Nuo mažų dienų daugelis esame girdėję prasmingo žmogaus (lietuvio?) gyvenimo formulę – pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti sūnų. Šį kartą medį ir sūnų palikime ramybėje, juolab kad šie „darbai“ mažai tepriklauso nuo politinės ar ekonominės situacijos.
Tuo tarpu gyvenimas nuosavame name ant savo žemės sklypelio buvo daugelio XX a. šeimų siekinys ir tikslas. Tai akivaizdžiai liudija ir skaičiai: tarpukariu, vien per ketvirtąjį dešimtmetį, Lietuvoje iškilo apie 20 tūkst. privačių namų. Tai sudarė apie du trečdalius visų naujų statybų. Jei ne Antrasis pasaulinis karas ir po jo sekusi sovietinė okupacija, tikėtina, lietuviai ir toliau sėkmingai būtų stengęsi įgyvendinti šią pilnaverčio gyvenimo viziją. Deja, komunistinė ideologija prioritetą teikė ne individualiems, o kolektyviniams poreikiams.
Situacija iš esmės ėmė keistis tik pačioje sovietmečio pabaigoje panaikinus draudimą privačius namus statyti Lietuvos didmiesčiuose. Būtent tada prasidėjo ir maždaug dešimtmetį truko naujos statybos bumas. Nuo 1987 iki 1998 metų Lietuvoje išdygo tarp 20 ir 40 tūkst. naujų individualių namų, tiesa, dalis jų iki galo niekada nebuvo pabaigti.
Mūsų dienų tyrinėtojai ironiškai šio laikmečio statybas vadina „kolūkiniu baroku“: nauji pastatai išsiskyrė milžinišku dydžiu, juose buvo įrengiami baseinai ir pirtys, biliardinės ir puošnios svetainės. Žmonės buvo pavargę nuo skurdaus ir pilko gyvenimo sovietmečiu, tad visus savo lūkesčius ir svajones sudėjo į naujus namus. Pasak N.Kiznio, „idealus gyvenimas turėjo būti prabangus, o privatūs namai atspindėti pakitusį žmonių socialinį statusą bei naują jų tapatybę“.
Masiškiausios statybos vyko ten, kur gyveno didžiausias finansines galimybes turintys žmonės – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Išskirtiniai šiame žemėlapyje buvo Mažeikiai, kur kūrėsi naftininkų kvartalai, taip pat pasienio rajonai su muitinės tarnautojų, kontrabandininkų ar naujųjų verslininkų privačiais būstais.
Apie šio laikmečio statybų fenomeną, iššūkius gauti statybinių medžiagų, neįtikėtiną gigantomaniją, naujųjų kvartalų eklektiką, kriminalinių elementų pilaites ir tris dešimtmečius besitęsiantį Sizifo darbą šiuos namus bandant pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams – pokalbis su architektūros istoriku N.Kizniu.
