Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

In memoriam: Paulius Normantas

Viena paskutiniųjų Gerimanto Statinio nuotraukų su Pauliumi Normantu
Asm.archyvo nuotr. / Viena paskutiniųjų Gerimanto Statinio nuotraukų su Pauliumi Normantu
Šaltinis: 15min
0
A A

Kai Paulius Normantas įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungos „Kelionių ir pramogų“ klubą, paprašiau paimti kartu į savo ekspediciją klubo vėliavą. Jis iš karto sutiko, nes pamatęs joje Sraigę pasakė: „Rytų filosofijoje sraigė – išminties simbolis“ ir pasiėmė ją geram pusmečiui. Vėliava kartu su Pauliumi keliavo per Himalajų kalnus, dažnai užsukant į Nepalo ir Tibeto vienuolynus. Kuomet ją grąžino, ilgą laiką jos neskalbiau, nors buvo gerokai nuklota kelionės dulkių...

Paulius buvo išskirtinė asmenybė, tikras keliautojas, kokių dabar nėra. Visi kiti, palyginti su juo, yra tik mėgėjai. Tikri keliautojai yra vienišiai. Jis paaukojo vardan kelionių, ieškojimų ir atradimų ne tik savo šeimą, tačiau ir savo sveikatą. Kažkuo jis primena Matą Šalčių, taip pat vardan kelionių palikusį šeimą ir klajojusį po pasaulį. Veržimasis į Rytus, ten ieškant šviesos, išminties ir mūsų tautų panašumų, jį sugretina su kitu garsiu tarpukario keliautoju – Antanu Poška. Paulius buvo tiesmukas ir aršus vartotojiškos civilizacijos kritikas, tačiau turėjo ir idealizmo gyslelę, kas jį vėl daro panašiu į jau minėtus abu keliautojais.

Viename interviu jis rašė: „Fotografuoti pradėjau būdamas 32 metų ir, su fotografija išdraugavęs jau 25 metus, galiu pasakyti, kad nuo jos pavargau. Aš ją vadinu meiluže, bet ji mane išgręžia kaip kempinę. Tai yra tikroji ir pati stipriausia meilė. O kai myli, tai ir neapkenti. Tai dabar aš jau ir neapkenčiu fotografijos, ir kada nors su ja atsisveikinsiu, jeigu seksis rašyti, o dabar kaip tik pažiūrėsiu, kokia bus lietuvių reakcija į mano eilėraščių pirmąją knygą „Baltas“. P.Normanto haiku iš šios knygos: „Kai bekraštėje jūroje banga pasivys bangą, tada ir aš sustosiu“.

P.Normantas buvo charizmatiška asmenybė, jis sugebėdavo pritraukti į savo parodas, ar knygų pristatymus gausų būrį žmonių, jis man kažkuo priminė Rasputiną, tačiau gerąją prasme, nes mokėjo žavėti publiką ir turėjo hipnotizuotojo sugebėjimų. Nežinia, ar jis buvo išmokęs to dalyko Rytuose, tačiau jam tai sekdavosi. Pamenu, pasakojo vienas verslininkas, į kurį kreipėsi Paulius. Sako: „Žinau, kad negaliu jam skirti rėmimo, tačiau pasirašau sutartį ir tiek...“

Asketiškas, tačiau ne primityvus, Pauliaus gyvenimo būdas, kaip ir jo charakteris, daugeliui buvo nesuprantamas. Kažkokiam vienuolyne aiškiaregis jam pasakė tikslų dienų skaičių, kiek jam liko gyventi. Pamenu, kuomet jis man prieš žygį į Nepalą į kelionės dienoraštį įrašė šį palinkėjimą, jo teigimu, jam buvo likę gyventi apie trys tūkstančius dienų:

„Mielam Gerimantui, linkėdamas dar šiais metais atsigerti Tibete ir Nepale, šviesos, kuri ateina iš Rytų bei Tibeto! Bičiuliškai, Lai Vėjus. Vilnius 2008-06-18”.

Mano paskaičiavimu, jam tuomet buvo likę gyventi aštuoneri metai, todėl jis kiek įmanoma skubėjo daugiau nuveikti. Kasmet grįžęs iš ekspedicijų išleisdavo po fotografijų albumą, bandė netgi rašyti eiles. Aiškiaregystė išsipildė, panašiai tiek jis ir nugyveno.

Pauliaus didžiausia svajonė buvo nutiesti tiltus tarp Lietuvos ir Rytų – ketino Užupyje įkurti Tibeto sakralinio meno muziejų, nes iš savo kelionių buvo surinkęs didelę kolekciją ir ketino ją padovanoti Lietuvai, tačiau niekam to turto nereikėjo. Bet pasėta sėkla neprapuolė – 2010 m. Vilniuje, Užupyje, atsirado Tibeto skveras, kuriame lankėsi Tibeto Dalai Lama XIV, kurį su Pauliumi Normantu siejo šilti ir draugiški santykiai.

Tą kartą man prisipažino: „Norėčiau numirti Himalajuose, tačiau atgulti – tik Papilės piliakalnyje, šalia senelių ir tėvų“. Tuomet dar paprieštaravau – reikėtų mažiau rūpesčių artimiesiems kelti, kur baigei savo žemiškąją kelionę, ten ir ilsėkis, tačiau jis buvo kategoriškas ir šiuo klausimu. Apie mirtį kalbėjo labai paprastai, nesureikšminant, tarsi pasakodamas apie vėjo dvelksmą, gal todėl ir buvo pasivadinęs rytietiško sąskambio Lai Vėjo pseudonimu, kuris simboliškai reiškė: „Lai pučia Vėjas, ten kur nori, ir aš skrendu su juo išvien...“

Alfredo Pliadžio nuotr. /Paulius Normantas
Alfredo Pliadžio nuotr. /Paulius Normantas

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą