Su menininke kalbamės apie kūrybos ištakas, menininko atsakomybės sampratą, pandemijos ir motinystės patirtis, Londono metro sutiktų žmonių istorijas bei sprendimą apsigyventi Lietuvoje.
Menininko atsakomybė
Į Lietuvą Noe kartu su vyru atsikraustė pandemijos įkarštyje. Nemažai daliai žmonių tas laikas suteikė galimybę stabtelėti ir pergalvoti savo panirimą į greitį bei orientaciją į karjeros pasiekimus. N.Kuremoto sako, kad jos aistros menui tos aplinkybės nepakeitė. Į kūrybą ji žvelgia per atsakomybės prizmę.
„Mano tėvas mokė, kad menininko atsakomybė – skleisti šviesą pasaulyje. Netgi jeigu aplink pasaulinė pandemija – atsakomybė išlieka“, – pasakojo Noe.
Noe tėvas, jau beveik 80-ies, tapytojas ir skulptorius.
„Dabar jis artėja prie karjeros pabaigos, o pernai dar turėjo susidūrimą su onkologine liga, tad kiek sulėtino savo gyvenimo ritmą. Nors mano mama vis tiek juokiasi: „Tas vyras absoliučiai nesustabdomas. Net vėžys jo nesustabdys“. Tikra tiesa. Jis vis dar rengia parodas“, – dalijasi Noe.
Menininkė prisipažįsta, kad tėčio išsakytą mintį apie menininko atsakomybę skleisti pasaulyje šviesą ji vis dar nešiojasi giliai širdyje, nors būdama 19-os į tuos žodžius buvo numojusi ranka – rūpėjo visai kiti dalykai.
„Anuomet nesupratau, ką jie reiškia. Kai menininkas yra jaunas ir jaučia didžiulį alkį gyvenimo skoniams, jis labiau susitelkęs į save. Ir tai visiškai normalu. Tiesą sakant, nemanau, kad dvasiškai, intelektualiai ir emociškai įmanoma tai suprasti jauname amžiuje. O gal ir nereikia“, – šypsosi Noe.
Kalbantis Noe prisimena ankstyvuosius karjeros darbus – videomeną ir performansus, kurie šiandien jai nebeatrodo tokie prasmingi.
„Bet juos turėjau sukurti, kad išsinerčiau iš savos odos. Reikėjo atlikti tyrimą apie save pačią (angl. me-search). Ir tie kūriniai dar kalba – juose vis dar yra mano savasties dalelė“, – pasakoja Noe.
Menininkę pakeitė ir motinystė, kartu atnešusi suvokimą, kad ji pati nėra svarbiausia visatos dalis. Šis jausmas – gyvenimo dovana.
„Svarstydama apie tėčio žodžius supratau, kodėl anglų kalba menas dažnai vadinamas „fine arts“ (liet. dailieji menai). Menas turi pakylėti dvasią, savyje talpinti aukštesnį dvasinį lygmenį, o tai reiškia, kad visa, ką sukuriu, turi siekti aukščiausio dailumo standarto“, – dalijasi japonė.
Menininkai turi jausti visuomenės nuotaikas, jausenas, būsenas.
„Mums, vizualiųjų menų atstovams, duoti žvilgsniai, kurie pajėgia matyti daugiau. Svarbiausia – gebame matyti potencialą chaose ir galimybę iš jo sukurti tvarką, harmoniją, vizualiai gražius vaizdus, kurių galbūt dalis žmonių negali pamatyti. Tokias dovanas turinčių žmonių nėra tiek daug – esame unikalūs. Jeigu kiekvieną vadiname menininku, tuomet šis žodis netenka prasmės“, – pasakoja Noe.
Menininkas turi kalbėti visiems žmonėms, o ne tik tiems, kurie supranta įmantrias sąvokas, todėl parodą pradeda manifestu, besikreipiančiu į lankytoją: „Jums, dirbantiems sielą žudantį darbą“ arba „Jums, daugiau nebenorintiems pardavinėti savo sielos“ ir t. t.
Sielų saugotojų reikia ir gyviesiems
„Meshka Tech Gallery“ iki vasario 1-osios eksponuojami N.Kuremoto darbai – hanivų tradiciją Japonijoje tęsianti skulptūrų serija.
„Šių molinių karių, sielų saugotojų, talismanų tradicija Japonijoje prasidėjo prieš tūkstančius metų – niekas iš tiesų nežino, kada tiksliai. Anuomet buvo manoma, kad puodžiai – savotiški šamanai, magai, kurie turi ypatingų galių. Hanivos galiausiai keliaudavo į mirusiųjų kapus tam, kad apsaugotų sielą. Buvo tikima reinkarnacija – net mirus kūnui siela keliauja toliau, tad jai reikia apsaugos“, – apie senovės hanivų prasmę pasakoja N.Kuremoto.
Menininkė savųjų skulptūrų nekuria mirusiems, jos skirtos gyvųjų sieloms.
„Siela turi būti apsaugota ir tada, kai žmogus yra gyvųjų pasaulyje, kai jo širdis vis dar plaka“, – pasakoja ji.
Paklausta, kaip gimė idėja tokioms skulptūroms, ji prisimena laiką Londone.
„Važiavau centrine, raudonąja, metro linija, jungiančia Vakarų ir Rytų Londoną. Metro pilnas žmonių. XX a. 10-asis dešimtmetis, išmaniųjų telefonų dar nebuvo, rankose nešiodavausi užrašų knygelę. Joje piešdavau eskizus ir atlikinėjau anglų kalbos pratimus. Suklusau išgirdusi vieno žmogaus žodžius: „Aš mirštu“, – prisimena Noe.
Menininkės apibūdintas metro keleivis – gražiai apsirengęs profesionalas, keliaujantis į darbą.
„Kas gi tam žmogui nutiko? Ilgokai galvojau, ką reiškia tokie žodžiai. Galiausiai sau atsakiau taip: žmogus nepasiekė savo sielos potencialo, ji neišsiskleidė, todėl jam ir norisi sakyti, kad miršta. Jei žmogaus savastis, esmė neišsiskleidžia, jei niekas ja nesirūpina daugybę metų, tada siela ir miršta“, – prisimena Noe.
Menininkė anuomet įžvelgė ir paradoksą – daug pasiekę, gerbiami, gražūs žmonės sako, kad jie miršta. Žmogus, nekreipiantis dėmesio į savo savastį, sumoka didžiulę kainą.
„Tikrasis gyvenimas prasideda penktadienio vakarą ir baigiasi sekmadienį. Visas kitas dienas jie išgyvena dvasinę mirtį. Įsivaizduokite, jeigu tai išgyvenate jūs ar jūsų artimieji. Šitai supratusi atsiminiau, kai su broliais Osakoje lakstydavome aplink archeologinių kasinėjimų vietas ir stebėdavome senąsias hanivas“, – dalijasi Noe.
Būtent tą akimirką, sako Noe, ją aplankė mintis, kad vienas jos būdų skleisti šviesą – sukurti sielų saugotojus tiems, kurie jaučiasi tarsi būtų mirę.
„Norėjau artikuliuoti šiuolaikinę visuomenę kankinančias problemas ir pasiūlyti mažą sprendimo būdą. Be galo sunku gyventi taip, kaip liepia siela. Reikia būti su savimi atviram ir nuoširdžiam. Daugelis mūsų esame linkę meluoti: tiek sau, tiek kitiems. Kartais net nebepastebime, kur prasideda ir baigiasi mūsų melas. Dargi – tam, kad įsilietume į visuomenės audinį, turime kažkurią savo dalelytę paslėpti, paaukoti“, – pasakoja menininkė.
Atsakymas į klausimą, kaip sugrįžti į save, Noe atrodo paprastas: apsispręsti.
„Jei iš tiesų gyveni, to pakanka, bet kas gi iš mūsų tikrai galėtų taip apie save pasakyti?“ – klausia ji.
Paklausta, ar visais amžiais žmogaus siela turėjo rasti apsaugininkų ir šiame gyvenime, o gal tokia būsena – šiuolaikinio pasaulio dalis, Noe svarsto apie egzistencinių klausimų suaštrėjimą šiuolaikybėje.
„Apsaugos reikėjo visuomet, bet juk prieš tūkstantį metų žmogaus pagrindinis klausimas buvo išlikimas, o dabar – turime centrinį šildymą, sočią buitį, veikia elektra, tad neišvengiamai atsisukame ir į sudėtingus klausimus, kodėl apskritai esame šiame pasaulyje“, – teigia ji.
Įsimylėjo lietuvį
Londone daug metų gyvenusi menininkė pasakoja, kad Lietuvą atostogų metu su vyru lietuviu lankydavo daug metų, tačiau sprendimas apsigyventi svečioje, bet artimoje šalyje, subrendo karantino metu.
„Gyvendami Londone negalėjome patekti į savo studijas – nebuvome „esminiai darbuotojai“, t. y. ne gydytojai, seselės ar prekybos centrų darbuotojai. Įstrigome namuose centriniame Londone“, – pasakoja Noe.
Namų įsigijimas Lietuvoje – Noe vyro Edvino idėja.
„Mano vyras – architektas. Jo svajonių darbas – pastatyti tradicinį rąstinį namą. Medžių jis ieško mūsų miške ir po truputį renčia namus. Daugelį dalykų daro pats. Net išdžiovinti rąstus trunka apie ketverius metus, jei tai labai didelis medis“, – pasakoja Noe.
Menininkė šypsosi, kad jos tėvai, išgirdę, jog pirmas dalykas, kurį jos lietuvis vyras nusprendė pastatyti kaime – pirtis, negalėjo nustoti juoktis ir stebėtis.
„Bet jie jau Lietuvoje buvo keletą kartų, tad pradėjo perprasti lietuviškas tradicijas“, – šypsosi Noe.
Tiesa, menininkė prisipažįsta, kad Lietuva nebuvo jos „svajonių kraštas“.
„Gyventi Lietuvoje pasirinkau ne dėl to, kad įsimylėjau šią šalį. Įsimylėjau savo vyrą Edviną. Kai jis pasiūlė nusipirkti žemės Lietuvoje, buvau prieš, bet man patiko mintis apie namą gamtos apsuptyje. Kai grįždavome į Lietuvą, dažniausiai nuomodavomės sodybas. Tad – kodėl gi nepabandžius turėti savą“, – prisimena menininkė.
Tarp Lietuvos ir Japonijos yra kažkokių sunkiai artikuliuojamų panašumų. Noe sako, kad tai – intuityvi pagarba gamtai, jungianti šias dvi be galo skirtingas kultūras.
Besikalbėdamos prisimename ir japonų anime kūrėjo Hayao Miyazaki filmą „Princesė Mononokė“, kuriame vaizduojamos įtampos tarp natūralaus gamtos ritmo ir invazinio progreso bei technologijos. Noe prisipažįsta šiek tiek nustebusi, kad Lietuvoje H. Miyazaki labai populiarus.
„Kalba lietuvių sieloms. Vieną tokią sielą ir įsimylėjau“, – šypsosi ji.
Lietuviško charakterio bruožai
Lietuvoje Noe be galo mėgsta medų, grybus (ir juos rinkti, ir valgyti), skanauti juodą duoną ir lietuvišką charakterį.
„Žaviuosi jūsų gebėjimu imtis iniciatyvos ir patiems viską pasidaryti. Jeigu stovyklauju miške su vakariečiais draugais, sugedus automobiliui jie iškart skambina pagalbai ir servisui. Lietuviai – bando sutvarkyti patys. Edvinas visų pirma svarsto, kaip jis pats galėtų ką nors pastatyti, jeigu nesugalvos, tik tada paprašys pagalbos. Žinoma, abu šie būdai turi ir gerąsias, ir blogąsias puses“, – dalijasi menininkė.
Ir nors jos draugai iš Londono kartkartėmis sako, kad lietuviai – šaltoki žmonės, Noe su tokiu požiūriu nesutinka.
„Žinau, kodėl jiems taip atrodo – iš jūsų gal didžiausios Karibų šypsenos ir negausi, bet lietuvių meilė reiškiama veiksmu. Ateiti tada, kai reikia. Jei naktį nutiks nelaimė, draugas atvažiuos padėti. Tai – meilė. Nors ir nepasirodanti taip greitai, ji yra gili, nepaviršinė. Tie, kurie sako, kad tai – šaltis, nesupranta, kaip iš tiesų yra. Visuomet rinkčiausi tokį kolektyvinį veiksmą, tokią lietuvišką meilę. Ją patyrusi jaučiuosi labai dėkinga“, – dalijasi Noe.
Miškų apsuptyje
Dabar sodyba netoli Zarasų – pagrindinė vieta, kurioje Noe gyvena su šeima: vyru ir keturiais vaikais.
Šeimos buitis paprasta. Pirmas dalykas, kurį Noe daro ryte, – įkuria ugnį, paruošia valgį vaikams. Dar prieš kurį laiką namuose nebuvo kanalizacijos, tad vandenį semdavo iš šulinio. Vėliau keliasi į studiją dirbti.
„Nėra taip romantiška, kaip galėtų pasirodyti. Tiesa, vaikai labai mėgsta patys žaisti su moliu ir ką nors sukurti. Be galo žaviuosi jų laisvumu. Vaikai dar gana maži, tad jie nelabai rūpinasi tuo, ką apie juos pagalvos kiti“, – šypsosi ji.
Noe, paklausta, ar gyvenimas miškų apsuptyje leidžia aiškiau girdėti tai, ką jai kalba jos siela, teigia, jog dirgiklių aplink – iš tiesų gerokai mažiau.
„Gyvendamas mieste esi nuolat atakuojamas įvairiomis žinutėmis, kaip turėtum gyventi. Net jei nepastebi to sąmoningai, jos vis tiek įsiskverbia. Žmogus nuolat stimuliuojamas. Toks gyvenimas reikalauja sąmoningo sustojimo, susitelkimo į save – mėgdavau studijoje Londone tyliai atsisėsti ir išgirsti savo mintis“, – svarsto ji.
Gamta jai – ramybės šaltinis.
„Gyventi nėra lengviau, bet būdama gamtoje iškart jaučiuosi labiau įsižeminusi. Kai renku malkas pečiui namuose, grybauju ar girdžiu miško garsus, jaučiuosi tokia maža. Tiesa, ne bloga prasme – nesijaučiu prastesnė, o veikiau pajaučiu gamtos didybę. Ir nors galėtum galvoti, kad mieste jautiesi toks pats mažas, bet visa jame pagaminta žmogaus. Norisi išpūsti krūtinę ir susireikšminti. Tai nėra sąmoninga, bet jei žmogų nuolat supa tai, ką pagamino jo giminė, žinoma, jis jaučiasi kaip visatos centras. Miške – kitaip: jei pameti takelį, iškart supranti, kad miškas tave greit sudoros“, – pasakoja Noe.
Šią patirtį menininkė laiko likimo dovana.
„Beje, sodyboje internetas prastas, tad socialinė medija irgi per daug nekankina. Kartais žvelgiu į savo tėvus ir svarstau: jie nenaudoja socialinių medijų ir naujienas perskaito popieriniuose laikraščiuose. Nemato jokios reikmės skubėti. Dabartinio pasaulio greitis – nežmogiškas“, – teigia N. Kuremoto.
Galerija „Meshka Tech“ įsikūrusi K.Kalinausko g. 16–4, Vilniuje. Lankymas trečiadieniais–šeštadieniais nuo 14 iki 19 val. Paroda veiks iki vasario 1 d. Prieš atvykstant prašoma informuoti tel.: +37069815366
