumi arba kolega ir kaip reaguoti, jei tas mažai pažįstamas kolega dar ir netikėtai elgiasi. Kaip dirbti ir kaip gyventi, kai scenarijus, kurį tu rašei, dužta į šipulius? Atsakymai yra ne teorijoje, o praktikoje. Kuo dažniau sukursime ir atmesime scenarijus treniruotėse, tuo labiau mes pamatysime kokius įrankius, kokius netikėtumo įveikimo būdus turime kiekvienas individualiai. Kiekvienas jau turi pamatą, turi duomenis, jau turi raumenyną, juk yra gyvas organizmas. Klausimas yra kaip dar sustiprėsi, kai nuolatos treniruosiesi. Klausimas ne ar galiu ir ką daryti, bet klausimas yra kiek dar noriu būti laisvesnis.

– Ar dar jauti baimę lipant į sceną, o gal kaip tik – lauki nežinomybės scenoje?

– Laukiu nežinomybės. Nežinomybė verčia abejoti savimi, pasauliu, ji gundo sustoti, atsiriboti, kontroliuoti, pasislėpti. Gerai žinau šį jausmą, buvau ir esu gundomas išsigąsti ir sustoti, bet žinau ir tai, kad tai tik mintys, emocijos, jausmai, pojūčiai, kurie išsisklaidys kai pradėsiu veikti, žengsiu žingsnį, atsiversiu nežinomybei, žengsiu į pasaulį, pamatysiu, pajausiu ir išgirsiu žmones. Prisiminsiu, kad aš ne vienas, mes čia kartu. Gyvenimas yra žmonių gyvenvietė, žmonių gyvenamoji erdvė, visada esu ir būsiu žmogus tarp žmonių.

Aš – namie. Namie būna visko, bet tai nėra baisiausia, kas gali nutikti. Tikra nežinomybė yra tik po mirties, bet ir tai turime religijas, klinikines mirtis patyrusių žmonių liudijimus apie tai, kas ten galimai yra. Man iš asmeninės patirties, atrodo, kad ten nėra nieko, bet kol esu gyvas, man patogiau galvoti kitaip. Kol mes esam gyvi – nežinomybės nėra. Kita akimirka vis tiek pasiūlys kažką, kas jau yra šioje žemėje, sekanti akimirka vis tiek pasiūlys kažką, kas jau yra buvę arba yra panašu į tai, kas jau buvo žemėje.

Kai einu į sceną, man nėra nežinomybės, aš žinau, kad ten yra žmonės. Ir aš žinau, kad jie yra įvairūs: nuo pasikartojančių elgesių iki pasikartojančių elgesių, bet naujų jų kombinacijų. Bet nežinomybė – tai yra tik iliuzija, kuri susikuria, todėl, kad mes bijome. Nežinomybė yra tol, kol tu neišbandei.

Nežinomybė yra tol, kol tu neišbandei.

Mano gyvenime susitikimų scenoje su žmonėmis jau buvo labai daug, todėl man tai jau yra žinoma. Ir jei nors kartą gyvenime buvote scenoje, tai faktas, kad jūs jau žinote kaip tai vyksta, tik dažniausiai kabinatės už praeitos nesėkmingos patirties arba už to, ką įsivaizduojate savo galvoje apie ateitį. Dažniausiai tiek prisiminimai, tiek įsivaizdavimas yra dramatiški, o improvizuodami mes neturime galvoti nei apie praeitį, nei apie ateitį, mes liekame momente tarp dviejų širdies dūžių. Čia ir dabar. Kai mes išmokstam būti pilnai dėmesiu tarp dviejų širdies dūžių, mes priprantame pamatyti, išgirsti, pajausti, užuosti, išskanauti tai, kas dabar yra aplink mus. Ir tai akimirksniu tampa pažįstama ir nežinia miršta. Todėl jei nors kartą buvote, jei nors kartą patyrėte, jūs jau žinote ir nežinomybės nebelieka.

Prancūzų poetas ir dramaturgas V.Hugo yra sakęs „Mirti – tai niekis, baisu negyventi“. Improvizuokite ir būkite sveiki ir gyvi, mes būtinai vėl susitiksime „Kitame kampe“ (šypsosi).

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą