Irena Veisaitė gimė 1928 m. sausio 9 d. Kaune, Izidoriaus Veiso ir Sofijos Štromaitės-Veisienės šeimoje. Mokėsi Šolomo Aleichemo žydų gimnazijoje Kaune, Salomėjos Nėries gimnazijoje Vilniuje. Antrojo pasaulinio karo metais I. Veisaitė pateko į Kauno getą, bet buvo išgelbėta ir priglausta pas Praną Bagdonavičių, Mariją Meškauskienę ir vėliau jos antrąja motina tapusią Stefaniją Paliulytę-Ladygienę. Po karo studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, Maskvos M. Lomonosovo universitete – germanistiką. Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė užsienio ir vokiečių literatūrą, ten įsteigė Teatro sekciją ir jai vadovavo.
Irena Veisaitė yra Atviros Lietuvos fondo steigėja ir šiuo metu – valdybos narė, viena iš Thomo Manno kultūros centro steigėjų, kuratoriumo garbės narė, Lietuvos nacionalinės komisijos UNESCO valdybos narė, Jungtinių pasaulio koledžų Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkė ir daugelio kitų svarbių organizacijų valdybos narė arba pirmininkė. Apdovanota įvairiomis premijomis, medaliais, ordinais. 2003 m. Sugiharos fondo nominuota ir išrinkta metų Tolerancijos žmogumi.
Sudarė knygas („VDR dramos“ ir „Lavastaja Grigori Kromanov: malestused, artiklid, kirjad, paevikud“ [Režisierius Grigoris Kromanovas: atsiminimai, straipsniai, laiškai, dienoraščiai]), lietuvių ir užsienio spaudoje paskelbė apie 200 straipsnių literatūros, teatro, XX a. lietuvių ir žydų santykių, holokausto istorijos temomis. Skaitė pranešimus Frankfurto, Geteborgo knygų mugėse, tarptautinėse konferencijose Didžiojoje Britanijoje ir Švedijoje holokausto ir tolerancijos temomis.
Kaip teigia pokalbių knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ (2017, Vilnius) autorius Aurimas Švedas: „Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas: tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijų laiką, sovietmetį ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo bei įtvirtinimo metus. [...] Nuolatinis Irenos Veisaitės dėmesys kultūros sferai sovietmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje leido jai sukaupti unikalios patirties apie žmones, reiškinius, procesus, kuriuos mes dabar tegalime pažinti skaitydami tekstus, sklaidydami nuotraukas, žiūrėdami filmuotą medžiagą ar... klausydami gyvosios istorijos pasakojimų. [...] Esu įsitikinęs, kad tokių žmonių kaip Irena Veisaitė patirtis bei išsiugdytas gebėjimas suprasti, atleisti ir gyventi toliau dirbant bendros Vidurio Europos ateities labui yra itin reikalingas XXI amžiaus Lietuvos visuomenei.“
